Bendras Šilutės laikraščio
"Šilokarčema" ir
Šilutės kraštotyros draugijos
projektas 

Projektą remia:


 

                                    Leidinys pamario krašto kultūrai

               2007 birželio 22d. Nr. 12 (35)

 


Pradžia Kalbos kertelė Kultūros ženklai Kūryba Šilainė

Archyvas

Kontaktai

     
 

Pelkininkų kaimai ir kolonijos Šilutės apylinkėse: tradicinės gyvensenos bruožai ir gyvenviečių raida. II dalis

 
     
 

Martynas PURVINAS

 
 

 

 
 

Aukštumala

Aukštumalos pelkininkų kolonija buvo įkurta dar maždaug 1820 m., bet ilgai nesiplėtė. 1882 m. Aukštumalos pelkės pietrytiniame pakraštyje buvo pastatytas Traksėdžių durpių fabrikas, pelkę pradėta sausinti grioviais. Nuo 1888 m. koloniją ėmė globoti valstybinė valdžia. Buvo nutiesti platūs žvyrkeliai (žvyrą vežė iš tolimų karjerų prie Verdainės ir Gaidelių), iškasti 12 metrų pločio ir 4 metrų gy1io kanalai į Šyšos bei Tenenio upes, kuriais galėjo plaukti nedideli laivai. Kanalų pakraščiai buvo išparceliuoti sklypais, kuriuose kūrėsi kolonistai. Sausinti, kalkinti ir tręšti durpyno sklypeliai apsėti javais ir dobilais. Iškasti mažesni (1 metro pločio) sausinimo grioviai, kuriais vanduo nuvestas į pagrindinius kanalus. Iš kanalų bei griovių trasų iškastos durpės vežtos į durpių fabriką. Išeksploatuoto durpyno plotuose įrengtos kultūrinės pievos. Pelkininkų gyvenimą palengvino Aukštumalos pelkės pietiniu pakraščiu nutiestas plentas Šilutė - Šyšgiriai - Ruguliai - Kintai. Kolonijos sklypuose daugiausia augintos bulvės. Kiekvienas kolonistas išsinuomodavo po 3 hektarų dydžio sklypą su nauju pastatu. Metinė nuoma siekė 165 markes. Buvo numatyta, kad po 66 ūkininkavimo metų sklypas su pastatais taps kolonisto įpėdinių nuosavybe. Vėliau administracija šias (esą pernelyg išlaidžias) sąlygas pakeitė, vėlesniems kolonistams tekdavo patiems statytis pastatus. Koloniją (ir gretimus kaimus) valdė pelkių prievaizdas, rezidenciją įkūręs prie Šyšgirių kaimo.

XIX a. viduryje gyvavo du kaimai, vadinti Aukštumalos vardu. Pietinėje pelkės dalyje buvusi laisvųjų šatulininkų gyvenvietė greta Šyšos kaimo priklausė Rusnės parapijai. Pelkės šiaurinėje dalyje buvo nuomininkų gyvenvietė, priklausiusi Saugų parapijai. Šioje buvo 37 sodybos, gyveno 130 žmonių. Kaimas valdė 596 margus ir 57 rykštes (apie 150 ha) žemės. Gyventojai laikė 14 arklių, 45 galvijus, 29 avis ir 15 kiaulių.

Aukštumalos gyventojai tuomet buvo atleisti nuo daugumos mokesčių - mokėjo tik santykinai nedidelį žemės mokestį. Vienai sodybai vidutiniškai teko tik po 4,1 ha žemės, o vienam gyventojui - tik po 1,2 ha. Vienoje sodyboje būta tik po 3,5 žmogaus - šeimos buvo nedidelės. Aukštumalos pelkininkai laikė nedaug gyvulių - vienai sodybai tuomet teko vos po 0,38 arklio, 1,2 galvijo, 0,78 avies ir tik po 0,41 kiaulės. Šie duomenys atskleidžia ir pelkininkų kolonijos ankstyvosios raidos būklę: matyt, nuomininkai dar nebuvo tinkamai įdirbę savųjų plotelių, dar negalėjo susikurti intensyvesnio ūkio, išlaikyti daugiau naminių gyvulių; dar tebevyko įsigyvenimo procesas.

1871 m. gyventojų surašymo duomenimis, Aukštumalos kaime gyveno 153 žmonės (tik 72 iš jų buvo gimę tame kaime, kiti - ateiviai). Kitaip nei daugumoje gyvenviečių Aukštumaloje tada gyveno kiek daugiau vyrų (79) nei moterų (74). Tarp kitų buvo ir vienas katalikas (gal atvykėlis iš Didžiosios Lietuvos). Buvo 37 vaikai iki 10 metų amžiaus. Tarp vyresniųjų buvo 34 beraščiai. Neįgalių žmonių nebūta. Kaime buvo 22 sodybos su 36 gyvenamaisiais būstais (trijuose iš jų gyveno viengungiai).

