|
Vėjas - didžiulė jėga.
Jis sulydo priešybes - vėjas griaunantis ir vėjas kuriantis, vėjas duodantis
ir vėjas atimantis. Bendravimas su juo keičia ne tik aplinką, bet ir pačius
žmones, jų mintis. Šis pasakojimas apie nesutramdytą ir jaukinamą vėją
Klaipėdos krašte.
Senieji laikai
Kraštas prie jūros nuo neatmetamų laikų patirdavo vėjo rūstį. Tai buvo tiek
Viduramžiais, tiek vėlesniais amžiais. Vėjas trukdydavo net karo veiksmams.
1219 m. lyvių ir lettų kariuomenė žygiavo prieš Revelio estus: "ėjo jie
jūros ledu (
) ir pūtė priešais stiprus šaltas šiaurės vėjas, prasidėjo
tokie dideli šalčiai, kad neatlaikė plikos kūno dalys; vieni nušalo nosis,
kiti - rankas arba kojas, nusilupo veido oda, buvo ir tokiu, kurie mirė
".
1220 m. sausį "Livonijos bažnyčios žygį prieš atsimetėlius, susibūrusius
Meziotijoje, sutrukdė lietingas pietų vėjas". Panaši padėtis nebuvo svetima
ir mūsų kraštui. 1352 m. vasario pabaigoje persekiodami grįžtančius po žygio
kryžiuočius lietuviai įsiveržė į pamarį. Ties Labguva jiems buvo
pasipriešinta. Lietuviai traukėsi link Deimės upės, "kur karalius (D.E. -
Smolensko kunigaikštis) įkrito ir beveik būtų nuskendęs. Joje nuskendo daug
jo karių, apie 500. Juos srovės nešė į marias, vadinamas Siautulingomis
mariomis". Jei 1352 m. įvykiuose vėjo vaidmuo tik numanomas, 1377 m. jis
reiškėsi aiškiau. Austrijos princui Albrechtui su kryžiuočiais grįžtant
laivu iš žygio prieš žemaičius: "Vėjas varė jį Karaliaučiaus link. Kurie vos
per visą mylią jam iš paskos keliavo, tuos vėjas staiga nuvarė toli į Kuršių
marias".
Stiprus vejas sukeldavo audras. Įsisiūbavusios jūros ir marių bangos
pasiglemždavo laivus, burvaltis, valteles, sielius, prekes ir žmonių
gyvybes. 1829 m. audros metu nuskendo net 4 laivai, žuvo 11 žmonių; 1881 m.
sausio 31 vėjui pajudinus ledą, žuvo virš dešimt ties Nida lašišas
žvejojusių žvejų, vyrų neteko 6 nerijos moterys, o tėvų - 23 vaikai. 1804 m.
sausio 31 įvyko bene didžiausia katastrofa ties Klaipėda: vykdant gelbėjimo
darbus pasikeitęs vėjas ir srovės išnešė į atvirą jūrą bei nugramzdino
burlaivį "Quardian" - žuvo 53 vyrai iš krašto bei gretimos Žemaitijos. 1862
m. spalį audra mariose suardė 24 sielius, o lapkričio 9 pietų vėjas su
ledais išnešė juos į jūrą. Patirtas 70 000 talerių nuostolis vertė pirklius
ieškoti alternatyvų. Stiprūs nepalankūs vėjai nutraukdavo sielių plukdymą ne
tik mariose, bet ir Wilhelmo kanale. Kartais audrų bangų išmestos "jūros
dovanos" buvo laukiamos - pajūrio žvejų sodybas puošdavo rakandai, detalės
iš sudužusių laivų
O XVIII - XIX a. pr. Ventės žvejai prašydavo kunigo
laikyti mišias, kad vėjas išblaškytų pro šalį plukdomus sielius. Tiesa, už
neteisėtą gintaro, šių vėjo bei jūros siunčiamų gėrybių pasisavinimą grėsė
didžiulės bausmės ir iki XIX a. pr. mirtis.
