|
Vydūnas
Iš 1951 Mažosios Lietuvos lietuvių laikraščio "Keleivis" Nr.10/11/12
Judviejų vienas buvo vokietis, antrasis lietuvis. Vokietis kažkodėl norėjo
santykiauti su tuo lietuviu, o buvo kaip rašytojas labai pagarsėjęs Vokioje
ir platiau. Gyveno ilgiausią savo amžiaus laiką Griunevalde prie Berlyno,
žinomas kaip Hermann Sudermann. Lietuvis, gyvendamas Tilžėje, skelbėsi irgi
savo raštais, bet dar ryškiau viešomis savo kalbomis lietuviškai ir vokiškai
apie gilesnius gyvenimo klausimus. Kalbėdavo Tilžėje, Šilutėje, Klaipėdoje,
Lietuvoje, bet ir Karaliautiuje, Brlyne, Leipcigoje, Dresdene, Bremene ir
kitur., net Šveicarijoj. Pradėjo taip apsireikšti jau nuo pereito šimtmečio
pabaigos ir tęsė tai iki prieš antro Pasaulinio karo.
Abu tie žmonės buvo patekę į žemišką gyvenimą Klaipėdos krašte, netoli
Šilutės. Herm.Suderman'as 1857 mt. rugsėjo 30 d. Lietuvis 1858 (matyt
"Keleivis" bespausdindamas apsiriko - red.p.) mt kovo 22 d. Mokyklos laikus
H.S. praleido Tilžėje, bet atostogose jis būdavo namej ir turėdavo santykių
su tūlais aplinkoj gyvenatiais lietuviais, kad išmoko ir tūlus lietuviškus
žodžius. Baigęs mokyklą įgijo aukštuosius mokslus, kūrė visokius raštus,
pagarsėjo ir praturtėjo, kad galėjo Grunevalde gražius namus įsitekti.
Iš čia jis keliaudavo dažnai savo gimtinėn, ypatiai tada, kaip jo motina
buvo našlė. Kelias ėjo pro Tilžę. Iš motinos jis turbūt ir ką nors buvo
patyręs apie Lietuvį. Tikėtina, kad ji buvo jo vokiškų kalbų pasiklausiusi.
Ir jo sūnus jautėsi skatinamas jį tikriau pažinti. Taip tai Tilžiškis apie
metus 1914 - pirmojo Pasaulinio karo pradžią - gavo laišką iš
Herm.Sudermann'o, su klausimu, ar jis galėtų jį aplankyti. Lietuviui tai
buvo labai keista. Ir jam kilo klausimas, kas tokį garsų vokietį verčia jį
lankyti.
Mat, Lietuvis buvo kartą ypatingai pataikintas, kaip jis, gal būt 1890
metais, Šilutėje stebėjo vaidinamą H.Sudermann'o veikalo "Johannisfeuer"
(Joninių ugnis). Tame veikale pasirodo ir trys lietuviai ir kalba net kelis
lietuviškus žodžius, vienas girtuoklis, viena sena vagilė ir jauna merga,
kuri netgi dainelę dainuoja, bet yra linkusi paleistuvavimui. Apie tai
Tilžiškis vėliau kur nors vokišku raštu buvo pasireiškęs. O dabar turėjo
vykti asmeniškas abiejų susitikimas.
Her.Sudermann'as buvo traukinio stotyje pasveikintas ir parvestas į namus.
Ten buvo ilgokai pasikalbėta. Pirmieji svetelio žodiai buvo, kad abu esantiu
žmonės tėviškės, kurių gimtinės vakarų rytų linkmėje tėra 3 km toli viena
nuo kitos. Gimimo dienas, tiesa, skiria 10 metų su viršum. Kaip jis visa tai
sužinojęs, nebuvo klausta ir nepasakyta.
Po pirmojo šito sisitikimo abiejų santykiavimas laikėsi iki Herm.Sudermann'o
mirties 1928 metais. Gyviausi jie pasidarė, kaip Tilžiškis buvo pašauktas
lietuvių kalbą mokinti Orientališkame Seminare Berlyno Universitete, kur jis
veikė iki 1919 metų. Tais laikais jis būdavo kvietiamas Grunevaldan ir
pasikalbėta apie tai, kaip Herm. Sudermann'as vaizduoja žmogų lietuvį.
Tilžiškiui, tiesa, kartais atrodė lyg kad šis vokietis buvo priėmęs ir kelis
lietuviškumo ypatumus.
H.S. Ir pareiškė, kad jis mėgstąs lietuvius. Tai įrodysią ir jo vaikale "litauische
Geschichten" (Lietuviški nusidavimai). Bet Tilžiškiui rodėsi, kad ir Herm.
