A.Razma - Pypliškės kaimo
metraštininkas
Anatolijus ŽIBAITIS
Antanas Razma (1869-1941), Gardamo parapijos Pypliškės kaimo ūkininkas, yra
parašęs atsiminimus, kuriuose, be savo giminės istorijos, dar pasakoja, kaip
gyveno žmonės pasienyje su Prūsija. Atsiminimuose yra pasakojama apie XIX a.
pabaigos knygnešių veiklą, apie kaizerinės okupacijos savivalę, apie paramą
nepriklausomos Lietuvos kariuomenei.
A.Razma buvo baigęs Žemaičių Naumiesčio pradinės mokyklos keletą klasių
lietuviškos spaudos draudimo metais, todėl gerai mokėjo rusų kalbą. Kaip
apsišvietęs ir veiklus ūkininkas, A.Razma septynetą metų iki 1905 m. buvo
Žemaičių Naumiesčio valsčiaus kasininkas, o vėliau - valsčiaus viršaičiu iki
1913 m. Per Pirmąjį pasaulinį karą irgi aktyviai dalyvavo visuomenės
gyvenime, todėl jo pasakojimas apie kaizerinės valdžios savivalę yra jo
paties išgyventas, patirtas. A.Razmos atsiminimai leidžia pajusti, kaip
pasikeitė mūsų ir kaimynų vokiečių gyvenimas.
Per Pirmąjį pasaulinį karą laikraščio "Koeluische Zeitung" korespondentas,
pabuvojęs Lietuvoje, paskelbė šūkį: "Tu krašte, mūsų brolių krauju
persunktas, būsi vokiškas".
Žymus Lietuvos istorikas Zenonas Ivinskis, analizuodamas to meto padėtį
rašo, kad kaizerinė valdžia vadovavosi principu: "Vokiečių valstybės ir
kariuomenės interesai visada turi būti aukščiau statomi už okupuoto krašto
interesus". Kaip tai atrodė kasdieniame gyvenime, pasakoja A.Razma savo
atsiminimuose.
Mūsų laikų vokiečių pažiūros ir nacionalinio charakterio bruožai pasikeitę.
Šiemet popiežius Benediktas XVI, atvažiavęs aplankyti Vokietijoje gimtųjų
vietų, kalbėjo, kad dabar vokiečiai linksmi, energingi, linkę bendrauti -
tokie esą ryškiausi šios tautos bruožai.
A.Razmos atsiminimai parašyti žemaičių tarme, tad, ruošiant spaudai, kai kas
taisyta, bet sakinių struktūra, žodynas, kiek įmanoma, išlaikytas.
Atsiminimus spaudai paruošė Anatolijus Žibaitis, A.Razmos vaikaitis.
Mus vokiečiai okupavo 1915 m. kovo 15 dieną -
tai buvo Verbos. Parėjo nuo Švėkšnos. Jau antrą dieną po jų atėjimo netekau
pakinktų, šlajų, arklių. Būdami ligi gegužės mėnesio pabaigos, vien kariškių
rankomis suspėjo iš mūsų gyvenimo atimti 6 geriausius arklius, 4 odines
geras plėškes, 2 dideles telyčias, vienus ratus, šieno du vežimu, ilginių
šiaudų 180 kūlių, kraikinių ruginių šiaudų du vežimu; iš dobilų ir vikavižių
(avižų ir vikių mišinys -red.p) buvo supjauta dikselio tris vežimaičius
išsivežė. Dar jam susemti išrinko ne tik visus maišus, kiek berado, bet ir
visas dvilmkes. Vežė dvi dienas. Kitų grūdų, labiausiai avižų, išvežė
septyniasdešimt pūrų. Kitų grudų: rugių, miežių nelabai daug paėmė, nes
turėjom paslėpę. Taip beslepiant daug prapuolė, kiti apipuvo, o kitus
išvogė.
