Aukštumala
Aukštumalos pelkininkų kolonija buvo įkurta dar maždaug 1820 m., bet ilgai
nesiplėtė. 1882 m. Aukštumalos pelkės pietrytiniame pakraštyje buvo
pastatytas Traksėdžių durpių fabrikas, pelkę pradėta sausinti grioviais. Nuo
1888 m. koloniją ėmė globoti valstybinė valdžia. Buvo nutiesti platūs
žvyrkeliai (žvyrą vežė iš tolimų karjerų prie Verdainės ir Gaidelių),
iškasti 12 metrų pločio ir 4 metrų gy1io kanalai į Šyšos bei Tenenio upes,
kuriais galėjo plaukti nedideli laivai. Kanalų pakraščiai buvo išparceliuoti
sklypais, kuriuose kūrėsi kolonistai. Sausinti, kalkinti ir tręšti durpyno
sklypeliai apsėti javais ir dobilais. Iškasti mažesni (1 metro pločio)
sausinimo grioviai, kuriais vanduo nuvestas į pagrindinius kanalus. Iš
kanalų bei griovių trasų iškastos durpės vežtos į durpių fabriką.
Išeksploatuoto durpyno plotuose įrengtos kultūrinės pievos. Pelkininkų
gyvenimą palengvino Aukštumalos pelkės pietiniu pakraščiu nutiestas plentas
Šilutė - Šyšgiriai - Ruguliai - Kintai. Kolonijos sklypuose daugiausia
augintos bulvės. Kiekvienas kolonistas išsinuomodavo po 3 hektarų dydžio
sklypą su nauju pastatu. Metinė nuoma siekė 165 markes. Buvo numatyta, kad
po 66 ūkininkavimo metų sklypas su pastatais taps kolonisto įpėdinių
nuosavybe. Vėliau administracija šias (esą pernelyg išlaidžias) sąlygas
pakeitė, vėlesniems kolonistams tekdavo patiems statytis pastatus. Koloniją
(ir gretimus kaimus) valdė pelkių prievaizdas, rezidenciją įkūręs prie
Šyšgirių kaimo.
XIX a. viduryje gyvavo du kaimai, vadinti Aukštumalos vardu. Pietinėje
pelkės dalyje buvusi laisvųjų šatulininkų gyvenvietė greta Šyšos kaimo
priklausė Rusnės parapijai. Pelkės šiaurinėje dalyje buvo nuomininkų
gyvenvietė, priklausiusi Saugų parapijai. Šioje buvo 37 sodybos, gyveno 130
žmonių. Kaimas valdė 596 margus ir 57 rykštes (apie 150 ha) žemės.
Gyventojai laikė 14 arklių, 45 galvijus, 29 avis ir 15 kiaulių.
Aukštumalos gyventojai tuomet buvo atleisti nuo daugumos mokesčių - mokėjo
tik santykinai nedidelį žemės mokestį. Vienai sodybai vidutiniškai teko tik
po 4,1 ha žemės, o vienam gyventojui - tik po 1,2 ha. Vienoje sodyboje būta
tik po 3,5 žmogaus - šeimos buvo nedidelės. Aukštumalos pelkininkai laikė
nedaug gyvulių - vienai sodybai tuomet teko vos po 0,38 arklio, 1,2 galvijo,
0,78 avies ir tik po 0,41 kiaulės. Šie duomenys atskleidžia ir pelkininkų
kolonijos ankstyvosios raidos būklę: matyt, nuomininkai dar nebuvo tinkamai
įdirbę savųjų plotelių, dar negalėjo susikurti intensyvesnio ūkio, išlaikyti
daugiau naminių gyvulių; dar tebevyko įsigyvenimo procesas.
1871 m. gyventojų surašymo duomenimis, Aukštumalos kaime gyveno 153 žmonės
(tik 72 iš jų buvo gimę tame kaime, kiti - ateiviai). Kitaip nei daugumoje
gyvenviečių Aukštumaloje tada gyveno kiek daugiau vyrų (79) nei moterų (74).
Tarp kitų buvo ir vienas katalikas (gal atvykėlis iš Didžiosios Lietuvos).
Buvo 37 vaikai iki 10 metų amžiaus. Tarp vyresniųjų buvo 34 beraščiai.
Neįgalių žmonių nebūta. Kaime buvo 22 sodybos su 36 gyvenamaisiais būstais
(trijuose iš jų gyveno viengungiai).
Tuometinis ateivių iš kitur vyravimas kaime liudija apie Aukštumalos
kūrimąsi - tuomet tai buvo dar nesena gyvenvietė, kurioje įsikurdavo ir
viengungiai, ten pradėdavę ar baigdavę gyvenimo kelią. Tą rodo ir negausus
vaikų kiekis - vidutiniškai tik po 1,1 vaiko viename šeimyniniame būste.
