Tik raudona gija

Angelė RAUKTIENĖ

(1) Vėjas prastumdė debesis. Saulė pažvelgė žemyn ir auksu sutvisko sodelis miško užuovėjoj. Žmogus glėbiais nešė geltonumą į išsausėjusią per vasarą duobę. Šypsojos žvelgdamas į paūgėjusių obelų eilę. Šakose kur ne kur užsilikęs obuolys. Perėjęs sodą - pririnko kišenes. Paskutinis raudonšonis kybojo aukščiau. Krestelėjo medelį. Kartą, kitą... atitrūko jungtis, rišusi su šaka. Maitintoja paleido vaisių. Čia pat ranka priglobė, sugavo krintantį, apkabino. Šypsojosi žmogus žemės, saulės ir laibos obelaitės dovanai - didžiuliam obuoliui. Apsidairė. Gal kas džiaugiasi kartu? Taku, anapus tvoros, ėjusi moteris stabtelėjo. Kažką pasakė, eidama artyn. Žmogus, priėjęs prie tvoros, ištiesė obuolį. Iškilniai, lyg stebuklą kokį... "Kiek mano sode prikritę, dėti nėra kur... supus..." pamanė, bet obuolį paėmė.

Tik čia debesis pilką maršką užtraukė saulei ant akių. Dingo aukso, vario mirgėjimas. Žmogus kažkaip skubriai ėmė grėbti lapus, tik šypsena veide nebeatsirado.

(2) Sniego šuorai beldžia langan. Saujomis mėto sustingusi gruodžio ranka. Gal todėl taip jauku, taip šilta namuos. Ant stalo - šūsnis popierių, knygos. Žmogus triūsia. Rašo, paskaito balsu, braukia, kartoja, vėl rašo. Džirgšteli laikrodis, mušdamas valandas. Tuo pat bildesiu atsidaro durys. Su vėsos kamuoliu įvirsta viešnia. "Ar begyvas, ar nesušalai, duonos ar turi? Einu pro šalį, reikia užeit, manau. Tai vis į raštus įkibęs?". Beria greitosiomis, artėdama prie stalo. Žmogus užverčia sąsiuvinį. Tvarko popierius, nesumesdamas ką atsakyti. Moteris pati klausia, pati atsako prisėdusi "minutikei". Tik ir ši kalba baigiasi. Žmogus pakursto krosnį, atsigeria vandens iš kibiro prie durų. Viešnia tuokart ištraukia iš kišenės ryšuliuką. Raštuotas kumštines pirštines. Ant pilko dugno žioruoja tulpelių eilutės. Vaiskios, aiškios, - taip ir regi abu garuojančią žemę, švytinčią tulpių žiedais.

(3) Kovo gale stojo tyka. Saulė vis drąsiau kilo, sniegai smego akyse. Oras, įdienojus, raibuliavo, virpėjo, nesugaunamu nerimu kvepėjo. Visai nesinorėjo troboje būti. Dulkių, rodos, pilna ir oras ne tas. Atplėšti langus! Valyti, blizginti... Iki vakaro išplautos grindys, iššluostytos spintos ir lentynos. Langai žėri rausvoje vakaro saulėje. Dar stalčiai... čia ir užtiko raštuotas kumštines. Viena sveika, o kita... Skylė, siūlai ištampyti. (Vis tos pelės). Patraukė siūlą, dar kartą, dar... Saujelė siūlgalių, pamargintų raudonom gijom. Vienu prisėdimu sumazgė į vieną. Kartą perlenkė. Užkabino už vinies durų staktoje. Ilgai suko tarp pirštų, lygindamas garankštis. Sulenkė dar pusiau. Nukabinęs nuo vinies leido dar susisukti. Lygią, sukrią virvelę suvyniojo į kamuoliuką. Neradęs kur padėti - įsikišo kišenėn.

(4) Atėjo kaimynė. Po pažastim laikė kuoduotą vištą. Kita ranka prie savęs spaudė prijuostės apačią. "Imk, pririšk", - atkišo Kuodę. Pati, pasilenkus, pabėrė vištyčius. "Išsiperėjo taip vėlai, bet gal užaugs". Žmogus sugraibė kišenėj kamuoliuką. Tą patį - su raudona gijele. Parišo vištą po obelimi. Pasėmė vandens. Taip smarkiai pylė į rėčkelę, net purslai pažiro. Saulės spinduliuose vaivorykštėm nuriedėjo. Nesusigėrę į žemę lašai mirgėjo, mainė spalvas, lyg tai būtų brangūs akmenys būtų smaragdinėj žolėj. Vištyčiai kapnojo snapeliais tą žibėjimą, užvertę galvytes gėrė vaivorykštinius drėgmės lašelius, lenkės, rinko dar ir dar...

