|
Vilius BAJORAS, buvęs Šilutės
gimnazijos vedėjas
1929 metai. Klaipėdos kraštas. 1919 m. atskirtas nuo Vokietijos Versalio
sutartimi, 1923 m. susijungia su Didžiąja Lietuva. Tačiau susipratusieji
krašto lietuviai tais laikais sudarė mažumą, kuri beveik neturėjo įtakos.
Administracijoje vien vokiečiai, kurie lemia ekonomikos, kultūros ir
švietimo vystymąsi. Aukštesniosiose ir pagrindinėse mokyklose mokytojavo
virš 400 mokytojų, kurių didesnioji dalis buvo lietuvių kilmės, deja,
besimokydami vokiškose mokslo įstaigose, nutautėję.
Tik maža saujelė mokytojų drįso plaukti prieš srovę - viename, kitame kaime
pradėjo po truputį mokyti lietuvių kalbos. Taigi, germanizavimas ir po
prisijungimo prie Didžiosios Lietuvos tęsėsi.
Šilutėje, po Klaipėdos didžiausiame krašto mieste, turinčiame 5000
gyventojų, nebuvo nei vieno lietuvių mokytojo, todėl lietuviai norom nenorom
buvo priversti leisti savo vaikus į vokiškas mokyklas - iš pradžių į
liaudies mokyklą, o vėliau į Herderio, kuri buvo vidurinė mokykla, vėliau
išaugusi į gimnaziją.
1929 metų pavasarį Šilutės apskrities melioracijos viršininko Alberto
Jonušaičio dvi dukrelės turėjo pradėti lankyti pradžios mokyklą. Ši lietuvių
šeima nepanoro leisti mergaičių, nemokančių vokiškai beveik nei žodžio,
grynai į vokišką mokyklą. Jonušaičiai surado Šilutėje dar dvi šeimas, kurios
irgi nutaria mokyti savo vaikus gimtąja kalba. Jie pasikviečia mokytoją,
kilusią iš Didžiosios Lietuvos. Mokytoja buvo katalikė, todėl tėvų
evangelikų negalėjo patenkinti. Tačiau svarbiausia, buvo padaryta pradžia:
1929 m. pavasarį Šilutėje įsteigta pirmoji lietuviška mokykla su keturiais
mokiniais! O Klaipėdos krašto direktorija, nors ir nenoriai, turėjo šią
kuklią mokslo įstaigą pripažinti. Po metų mokinių skaičius viršijo 20.
Mokyklų draugijos Šilutės skyrius randa lėšų mokyklai išlaikyti ir nutaria
kviesti mokytoją evangeliką. Taigi, nuo 1930 metų mokyklai vadovauja
Tauragės mokytojų seminariją baigęs mokytojas Jonas Šneideraitis.
Po kelių metų kyla nauja problema - baigę pradinę mokyklą, vaikai nori
mokytis vidurinėje. Tokia mokykla įsteigiama 1932 metais. Pirmuoju jos
vedėju kviečiamas evangelikų mokytojas Adolfas Klemas, kilimo iš Didžiosios
Lietuvos. Dėl mažo mokinių skaičiaus, iš pradžių vidurinė sujungiama su
pradžios mokykla ir įkuriama Jonušaičio namuose. Vėliau krašto Mokytojų
draugija įsigyja tik ką pastatytą vokiečių gimnazijos direktoriaus Zamelio
vilą (už kurią jis neišstengia sumokėti) ir čia įrengia net penkias klases:
dvi pradžios mokyklos ir tris vidurinės. Vietiniai lietuviai stengėsi
surasti savo mokyklai vedėją iš Mažosios Lietuvos, nes klaipėdiškiai
nepasitikėjo tarnautojais, kilusiais iš Didžiosios Lietuvos. 1934 m.
pasitaiko proga pakeisti vidurinės mokyklos vadovybę. Mat Klaipėdos krašto
gubernatorius įsteigia savo įstaigoje Mokyklų skyrių ir jam vadovauti
pakviečia Šilutės mokyklos vedėją Adolfą Klemą. Miestelio žymesnieji
lietuviai siūlo Direktorijai nauju mokyklos direktoriumi skirti Klaipėdos
Vytauto Didžiojo gimnazijos mokytoją Vilių Bajorą. Direktorija sutinka. Tuo
metu mokyklos reikalai tokie: veikia 3 vidurinės ir 2 pradžios mokyklos
klasės, kurias lanko 123 mokiniai. Be vedėjo dar mokytojauja šie mokytojai:
Rinkevičius, Abrutaitis, Staputis, Grytaitė, katalikų tikybos kapelionas
Lechavičius. Abrutaitis ir Staputis kilę iš Klaipėdos krašto, baigę mokslus
Didžiojoje Lietuvoje, Tauragės seminarijoje. Visi jauni ir dar nelabai
prityrę, bet dirbę noriai ir atsidėję, todėl rezultatai patenkinami. Tiesa,
sąlygos patogios, nes klasės mažos. Naujasis direktorius stengiasi padidinti
mokinių skaičių. Jau kitais metais mokykla nebesutalpina visų mokinių.
