Bendras Šilutės laikraščio
"Šilokarčema" ir
Šilutės kraštotyros draugijos
projektas 

Projektą remia:


 

                                    Leidinys pamario krašto kultūrai

               2007 sausio 16 d. Nr. 1 (24)

 


Pradžia Kalbos kertelė Kultūros ženklai Kūryba Šilainė

Archyvas

Kontaktai

 

Vėjo gūsiai Klaipėdos krašto istorijoje

 
 

 

 
 

Dainius ELERTAS, Lietuvos jūrų muziejaus Laivybos istorijos skyriaus vyr. mokslinis bendradarbis

 
     
 

Vėjas - didžiulė jėga. Jis sulydo priešybes - vėjas griaunantis ir vėjas kuriantis, vėjas duodantis ir vėjas atimantis. Bendravimas su juo keičia ne tik aplinką, bet ir pačius žmones, jų mintis. Šis pasakojimas apie nesutramdytą ir jaukinamą vėją Klaipėdos krašte.

Senieji laikai

Kraštas prie jūros nuo neatmetamų laikų patirdavo vėjo rūstį. Tai buvo tiek Viduramžiais, tiek vėlesniais amžiais. Vėjas trukdydavo net karo veiksmams. 1219 m. lyvių ir lettų kariuomenė žygiavo prieš Revelio estus: "ėjo jie jūros ledu (…) ir pūtė priešais stiprus šaltas šiaurės vėjas, prasidėjo tokie dideli šalčiai, kad neatlaikė plikos kūno dalys; vieni nušalo nosis, kiti - rankas arba kojas, nusilupo veido oda, buvo ir tokiu, kurie mirė…". 1220 m. sausį "Livonijos bažnyčios žygį prieš atsimetėlius, susibūrusius Meziotijoje, sutrukdė lietingas pietų vėjas". Panaši padėtis nebuvo svetima ir mūsų kraštui. 1352 m. vasario pabaigoje persekiodami grįžtančius po žygio kryžiuočius lietuviai įsiveržė į pamarį. Ties Labguva jiems buvo pasipriešinta. Lietuviai traukėsi link Deimės upės, "kur karalius (D.E. - Smolensko kunigaikštis) įkrito ir beveik būtų nuskendęs. Joje nuskendo daug jo karių, apie 500. Juos srovės nešė į marias, vadinamas Siautulingomis mariomis". Jei 1352 m. įvykiuose vėjo vaidmuo tik numanomas, 1377 m. jis reiškėsi aiškiau. Austrijos princui Albrechtui su kryžiuočiais grįžtant laivu iš žygio prieš žemaičius: "Vėjas varė jį Karaliaučiaus link. Kurie vos per visą mylią jam iš paskos keliavo, tuos vėjas staiga nuvarė toli į Kuršių marias".

Stiprus vejas sukeldavo audras. Įsisiūbavusios jūros ir marių bangos pasiglemždavo laivus, burvaltis, valteles, sielius, prekes ir žmonių gyvybes. 1829 m. audros metu nuskendo net 4 laivai, žuvo 11 žmonių; 1881 m. sausio 31 vėjui pajudinus ledą, žuvo virš dešimt ties Nida lašišas žvejojusių žvejų, vyrų neteko 6 nerijos moterys, o tėvų - 23 vaikai. 1804 m. sausio 31 įvyko bene didžiausia katastrofa ties Klaipėda: vykdant gelbėjimo darbus pasikeitęs vėjas ir srovės išnešė į atvirą jūrą bei nugramzdino burlaivį "Quardian" - žuvo 53 vyrai iš krašto bei gretimos Žemaitijos. 1862 m. spalį audra mariose suardė 24 sielius, o lapkričio 9 pietų vėjas su ledais išnešė juos į jūrą. Patirtas 70 000 talerių nuostolis vertė pirklius ieškoti alternatyvų. Stiprūs nepalankūs vėjai nutraukdavo sielių plukdymą ne tik mariose, bet ir Wilhelmo kanale. Kartais audrų bangų išmestos "jūros dovanos" buvo laukiamos - pajūrio žvejų sodybas puošdavo rakandai, detalės iš sudužusių laivų… O XVIII - XIX a. pr. Ventės žvejai prašydavo kunigo laikyti mišias, kad vėjas išblaškytų pro šalį plukdomus sielius. Tiesa, už neteisėtą gintaro, šių vėjo bei jūros siunčiamų gėrybių pasisavinimą grėsė didžiulės bausmės ir iki XIX a. pr. mirtis.

