Regina
JASUDIENĖ
Saulė vis ilgiau užsibūna danguje, jau bunda gyvybinės gamtos galios. Tai
metas, kai švenčiamos atbudimo ir gimimo šventės - Užgavėnės ir Velykos.
Užgavėnių pavadinimas kilęs iš gavėnios pavadinimo, o pastarasis nuo
"gavėti" (silpti), "gautis" (žemė gaunasi iš po žiemos miego).
Užgavėnės - išskirtinė metų diena. Ja baigiasi pokalėdinis linksmybių
laikotarpis ir prasideda priešvelykinio susitelkimo metas. Tai sena šventė,
žinoma visoje Europoje ir švenčiama likus septynioms savaitėms iki Velykų.
Šventės ištakos pagoniškos, tačiau dabar glaudžiai susietos su krikščionybe.
Jos buvo laikomos pavasario pradžia. Įvairiais veiksmais stengtasi
paspartinti pavasario pradžią. Žmonės įsivaizdavo žiemą kaip demoną, kurį
reikia nubaidyti, išvyti, nugalėti. Todėl reikšmingiausiu šventės veiksmu
tapdavo persirengėliai.
Mažojoje Lietuvoje Užgavėnės buvo pusšventė. Jų buvo ir daugiau - tai Trys
Karaliai, Žaliasis Ketvergas (Didysis Ketvirtadienis), Joninės, Mikelis (Šv.
Mykolas). Užgavėnių dieną pirmą kartą kinkydavo prisiaugintus arklius ir ta
proga kur nors pasivažinėdavo: po kaimą, laukus, į svečius pas kaimynus ar
giminaičius. Netgi ūkininkai leisdavo vaikams prisikabinti rogutes prie jų
rogių. Susidarydavo nemaža vaikų rogių virtinė, kuri šliauždavo per kaimą ar
miestelį tuo linksmindama žmones. Visi norintys prisijungti prie "judančios
virvės" galėjo bet kokiu momentu. Tuo pačiu pramankštindavo ir arklius.
Iki XIX a. švenčių šventimas Prūsijoje buvo reglamentuojamas karalių
potvarkiais. Štai XVII a. pabaigoje buvo uždraustas Užgavėnių karnavalas,
todėl Klaipėdos krašte imta ieškoti naujų tradicijų. Tarpukario Klaipėdos
krašto inteligentija, visuomeninės organizacijos rinkdavosi į Šiupinio
šventę. Čia grodavo pučiamųjų orkestras, susirinkusius aplankydavo Užgavėnių
persirengėliai, buvo valgomas šiupinys.
Taigi pagrindinis Užgavėnių valgis šiame krašte buvo šiupinys. Šeimininkės
jį virdavo pietums iš kruopų, žirnių su rūkyta mėsa (kai kur į riebų viralą
pridėdavo virtų sugrūstų bulvių, bet ne per daug, kad vietos liktų ir
šutintiems žirniams), dažniausiai riebia kiauliena. Šiupinio valgyti
kviesdavo artimiausius kaimynus ir gimines. Pasakojama, kad šis paprotys
buvo tiek paplitęs, jog vaikai mokykloje užrašydavo ant lentos: "Užgavėnes
švenč katė ir pelė, šiupinį verda kiekvienam name", nupiešdavo kreida katę,
pelę, stalą, o ant jo didžiulį dubenį. Tai buvo savotiškas prašymas paleisti
vaikus anksčiau namo. Mokykloje kildavo didžiulis šurmulys, klasės durys
būdavo užstumiamos suolais, kad mokytojai negalėtų įeiti. "Tą dieną
mokykloje galėjome daryti ką norime, buvo duota visiška laisvė", - pasakoja
šio krašto gyventojai.
Šventės dieną svarbiausia persirengti neįprastais drabužiais, veidą paslėpti
po kauke. Tam reikėjo išradingumo, kad atkreiptų dėmesį, kad už kitus būtų
juokingesnis. Svarbiausia Užgavėnių eitynių dalyvė Morė. Ji - šventės
karnavalo centras. Morė turi keletą vardų. Kai kuriose Lietuvos vietose ji
vadinama Kotre, Čiūčela, Lečyna, o Klaipėdos krašte ji buvo vadinama Morė.
Kintų Vydūno centre prieš keletą metų pagaminta Morė. |