Tuometinis ateivių iš kitur vyravimas kaime liudija apie Aukštumalos kūrimąsi - tuomet tai buvo dar nesena gyvenvietė, kurioje įsikurdavo ir viengungiai, ten pradėdavę ar baigdavę gyvenimo kelią. Tą rodo ir negausus vaikų kiekis - vidutiniškai tik po 1,1 vaiko viename šeimyniniame būste. Matyt, spartaus šeimų gausėjimo (būdingo netolimiems žvejų kaimams) neskatino ir nepalankios pelkininkų gyvenimo sąlygos.

1885 m. Saugų parapijos Kiškių valsčiaus Aukštumalos kaime gyveno 160 žmonių (tarp jų 79 vyrai bei 81 moteris), iš jų 1 katalikas. Kaime buvo 29 gyvenamieji pastatai su 37 būstais. Aukštumala tada valdė 70 ha žemės (iš jų 46 ha - dirbamos). Už dirbamą žemę mokėtas lengvatinis žemės mokestis - vos po 1,17 markės už hektarą (kiti kaimai mokėdavo iki 23 markių už hektarą).

Vienai sodybai (gyvenamajam namui) tuomet vidutiniškai teko tik po 2,4 ha žemės, o vienam būstui (namų ūkiui - šeimai) - tik po 1,89 ha. Dar mažiau turėta dirbamos žemės - atitinkamai 1,59 ir 1,24 hektaro.

Nuo 1820 m. Aukštumaloje ir Vabaluose kūrėsi nuomininkai, sudarę sutartis su Karališkąja Prūsijos durpynų valdyba Dinkiuose, jiems nuomoti sklypeliai pelkės rytiniame pakraštyje. Nuo 1888 m. durpynų valdyba pradėjo nuomoti didesnius plotus; šeši nuomininkų sklypai įsikūrė prie Rugulių kanalo ir dar keturiolika - šiaurrytiniame pelkės pakraštyje. 1892 m. sausio 22 d. Žemės ūkio, valstybinių dvarų ir miškų ministerija nutarė kolonizuoti Aukštumalos pelkę. 1893 m. iš pelkės gauta 6660 markių pajamų (iš jų už dirbamos žemės sklypelių nuomą - 4960 markių).

Nuo 1900 m. Aukštumalos pelkės administravimą iš Norkaičių miškų urėdijos perėmė Karališkoji generalinė komisija Karaliaučiuje, ėmusi energingai apgyvendinti pelkę. Kultūrinimo darbams buvo pasitelkti bausmės laiką baigiantys kaliniai iš Graudenzo ir Wartenburgo pataisos namų. Jiems Aukštumaloje buvo pastatytas darbininkų barakas, noriai dirbę kaliniai būdavo apmokomi, aprūpinami rūkomuoju tabaku ir kitais reikalingais dalykais.

Pelkyną valdė pelkių prievaizdas. Nuo 1900 m šias pareigas ėjo Krauzė, vėliau Schroderis, 1923 m. išvykęs į Tilžę. Vėliau prievaizdu dirbo Wilhelmas (Vilius) Endrikaitis, 1938 m. perėjęs dirbti į Dinkių miškų valdybą. Jį pakeitė Wilhelmas Scheppatis (Šepaitis) iš Bundulų kaimo.

1905 m. Aukštumalos kaime gyveno 229 žmonės (iš jų 100 vyrų), tarp jų 140 kalbėjo lietuviškai. Kaime buvo 41 gyvenamasis pastatas su 43 būstais (tik viename iš jų gyveno viengungis). Kaimas valdė 462,5 ha žemės, už ją mokėjo lengvatinį žemės mokestį - tik po 2,73 markės už hektarą (kitur - iki 20 markių už hektarą).

1905 m. Aukštumalos pelkės kolonijoje gyveno 58 žmonės (iš jų 29 vyrai), tarp jų 15 lietuviškai kalbėjusių evangelikų. Kolonijoje buvo 10 gyvenamųjų pastatų su 10 būstų. Kolonija valdė 2816,6 ha žemės, už ją mokėjo lengvatinį žemės mokestį - vos po 0,42 markės už hektarą.

Labai dideli nurodytų žemės valdų svyravimai laikui bėgant, matyt, priklausė nuo įvairių admmistracimų pertvarkymų. Valstybinės žemės plotai kolonijai (gal iš dalies ir kaimui) būdavo tik nuomojami, gal atskirais metais išnuomojant ir didesnį ar mažesnį durpyno (naudoto šienavimui, uogavimui ar kt.) plotą. Matyt, daug stabilesnis buvo dirbamos žemės plotas - durpyno sklypus žemdirbystei buvo galima naudoti tik palaipsniui, prieš tai juos reikėdavo kruopščiai sukultūrinti.

