| |
 Sausio 23 dieną Vilniaus
universiteto Senato salėje buvo pristatyta knyga "Mažosios Lietuvos kultūros
paveldas". Joje sudėta 2005 metų rugsėjo 22 - 24 dienomis tokiu pat
pavadinimu Vilniuje, Klaipėdoje, Šilutėje ir Pagėgiuose vykusios
konferencijos metu skaitytų pranešimų medžiaga. Ir konferencija, ir dabar
išėjusi knyga yra labai svarbus įvykis prisimenant ir įamžinant kažkada
didelės etninės grupės, kitokios kultūros ir dažnai per keletą šimtmečių
susiformavusios kitokios pasaulėžiūros gyvenusių čia mūsų giminaičių ir
protėvių atminimą.
Šio kilnaus ir svarbaus darbo ėmėsi
profesorius Domas Kaunas, savo darbais jau seniai fiksuojantis ir
analizuojantis Mažosios Lietuvos kultūros reiškinius, čia vykusių žmonių
gyvenimus ir likimus. Šį kartą jis į pagalbą pasitelkė didelį būrį
talkininkų ir ėmėsi misijos apibendrinti ir išanalizuoti esamą padėtį. Tuo
buvo siekiama užfiksuoti esamą šio paveldo būklę, aptarti nuveiktus darbus
bei suplanuoti būsimus darbus ir veiksmus ateityje, atkreipti dėmesį į
svarbiausius žingsnius. Tai labai reikalinga saugant dar išlikusius buvusių
gyventojų kultūros ženklus.
Sumanymas gimė seniai, bet realizuoti jį profesorius D.Kaunas
 ėmėsi prieš
2003 metus. Po ilgo ir kruopštaus parengiamojo darbo, kai pervažiavus buvusį
Mažosios Lietuvos Klaipėdos kraštą buvo užfiksuoti ryškiausi likę pavyzdžiai
ir surengta kilnojama paroda. Ji ir šios situacijos aktualumas buvo
pristatytas 2003 gegužės 21 - 25 dieną Lemonte (JAV, Ilinojaus valstija)
vykusio XII pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziumo plenarinės
sesijos "Mažosios Lietuvos aktualijos" metu. Buvo atkreiptas "dėmesys į
politinių, kultūrinių ir ekonominių interesų buvusioje Rytų Prūsijoje
turinčių šalių, ypač Lietuvos, Rusijos Federacijos, Lenkijos ir Vokietijos,
nevienareikšmišką požiūrį į jo dalies - Mažosios Lietuvos daugiakultūrį
paveldą. Jis labai išskaidytas, o dabartinių turėtojų, valstybių,
visuomeninių organizacijų ir privačių asmenų dėl vienokių ar kitokių
priežasčių nepagrįstai atsiejamas nuo istorinės, kultūrinės praeities ir
tautinio tapatumo, kartais net slepiamas nuo kitų šalių tyrinėtojų ar
žiniasklaidos. Paveldą tinkamai apsaugoti, panaudoti mokslo, kultūros ir
švietimo reikmėms taip pat trukdo materialiniai nepritekliai, informacijos,
paminklosaugininkų ir paveldosaugininkų kompetencijos stygius. Šios
aplinkybės ir tapo svarbiausia paskata surengti mokslinę konferenciją,
kurioje dalyvautų ne tik Lietuvos, bet ir Vokietijos, Lenkijos, Rusijos
Federacijos, Latvijos bei kitų šalių mokslininkai ir specialistai, Šiaurės
Amerikoje (JAV ir Kanadoje) veikiančio Mažosios Lietuvos fondo atstovai", -
sakoma tik ką dienos šviesą išvydusios knygos pratarmėje.
Vykusioje konferencijoje buvo siekiama: "a) išanalizuoti būklę ir parengti
prielaidas universaliai, suinteresuotas šalis tenkinančiai buvusios Rytų
Prūsijos lietuvių ir kitų tautų kultūros istorijos paveldo apsaugos
koncepcijai sukurti, b) išanalizuot ir įvertinti Lietuvos teritorijoje
esančio paveldo būklę ir parengti jo išsaugojimo rekomendacijas, c) pateikti
informaciją apie Mažosios Lietuvos kultūros istorijos šaltinių telkinius
Lietuvoje ir užsienio šalyse, d) išanalizuoti galimybes ir suformuluoti
siūlymus dėl Mažosios Lietuvos kultūros istorijos paveldo duomenų bazių ir
informavimo sistemų sukūrimo, e) išanalizuoti padėtį ir teikti siūlymus dėl
jaunimo ir visuomenės švietimo tobulinimo Mažosios Lietuvos kultūros
istorijos paveldo klausimais, f) aptarti būklę ir pateikti pasiūlymus dėl
Mažosios Lietuvos kultūros istorijos paveldo tyrinėtojų, paminklosaugininkų
ir muziejininkų bendradarbiavimo plėtros ir tobulinimo".