Sudermann'as. Kaip paprastai vokietiai, žiūri į gyvenimo eigą ir
apsireiškimus iš paviršiaus į vidų ir viską pasiaiškiną iš paviršiaus, o
lietuviai mėgsta viską, kas vyksta, išmanyti iš vidaus.
Taip tad pav. Herm.Sudermann'as buvo vieną lietuvišką dainą vokiškai
išvertęs, kuri prasideda žodiais: "Simonienė, kaip Tau gimė Tavo vaikas".
H.S. rodos buvo manęs, kad toje dainoje nusistebėta dėl neištekėjusiai
gimusio vaiko. Jis turbūt nežinojo, kad vardas Simonienė įrodo, kad kalbama
apie ištekėjusią moterį ir kad daina nori pareikšti, koks tai nuostabus
vyksmas kūdikio gimimas, kaip tai vokietis J.W.Goethe pareiškė,
prasitardamas "Žyniai (die Dichter) įgyja savo kūrinius kaip moterys savo
vaikus. Jie nežino kaip".
Dar ir tai rodėsi, lyg kad H.Sudemann'as tik tam tikrą tėviškės sluoksnį
laikė lietuvais. Jeigu jie buvo reikšmingi gyvenime, galėjo gerai vokiškai
kalbėti, eidavo et valdininko pareigas, jie jam jau buvo vokietiai, lyg kad
su išmokta kalba ir veikla būtų pasidarę kiatais žmonėmis. Taip jis tada ir
rašė apie balos užveizdą, kaip sąžiningai jis kaip vokietis valdininkas
pildė savo pareigas, o lietuviai, būdami vargšai, labai neteisingai
apsireiškę, pasisavindami neteisėtai krūmus ir pelkes. Vis dėl to ir balos
užveizda buvo lietuvis. Tikroji lietuviška jo pavardė tai aiškai įrodė.
Bet Tilžiškis skelbėsi lietuviu ir todėl gal sukėlė visokius klausimus, apie
kurius ir buvo kalbėta labai draugiškai. Her.Sudermann'as nebuvo niekad
tokiais aiškinimais užgautas. "Lietuviškuose nusidavimuose", kurius jis
sukūrė, įsirodo labiausiai jo linksmas ir gabumas didią vyksmo įtampą
sukelti, ale tad ir lietuviškumo ypatumus paskelbti, kartais net gilesnį
savo žvilgį į lietuvių ypatybes ir jų gabumus įrodyti. H.S. stengėsi juos ko
geriau pažinti ir vertinti.
Kada Tilžiškis pakviestas nukilo į namus Grunevalde, jis ir rasdavo čia jau
mažą susirinkusių būrelį. Ir su juo teko pasikalbėti. Vyko tai labai gyvai
ypatiai apie gilius gyvenimo klausimus. H.Sudermann'as atsisėsdavo šalia
svečio, bet tiktai kartais ir pats ką pasakė. Vis jis ką užsirašydavo, o
beveik tiktai tada, kad Lietuvis kalbėdavo. Tai šį labai stebino. Bet vėliau
jis patyrė iš tų namų šeimininkės, kad jos žmogus norįs ką nors apie Tilžės
Lietuvį parašyti ir jį su jo žodiais tikrenybėje vaizduoti. Bet šis
veikalas, rodos, nėra atspausdintas.
Santykiai tų dviejų tėviškės žmonių buvo palaikomi, nors ir tik beveik vien
raštiškai, Tilžiškiui atsitraukus iš tarnybos Berlyne ir grįžus Tilžėn. Savo
raštą "Bilderbuch meiner Jugend" (Vaizdų knyga mano jaunatvės)
H.Sudermann'as savo bitiuliui Tilžėn veikia po jo pasirodymo 1922 mts, su
įrašytais širdingais žodiais. O kaip Tilžiškis savo tėviškės bendrininkui
1927 mt, gimimo dienai laišką siuntė su širdingais sveikinimais ir
linkėjimais, įdėjęs ... šakelę, H.Sudermann'as labai nudžiugęs atsiliepė iš
Šveicarijos, kur jis praleido tuo laiku savo dieną.
O 1928 metais Lietuvis gavo žinią, kad jo tėviškės draugas po skaudaus
vidurių dūrimo yra pasimiręs. Bet gyvas pasiliko jam atmintyje malonusis
mirusiojo žodis, kad abu esą žmonės tos vienos tėviškės.
Šiame rašinyje kiek tai galima palikta "vydūniška" rašyba. |