Buvo toks atsitikimas: nuvažiavom avižų sėti ir paregėjom vokiečius
atvažiuojant su vežimais į kaimą kaip paprastai plėšti. Mes su rankom žemes
truputį į šalis iškasėm ir supylėm avižas. Taip supylėm 12 pūrų į tris
kupetas, kad jos nebūtų per didelės. Su žemėmis apkasėm, kad vokiečiai ir
atradę nebeimtų - su žemėm sumaišytos.
Be to, iš mūsų atėmė 3 kiaules, iš jų vieną veislinę, kurią išsivežė jau
nebegyvą. Kai ją norėjo papjauti, ši nuo jų išsprūdo ir pabėgo, o jie taip
įsiutę gainiojosi apie trobas ir vis į ją šaudė. Iššovė gal penkiolika
šūvių, kol galop nuslabo. Tada priėję dar padūrė ir įsidėjo į vežimą. Tas
prūsas, kuris buvo juos atvežęs, pamatė žąsis su mažais žąsiukais. Jis
pasakė kareiviams, kad norįs žąsiukų. Tada jie suieškojo kražulius ant
trobos aukšto, susidėjo žąsis su žąsiukais ir išvažiavo savo keliais.
Taip pat rankiojo ir visokius smulkesnius daiktus: atradę ėmė virvių,
kėdžių, svogūnų, morkų, bulvių, sviestą, kiaušinius - žodžiu sakant, kas tik
jiems patiko, tą ėmė. Dar turėjom žibalo gal 10 litrų ir tą atėmė. Tas
savavališkas tvarkymasis tęsėsi iki gegužės mėnesio pusės. Ligi to laiko
sugebėjo taip puikiai apvalyti ūkius, kad atėję neberasdavo - žmonės kas ką
besuskubo - paslėpė.
Tada gegužės pabaigoje uždėjo savo civilinę valdžią iš tų pačių žmonių,
kurie gavo surašyti visus žmones ir visus šiokius tokius gyvulius. Turintys
gyvulių su arkliais gavo vokiečiams iš miško visokią medžiagą vežti. Nuo
kiekvienos karvės reikėjo duoti paskirtą pieno kiekį ir vežti į Gardamą, nes
čia vokiečiai pieninę buvo įrengę.
Gardamą buvo valsčiumi arba "becirku" padarę. Jam priklausė šie kaimai:
Gardamas, Užlaukė, Kukuiliškė, Brokoriai, Dulkiškė, Gečai, Nausėdai, Gudiškė,
Meškinė, Šilgaliai, Šiaudėnai, Ledalė, Pjaulaukė, Jurkaičiai, Būdvyčiai, Uta,
Šiaudėnai, Puzravičiai, Bliūdsūkiai, Meiželiai, Razmai, Stankiškė,
Šilininkai, Pjaulaičiai (Raudiškė), Pelkupys, Pačiai, Kakališkė, Labatmedis,
Oželiai, Birbalai, Jauniai, Žiogai, Ramoniškė, Bartininkai, Pypliškė,
Laukstėnai, Pašvėkšninė, Jokubiškė, Žakainiai, Užtenenė, Joneliai ir
Juškaičiai.
1917 m. pradžioje vyriausybė atsiuntė savo leitenantus, vadinamus "amtsforstieriais".
Tuokart mūsų leitenantas apsigyveno Vilkėnų dvare, o prie Gardamo "becirko"
pridėjo Vilkų kampo, Šiaulių ir Nikilų kaimus.
Didesnė šių kaimų dalis pieną vežė į Gardamą, o tie, kuriems arčiau buvo
Vilkėnai, ten statė. Bet pieną pirmiausia reikėjo nunešti pas kaimo šaltyšių
- tas užrašė, kas kiek tą dieną pristatė. Iš čia viso kaimo pieną nuveždavo
kartu į pieninę.
Nuo kiekvienos vištos buvo paskirta po 3 kiaušinius per savaitę pristatyti.