Matyt, spartaus šeimų gausėjimo (būdingo netolimiems žvejų kaimams)
neskatino ir nepalankios pelkininkų gyvenimo sąlygos.
1885 m. Saugų parapijos Kiškių valsčiaus Aukštumalos kaime gyveno 160 žmonių
(tarp jų 79 vyrai bei 81 moteris), iš jų 1 katalikas. Kaime buvo 29
gyvenamieji pastatai su 37 būstais. Aukštumala tada valdė 70 ha žemės (iš jų
46 ha - dirbamos). Už dirbamą žemę mokėtas lengvatinis žemės mokestis - vos
po 1,17 markės už hektarą (kiti kaimai mokėdavo iki 23 markių už hektarą).
Vienai sodybai (gyvenamajam namui) tuomet vidutiniškai teko tik po 2,4 ha
žemės, o vienam būstui (namų ūkiui - šeimai) - tik po 1,89 ha. Dar mažiau
turėta dirbamos žemės - atitinkamai 1,59 ir 1,24 hektaro.
Nuo 1820 m. Aukštumaloje ir Vabaluose kūrėsi nuomininkai, sudarę sutartis su
Karališkąja Prūsijos durpynų valdyba Dinkiuose, jiems nuomoti sklypeliai
pelkės rytiniame pakraštyje. Nuo 1888 m. durpynų valdyba pradėjo nuomoti
didesnius plotus; šeši nuomininkų sklypai įsikūrė prie Rugulių kanalo ir dar
keturiolika - šiaurrytiniame pelkės pakraštyje. 1892 m. sausio 22 d. Žemės
ūkio, valstybinių dvarų ir miškų ministerija nutarė kolonizuoti Aukštumalos
pelkę. 1893 m. iš pelkės gauta 6660 markių pajamų (iš jų už dirbamos žemės
sklypelių nuomą - 4960 markių).
Nuo 1900 m. Aukštumalos pelkės administravimą iš Norkaičių miškų urėdijos
perėmė Karališkoji generalinė komisija Karaliaučiuje, ėmusi energingai
apgyvendinti pelkę. Kultūrinimo darbams buvo pasitelkti bausmės laiką
baigiantys kaliniai iš Graudenzo ir Wartenburgo pataisos namų. Jiems
Aukštumaloje buvo pastatytas darbininkų barakas, noriai dirbę kaliniai
būdavo apmokomi, aprūpinami rūkomuoju tabaku ir kitais reikalingais
dalykais.
Pelkyną valdė pelkių prievaizdas. Nuo 1900 m šias pareigas ėjo Krauzė,
vėliau Schroderis, 1923 m. išvykęs į Tilžę. Vėliau prievaizdu dirbo
Wilhelmas (Vilius) Endrikaitis, 1938 m. perėjęs dirbti į Dinkių miškų
valdybą. Jį pakeitė Wilhelmas Scheppatis (Šepaitis) iš Bundulų kaimo.
1905 m. Aukštumalos kaime gyveno 229 žmonės (iš jų 100 vyrų), tarp jų 140
kalbėjo lietuviškai. Kaime buvo 41 gyvenamasis pastatas su 43 būstais (tik
viename iš jų gyveno viengungis). Kaimas valdė 462,5 ha žemės, už ją mokėjo
lengvatinį žemės mokestį - tik po 2,73 markės už hektarą (kitur - iki 20
markių už hektarą).
1905 m. Aukštumalos pelkės kolonijoje gyveno 58 žmonės (iš jų 29 vyrai),
tarp jų 15 lietuviškai kalbėjusių evangelikų. Kolonijoje buvo 10 gyvenamųjų
pastatų su 10 būstų. Kolonija valdė 2816,6 ha žemės, už ją mokėjo lengvatinį
žemės mokestį - vos po 0,42 markės už hektarą.
Labai dideli nurodytų žemės valdų svyravimai laikui bėgant, matyt, priklausė
nuo įvairių admmistracimų pertvarkymų. Valstybinės žemės plotai kolonijai
(gal iš dalies ir kaimui) būdavo tik nuomojami, gal atskirais metais
išnuomojant ir didesnį ar mažesnį durpyno (naudoto šienavimui, uogavimui ar
kt.) plotą. Matyt, daug stabilesnis buvo dirbamos žemės plotas - durpyno
sklypus žemdirbystei buvo galima naudoti tik palaipsniui, prieš tai juos
reikėdavo kruopščiai sukultūrinti.
1912 metais išleistoje Šilokarčemos (Šilutės) apskrities adresų knygoje buvo
užfiksuotos dvi Aukštumalos gyvenvietės. Pelkės šiaurinėje dalyje gyvavo
Sakūčių paštui priklausęs Aukštumalos kaimas, o pietinėje dalyje -
Aukštumalos Pelkė (Aukštumalos kolonija), aptarnaujama Šilutės pašto.