Vėjas sausumoje
Audros-uraganai ne tik kėlė pavojų vandenyse. Vėjas niokojo žemyne
stovinčius pastatus, pasėlius. 1625 m. vasario 10 d. uraganas grasino
nugriauti pastatus, kilnojo stogus... 1802 m. audra apgadino Klaipėdos
miestiečių šv. Jono bažnyčios bokštą. 1829 m. balandžio audra nuplovė
naujakurių dirbamos žemės sklypus Kopgalyje. 1829 m. gegužės 1 d. potvynį
Nemuno deltoje padidino pietvakarių vėjas. 24 valandas siautusi audra
pralaužė pylimus. Šyšoje vanduo pakilo tiek, kad Šilokarčemos turgaus aikšte
pradėjo plaukioti valtys. Potvynis Šilokarčemos apskrityje sugriovė 23
gyvenamuosius, 16 ūkinių pastatų, apgadino 212 pastatų, nugaišino 170
arklių, 378 karves, 18 jaučių, 562 avis, 118 kiaulių. 1839 m. rugpjūčio 5 d.
viesulas Rusnėje sugriovė neseniai pastatytą namą, jo atnešta kruša sukapojo
ką tik nupjautą vasarojų.
Vėjas keitė kraštovaizdį - jo stumdomos smėlio kopos XVI - XIX a. užpildavo
derlingas žemes, vertė keltis gyventojus tiek Kuršių nerijoje, tiek pajūryje
šiauriau Klaipėdos. Jo nešamas smėlis ėmė grasinti ir pačiam Klaipėdos
miestui, jo laivybai. 1676 m. ir prieš 1700 m. persikėlė Nidos; apie 1724 m.
Schwartzorto; 1782 -1786 m. ir 1804 m. Smėlio karčemos; apie 1678 m., 1723 -
1748 m., 1763 m., 1854 m. Naglių; prieš 1719 m., prieš 1736 m., 1798 m.
Karvaičių; 1880 - 1881 m. Pervalkos; 1817 m. ir 1831 m. Kopgalio gyventojai.
Išnyko tapę nerijos konfesinio gyvenimo centrais Naglių ir Karvaičių kaimai.
Spaudžiant vėjo genamų smėlio kopų nerijos kaimai iš pajūrio kėlėsi į
pamarį, o žemyno pajūrio - kiek atokiau nuo jūros.
Vėjas ir ugnis
Itin pavojinga vėjo ir ugnies sąjunga. Vėjas neša spiečius žarijų ir kreipia
pragaištingą ugnies liepsnų šokį pavėjui... 1540 m. gaisras Klaipėdoje
paliko tik 6 sveikus namus. 1623 m. jis sunaikino Odų gatvelės priemiestį.
1678 m. lapkričio 19 d. ginant miestą nuo švedų buvo padegtas Krūmamiestis
ir Vitė, tačiau vėjo nešama liepsna persimetė į Senamiestį - ugnis aplenkė
tik pilį, kelis namus šalia jos, bažnyčią, klebonijos pastatus bei kelis
namus priešingoje pusėje. 1854 m. spalio 4-6 d. gaisras sunaikino daugumą
XVIII - XIX a. pradžios pastatų. Šiaurės vakarų vėjas iš Vitės permetė
liepsną per upę, išplėtė ją po visą Senamiestį bei dalį priemiesčių ryčiau.
1774 m. gegužės 23 d. Rusnėje, Schtengel smuklėje, kilusi ugnis persimetė į
gretimus namus, bažnyčią. Sudegė gražiausia Rusnės miestelio dalis,
bažnytinis ir domenų valdybos archyvas.
Įtaka kraštovaizdžiui
Atsakydami į vėjo iššūkį žmonės ėmė formuoti savitą kultūrinį kraštovaizdį.
Stengiantis bent kiek sušvelninti laivų sudužimų nuostolius XIX a. steigtos
Gelbėtojų stotys su apmokytų gelbėtojų įgulomis - pirmoji 1832 m.