Nuomojamos kelios klasės privačiuose namuose. Mokytojams tenka bėgioti iš
vienos vietos į kitą. Mokiniams, berniukams ir mergaitėms, kurie atvyksta iš
kaimų ir negali po pamokų grįžti traukiniais, pašto autobusais, ar
dviračiais, steigiami bendrabučiai. Neturtingų tėvų vaikams nereikia mokėti
mokslapinigių, taip pat jie nemokamai aprūpinami mokslo priemonėmis.
Besivystančiai mokslo įstaigai reikėjo naujų erdvių patalpų. Direktorija ir
mokyklos direktorius ieško lėšų. Kreipiamasi į Švietimo ministeriją, į
Ministrą pirmininką ir pagaliau sulaukiama pagalbos. 1937 m. liepos mėnesį į
Šilutę atvyksta Ministras pirmininkas Tūbelis su ekspertais. Apžiūrėjęs
mažas kuklias mokyklos patalpas, jis įsitikina, kad nauji mokyklos rūmai
būtinai reikalingi. Dar tais pačiais metais skiriamos lėšos ir mokyklos
direktoriui pavedama sudaryti statybos komisiją. Ji tokios sudėties:
V.Bajoras, mokyklos direktorius, komisijos pirmininkas, M.Redveikis, miesto
burmistras, komisijos sekretorius, komisijos nariai: dr. Trukanas, Klaipėdos
Vytauto Didžiojo gimnazijos direktorius, F.Auksutaitis, Šilutės apskrities
mokyklų tarėjas, dr. Milevičius, Šilutės apskrities ligoninės vedėjas,
J.Chmieliauskas, Šilutės pašto direktorius. Tinkamiausiu statybos projektu
komisija pripažįsta patiektą inžinieriaus architekto Reismano iš Klaipėdos.
Tais pačiais metais įvykusiose varžytinėse kaip geriausias priimamas Kauno
Gurvičiaus ir Judelevičiaus statybos firmos pasiūlymas. Firma įsipareigojo
pastatyti rūmus už 550 000 litų.
Krašto Mokyklų draugijai pavyko įsigyti šalia ligšiolinės mokyklos tinkamą
statybai aikštelę , kurioje buvo galima įrengti ir stadioną. O mokytojai
savo lėšomis dar įrengė teniso aikštelę. 1938 metų ankstų pavasarį statybos
firma pradėjo statybos darbus, suteikusi uždarbio daugeliui vietinių
darbininkų, amatininkų ir prekybininkų. Naujasis pastatas savo išvaizda ir
įrengimais net pralenkė nesenai pastatytą vokiečių gimnaziją - Herderschule
rūmus. Rugsėjo mėnesį statyba buvo baigiama, ir mokyklos direktorius galėjo
supirkti inventorių. Tam reikalui Ministerija skyrė 60 000 litų. Jau 1938
metų rugsėjo mėnesį, po rudens atostogų, mokytojai ir mokiniai pradėjo
dirbti naujose klasėse ir kabinetuose, aprūpintuose moderniomis mokslo
priemonėmis. Naujojoje mokykloje buvo 10 klasių ir keli kabinetai, be to,
didelė mokymo virtuvė, maudyklė ir didelė scena, kurioje netrukus
reguliariai vaidino Klaipėdos miesto valstybinis teatras. Po mėnesio,
įvykusiose oficialiose įkurtuvėse dalyvavo švietimo ministras Tonkūnas,
Klaipėdos krašto mokytojų draugijos valdyba su profesoriumi dr. Gaigalaičiu
priešakyje, daugelis visuomenės veikėjų ir svečių.
Mokykloje tuo metu veikė 2 parengiamosios ir 9 vidurinės mokyklos arba
gimnazijos klasės, kuriose mokėsi 325 mokiniai. Didesnioji pusė (apie 52
procentus) moksleivių buvo kilę iš Klaipėdos krašto ir evangelikų tikėjimo.
Tarp mokinių apie 15 buvo žydų tautybės, kuriuos vėliau hitlerininkai nužudė
Žemaičių Naumiestyje. (Šiose žudynėse, pagal vokiečių laikraščių skelbimus,
ypač pasižymėjo šilutiškiai, buvę Herderio mokyklos mokiniai, Bastijonas ir
gydytojas Scheu. Abu vėliau Vokietijoje nuteisti).
