Bendras Šilutės laikraščio
"Šilokarčema" ir
Šilutės kraštotyros draugijos
projektas 

Projektą remia:


 

                                    Leidinys pamario krašto kultūrai

               2007 vasario 13d. Nr. 3 (26)

 


Pradžia Kalbos kertelė Kultūros ženklai Kūryba Šilainė

Archyvas

Kontaktai

 

 

 
 

Užgavėnės

 
 


Regina JASUDIENĖ

Saulė vis ilgiau užsibūna danguje, jau bunda gyvybinės gamtos galios. Tai metas, kai švenčiamos atbudimo ir gimimo šventės - Užgavėnės ir Velykos. Užgavėnių pavadinimas kilęs iš gavėnios pavadinimo, o pastarasis nuo "gavėti" (silpti), "gautis" (žemė gaunasi iš po žiemos miego).

Užgavėnės - išskirtinė metų diena. Ja baigiasi pokalėdinis linksmybių laikotarpis ir prasideda priešvelykinio susitelkimo metas. Tai sena šventė, žinoma visoje Europoje ir švenčiama likus septynioms savaitėms iki Velykų. Šventės ištakos pagoniškos, tačiau dabar glaudžiai susietos su krikščionybe. Jos buvo laikomos pavasario pradžia. Įvairiais veiksmais stengtasi paspartinti pavasario pradžią. Žmonės įsivaizdavo žiemą kaip demoną, kurį reikia nubaidyti, išvyti, nugalėti. Todėl reikšmingiausiu šventės veiksmu tapdavo persirengėliai.

Mažojoje Lietuvoje Užgavėnės buvo pusšventė. Jų buvo ir daugiau - tai Trys Karaliai, Žaliasis Ketvergas (Didysis Ketvirtadienis), Joninės, Mikelis (Šv. Mykolas). Užgavėnių dieną pirmą kartą kinkydavo prisiaugintus arklius ir ta proga kur nors pasivažinėdavo: po kaimą, laukus, į svečius pas kaimynus ar giminaičius. Netgi ūkininkai leisdavo vaikams prisikabinti rogutes prie jų rogių. Susidarydavo nemaža vaikų rogių virtinė, kuri šliauždavo per kaimą ar miestelį tuo linksmindama žmones. Visi norintys prisijungti prie "judančios virvės" galėjo bet kokiu momentu. Tuo pačiu pramankštindavo ir arklius.

Iki XIX a. švenčių šventimas Prūsijoje buvo reglamentuojamas karalių potvarkiais. Štai XVII a. pabaigoje buvo uždraustas Užgavėnių karnavalas, todėl Klaipėdos krašte imta ieškoti naujų tradicijų. Tarpukario Klaipėdos krašto inteligentija, visuomeninės organizacijos rinkdavosi į Šiupinio šventę. Čia grodavo pučiamųjų orkestras, susirinkusius aplankydavo Užgavėnių persirengėliai, buvo valgomas šiupinys.

Taigi pagrindinis Užgavėnių valgis šiame krašte buvo šiupinys. Šeimininkės jį virdavo pietums iš kruopų, žirnių su rūkyta mėsa (kai kur į riebų viralą pridėdavo virtų sugrūstų bulvių, bet ne per daug, kad vietos liktų ir šutintiems žirniams), dažniausiai riebia kiauliena. Šiupinio valgyti kviesdavo artimiausius kaimynus ir gimines. Pasakojama, kad šis paprotys buvo tiek paplitęs, jog vaikai mokykloje užrašydavo ant lentos: "Užgavėnes švenč katė ir pelė, šiupinį verda kiekvienam name", nupiešdavo kreida katę, pelę, stalą, o ant jo didžiulį dubenį. Tai buvo savotiškas prašymas paleisti vaikus anksčiau namo. Mokykloje kildavo didžiulis šurmulys, klasės durys būdavo užstumiamos suolais, kad mokytojai negalėtų įeiti. "Tą dieną mokykloje galėjome daryti ką norime, buvo duota visiška laisvė", - pasakoja šio krašto gyventojai.

Šventės dieną svarbiausia persirengti neįprastais drabužiais, veidą paslėpti po kauke. Tam reikėjo išradingumo, kad atkreiptų dėmesį, kad už kitus būtų juokingesnis. Svarbiausia Užgavėnių eitynių dalyvė Morė. Ji - šventės karnavalo centras. Morė turi keletą vardų. Kai kuriose Lietuvos vietose ji vadinama Kotre, Čiūčela, Lečyna, o Klaipėdos krašte ji buvo vadinama Morė.


Kintų Vydūno centre prieš keletą metų pagaminta Morė.

 
 

 

 
     
             Atgal...  

                                                                                                            "Šilainės sodas"  ©  2007 m.