Jei kas paskirto kiaušinių ar pieno kiekio nepristatydavo, tuoj uždėdavo
pabaudą. Ši buvo tokia: nepristatyto daikto, kiaušinių, sviesto ir pabaudos
jie reikalaudavo iš viso kaimo. Šį dalyką jie aiškino šitaip: šaltyšius turi
stropiai žiūrėti, kad niekas neturi teisės pieno ar kiaušinių savo vaikui
duoti. Visados višta turi dėti ir karvė užtrūkti. Jei kieno karvė užtrūko
arba višta nustojo dėti, tai šaltyšius tą pačią porciją turi uždėti tam,
kurio karvė dar davė pieno arba višta kiaušinį dėjo.
Ir avys nebuvo paleistos, ir tos kartą metuose gavo savo vilnas vokiečiams
atiduoti. Būdavo, žmonės iš trijų ar daugiau kaimų savo avis pas vieną
paskirtą gaspadorių suveža, kiekvienas savo avį nukerpa ir vokiečiams vilnas
atiduoda. Kerpant žandaras arba kareivis aplinkui vaikščiojo, kad kas
nenukniauktų kokios vilnų saujelės.
Ir laukai nebuvo praleisti: vokiečių komisija vaikščiojo po laukus ir pagal
sklypo gerumą kiekvienam gaspadoriui nustatė, kiek kokių grūdų turi rudenį
valdžiai supilti. Bet čia atsirado nebloga išeitis, nes toj komisijoj vis
būdavo du mūsų žmonės ir vienas vokietis. Būdavo, atėję į kaimą pas gerą
ūkininką vokietį pašeria, dar gerai nugirdo, kad tas per dieną miega. O tada
komisija daugiausia taip nutaria: daugumai ūkininkų ir patiems duonos
neužteks, reikės juos maitinti.
Bet per platybę ir taip daug grūdų supildavo. 1917 metais supilti grūdai
paskui daug vargo ir bėdos pridarė. Vokiečiai tų visų grūdų, kurie buvo
supilti Naumiestyje ir Švėkšnoje, neišvežė į Vokietiją. Vokiečių
viešpatavimui pasibaigus, mūsų žmonės norėjo neduoti išvežti tų grūdų į
Vokietiją, norėjo užvaldyti grūdų sandėlius, o vokiečiai nepasidavė. Kilo
vos ne kruvinų susirėmimų. Bet vokiečiai buvo dar gerai ginkluoti ir jeigu
reikalas koks didesnis su mūsų žmonėmis įvykdavo, tai jie tuoj iš Mažosios
Lietuvos arba Tilžės parsitraukdavo gerai ginkluotų kareivių, ir mūsų
žmonės, būdami neginkluoti, gaudavo vokiečiams duoti laimėti. Mūsų žmonės
gavo jiems už tuos grūdus sumokėti, nors ne per brangia kaina skaičiavo.
Taip pat nemažai buvo supilta ir bulvių, ir tas mažumą gavo mokėti. Bet dėl
šių nebuvo tokių vaidų, kaip dėl grūdų.
Žmogus, kurį buvo paskyrę derybas su vokiečiais vesti ir pinigus sumokėti,
vienas nesiėmė darbo. Tad sudarė tokią komisiją iš trijų žmonių. Tie savo
pinigų tiek neturėjo, todėl gavo susiskolinti iš kitų ir sumokėjo. Nors ir
ne per brangią kainą nustatė, bet už visą naudą suėjo daug tūkstančių
sumokėti. Kai kurie žmonės pradėjo reikalauti, kad tuos grūdus tarp
biednesniųjų veltui išdalintų. Jeigu būtų taip įvykę, ta komisija būtų
amžinai buvusi nuskriausta, bet taip neįvyko.