Fragmentiški adresų knygos duomenys atspindi tradicinio gyvenimo ypatybes.
Tuomet Aukštumalos kaime iš 244 tuomet gyvenusiųjų buvo užfiksuoti 56
gyventojai, iš jų 36 mažažemiai, 11 senolių (savarankiškai jau
neūkininkavusių), 4 darbininkai, 2 bežemiai, 1 našlė, 1 siuvėjas ir 1
mokytojas. Absoliučią gyventojų dalį sudarė lietuvininkai - tai rodo
užfiksuotos pavardės: Ašmanas (Aschmann), Baubkus, Enzelaitis (Enseleit),
Grigolaitis (Grigoleit), Grigužys (Griguszies), Jokaitis (Jokait, Jokeit),
Jakumaitis (Jakumeit), Kavolis (Kavohl) ir kitos. Nemažą dalį kitų žmonių
sudarė mišrių šeimų palikuonys - kai kada tai liudijo jų vardai. Pavyzdžiui,
užrašytasis mažažemio Weiraucho vardas buvo Jons.
Aukštumalos kolonijoje iš 121 tuomet gyvenusiojo buvo užfiksuota 30
gyventojų, iš jų 22 kolonistai, 1 rentos gavėjas, 1 rentininkas, 1
darbininkė, 1 tarnaitė, 1 medžioklės pagalbininkas, 1 pelkių prievaizdas, 1
pievų tvarkytojas, 1 vietinis neturtėlis. Ten taip pat užfiksuota lietuviškų
pavardžių: Kleinaitis (Kleinat), Matijošius (Mateoschus), Matulis (Matull),
Žemaitaitis (Szameitat) ir kiti. Kolonija buvo pavaldi valstybės iždo
institucijoms.
Kai kurias pelkininkų kolonijų gyvavimo ypatybes atskleidžia išlikę
pavieniai 1921 m. dokumentai. Po Pirmojo pasaulinio karo pagal Versalio
taikos sutartį nuo 1920 m. pradžios Klaipėdos kraštą atskyrus nuo Vokietijos
1921 m. vasarą Rytprūsių admininistracija ėmė reikšti finansines pretenzijas
dėl buvusių investicijų į Aukstumalos bei Rupkalvių pelkes, skaičiuoti
pelkininkų skolas, iš pelkininkų kolonijų gautus, bet Rytprūsių (Vokietijos)
finansinėms institucijoms neperduotus mokesčius. Pavyzdžiui, buvo nurodyta,
kad Didžiosios Aukštumalos nuomininkas Johannas Simmatis (Simaitis) dar
nebuvo sumokėjęs 1918 m. mokesčių už sklypo pelkininkų kolonijoje (kolonato)
ir pievų nuomą - iš viso 186,00 markių.
Iš tų fragmentiškų dokumentų matyti, kad pelkininkų kolonijos kaip didelis
valstybinis ūkis iki Pirmojo pasaulinio karo buvo kruopščiai
kontroliuojamos, apskaitomos visos išlaidos bei pajamos, fiksuojami
skolininkai bei jų įsiskolinimo dydis. Tą tvarką stengtasi išlaikyti ir
vėlesnių politinių permainų laikais.
1925 m. Aukštumalos pelkininkų kolonija (Aukštumalas) atskirai nebefiksuota.
Tuomet vykusio Klaipėdos krašto gyventojų surašymo metu buvo aprašytas
Aukštumalos pelkės valstybinis dvaras, apėmęs Aukštumalą, Jociškius,
Kiliškius, Senuosius ir Naujuosius Rugulius. Ten buvo įsteigtas valsčius,
veikė mokykla. Dvaras valdė 4881 ha žemės, minėtose gyvenvietėse gyveno 766
žmonės.
Sovietinės okupacijos dešimtmečiais Aukštumalos gyvenvietės buvo suniokotos:
1992 m. autorius pietrytinėje jos dalyje rado 2 sodybų liekanas, o
šiaurinėje dalyje - tik vieną sodybą.
XIX a.
žemėlapio fragmentas su pažymėtais Vabalų, Aukštumalės, Rūgulių ir kitais
Aukštumalės pelkės pakraščių kaimais.
Didžioji
pelkininkų sodyba Vabalų kaime: medinis gyvenamasis namas ir medinis tvartas
- daržinė su nendrėmis dengtu stogu. 1999 metų autoriaus nuotrauka.
Mažoji
pelkininkų sodybėlė Vabalų kaime - nedidelis medinis gyvenamas manas. 1992
metų autoriaus nuotrauka.
Spausdinta medžiaga panaudota iš leidinio 2006
metų Liaudies kultūra Nr. 4. |