(5) Alsi kaitra. Vištyčiai bulvių vagose krutančius, šliaužiančius renka. Tik Kuodę raištis laiko. Pašoka, suplasta - gal nulėks, bet vėl krenta virvelės patraukta. Paguli ant šono, pasikuičia dulkėse. Vėl šoka - bando pasivyti prakutusius vaikus - plasnoja... pavyko! Trūko virvelė, tik galas tabaluoja prie kojos. Puolė vištelė į bulvienojus, nelabai savo laime tikėdama, potekom vaikus vijosi. Tik perkūnas iš giedro dangaus baisiu skausmu trenkė... Pažiro plunksnos - raibas vanagėlis nepakėlė savo naštos. Mušė abu sparnais, dulkių debesis varydami, kūlio ritosi... Pakvaišusi iš skausmo, katėdama višta nėrė į krūmyną prie kelio. Lanksčios šakos nubloškė vanagą - višta, pasislėpusi krūmų raizgalynėje, nuščiuvo. Dulkių tumulai, nesulaukę vėjo, pamažu sėdo žemyn. Leidos ant karklų, bulvienojų, ramunių kupstų, ant amžinai žalių eglaičių pakelėje.

(6) Lapė su vaikais senokai "ganė" sodybos vištas. Tik kelias baugino. Šį kartą visi stebėjo vanago ir vištos kovą. Nurimus triukšmui - šastelėjo per kelią. Mitriai nuvinguriavo iki Kuodės. Strykt, krimst... greitai sulaižė kraujo karoliukus. Kibo grobį vilkti vaikams. Kasė žemę, stūmė nosimi, traukė... supratus, kad neįveiks, dar pasistiprino. Atbulom, nenuleisdama nuo grobio akių, išropojo iš griovio. Dar žingsnelis keliu... krioktelėjus pabaisa bloškė lapę atgal. Džipo ratai nė nejuto, o lapė, persivertus kūlio, taip ir liko gulėti, apnešta kelio dulkėmis... Lapiukai nekantravo, cypavo, kaišiojo galvas iš žolių. Pritemus, po vieną, perbėgo kelią. Motina nepasitiko, neaplaižė, abejinga liko, kur buvus. Vaikai šmirinėjo, uodė, kol aptiko maistą. Grobio pakako visiems. Baimė į šalį: draskė, plėšė, kramtė, urzgė, narnėjo... Kai mėnulio skiltelė švystelėjo virš eglių, keturi šešėliai perbėgo kelią ir dingo tankumyne.

(7) Ramu sodyboje. Negirgžda svirtis, netrinksi durys. Langų akys negaudo debesų. Vėjas gaudo šiaudgalius, pernykščius lapus. Tik balandžių porelė bučiuojas ant kraigo. Nuplasta abu žemyn, renka šapus ir neša į plyšį tarp sienojų. Kaip mokėdama balandė taiso, lygina gūžtelę. Šaukia pavasario vėjas, ragina saulė - atsiliepia paukštė gamtos balsui. Išdidžiai gurklį pučia mėlynšonis draugas. Pilną snapą šapų, plunksnų parnešė. Tarp plunksnų kabaluoja ryški gijelė - raudonas siūlgalis. Ir šią naštą suklosto balandžiai. Lizdas gatavas! Tuoj nauja gyvybė krebždės pastogėje.

(8) Moteris žvalgosi po kiemą. Jokio gyvybės ženklo. Ant durų spyna. "Dar negrįžo. Kažin kaip ta jo širdis? Ar sulopė žmogų bent kiek?". Besvarstydama nusimeta švarkelį, ima šluotražį, grėbliuką iš pašiūrės. "Smagiau bus grįžti į švarų kiemuką", - teisina save. Mikliai apgrėbsto sodelį. Iššluoja kiemą. Sustoja prie lysvės palangėje. Jau pakilę raudoni bijūnų stiebai, plasta nuo vėjo gūsių snieguolės. Rausvi, traškūs lapai apglėbę vos matomus tulpių pumpurus. Jie šviesiai žali, bet moteris mato žiedus drėgnoje, garuojančioje lysvėje. Regi ugniaspalvių tulpių eilutę, o pirštai patys purena, trupina šiltus grumstelius.

Moteris negirdi kostelėjimo, nepastebi atrakintų durų. Gerokai pablyškęs, artinasi tas, apie kurį tik ką galvojo. Ištiesta pasisveikinimui žmogaus ranka ore - moters rankos žemėtos. Nepatogu kažkaip. Tačiau akys jau pasisveikino ir abu vienu metu pažvelgia į balandžius ant stogo.