Bomelsvitėje. Vengiant vėjo Klaipėdos senamiesčio kvartalai buvo formuojami
taip, kad nesusidarytų didesni skersvėjai. Atsižvelgiant į vyraujančią vėjo
kryptį jau 1604 m. lengvai įsiliepsnojantys pastatai - dūminės pirkios,
kluonai, pirtys turėjo būti statomi arčiau vandens už miesto vartų ar
atokiau nuo kitų statinių, į rytų pusę. Po 1854 m. gaisro ir saugantis nuo
panašių atvejų Klaipėdoje didesni sandėlių kvartalai buvo formuojami prie
Dangės upės. Iš vakarų - vyraujančių vėjų pusės pastatų sienos būdavo
papildomai apšiltinamos, impregnuojamos: apkalomos lentomis, apmūrijamos,
mūras tepamas derva. Miestiečiai kambarius šiltindavo izoliaciniu kartonu,
iškaldami specialiu toliu ir tinkuodami. XIX a. pab. taip imta šiltinti ir
kaimo sodybas. Drožinėtos vėjalentės, dažytos langinės ne tik puošdavo
namus, bet saugojo nuo stiprių vėjo gūsių ar jo nešamo smėlio. Ant kaminų
įtaisytas vėjo pasukamas metalinis ar tiesiog stabilus mūrinis stogelis jau
XVII a. kreipdavo dūmus, neleisdamas šuorams jų įpūsti atgal. Kuršių nerijos
gyvenviečių išplanavimą ir 1843 - 1845 m. Preilos, 1836 - 1843 m. Pervalkos
atsiradimą įtakojo vėjo pustomų kopų spaudimas. 1814 m. Klaipėdos šiaurinį
pakraštį puolusiam smėliui sulaikyti buvo įsteigtas miesto iždo kaimas
Sandwehr. 1796 m. kopų želdinimo - stiprinimo darbai žemyne ties Klaipėdos
švyturiu, o 1791 - 1793 m. nerijoje ties Kopgaliu pradėjo formuoti pajūrio
apsauginį kopagubrį. Vengdami vėjo ir rizikingo sielių plukdymo mariomis
Klaipėdos medienos pirkliai skatino 1873 m. karaliaus Wilhelmo kanalo
įrengimą. 1614 m. stipriais vėjais teisinosi Šilokarčemos turguje, o ne
Klaipėdoje ar Tilžėje, parduodantys žuvį ir įsigijantys duoną, kanapes,
linus, vašką, grūdus Rusnės apylinkių žvejai. Ši prekyba sudarė palankias
sąlygas Šilokarčemos miestui susiformuoti.
Pagalba laivybai
Žmogus bandė prijaukinti netramdomą vėją, jo galią palenkti sau. Pradžioje
Klaipėdos krašte vėjo jėga buvo nadota laivybai. Buriniais nefais, kogais
iki XVI a. keliavo į Klaipėdą amunicija, prekės, paštas, keleiviai, ginklai.
Vėliau šiuos keitė grakštesnės fliutos, galeonai, galeros... Burės atvėrė
kraštą pasauliui ir skatino platesnių horizontų paieškas. Apie 1541 m.
Klaipėdoje pastatytas pirmasis burlaivis, o 1648 m. laivų statytojas Paul
Leyd paminėtas Rusnėje. 1780 m. Klaipėdoje registruoti - 8, 1801 m. - 27,
1855-66 m. - 49 vietoje statyti burlaiviai. 1875 m. būta 96 burlaivių ir 7
garlaivių. Jau nuo XIII a. pab. minimas žvejojimas jūroje bei mariose
patvirtina, kad burvaltės galėjo būti naudojamos gerokai anksčiau iki jų
pirmųjų paminėjimų. Nuo XVI a. mus psiekęs burvalčių pavidalas nepakito iki
pat XX a. vidurio. Vėjas Pamario ir Kuršių nerijos gyventojams ilgus
šimtmečius plukdė jų: kurėnus, kiudelvaltis, bradines, venterines, turgines,
timbrines, albotus su žuvimi, gyvuliais, šienu, daržovėmis. Mariomis,
kanalais prekes vežiojo didelės krovininės burvaltės - reisinės ir baidokai.
