Bendras Šilutės laikraščio
"Šilokarčema" ir
Šilutės kraštotyros draugijos
projektas 

Projektą remia:

 

               2007 sausio 16 d. Nr. 2 (25)

Archyvas

Žvelgiant iš praeities, dabartiniai laikai savo milžinišku susisiekimo tinklo vystymo tempu  itin devalvavo arba nuvertino tilto kaip sąvokos ir kaip objekto reikšmę. Tilto sąvoka, kuri nuo seno buvo vartojama perkeltine ir tiesiogine reikšme, apibrėžė ir inžinerinį statinį, jungiantį kelią per upę, o taip pat ir draugišką ryšį ar santykį tarp žmonių. Galima numanyti, kad maždaug iki XIX a., tiltui, jo sąvokai buvo suteikiamas kur kas didesnis reikšmingumas, žmonių sąmonėje jis turėjo nepalyginamai gilesnę prasmę. Tai nulėmė faktas, kad periferiniuose regionuose, tokiuose kaip Šilokarčemos apskritis, kelių, tuo pačiu ir tiltų tinklo išvystymas buvo itin menkas. Krašto bendruomenės dėl to kentė ne tik  nepatogumus, bet ir atsilikimą bei uždarumą. Kiekvieno naujo ryšio, šiuo atveju tilto, sukūrimas kėlė perversmą ribotame benduomenių gyvenime. Neabejoju, kad tuomet kone kiekvienas Šilokaremos apskrities gyventojas atmintinai žinojo visus, nors ir negausius, apskrities vieškelių tiltus. Šiųdienos situacija, t.y. platus vieškelių ir tiltų tinklas, pavertė pastaruosius nepastebimais, o ir jų svarba šiandien iki galo nebesuvokiama. 

Šiemetinė Rusnės konferencijos tema privertė ir tuo pačiu sudarė progą pasidomėti visiškai primirštais, tačiau svarbiais regiono istorijai komunikacijos ir susisiekimo klausimais, kuriuos paprastai tyrinėtojai linkę apeiti (atvirai sakant, ir aš pats, jei ne ši konferencija, tikriausiai niekad nebūčiau savo noru prisėdęs prie panašių klausimų gvildenimo). Apžvelgti Šilokarčemos apskrities tiltų tinklą paskatino ne taip seniai akiratin patekusi XIX a. byla iš Šilokarčemos dvarininko Hugo Scheu’jaus archyvo. Iki tol keliolikos puslapių byla, neįsigilinus į jos turinį, paprasčiausiai praslysdavo pro akis, nors jos pavadinimas skamba išties įspūdingai: “Kadastras tų Šilokarčemos apskrities tiltų, kelių, pylimų, kanalų ar nutekamųjų griovių, šliuzų ir kitų panašių įrengimų, kuriuos išlaikyti arba įrengti turi valstybė (Domäne Fiskus), arba kuriems ji teikia nemokamai arba tik iš dalies mokamai medieną statybai”.  Deja, tenka apgailestauti, kad šiame XIX a. 7 dešimt. registre yra surašyti vien tik tiltai ir, kaip vėliau paaiškės, net šis tiltų sąrašas yra nepilnas. Tačiau verta pažymėti, kad registras teikia svarbius duomenis apie į sąrašą įtrauktus tiltus, būtent: nurodomas tilto ilgis, plotis, aukštis, pastatymo ar remonto metai, tiksli lokalizacija, valstybės ir kaimo bendruomenių įsipareigojimai tilto statybos bei remonto atveju. Taip pat reikšminga yra tai, kad šis registras teikia duomenis iš tų laikų, kai apskrityje dar nebuvo prasidėjęs vieškelių tiesimo vajus (jis prasidėjo nuo 1870 m.). Tad jis iš dalies parodo tiltų situaciją ikikomunikacinių linijų tiesimo laikotarpiu. Pasiremdamas šiuo tiltų registru bei kita papildoma medžiaga, ir pamėginsiu aptarti Šilokarčemos apskrities XIX a. septinto dešimtmečio tiltų sistemą.  

