|
Pradžia ir veikla
Prieš penkerius metus buvo vykdoma kultūros reforma - stambinami mažesni
kultūros centrai. Taip buvo įkurtas "Salos etnokultūros ir informacijos
centras". Centro darbuotojų, kurių tada buvo 5 ir jiems vadovavo Simas
Knapkis, tikslas buvo kaupti, fiksuoti ir visaip populiarinti šio unikalaus
žvejų krašto istoriją, kultūrą ir paveldą. Tai reiškė, kad jiems buvo
priskirtos kultūros centro, muziejaus ir informacijos centro funkcijos.
Centras taip pat turėjo kuruoti įvairiausius kolektyvus.
Būtent tuo metu kilo ir laivų flotilės idėja. Rusnės kraštas yra ypatingas
savo dabar jau išnykusiomis plokščiadugnėmis burvaltėmis (tokia burvaltė
buvo pasirinkta ir centro simboliu). 2002 m. po ilgos pertraukos Rusnėje
buvo Simo Knapkio sėkmingai atkurta ir į vandenį nuleista pirmoji venterinė
valtis. 2005 metais pastatyta ungurinė burvaltė. Šiuo metu Rusnės istorinių
laivų flotilės sukūrimas yra įtrauktas ir į Šilutės rajono strateginį
plėtros planą 2005 - 2014 metams.
Įsitraukęs į istorinių laivų kūrimą iš centro direktoriaus pareigų
pasitraukė S.Knapkis. Jį 2005 m. pakeitė ilgametė Šilutės muziejaus
darbuotoja ir žinoma tautodailininkė Birutė Servienė.
Moteris pasakojo, kad didelių problemų pradėjus dirbti nekilo: juk ir pati
pirmoji jos darbovietė buvo Rusnėje, be to, dirbdama muziejuje ji visada
domėjosi ir Rusnės kraštu bei jo kultūra. Tiesa, vos pradėjus dirbti, iširo
vienas šokių kolektyvas. Iširo jis, nes daug vyrų išvažiavo į užsienį
uždarbiauti. Tačiau vis tiek buvo gaila. Bet svarbiausia, kad vyrai po kurio
laiko grįžo ir šis kolektyvas vėl sėkmingai ir aktyviai dalyvauja
kultūriniame krašto gyvenime.
Patalpos
Turbūt viena didžiausių bėdų, tiesa, visai netrukdančių aktyviai ir
turiningai veikti, yra centro patalpos. Šiuo metu centro darbuotojai yra
įsikūrę buvusio darželio patalpose, kurios jau seniai seniai nebuvo
remontuotos. Tiesa, B.Servienė sakė, kad, pavyzdžiui, parodų rengėjai,
eksponuojamų darbų autoriai iš tikrųjų nesibaido nei mažo miestelio, nei
neprabangių patalpų - parodų tikrai netrūksta. Tačiau savaime supranatama
yra tai, kad geresnės patalpos suteiktų ir daugiau galimybių.
Viena centro darbuotojų viltis yra raštas "Dėl kultūros centrų modernizavimo
2007 - 2020 m. programos patvirtinimo". Deja, to gali tekti laukti dar
trylika metų... Todėl "Salos etnokultūros ir informacijos centras" su
partneriais iš Vokietijos - ENEA e. V. ir Vokietijos paukščių draugija -
parengė projektą "Nemuno deltos namai". Už šias lėšas renovuotose patalpose
būtų vykdomas gamtosauginis švietimas bei naujų ekspozicijų kūrimas.
Akivaizdu, kad norint galima pasiekti daug.
Kolektyvai
Šiuo metu prie centro, kuriam nuo 2004 m. priklauso ir Juknaičių bei Usėnų
gyvenvietės, veikia net 8 kolektyvai: Rusnės suaugusiųjų dramos mėgėjų
kolektyvai "Potvynis" ir "Keltas", Juknaičių kaimo dramos mėgėjų kolektyvas,
Rusnės vyresniųjų žmonių šokių kolektyvas "Rusnietis", Juknaičių vyresniųjų
žmonių šokių kolektyvas "Juknaičiai", folkloro ansamblis "Sklada", vokalinis
moterų ansamblis "Luotužė" bei tremtinių ansamblis "Rusniškiai".