1912 metais išleistoje Šilokarčemos (Šilutės) apskrities adresų knygoje buvo užfiksuotos dvi Aukštumalos gyvenvietės. Pelkės šiaurinėje dalyje gyvavo Sakūčių paštui priklausęs Aukštumalos kaimas, o pietinėje dalyje - Aukštumalos Pelkė (Aukštumalos kolonija), aptarnaujama Šilutės pašto. Fragmentiški adresų knygos duomenys atspindi tradicinio gyvenimo ypatybes.

Tuomet Aukštumalos kaime iš 244 tuomet gyvenusiųjų buvo užfiksuoti 56 gyventojai, iš jų 36 mažažemiai, 11 senolių (savarankiškai jau neūkininkavusių), 4 darbininkai, 2 bežemiai, 1 našlė, 1 siuvėjas ir 1 mokytojas. Absoliučią gyventojų dalį sudarė lietuvininkai - tai rodo užfiksuotos pavardės: Ašmanas (Aschmann), Baubkus, Enzelaitis (Enseleit), Grigolaitis (Grigoleit), Grigužys (Griguszies), Jokaitis (Jokait, Jokeit), Jakumaitis (Jakumeit), Kavolis (Kavohl) ir kitos. Nemažą dalį kitų žmonių sudarė mišrių šeimų palikuonys - kai kada tai liudijo jų vardai. Pavyzdžiui, užrašytasis mažažemio Weiraucho vardas buvo Jons.

Aukštumalos kolonijoje iš 121 tuomet gyvenusiojo buvo užfiksuota 30 gyventojų, iš jų 22 kolonistai, 1 rentos gavėjas, 1 rentininkas, 1 darbininkė, 1 tarnaitė, 1 medžioklės pagalbininkas, 1 pelkių prievaizdas, 1 pievų tvarkytojas, 1 vietinis neturtėlis. Ten taip pat užfiksuota lietuviškų pavardžių: Kleinaitis (Kleinat), Matijošius (Mateoschus), Matulis (Matull), Žemaitaitis (Szameitat) ir kiti. Kolonija buvo pavaldi valstybės iždo institucijoms.

Kai kurias pelkininkų kolonijų gyvavimo ypatybes atskleidžia išlikę pavieniai 1921 m. dokumentai. Po Pirmojo pasaulinio karo pagal Versalio taikos sutartį nuo 1920 m. pradžios Klaipėdos kraštą atskyrus nuo Vokietijos 1921 m. vasarą Rytprūsių admininistracija ėmė reikšti finansines pretenzijas dėl buvusių investicijų į Aukstumalos bei Rupkalvių pelkes, skaičiuoti pelkininkų skolas, iš pelkininkų kolonijų gautus, bet Rytprūsių (Vokietijos) finansinėms institucijoms neperduotus mokesčius. Pavyzdžiui, buvo nurodyta, kad Didžiosios Aukštumalos nuomininkas Johannas Simmatis (Simaitis) dar nebuvo sumokėjęs 1918 m. mokesčių už sklypo pelkininkų kolonijoje (kolonato) ir pievų nuomą - iš viso 186,00 markių.

Iš tų fragmentiškų dokumentų matyti, kad pelkininkų kolonijos kaip didelis valstybinis ūkis iki Pirmojo pasaulinio karo buvo kruopščiai kontroliuojamos, apskaitomos visos išlaidos bei pajamos, fiksuojami skolininkai bei jų įsiskolinimo dydis. Tą tvarką stengtasi išlaikyti ir vėlesnių politinių permainų laikais.

1925 m. Aukštumalos pelkininkų kolonija (Aukštumalas) atskirai nebefiksuota. Tuomet vykusio Klaipėdos krašto gyventojų surašymo metu buvo aprašytas Aukštumalos pelkės valstybinis dvaras, apėmęs Aukštumalą, Jociškius, Kiliškius, Senuosius ir Naujuosius Rugulius. Ten buvo įsteigtas valsčius, veikė mokykla. Dvaras valdė 4881 ha žemės, minėtose gyvenvietėse gyveno 766 žmonės.

Sovietinės okupacijos dešimtmečiais Aukštumalos gyvenvietės buvo suniokotos: 1992 m. autorius pietrytinėje jos dalyje rado 2 sodybų liekanas, o šiaurinėje dalyje - tik vieną sodybą.

 

 XIX a. žemėlapio fragmentas su pažymėtais Vabalų, Aukštumalės, Rūgulių ir kitais
 Aukštumalės pelkės pakraščių kaimais.

 
 Didžioji pelkininkų sodyba Vabalų kaime: medinis gyvenamasis namas ir medinis tvartas
 - daržinė su nendrėmis dengtu stogu. 1999 metų autoriaus nuotrauka.

 
 Mažoji pelkininkų sodybėlė Vabalų kaime - nedidelis medinis gyvenamas manas. 1992
 metų autoriaus nuotrauka.

             Spausdinta medžiaga panaudota iš leidinio 2006 metų „Liaudies kultūra“ Nr. 4.

 
     
     Atgal...  

                                                                                                            "Šilainės sodas"  ©  2007 m.