Tiltas visada buvo sausumos kelio dalis, jungianti kelią per upę ar daubą ir pan. Tad priežastis tiltui atsirasti visada buvo kelio linijos suformavimas arba, paprasčiau tariant, pirma kelias, ir tik po to tiltas. Neišvystyta Šilokarčemos apskrities kelių tinklas tiesiogiai lėmė menką tiltų sistemą krašte. XIX a. pirmoje pusėje, išskyrus kelią Tilžė-Klaipėda, kuris apie 33 km ėjo per Šilokarčemos apskritį, likę keliai buvo prastos būklės. Pavasarį ir rudenį, neretai ir šiltą žiemą šie antrarūšiai keliai buvo neišbrendami, o Nemuno žemumoje esantys užliejami potvynių. Nemažai apskrities gyvenviečių išvis neturėjo normalaus susisiekimo – jas buvo galima pasiekti tik vandens keliais arba tik pėsčiomis. Apie tokią prastą kelių padėtį puikiai liudija apskrities bažnyčių vizitatoriai. Antai 1830 ir  1836 m. vizitacijose rašoma, jog dėl to, kad kraštą raižo gausybė upių, reguliarus vaikų mokymas konfirmacijai buvo įmanomas tik po Šv. Martyno (lapkričio 11 d.), t. y. kai vandenys užšaldavo, arba tuomet, kai ištvinusių upių vandenys sugrįždavo į savo krantus. Patys vizitatoriai parapijų tikrinimui irgi pasirinkdavo palankiausią metų laiką – vidurvasarį (liepos mėn.). Bet ir tada pastarieji neišvengdavo nepatogumų. Norėdami iš Šilokarčemos patekti į Kintus arba priešingai, jie turėjo keliauti per Priekulę, sukardami daugybę papildomų tokios apylankos mylių. Tiesus, bet menkas kelias gal ir egzistavo, tačiau jis vedė per Aukštumalos pelkes, o galutiniame taške atsiremdavo į Minijos upę, per kurią tilto nebuvo.                     

Kintų precentorius Albertas Fuellhaase savo 1904 m. išleistame kraštotyros darbe, ieškodamas įvairių Šilokarčemos apskrities vietovių pavadinimų kilmės, Blauzdžių, Šuderaičių ir Žagatpurvių kaimų pavadinimus mėgino kildinti iš kraštui būdingų nepravažiuojamų kelių ir purvynų. Nors J.Sembritzkis tvirtai įrodė, kad anie vietovrdžiai kilo nuo asmenvardžių, tačiau  tai lieka geru pavyzdžiu kaip karti realybė veikė žmogaus, šiuo atveju precentoriaus, mąstymą.                     

1851 m. buvo įsteigta pašto karieta atkarpai Šilokarčema-Rusnė, tačiau tuomet tarp šių kaimyninių vietovių vieškelio nebuvo. Dėl to susisiekimas vyko daugiausia vandens keliu. Tačiau ankstyvą arba  vėlyvą žiemą,  vadinamuoju “šaktarpio” laikotarpiu, kuomet vandenį dengdavo eižėjantis ledas, susisekimas nutrūkdavo irgi kelioms savaitėms. Tokiu atveju paštas buvo perduodamas per upę įtemta virve. Vieškelis iš Šilokačemos į Rusnę buvo nutiestas tik apie 1855 m.                     

Koks menkas anuomet buvo apskrities kelių, tuo pačiu tiltų, išvystymo lygis, parodo nuo XIX a. aštunto dešimtmečio prasidėjęs kelių tiesimo bumas. Per 3 paskutiniuosius XIX a. dešimtmečius (iki 1902 m.) buvo nutiesta 4 provincijos reikšmės plentai (apie 35 km) ir 7 apskrities reikšmės plentai (apie 120 km). Šiuo metu, neskaitant geležinkelių tiltų, buvo pastatyti ir 3 nauji plentų tiltai Bėgšuose, Pašyšiuose (1880 m.) ir per Miniją ties Sakūčiais (1886-1891). Tad minėtų plentų tiesimo metu buvo smarkiai išsiplėstas kelių tinklas, tuo pačiu išaugo ir tiltų skaičius.  

Kiek gi buvo vieškelių tiltų iki prasidedant masiškam plentų tiesimui, ir kur juos galima lokalizuoti? Žinome, kad iki tol egzistavo keletas pagrindinių vieškelių, būtent, Tilžė-Klaipėda, Šilokarema-Rusnė, Šilokarčema-Kulėšai (link I klasės muitinės), Verdainė-Pašyšiai (link Katyčių muitinės). Tad šiuose paminėtuose vieškeliuose ir reikėtų pirmiausiai ieškoti tiltų, juolab, kad šiuos kelius kirto ne viena upė. 