Rusnės valsčiuje buvo užregistruota: 1751 m. - 43, 1752 - 46, 1760 - 28,
1762 - 34, 1794 - 78 burvaltės. 1732 m. prasidėjęs sielių plukdymas iš
Nemuno iki Klaipėdos taip pat priklausė nuo vėjo užgaidų. Ventės ragą
sieliai apeidavo pučiant rytų, o toliau buvo plukdomi su pietų vėju. Kartais
tinkamo dvelksmo tekdavo laukti savaitę ar ilgiau. Sieliai išjudino krašto
medžio prekybą, ši - laivybą ir medžio apdirbimo pramonę.
Malūnai
XVIIa. vėjas Klaipėdos krašte ėmė sukti malūnų sparnus. Ožiniai mediniu
balkių keturkampio plano korpusu į vėją besisukantys apie savo medinę ašį
buvo labiau paplitę kaimo vietovėse. Olandiški mūriniu šešiakampiu -
aštuoniakampiu korpusu, bet turintys pasukamą kepurę - miestuose. Rečiau
naudoti riedutiniai, stovėję ant metro aukščio pamato su metaliniu žiedu
riedančiams rieduliams. Malūnai kilo aukšesnėse vietose. XVII a Klaipėdoje
aukštumėlė prieš Kulių vartus gavo "Muhlenberg" vardą, o XIX a. gatvelė ties
pakilumu Vitėje - "Malūninkų". XVIII a. malūnų sparnai ėmė suktis net ant
miestą juosusių gynybinių pylimų. Netrukus jie išplito ir kitose vietose:
1674 m. ožinis malūnas paminėtas Rusnėje, 1740 m. pastatytas Verdainėje,
1745 m. jie minimi Rusnėje, Poviluose, Šakūnuose, Špukuose, o 1796 m.
Brioniškyje. 1808 m. panaikinus malūnų steigimo suvaržymus, jų skaičius
augo. Olandiški malūnai pastatyti: 1823 m. Vepriuose, 1827 m. Kalnininkuose,
1828 m. Kiškiuose ir Einaičiuose. 1866 m. Klaipėdoje buvo 16, 1863 m. - 10,
o 1901 m. tik 1 vėjinis malūnas. XIXa. pab. Klaipėdos apskrityje jų
priskaičiuojama 135, Šilokarčemos - 129, Pagėgių apylinkėse - 56. Jie
išsidėstė netoli pagrindinių kelių. Daugiausia malūnų būta palei kelią
Klaipėda - Šilutė - Pagėgiai. Būta šių didesnių masyvų: Nemirseta -
Kretingalė, Priekulė - Lankupiai, Šilutė - Rusnė, Pagėgiai - Lauksargiai. Po
Pirmojo pasaulinio karo bandyta pavienius malūnus pritaikyti elektrai
gaminti. Ilgėliau jie išliko kaime - galime pasidžiaugti autentiškomis
detalėmis iš Agluonėnų ir Vidgirių malūninko Funcko malūnų. Klaipėdos krašte
malūnai malė ne tik grūdus. Nuo 1759 m. iki Pirmojo pasaulinio karo
Klaipėdos medinių vėjinių lentpjūvių su kepuriniu malūnu sparnai buvo
neatskiriama marių pakrantės kraštovaizdžio dalis: 1791 m. - jų 14, 1801 m.
- 19, 1821 m. - 24, 1879 m. - 17. Vidutinis vėjas paleisdavo virš 20 pjūklų,
o stiprus - virš 40. Lentpjuvėse buvo pjaunamos iki 7,5 m ilgio lentos. Šios
krautos į laivus ir gabentos Anglijon, Olandijon, Švedijon.
Vėjarodės
Siekis išvengti griaunančių ir įvaldyti kuriančias vėjo galias skatino
pažinimo pastangas. Lietuvininkų, kuršių, vokiečių kalbomis užrašytoje
tautosakoje atsispindi ilgametė stebėjimų patirtis sumišusi su pagarbia
baime, noru sutramdyti, pažinti, apibendrinti ir palenkti į savo pusę.