Vėjas sausumoje

Audros-uraganai ne tik kėlė pavojų vandenyse. Vėjas niokojo žemyne stovinčius pastatus, pasėlius. 1625 m. vasario 10 d. uraganas grasino nugriauti pastatus, kilnojo stogus... 1802 m. audra apgadino Klaipėdos miestiečių šv. Jono bažnyčios bokštą. 1829 m. balandžio audra nuplovė naujakurių dirbamos žemės sklypus Kopgalyje. 1829 m. gegužės 1 d. potvynį Nemuno deltoje padidino pietvakarių vėjas. 24 valandas siautusi audra pralaužė pylimus. Šyšoje vanduo pakilo tiek, kad Šilokarčemos turgaus aikšte pradėjo plaukioti valtys. Potvynis Šilokarčemos apskrityje sugriovė 23 gyvenamuosius, 16 ūkinių pastatų, apgadino 212 pastatų, nugaišino 170 arklių, 378 karves, 18 jaučių, 562 avis, 118 kiaulių. 1839 m. rugpjūčio 5 d. viesulas Rusnėje sugriovė neseniai pastatytą namą, jo atnešta kruša sukapojo ką tik nupjautą vasarojų.

Vėjas keitė kraštovaizdį - jo stumdomos smėlio kopos XVI - XIX a. užpildavo derlingas žemes, vertė keltis gyventojus tiek Kuršių nerijoje, tiek pajūryje šiauriau Klaipėdos. Jo nešamas smėlis ėmė grasinti ir pačiam Klaipėdos miestui, jo laivybai. 1676 m. ir prieš 1700 m. persikėlė Nidos; apie 1724 m. Schwartzorto; 1782 -1786 m. ir 1804 m. Smėlio karčemos; apie 1678 m., 1723 - 1748 m., 1763 m., 1854 m. Naglių; prieš 1719 m., prieš 1736 m., 1798 m. Karvaičių; 1880 - 1881 m. Pervalkos; 1817 m. ir 1831 m. Kopgalio gyventojai. Išnyko tapę nerijos konfesinio gyvenimo centrais Naglių ir Karvaičių kaimai. Spaudžiant vėjo genamų smėlio kopų nerijos kaimai iš pajūrio kėlėsi į pamarį, o žemyno pajūrio - kiek atokiau nuo jūros.

Vėjas ir ugnis

Itin pavojinga vėjo ir ugnies sąjunga. Vėjas neša spiečius žarijų ir kreipia pragaištingą ugnies liepsnų šokį pavėjui... 1540 m. gaisras Klaipėdoje paliko tik 6 sveikus namus. 1623 m. jis sunaikino Odų gatvelės priemiestį. 1678 m. lapkričio 19 d. ginant miestą nuo švedų buvo padegtas Krūmamiestis ir Vitė, tačiau vėjo nešama liepsna persimetė į Senamiestį - ugnis aplenkė tik pilį, kelis namus šalia jos, bažnyčią, klebonijos pastatus bei kelis namus priešingoje pusėje. 1854 m. spalio 4-6 d. gaisras sunaikino daugumą XVIII - XIX a. pradžios pastatų. Šiaurės vakarų vėjas iš Vitės permetė liepsną per upę, išplėtė ją po visą Senamiestį bei dalį priemiesčių ryčiau. 1774 m. gegužės 23 d. Rusnėje, Schtengel smuklėje, kilusi ugnis persimetė į gretimus namus, bažnyčią. Sudegė gražiausia Rusnės miestelio dalis, bažnytinis ir domenų valdybos archyvas.