Tokiu atveju labai praverčia minėtas XIX a. 7 dešimtmečio tiltų registras. Pastarojo sąraše nurodyti 23 mažesni ar didesni tiltai, iš kurių daugiau negu pusė – 14 tiltų - buvo Šilokarčemos-Rusnės kelyje. Svarbu pažymėti, kad registre tiltai yra sunumeruoti pagal statybos fondo numerį nuo 1 iki 39. Deja, šiame eiliškume žiojėja didelė spraga nuo 9 iki 25, taigi iškrinta 15 objektų. Jokių lapų išplėšimo žymių registre neaptikta, todėl dabar sunku pasakyti, ar vieškelio tiltų apskrityje buvo 39, nes galėjo atsitikti taip, kad tas, kuris sudarė šį sąrašą, į jį įtraukė vien tiltus. Trūkstamose pozicijose galėjo būti keliai, pylimai ar kanalai. Tad darant išvadą, galima teigti, kad, jei tiltų XIX a. 7 dešimtmetyje apskrityje buvo mažiau nei 39, tai tikrai neabejotina, kad jų buvo daugiau nei 23. Tai pamėginsime įrodyti vėliau. 

Palyginimui ir įdomumo dėlei galima pasakyti, kad naujausiais Šilutės kelių tarnybos duomenimis 2003 metais Šilutės rajone, kuris, beje, savo teritorijos ribomis nėra tapatus buvusiai Šilokarčemos apskričiai, yra registruota 123 tiltai. Iki šių dienų išliko 9 senieji ikikariniai tiltai. 

Kur lokalizuojami į XIX a. registrą įtraukti tiltai? Visų pirma reikia paminėti: 1) tiltą pašto Klaipėda-Tilžė kelyje, Verdainėje per Šyšos upę, toliau– 2) tiltą Šilokarčemos turgaus ribose per Šyšą, 3) Pašyšių kaimo ribose per Šyšą, 4) Jonaičių kaimo ribose, muitinės kelyje per Šyšą, 5-7) 3 tiltai pašto kelyje, Ginšų kaimo ribose per Tenenį ir jo intaką, 8) muitinės kelyje, Tautiškių kaimo ribose per Lendrupį. Likę tiltai buvo nutiesti kelio atkarpoje Šilokarčema-Rusnė: 3 tiltai Šilokarčemos dvaro ribose (greičiausiai per Šlažų vietovę), 5 tiltai per Rupkalvių gyvenvietę ir pelkinį durpyną, 3 tiltai Šyšos kaimo ribose ir dar 3 tiltai to paties kaimo bei Antoniškių gyvenvietės ribose.  

Nemažą dalį paminėtų pagrindinių tiltų įmanoma aptikti barono von Schroetterio dar 1796-1802 m. sudarytame žemėlapyje. Be to, sekant šiame žemėlapyje detaliai pavaizduotu Tilžės-Klaipėdos pašto keliu, mažai kyla abejonių, kad šiame vieškelyje tiltų turėjo būti daugiau negu nurodyta registre. Galima spėti, kad tiltai galėjo būti ties Laugaliais, ties Lenkais netoli Saugų, ties Gaideliais ir prie Šėrių, kur Tilžės-Klaipėdos kelią turėjo kirsti Leitės upė arba jos intakas. Istorikas J.Sembritzis nurodė, kad tiltai XIX a. vid. buvo nutiesti per Šyšą, Tenenį ir Leitę. Tuo tarpu, mūsų turimas registre tilto per Leitę neaptikta. Todėl galima manyti, kad tiltų apskrityje tikrai buvo daugiau nei 23, galbū net 39. Čia kaip to įrodymas galėtų pasitarnauti 14 nutiestų tiltų 8 km Rusnės-Šilokarčemos kelio atkarpoje. 

Iš registre minimų tiltų naujais laikytini visi tiltai kelyje į Rusnę ir tiltas Tautiškių kaime per Lendrupį. Pastraieji iškilo 1857-1862 m., betiesiant vieškelius, o tai reiškė, kad iki tol jų šiose vietose nebuvo. Tuo tarpu likę tiltai, kaip antai ties Ginšais, Pašyšiais, Verdainėje ar Šilokarčemoje, turėjo senas, XVIII a. siekusias tradicijas. Šilokarčemos turgaus ribose, šalia dvaro buvęs tiltas, vedęs į Rusnę, egzistavo dar gerokai prieš 1772 m. ir buvo keletą kartų naujai perstatytas, pvz.: 1783, 1805 m.  

