(Ne) pagarba miesto mecenatui

Anatolijus ŽIBAITIS,
buvęs rajono Tarybos deputatas

Hugo Šojaus (H.Sheu) dvaras atgyja. Ne kartą čia skambėjo muzika, dainos, arijos, aktorė V.Kochanskytė skaitė poetų eiles, žmonės apžiūrėjo įvairias parodas. Buvęs dvaras tampa klasikinės kamerinės muzikos atlikimo vieta. Čia lankosi žmonės, kuriems patinka ramus bendravimas. Atrodytų, H.Šojus turėtų džiaugtis atgijusiu pastatu, nors koncertų salėje nėra grindų, moterys su aukštakulniais batukais vaikšto ant akmens skaldos, nors sienos nedažytos, nors... 

Šilutiškiai po truputį ima geriau suvokti, ką yra nuveikęs H.Šojus miesto labui. Juk jis suformavo Šilutės veidą! 1930 m. parašytame laiške jis aiškina, kad tai buvęs jo vertas tikslas: „Kai aš prieš 40 metų įsikėliau į labai seną savo dvarą, esantį prie turgaus, nutariau šią vietovę, kuri susidarė iš dviejų atskirų dalių, paversti panašia į miestą. Tai man pavyko. Pagrindinė gatvė sujungta, ji tapo vientisa“ (Garbusis Šilokarčemos pilietis, Šilutė, 2001, 139 psl.). Kur dabar Šilutės centras? Ten, kur H.Šojaus nurodyta. Senojoje Šilokarčemoje įsikūrusi seniūnija, rajono savivaldybė, pramogų ir kultūros centras, kure kur triukšmingai švenčiama įvairiomis progomis. Lietuvininkų gatvė yra tapusi miesto ašimi. „Tarnauti bendram provincijos, apskrities ir ypač su manimi gyvenančių žmonių labui“ – tokį tikslą turėjo H.Šojus ir konkrečiais darbais tai stengėsi įvykdyti. Muziejaus direktorė Roza Šikšnienė vardija didžiausius šio mecenato darbus: „50 ha geriausios žemės Šilokarčemoje, skatindamas vietovės plėtrą, išdalino nemokamai, apskrities ligoninei, pradinei mokyklai, savivaldybės įstaigai bei gaisrinei, klebonijai ir bažnyčiai statyti, uostui įrengti, senajam geležinkeliui į uostą nutiesti bei turgavietei praplėsti“. Tai tik bendriausias mecenato darbų išvardijimas. Užtenka knygoje „Garbusis Šilokarčemos pilietis“ perskaityti skyrelį „Hugo Scheu atsiminimai“ ir atsiskleidžia visas šio žmogaus veiklos užmojis.  

Hugo Šojus mirė 1937 m liepos 25 dieną., 92 metų. Lyg nujausdamas būsimas istorines audras: Klaipėdos krašto okupaciją, Antrąjį pasaulinį karą, H.Šojus prašė jį palaidoti Šilutės evangelikų bažnyčioje, bet prašymas nebuvo išpildytas – Hugo Šojus ilsisi senose dvaro kapinaitėse. Labai nelaimingoje vietoje: po karo kapinės buvo sunaikintos, tik laisvos Lietuvos laikais atkurtos.  

Bet, ponai, pasakykite, kas liudija, kad ta vieta – senosios kapinės Tik H.Šojui skirtas paminklinis akmuo. Retkarčiais nupjaunam žolė, nugrėbstomi lapai ir viskas.  

Labai keistai mieste vertinamos senosios dvaro kapinės. 1993 m. lietuvių – vokiečių – anglų kalbomis išleistame Šilutės turistiniame žemėlapyje kapinių vieta nurodyta, bet kad čia palaidotas H.Šojus neparašyta. Dabartiniame turistiniame leidinyje „Šilutės kraštas, kur vanduo kuria gyvenimą“ šių kapinių, kaip istorinio objekto, taip pat nėra. Galima suprasti Šilutės turizmo ir verslo informacijos centro poziciją: nejaugi siūlysi miesto svečiams lankytis ten, kur jie galėtų susidaryti labai prastą nuomonę. Juk Šilutė garsinama kaip „kylanti žvaigždė Europos turistiniame žemėlapyje“, o tokio žmogaus, kuriam 2001 metais pastatė paminklą, o jo amžino poilsio vieta nesutvarkyta – po kapinaites laksto šunys, per jas kaip per plyną lauką minami takai. 

Komunalininkai pagal savo istorinių paminklų supratimą čia ir tvarkosi. Aplankykite H.Šojaus kapą dabar ir pažvelkite, kaip grubiai nugenėta šalia auganti liepa, kaip nevykusiai nupjauta kita liepa ir koks bjaurus paliktas kelmas. Ypač gaila kampe augančio ąžuolo, ne vieną šimtmetį žaliuojančio, iškentusio įvairias negandas ir vis dar gyvybingo. Šį pavasarį eidamas pro jį nustebau: nurėžtos dvi storos šakos. Praėjusią vasarą jos gražiai puošėsi lapais, o dabar...  

2005 m. balandžio 1 dieną, minint H.Šojaus 160-ąsias gimimo metines, kapinaitėse susirinko šilutiškių būrelis, padėjo ant kapo gėlių. Tada docentė Romualda Dobranskienė taip kalbėjo: „Dabar, kaip visi matome amžinajai Hugo Šojaus poilsio vietai vėl iškilo pavojus: grėsmingai atrodo į kapinių pusę atkreipti automobiliai, šiukšlių konteineriai, takai sutrumpinantys keliais metrais nuotolį į artimiausią parduotuvę, - tikrai kalba dabartinių Šilutės gyventojų nenaudai. Paradoksas: žmogus, ant kurio žemės įsikūrė Šilutė, ima nelikti vietos ir amžinajam poilsiui. Šitaip negerbdami didžiausio Šilutės kūrėjo, vargu ar gerbsime ir tai, ką patys sukursime“. Šaliai R.Dobranskienės stovėjo tuometinis meras (A.Jakas – red.p.) ir viską girdėjo... Per porą metų niekas nepasikeitė. Šiemet Šilutės 1-osios gimnazijos, rajono kraštotyros draugijos, muziejaus iniciatyva buvo surengta akcija „Gerbiame dvaro kapinaites“. Jos dalyviai ragino šilutiškius ir valdžią deramai sutvarkyti kapinaites. Bet, atrodo, viskas liks kaip buvę. Tad naudodamasis savo, kaip rinkėjo, teise noriu Šilutės savivaldybės tarybai pateikti oficialų paklausimą:  

 1. Kas yra Šilutės dvaro kapinaičių valdytojas, šeimininkas, kas turi rūpintis, kad būtų skirtos lėšos šiai vietai deramai sutvarkyti? 

 2. Kodėl nėra prie kapinių informacinių stendų, kad tai istorinę vertę turinti vieta? 

 3. Kodėl iš prekybinės halės pusės sunaikinta kapinių apsauginė juosta ir automobiliai stovi po kapinių medžiais? 

 4. Kas turi atlikti paminklosauginę ir gamtosauginę šių kapinių priežiūrą?

 5. Kaip ateityje bus tvarkomos šios kapinės?

 
                         Šimtametis kapinių ąžuolas XXI amžiaus "rankose".

                 
    Pavasarį vykusios akcijos metu Šilutės pirmosios gimnazijos moksleiviai pažymėjo
                                         buvusias dvaro kapines.