Įtaka kraštovaizdžiui

Atsakydami į vėjo iššūkį žmonės ėmė formuoti savitą kultūrinį kraštovaizdį. Stengiantis bent kiek sušvelninti laivų sudužimų nuostolius XIX a. steigtos Gelbėtojų stotys su apmokytų gelbėtojų įgulomis - pirmoji 1832 m. Bomelsvitėje. Vengiant vėjo Klaipėdos senamiesčio kvartalai buvo formuojami taip, kad nesusidarytų didesni skersvėjai. Atsižvelgiant į vyraujančią vėjo kryptį jau 1604 m. lengvai įsiliepsnojantys pastatai - dūminės pirkios, kluonai, pirtys turėjo būti statomi arčiau vandens už miesto vartų ar atokiau nuo kitų statinių, į rytų pusę. Po 1854 m. gaisro ir saugantis nuo panašių atvejų Klaipėdoje didesni sandėlių kvartalai buvo formuojami prie Dangės upės. Iš vakarų - vyraujančių vėjų pusės pastatų sienos būdavo papildomai apšiltinamos, impregnuojamos: apkalomos lentomis, apmūrijamos, mūras tepamas derva. Miestiečiai kambarius šiltindavo izoliaciniu kartonu, iškaldami specialiu toliu ir tinkuodami. XIX a. pab. taip imta šiltinti ir kaimo sodybas. Drožinėtos vėjalentės, dažytos langinės ne tik puošdavo namus, bet saugojo nuo stiprių vėjo gūsių ar jo nešamo smėlio. Ant kaminų įtaisytas vėjo pasukamas metalinis ar tiesiog stabilus mūrinis stogelis jau XVII a. kreipdavo dūmus, neleisdamas šuorams jų įpūsti atgal. Kuršių nerijos gyvenviečių išplanavimą ir 1843 - 1845 m. Preilos, 1836 - 1843 m. Pervalkos atsiradimą įtakojo vėjo pustomų kopų spaudimas. 1814 m. Klaipėdos šiaurinį pakraštį puolusiam smėliui sulaikyti buvo įsteigtas miesto iždo kaimas Sandwehr. 1796 m. kopų želdinimo - stiprinimo darbai žemyne ties Klaipėdos švyturiu, o 1791 - 1793 m. nerijoje ties Kopgaliu pradėjo formuoti pajūrio apsauginį kopagubrį. Vengdami vėjo ir rizikingo sielių plukdymo mariomis Klaipėdos medienos pirkliai skatino 1873 m. karaliaus Wilhelmo kanalo įrengimą. 1614 m. stipriais vėjais teisinosi Šilokarčemos turguje, o ne Klaipėdoje ar Tilžėje, parduodantys žuvį ir įsigijantys duoną, kanapes, linus, vašką, grūdus Rusnės apylinkių žvejai. Ši prekyba sudarė palankias sąlygas Šilokarčemos miestui susiformuoti.

Pagalba laivybai

Žmogus bandė prijaukinti netramdomą vėją, jo galią palenkti sau. Pradžioje Klaipėdos krašte vėjo jėga buvo nadota laivybai. Buriniais nefais, kogais iki XVI a. keliavo į Klaipėdą amunicija, prekės, paštas, keleiviai, ginklai. Vėliau šiuos keitė grakštesnės fliutos, galeonai, galeros... Burės atvėrė kraštą pasauliui ir skatino platesnių horizontų paieškas. Apie 1541 m. Klaipėdoje pastatytas pirmasis burlaivis, o 1648 m. laivų statytojas Paul Leyd paminėtas Rusnėje. 1780 m. Klaipėdoje registruoti - 8, 1801 m. - 27, 1855-66 m. - 49 vietoje statyti burlaiviai. 1875 m. būta 96 burlaivių ir 7 garlaivių. Jau nuo XIII a. pab. minimas žvejojimas jūroje bei mariose patvirtina, kad burvaltės galėjo būti naudojamos gerokai anksčiau iki jų pirmųjų paminėjimų. Nuo XVI a. mus psiekęs burvalčių pavidalas nepakito iki pat XX a. vidurio. Vėjas Pamario ir Kuršių nerijos gyventojams ilgus šimtmečius plukdė jų: kurėnus, kiudelvaltis, bradines, venterines, turgines, timbrines, albotus su žuvimi, gyvuliais, šienu, daržovėmis. Mariomis, kanalais prekes vežiojo didelės krovininės burvaltės - reisinės ir baidokai. Rusnės valsčiuje buvo užregistruota: 1751 m. - 43, 1752 - 46, 1760 - 28, 1762 - 34, 1794 - 78 burvaltės. 1732 m. prasidėjęs sielių plukdymas iš Nemuno iki Klaipėdos taip pat priklausė nuo vėjo užgaidų. Ventės ragą sieliai apeidavo pučiant rytų, o toliau buvo plukdomi su pietų vėju. Kartais tinkamo dvelksmo tekdavo laukti savaitę ar ilgiau. Sieliai išjudino krašto medžio prekybą, ši - laivybą ir medžio apdirbimo pramonę.