Jau buvo užsiminta, kad turimas kadastro registras teikia tiltų technines charakteristikas bei jų matmenis. Visi į sąrašą įtraukti tiltai buvo mediniai, išskyrus 1 tiltą ties Genšais ir 1 – Jonaičiuose. Pastarieji registre apibūdinti kaip tiltai su mūrinėmis sienomis ar pertvaromis (vok. “mit massiven Steinwände“). Savo gabaritais iš kitų tiltų pirmiausiai išsiskyrė Verdainės tiltas per Šyšą. Jo ilgis siekė bemaž 98 m, plotis - 7,5 m, o aukštis – apie 4,5 m.  Toliau sekė Šilokarčemos turgaus teritorijoje buvęs tiltas, kurio ilgis, lyginant su Verdainės tiltu, atrodė išties kukliai – vos 30 m. 20 metrų ilgio ribą viršijo Jonaičių tiltas, kurį tuomet dar buvo galima laikyti aukščiausiu tiltu apskrityje – jis virš vandens buvo iškilęs apie 5,3 m. 10 metrų ilgio ribą buvo perkopę tiltai ties Šlažais (17,4 m), Pašyšiais (12,5) ir Genšais (10,5 m). Likusieji tiltai buvo nuo 2 iki 9 metrų ilgio. Įdomu tai, kad kelyje iš Šilokarčemos į Rusnę daugiausiai per Rupkalvių pelkę buvo pastatyti net 6 standartiniai 2,5 m ilgio ir 5 m pločio tiltai. Vidutinis visų tiltų plotis buvo apie 5 m, o aukštis apie 3-3,5 m.  

Apie čionykščių tiltų statybos ypatumus ar architektūrą galėtų paliudyti išlikęs 1856 m. tilto per Šyšą Šilokarčemos turgaus teritorijoje brėžiniai. Taipogi yra išlikę ir ankstesnių metų (1805 m.) bene 5-ių apskrities tiltų statybų darbų aprašymai ir detalios sąmatos. Kadangi šiuose aprašymuose vyrauja sunkiai suprantami statybos terminai, pasitenkinsiu pateikdamas keletą detalių. 1805 metais. 35 metrų naujam Šilokarčemos turgaus tiltui dailidė turėjo paruošti 48 vnt. polių, o kalvis tilto sutvirtinimui buvo įpareigotas pagaminti 40 vnt. varžtų ir veržlių bei 26 vnt. vinių. Mediena šiam tiltui buvo atgabenta iš apskrities gyvenviečių: Traksėdžių, Lapalių, Šyšgirių ir kt. Medienos tuomet taip pat parūpino Rusnės ekspeditorius Anckeris bei Beyeris, kuris dalį medienos pirko iš žydo Chatzkelio. 

Kalbėti apie tokių medinių tiltų ilgaamžiškumą yra sudėtinga, nes mums kol kas lieka nežinoma, kiek tilto būsenai įtakos turėdavo natūrali susidėvėjimo eiga ir, kiek įtakojo upių potvyniai, kurie Šilokarčemos apskrityje buvo dažnas reiškinys. Registre nurodoma, kad Verdainės tilto statybai arba remontui valstybė lėšų turėjo skirti 1826, 1832, 33, 37, 39 ir 1842 metais. Šilokarčemos turgaus tiltui išlaikyti lėšos buvo paskirtos 1805, 1821, 26, 31, 40 ir 1842 m. Kitiems ne tokio intensyvaus judėjimo kelyje buvusiems tiltams lėšų valstybei tekdavo skirti rečiau. Nepaisant to, tiltų remonto bei pataisymo darbai dotacijų iš valstybės reikalaudavo vidutiniškai kas 7-10 metų. 