Mokyklos tarybą sudarė direktorius Vilius Bajoras ir mokytojai Gaurys,
Rinkevičius, Svetlauskas, Matusevičius, Rinkūnas, Klusis, Lampsaitis,
Mikėnas, Kizelbachas, Janužys ir ponios Bajorienė, Svetlauskienė, Juodakienė,
Gaurienė, Kutraitė ir Pėteraitytė, be to, kapelionas Lechavičius. Mokyklos
patalpas prižiūrėjo du sargai - Jurgis Pocius ir Jonas Maskolius. Iš
mokyklos kolegijos 6 buvo kilę nuo Klaipėdos krašto, 8 evangelikai, kiti -
katalikų tikėjimo, kilę iš Didžiosios Lietuvos.
Dėstoma buvo pagal Vytauto Didžiojo mokyklos programą. Mokytojai
nepasitenkino tik pamokomis, bet rūpinosi mokinių auklėjimu ir laisvalaikiu,
kūrė įvairius ratelius, pavyzdžiui, literatūros, sporto, baleto ir kt.
Mokinių gyvenimas buvo paįvairinimas paskaitomis, vakarėliais, iškylomis.
Deja, naujuose rūmuose tedirbome šešis mėnesius. Tuo metu nacizmas
Vokietijoje pasiekė kulminaciją. Šilutės vokiečių ir vokietininkų
nusistatymas prieš visa, kas lietuviška, darėsi vis ryškesnis. Naktį prieš
įkurtuves reikėjo statyti net sargybą iš mokytojų ir mokinių, kad
fanatiškieji Hitlerio jaunimo nariai nepasikėsintų. Vietiniai naciai pradėjo
grasinti tiems Klaipėdos krašto gyventojams, kurie leido savo vaikus į
lietuvišką mokyklą. Tokiomis sąlygomis mokykla dirbo iki 1939 metų kovo 21
d., kai radijas paskelbė "sutartį" tarp Vokietijos ir Lietuvos vyriausybių,
pagal kurį Klaipėdos kraštas buvo prijungiamas prie Vokietijos. Dar vokiečių
pareigūnams neužėmus Krašto administracijos, Šilutės lietuvių gimnazijoje
pradėjo šeimininkauti hitlerjugendo jaunuoliai. Direktorius tą patį vakarą
šaukė mokytojų tarybos posėdį ir formaliai užbaigė mokslo metus, perkėlė
mokinius į aukštesnę klasę. Kitą rytą miestelio gatvėmis jau žygiavo
Hitlerio kareiviai, barškėjo tankai, padange skrido lėktuvai. Gimnaziją
okupavo rudmarškiniai, inventorių konfiskavo. Bet po kelių mėnesių buvo
leista jį pasiimti. Pasirodė, kad žymi dalis inventoriaus jau buvo įvairių
įstaigų pasisavina, išsinešiota. Pareikalauta ir mokyklos knygyno, kuris
buvo priaugęs iki 2000 tomų. Deja, vokiečių kalba knygos buvo paimtos, o
lietuviškos sudraskytos ir sudegintos. Dalį inventoriaus (už 23 000 litų)
pavyko surankioti ir išvežti į Žemaičių Naumiestį.
1939 m. Šilutės vidurinei mokyklai buvo suteiktas gimnazijos vardas.
Rūpintasi, kad ji būtų vadinama Vydūno gimnazija, tačiau oficialiai tai dar
nebuvo skelbiama, nes tuo metu Vydūnas nacių buvo aršiai persekiojamas ir
net ilgesniam laikui uždarytas į kalėjimą. Todėl nenorėta jam pakenkti.
Šiandien buvę Šilutės Vydūno gimnazijos mokytojai ir mokiniai išsiblaškę po
visą pasaulį. Tačiau turbūt visi mielai prisimena joje išgyventas dienas ir
norėtų grįžti į laisvą Tėvynę.
Tėvo prisiminimus tremtyje išsaugojo duktė Danutė Ribe-Nielsen.
Trumpai apie Vilių Bajorą
V.Bajoras gimė 1899 vasario 23 d. Balandžiuose, Ragainės apskrityje. 1919
metais besimokydamas Klaipėdos mokytojų seminarijoje, vadovavo Adomo Brako
įsteigtos Aidos draugijos chorui. Vėliau mokytojavo Būdviečiuose (Ragainės
apskritis), vėliau kitose Klaipėdos krašto mokyklose. 1921 metais vadovavo
Jonušaičio ir kitų pastangomis Šilutėje įkurtam dainos chorui. Buvo Šilutės
lietuvių mokyklos vadovas. Karo metu dėstė Vytauto Didžiojo universitete
Kaune. Parašė du vadovėlius, išleido dainų ir žaidimų rinkinį. Po II
Pasaulinio karo mokytojavo Mellėje. Mirė 1979 rugpjūčio 23 dieną. Ten ir
palaidotas.
Tik ką pastatytos Šilutės gimnazijos rūmai.
Šalia gimnazijos buvo ketinta statyti ir stadionas. Išlikusio projekto
brėžiniai.
|