Malūnai

XVIIa. vėjas Klaipėdos krašte ėmė sukti malūnų sparnus. Ožiniai mediniu balkių keturkampio plano korpusu į vėją besisukantys apie savo medinę ašį buvo labiau paplitę kaimo vietovėse. Olandiški mūriniu šešiakampiu - aštuoniakampiu korpusu, bet turintys pasukamą kepurę - miestuose. Rečiau naudoti riedutiniai, stovėję ant metro aukščio pamato su metaliniu žiedu riedančiams rieduliams. Malūnai kilo aukšesnėse vietose. XVII a Klaipėdoje aukštumėlė prieš Kulių vartus gavo "Muhlenberg" vardą, o XIX a. gatvelė ties pakilumu Vitėje - "Malūninkų". XVIII a. malūnų sparnai ėmė suktis net ant miestą juosusių gynybinių pylimų. Netrukus jie išplito ir kitose vietose: 1674 m. ožinis malūnas paminėtas Rusnėje, 1740 m. pastatytas Verdainėje, 1745 m. jie minimi Rusnėje, Poviluose, Šakūnuose, Špukuose, o 1796 m. Brioniškyje. 1808 m. panaikinus malūnų steigimo suvaržymus, jų skaičius augo. Olandiški malūnai pastatyti: 1823 m. Vepriuose, 1827 m. Kalnininkuose, 1828 m. Kiškiuose ir Einaičiuose. 1866 m. Klaipėdoje buvo 16, 1863 m. - 10, o 1901 m. tik 1 vėjinis malūnas. XIXa. pab. Klaipėdos apskrityje jų priskaičiuojama 135, Šilokarčemos - 129, Pagėgių apylinkėse - 56. Jie išsidėstė netoli pagrindinių kelių. Daugiausia malūnų būta palei kelią Klaipėda - Šilutė - Pagėgiai. Būta šių didesnių masyvų: Nemirseta - Kretingalė, Priekulė - Lankupiai, Šilutė - Rusnė, Pagėgiai - Lauksargiai. Po Pirmojo pasaulinio karo bandyta pavienius malūnus pritaikyti elektrai gaminti. Ilgėliau jie išliko kaime - galime pasidžiaugti autentiškomis detalėmis iš Agluonėnų ir Vidgirių malūninko Funcko malūnų. Klaipėdos krašte malūnai malė ne tik grūdus. Nuo 1759 m. iki Pirmojo pasaulinio karo Klaipėdos medinių vėjinių lentpjūvių su kepuriniu malūnu sparnai buvo neatskiriama marių pakrantės kraštovaizdžio dalis: 1791 m. - jų 14, 1801 m. - 19, 1821 m. - 24, 1879 m. - 17. Vidutinis vėjas paleisdavo virš 20 pjūklų, o stiprus - virš 40. Lentpjuvėse buvo pjaunamos iki 7,5 m ilgio lentos. Šios krautos į laivus ir gabentos Anglijon, Olandijon, Švedijon.