Poreikį stebėti vėjo kryptį ir stiprumą architektūroje išreiškia vėjarodės.
Paauksuota burlaivio pavidalo vėtrungė iškilo 1696 - 1706 m. Klaipėdos
miestiečių šv. Jono bažnyčios bokšte. Vėjarodė puikavosi ant kitų Klaipėdos
pastatų bokštelių: 1777 m. ir 1856 m. biržos, 1893 m. pašto, 1897 m.
leprazoriumo, 1910 m. "Sveikatingumo namo" etc. Jomis dabinti ir pastatų
stogai kitose Klaipėdos krašto vietose. Išliko XVIII a. vėjarodė iš Bachmano
dvaro. Nuo 1844 m. birželio 26 vėtrungės su kaimo ženklu privalėjo iškilti
didžiųjų žvejybinių burvalčių (kurėnų, kiudelvalčių, bradinių) stiebo
viršūnėje. Skirta žvejybą prižiūrinčių pareigūnų patogumui vetrungė netrukus
tapo burvalčių puošmena, savininko išskirtinumo ir pasididžiavimo ženklu.
Pati mintis burlaivio stiebo viršūnėje įtaisyti vėtrungę, vimpelą vėjo
krypčiai sekti, Klaipėdos krašte nebuvo nauja. Jas matome XVI - XX a .
vitinių, reisinių, marių žvejų burvalčių, mažesnių jūrinių burlaivių
atvaizduose. Vėjas buvo labai svarbus įplaukiant ir paliekant Klaipėdos
uostą. Jis kreipdavo sroves, nešdavo laivus. XVII a. įplauką ženklino
mediniai bakenai. XVIII a. prie jų kabinti įvairūs žymenys ir vėliavos,
rodančios srovės kryptį, įplaukimo sąlygas. 1796 m. pastatytame Klaipėdos
švyturyje raudona vėliava rodė, kad įplaukti į uostą pavojinga, o geltona -
saugu. 1807 m. iškilusio locmanų bokšto signalinės vėliavos pranešdavo
srovės ir oro permainas. 1902 m. pradėjo veikti siganalinė stotis - Vėjo
semaforas Kopgalyje. Stebėdami ant trijų stiebų iškeltus apskritus ženklus
bei lentas jūreiviai galėjo sužinoti kokia vėjo kryptis, stiprumas yra ne
tik Klaipėdoje, bet ir Liepojos ir Brusterorto uostose.
Tik pramoga
Po 1832 m. prijaukinto vėjo įtaka krašto gyvensenai sumenko. Palaipsniui
vėjo galia užleido vietą garo katilui: burlaivius keitė garlaiviai, jūrines
burvaltes - kuteriai, vėjinius malūnus - gariniai, vėjines lentpjūves -
garinės. XIX a. pab. - XX a. vid. garo katilų, mašinų era, tačiau keletoje
sričių vėjo svarba neblėso. Griežtas motorlaivių mariose ribojimas iki 1945
m. pavertė jas savotišku burvalčių draustiniu. Vėjui ištikimi liko 1884 m.
ėmę telktis Klaipėdos krašto buriavimo, o vėliau ledrogių - bujerių
entuziastai. Jo dvelksmui neliko abejingi Pirmojo pasaulinio karo metais
prie Klaipėdos į padangęs pradėję kilti lėktuvų pilotai ir 1933 m. Nidoje
įkurtos sklandymo mokyklos auklėtiniai.
<f>vejas.jpg
E.Munkas. Vėjas.
<f>Silute.jpg
Neatsiejamas Šilokarčemos vaizdas - vėju varomi kurėnai.
<f>Vilhelmo.jpg
Ir Vilhelmo kanalu laivai plaukiojo padedami vėjo.
<f>minge.jpg
Vėjo malūnas Minijos (Mingės) kaime. |
|