Kolektyvų veikloje iš viso dalyvauja net 71 žmogus. Kai kurie iš jų
dalyvauja net kelių kolektyvų veikloje. Visi šie kolektyvai yra tikrai
stiprūs ir įdomūs - "Juknaičių" kolektyvas praėjusiais metais tapo "Auksinės
paukštės" laureatu, "Sklados" kolektyvas ypatingas tuo, kad jame dainuoja
net trys kartos žmonių. Beje, visi kolektyvai, dalyvavę atrankoje į Lietuvos
dainų šventę, ją sėkmingai perėjo ir dabar jau ruošiasi.
Architektūrinis paveldas
Rusnėje yra gausu savito ir autentiško architektūrinio paveldo. Išskirtiniai
yra miestelio centre esantys mediniai namai. 1888 m. kilęs itin siprus
potvynis sugriovė apie septyniasdešimt namų. Tada Rusnėje gyveno medienos
pirklys Ernstas Ankeris, kuris pigiai pardavė medienos gyventojams - taip ir
buvo pastatyti šie mediniai dviaukščiai namai. Savaime suprantama, dabar jie
yra šiek tiek pakeisti pačių gyventojų. Tačiau dabar, kai yra daugiau
galimybių ir informacijos, stengiamasi, kad jie būtų išsaugoti. Vienas
pastatas vis dar yra neprivatizuotas, tad B.Servienė tikisi, kad pavyks
įgyvendinti etnografinės kulinarinio paveldo kavinės idėją - lankytojai
kavinėje galėtų paragauti tik šiam kraštui būdingų patiekalų ir gėrimų.
Savotiškai minėtas pirklys Ernstas Ankeris prisideda prie Rusnės kultūros
bei istorijos ir dabar. Centro darbuotojų turimos žinios apie šios šeimos
istoriją siekia net 1460 metus ir atskleidžia norvegiškas E.Ankerio šeimos
kilmės šaknis. Šiuo metu jau yra užmegzti ryšiai su Norvegija. Belieka
pasistengti, kad jie nenutrūktų ir taip išskirtinius architektūros
pavyzdžius padėjusio sukurti žmogaus atminimas padės juos ir išsaugoti.
Savo architektūra ir istorija išsiskiria ir Skirvytės kaimas. Jame yra
etnografinė žvejo sodyba - muziejus, kurią vien per praėjusius metus aplankė
dvylika tūkstančių žmonių. B.Servienė pastebėjo, kad tikrai nedaug yra tokių
privačių iniciatyvų, kurios taip sėkmingai įsitvirtintų. Neaplenkia šio
kaimo ir "Salos etnokultūros ir informacijos centras" - dabar stengiamasi
padėti sutvarkyti kapinaites, jas aptverti.
Šventės ir projektai
Atsiradus istorinės laivų flotilės idėjai, natūraliai kilo mintis tai
plačiau pristatyti žmonėms bei kitaip populiarinti marinistinį krašto
paveldą. Taip išsirutuliojo Laivininkų šventės idėja. Pirmą kartą ši šventė
buvo surengta praėjusių metų rugpjūtį. Visas renginių ciklas, pavadintas
"Keliai į Rusnę. Laivininkų šventė", vyko net kelias dienas: Žalgirių
pelkininkų kaime suvaidintas spektaklis pagal H.Zudermano apysaką "Jonas ir
Ertmė", į vandenį nuleista ungurinė burvaltė, Ervinas Prūsas iš karklo
vytelių nupynė ilgiausią virvę (tai jau oficialiai u=registruotas rekordas),
pasirodė daugybė kolektyvų.
Tačiau, kaip sako B.Servienė, kultūra - tai ne tik šventės ir renginiai.
Taip pat yra rengiama daug projektų, organizuojami seminarai. Praėjusių metų
birželio mėnesį centro darbuotojai kartu su Vokietijos gamtosaugininkais
organizavo tarptautinį seminarą "Idėja ir priemonės ilgalaikiam turizmo
plėtojimui Nemuno deltoje": jo metu buvo aptarta daugybė patrauklių
projektų, pasiūlyta įdomių idėjų. Paruoštas nepaprastai idomus turistinis
maršrutas "Potvynio kelias. Paukščių karalystėje". O kur dar sukaupti itin
turtingi archyvai: medžiaga apie E.Ankerio ir Goberio šeimas, duomenys apie
Rusnės pastatus - yra net juose gyvenusių žmonių sąrašai. Žinoma, negalima
nepaminėti ir tarptautinių etnografinių edukacinių stovyklų jaunimui.