Vėjarodės

Siekis išvengti griaunančių ir įvaldyti kuriančias vėjo galias skatino pažinimo pastangas. Lietuvininkų, kuršių, vokiečių kalbomis užrašytoje tautosakoje atsispindi ilgametė stebėjimų patirtis sumišusi su pagarbia baime, noru sutramdyti, pažinti, apibendrinti ir palenkti į savo pusę. Poreikį stebėti vėjo kryptį ir stiprumą architektūroje išreiškia vėjarodės. Paauksuota burlaivio pavidalo vėtrungė iškilo 1696 - 1706 m. Klaipėdos miestiečių šv. Jono bažnyčios bokšte. Vėjarodė puikavosi ant kitų Klaipėdos pastatų bokštelių: 1777 m. ir 1856 m. biržos, 1893 m. pašto, 1897 m. leprazoriumo, 1910 m. "Sveikatingumo namo" etc. Jomis dabinti ir pastatų stogai kitose Klaipėdos krašto vietose. Išliko XVIII a. vėjarodė iš Bachmano dvaro. Nuo 1844 m. birželio 26 vėtrungės su kaimo ženklu privalėjo iškilti didžiųjų žvejybinių burvalčių (kurėnų, kiudelvalčių, bradinių) stiebo viršūnėje. Skirta žvejybą prižiūrinčių pareigūnų patogumui vetrungė netrukus tapo burvalčių puošmena, savininko išskirtinumo ir pasididžiavimo ženklu. Pati mintis burlaivio stiebo viršūnėje įtaisyti vėtrungę, vimpelą vėjo krypčiai sekti, Klaipėdos krašte nebuvo nauja. Jas matome XVI - XX a . vitinių, reisinių, marių žvejų burvalčių, mažesnių jūrinių burlaivių atvaizduose. Vėjas buvo labai svarbus įplaukiant ir paliekant Klaipėdos uostą. Jis kreipdavo sroves, nešdavo laivus. XVII a. įplauką ženklino mediniai bakenai. XVIII a. prie jų kabinti įvairūs žymenys ir vėliavos, rodančios srovės kryptį, įplaukimo sąlygas. 1796 m. pastatytame Klaipėdos švyturyje raudona vėliava rodė, kad įplaukti į uostą pavojinga, o geltona - saugu. 1807 m. iškilusio locmanų bokšto signalinės vėliavos pranešdavo srovės ir oro permainas. 1902 m. pradėjo veikti siganalinė stotis - Vėjo semaforas Kopgalyje. Stebėdami ant trijų stiebų iškeltus apskritus ženklus bei lentas jūreiviai galėjo sužinoti kokia vėjo kryptis, stiprumas yra ne tik Klaipėdoje, bet ir Liepojos ir Brusterorto uostose.

Tik pramoga

Po 1832 m. prijaukinto vėjo įtaka krašto gyvensenai sumenko. Palaipsniui vėjo galia užleido vietą garo katilui: burlaivius keitė garlaiviai, jūrines burvaltes - kuteriai, vėjinius malūnus - gariniai, vėjines lentpjūves - garinės. XIX a. pab. - XX a. vid. garo katilų, mašinų era, tačiau keletoje sričių vėjo svarba neblėso. Griežtas motorlaivių mariose ribojimas iki 1945 m. pavertė jas savotišku burvalčių draustiniu. Vėjui ištikimi liko 1884 m. ėmę telktis Klaipėdos krašto buriavimo, o vėliau ledrogių - bujerių entuziastai. Jo dvelksmui neliko abejingi Pirmojo pasaulinio karo metais prie Klaipėdos į padangęs pradėję kilti lėktuvų pilotai ir 1933 m. Nidoje įkurtos sklandymo mokyklos auklėtiniai.

<f>vejas.jpg
E.Munkas. Vėjas.

<f>Silute.jpg
Neatsiejamas Šilokarčemos vaizdas - vėju varomi kurėnai.

<f>Vilhelmo.jpg
Ir Vilhelmo kanalu laivai plaukiojo padedami vėjo.

<f>minge.jpg
Vėjo malūnas Minijos (Mingės) kaime.

 
     
             Atgal...  

                                                                                                            "Šilainės sodas"  ©  2007 m.