Tiltai, kurie Šilokarčemos apskrityje buvo ypatingos svarbos keliuose, vadinamuose vieškeliuose (vok. Landstrasse) buvo statomi ir remontuojami iš valstybės iždo. Tuo tarpu nereikšminguose apskrities keliuose buvę tiltai buvo pačių naudotojų reikalas. Apie Jonaičių tiltą, kuris vedė prie Prūsijos-Rusijos pasienio ir I klasės muitinės, registre rašoma, kad tilto statybos išlaidas dengia valstybė, nes tiltas yra vieškelyje. Tačiau kol jis nebuvo pripažintas vieškeliu, tilto statybos bei remonto išlaidas turėjo dengti Jonaičių kaimo gyventojai. Apie Pašyšių tiltą, pasakyta, kad “anksčiau anas kelias nebuvo laikomas vieškeliu, todėl medieną turėdavo apmokėti gyventojai. Tačiau, kai nauju vidaus skyriaus paskelbimu šiam keliui, ant kurio šis tiltas yra, buvo suteiktas vieškelio statusas, mediena skiriama nemokamai iš karališko miško”. Nepaisant šios nusistovėjusios tvarkos, pasitaikydavo ir išimčių.  Štai Šilokarčemos turgaus tiltui, kuris iki Šilokarčema-Rusnė vieškelio nutiesimo (1855 m.) nejungė jokios svarbios komunikacinės arterijos, mediena vis vien buvo nemokamai iš valstybės teikiama. 1805 m. amtmanas Radke, prašydamas šio tilto statybai skirti nemokamai medienos, pasinaudojo šio tilto, kaip didelės reikšmės prekybai turėjusiu, koziriu. 

Valstybinės dotacijos tiltų statybai bei remontui registre apibrėžiamos tiesiog pažymint, kad tiltą stato valstybė arba techninės išlaidos ir medžiagos dengiamos iš valstybinio iždo, arba mediena nemokamai teikiama iš karališko miško. Tuo tarpu kaimų ar bendruomenių gyventojai, kurių ribose buvo nutiesti tokie vieškelių tiltai, privalėjo prie tilto statybos ar remonto prisidėti savo darbu (vok. Hand- und Spanndienste) bei neretai pristatyti į vietą medieną. Jeigu tiltai ėjo per dviejų bendruomenių ribas, tai jos darbus prie tilto statybos ar remonto pasidalindavo perpus.  

Nuo 1876 m. sausio 1 d.visi keliai, todėl reikia manyti, kad ir tiltai, buvo suskirstyti į provincijos ir apskrities plentus. Tai reiškė, kad provincijos keliai buvo tiesiami ir taisomi iš provincijos lėšų,o apskrities plentų tiesimo kaštų didžiają dalį turėjo apmokėti pati apskritis iš savo vietinio iždo – likusią, mažesnę dalį išlaidų dengė provincijos statybos fondas. Vadinamieji žvyrkeliai, tuo pačiu ir jų tiltai, buvo tiesiami iš dalies apskrities, iš dalies kaimo bendruomenių lėšomis.  

Visi iki šiol pranešime minėti apskrities tiltai ir toliau liko provincijos svarbos plentuose. Žinome, kad 1880 m. naujai buvo perstatytas Pašyšių tiltas. Tuo tarpu lieka nežinoma, ar naujai nutiestose plentų atkarpose Rusnė-Kaukėnai bei Šakūnai-Šuderaičiai, iškilo naujų tiltų. Apskrities naujai nutiestų plentuose buvo pastatyti tiltai Bėgšuose (1880) ir ties Sakūčiais (1886-1891 m.). 

Apibendrinant, reikia pasakyti, kad pranešime buvo kalbėta tik apie XIX a. 7 dešimtmečio vieškelių tiltus, kuriuos statyti ir išlaikyti buvo įsipareigojusi valstybė. Tuo tarpu pasakyti, kiek buvo tiltų vietinės reikšmės keliuose bei takuose per nedidelius kanalus, griovius, ar upelius, neturint  reikiamų šaltinių, kol kas yra sudėtinga. 

Taip pat verta užsiminti, kad tiltų trūkumą apskrityje buvo mėginama kompensuoti keltais, kurių apskrityje XIX a. vid. ir pab. veikė apie 15 (ties Šakūnais, Tatamiškiais, Rusne, Šyša, Skirvyte per Skirvytės upę, ties Uostadvariu per Atmatą, Per Minijos upę ties Minijos, Jociškių, Sakūčių ir Mockių kaimais ir kt.). Vėliau keletos jų vietoje buvo pastatyti tiltai.

   Schroetterio 1796 - 1802 m. žemėlapis. 

Sakūčių tiltas XX amžiaus pradžioje.

      Sakūčių tiltas XXI amžiaus pradžioje.