Ateities planai
Kūrybingiems centro darbuotojams netrūksta įdomių idėjų. Jau dabar yra
suplanuota šių metų Laivininkų šventė, kurioje vyks improvizuotas laivų
mūšis, bus vaidinama, bus suteikta galimybė susipažinti su Rusnės laivybos
istorija, senaisiais amatais, svogūnų auginimo ir jų pynimo į kasas
tradicijomis, bus žaidžiami tik Rusnės kraštui būdingi žaidimai bei daugybė
kitų įdomių dalykų. Šiais metais etnografinėje žvejo sodyboje - muziejuje
vyks ir klojimo teatro festivalis "Nendrynų raganėlė".
2008 metais sueis šimtas dvidešimt metų nuo 1888 metais įvykusio vieno
didžiausių ir itin daug žalos pridariosio potvynio. Norint pažymėti šią datą
planuojama suorganizuoti tarptautinį seminarą - parodą, kur būtų
eksponuojamos pačios įvairiausios potvynio nuotraukos.
Jau planuojama kaip būtų galima įsteigti Rusnėje laivų ir žvejybinių valčių
lauko ekspoziciją - savotišką muziejų po atviru dangumi. Dauguma savo laiką
atitarnavusių laivų yra sudeginami ar kitaip suniokojami, vietoj to būtų
galima juos eksponuoti, šalia pateikti informaciją. Apie tai jau buvo
kalbėta su Žuvininkystės įmonių asociacijos "Lampetra" tarybos direktoriumi
V.Domarku. Yra idėja šalia įkurti ir valčių gamybos aikštelę, kurioje
lankytojai galėtų pamatyti, kaip gaminamos valtys. Tai būtų unikalus
muziejus po atviru dangumi.
B.Servienė sakė, kad dar norėtų užsakyti tikslius Rusnės ankstyviausio
paminėjimo datos istorinius tyrimus. Taip pat planuojama ir toliau rengti
patrauklius maršrutus turistams. Ne veltui praėjusiais metais centras
sulaukė svečių ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Slovakijos, Italijos,
Norvegijos, Danijos ir Vokietijos. Kad turistams būtų patogu galvojama apie
galimybę teikti informaciją ir savaitgaliais, kai iš tikrųjų daugiausia ir
keliaujama. Viena galimybė - terminalai, iš kurių turistai galėtų
atsispausdinti žemėlapius bei kitą naudingą informaciją.
Pabaigai
Kol sėdėjome ir kalbėjomės B.Servienei kilo dar viena mintis: senuosiuose
mediniuose namuose gyvenantiems žmonėms būtų galima išsiųsti laiškus -
sveikinimus, pasakojančius apie tai kokiame ypatingame name jie gyvena ir
kviečiančius juos saugoti.
Taigi, idėjų ir minčių tikrai nepritrūks. Belieka palinkėti neprarasti to
optimizmo, kurio kupina B.Servienė į klausimą "Ar tikrai pavyks viską
įgyvendinti" atsakė - "Pavyks!".
Potvynio
nuotrauka.
Meno
saviveiklos puoselėtojos Trautės Bakutienės jubiliejinio gimtadienio
akimirka
Rusnės
folkloro ansamblis "Sklada".
B.Servienė su "Lietuvos ryto"
redaktoriumi R.Valatka ant apsemto Rusnės kelio.
"Salos
atnokultūros ir informacijos centro" darbuotojos (iš kairės): V.Dulskienė,
Rusnės folkloro ansamblio "Sklada" V.Svitkinienė, dramos studijos mėgėjų
kolektyvo "Keltas" režisierė v.Gajauskienė ir I.Jurgelienė.
2006 m.
"Laivininkų šventės" metu E. Prūsas pynė ilgiausią virvę iš vytelių.
Visos nuotraukos iš "Salos etnokulturos ir inofrmacijos centro"
archyvo. |