Vykusioje ir per visą Lietuvą keliavusioje konferencijoje buvo prašoma
pasiūlyti, kokių darbų ir veiksmų reikėtų imtis, siekiant kiekvieną dieną
vis mažėjantį paveldą apsaugoti ir padaryti jį dabarties gyvenimo savastimi.
Tokie siūlymai buvo gauti, aptarti ir vėliau išplatinti atskiru pranešimu.
Kaip pristatant knygą sakė profesorius D.Kaunas, labai dažnai (gal
dažniausiai) tokius gautus siūlymus asmenys, nuo kurių priklauso daugelis
galimų sprendimų, įdeda į stalčių, kur jie ilgam ir lieka. Todėl šį kartą
buvo sumanyta visus konferencijoje parskaitytus pasisakymus, pranešimus
sudėti į knygą ir ją išleisti. Taip pasisekė padaryti ir į Vilniaus
universitetą suvažiavusieji pirmieji ir bemaž vieninteliai gavo prie šios
knygos prisiliesti. Ji išleista labai nedideliu tiražu ir viešai nebus
platinama. Ją turės tik oficialios įstaigos - bibliotekos, muziejai - ir
tie, kam nusišypsojo laimė patekti į jos pristatymą, nes visiems atvykusiems
ji buvo dovanota.
Konferencijos medžiagą tvarkė ir knygą planavo redaktorių kolegija, kurią
sudarė žinomi Mažosios Lietuvos, istorijos ir kultūros tyrinėtojai ir
žinovai: profesorius Jurgis Anysas iš JAV, filosofijos mokslų daktaras Vacys
Bagdonavičius, Athur Hermann iš Vokietijos, Iveta Jakimavičiūtė,
profesorius, habilituotas daktaras D.Kaunas ir daktarė Silva Pocytė.
Knygos turinį sudaro straipsniai, apžvalgos ir sprendiniai. Čia randame
žinomų mokslo vyrų, istorikų, dvasininkų, kultūros veikėjų straipsnius. Tarp
jų ir šilutiškių požiūris bei siūlymai. Reda Švelniūtė, Šilutės savivaldybės
paminklosaugininkė, atkreipė dėmesį į urbanistinio paveldo būklę Minijos
kaimo pavyzdžiu. Jos nuomone, aklai sekant gal ir vykusiais pavyzdžiais,
netrukus daugelyje ir šio Kuršių marių kranto vietoje turėsime Nidos spalvas
ir architektūrą. Tokių pavyzdžių jau yra. Šilutės muziejaus istorikas Darius
Barasa perskaitė pranešimą apie tai, kad dar likusiose buvusio krašto
gyventojų kapinėse gali suskubti rasti daug neįkainojamos etnografinės
istorinės medžiagos. Tereikia tik suskubti. Šilutės evangelikų bažnyčios
kunigas Remigijus Šemeklis pristatė Šilutės rajono ir Pagėgių savivaldybės
evangelikų bažnyčių ir kitų statinių būklę ir problemas.
Nedideles apžvalgas padarė ir Šiltės rajono meras Arvydas Jakas bei Pagėgių
savivaldybės vadovas Kęstas Komskis. Pirmasis supažindino su Šilutės rajono
kultūra, švietimu ir paveldu, antrasis - su Pagėgių savivaldybės veiklos
strategija saugant paveldą. Yra čia ir Šilutės muziejaus direktorės Rozos
Šikšnienės Šilutės (Šilokarčemos) dvaro dabarties ir ateities apžvalga. Jau
minėtos R.Švelniūtės pasisakymas yra Kristupo Jurkšaičio kapo apsaugos
Rusnėje klausimu. Pagėgių paminklosaugininkas Petras Vaišvilas atkreipia
dėmesį į urbanistinio paveldo klausimą šioje savivaldybėje, Eugenijus
Skipitis apžvelgia Pagėgių savivaldybės kultūros paveldo būklę. Visi knygoje
esantys pranešimai ir pasisakymai yra labai svarbūs ir reikšmingi.
Knygoje yra ir daugiau įdomių straipsnių ir pastebėjimų.
Atskirai norėtųsi pasidžiaugti išėjusios knygos išvaizda. Beveik 400
puslapių knyga yra nepaprastai daili, solidi ir iškilminga. Ją rengė gerai
leidinius, o ypač knygas, išmanantis profesoriaus D.Kaunas. Todėl visi, kam
teks prie jos prisiliesti ir vartyti, tikrai pajus čia sudėtų minčių svarbą
ir meilę šiam jau užmarštin išeinančiam kraštui, kurį visiems mums puoselėti
primena profesorius Domas Kaunas.
|
|