Taipogi buvo daug kitų plėšikavimų, kuriuos visus neįmanoma surašyti. Jeigu
pasipriešins plėšikams, atsitikdavo, kad ir peršaudavo. Taip įvyko Jonelių
kaime.
Iš vieno žmogaus norėjo atimti paskutinę karvę. Žmona pasipriešino, tai jie
žmonai per ranką peršovė. Ta moteris, pamačiusi kraują, dar labiau užsidegė
ir neatidavė paskutinės karvės. Kitas atsitikimas buvo pas mus. Vienas
ginkluotas vokietis, važiuotas, įsisodinęs tris jaunas moteriškes, pavakare
įvažiavo į mūsų kiemą. Tuo įsakė arklį nukinkyti, pašerti, o vežimą - į
daržinę. Grūdų nebeturėjom, tad, įėjęs į klėtį, dar surado trejetą gorčių
rugių, tuos suėmęs atidavė arkliui. Pradėjo rūpintis nakvynės vieta. Įėjęs į
vidų, mus visus iš didžiosios trobos išvarė ir pats apsigyveno. Pradėjo kaip
gaspadinė triūsti: susiieškojęs kiek berado lašinių, mėsos, viską pasiėmė.
Dar šmotelį lašinių atpjovė, padavė mamai sakydamas: "Šekit ir jums duosna
truputis lašinių". Matykit, kokie geri vokiečiai - mūsų pačių lašinių
gabalėlį mums davė... Gerai pavalgę ėmėsi darbo. Paregėjęs, kad sode yra
keli bičių aviliai, tuo įsakė atnešti medaus. Mama atsakė neturinti, nors
porą stiklinių ir turėjo. Tada tas prakeiktas nuėjo į sodą, nuėmė nuo avilių
kepures. Paskui kiekvieną avilį metė į žemę, kad ir koriai išlakstė. Priėjęs
prie manęs liepė tuojau nešti vandens ir pilti ant bičių, kad galėtų medų
paimti. Bičių pasklido visas sodelis... Žinoma, aš nepaklausiau. Tada jis,
išsitraukęs brauningą, grasino mane nušausiąs. Tai paregėjusios namiškės
moteriškos, dar buvo iš sodo kaimynė atėjusi, pradėjo jo prašyti, kad nieko
nedarytų. Tuokart jis puolė ant moteriškių varydamas jas išsiskirstyti,
sakydamas: "O ko jūs čia? Ar čia koks vakarėlis? Jeigu norite vakarėlio, aš
tuoj jums padarysiu". Jis išsitraukė degtukus, įbrėžęs meta ant stogo
degančius - tik pats Dievas apsaugojo, kad neužsidegė mūsų trobesiai.
Šiaip taip apsiraminę, pradėjo troboj apyvoką daryti: rinko sidabrinius
šaukštelius, šilkines ir vilnones skaras, batus, kaliošus - kas jiems patiko
arba ką besugriebė. Pagaliau sako: "Man bus šalta gulėti, reikia pečių
pakurti". Tos jo moteriškės sako: "Jeigu ką turite pečiuje paslėpę, imkit
laukan". Sako: "Kitoj vietoj daug sudegino". Mama iš to išgąsčio užmiršo,
jog pečiui buvo paslėptas puodukas taukų. Kai užkūrė ugnį, sprogo puodukas,
išsilieję taukai užsidegė ir troba pradėjo degti. Tos moteriškės išbėgo pas
mus, sako: "Bėkit, užgesinkit trobą, o tai vis sudegs". Mes įpuolę šiaip
taip užgesinom. Rytą kaip kokie parazitai pasiėmė, ką buvo nugriebę į savo
nagus. Tik vaikai kažin kaip iš jų vežimo dar savo batus išvogė. Mes visi iš
to išgąsčio paskui sirgom. Tokius tai malonumus esam turėję nuo garbingųjų
okupantų.
Vokiečiai mūsų kraštą suvis apleido 1918 m. lapkričio 15 dieną.
|