Apie ką mena 1868 - 1878 m. Skirvytėlės vienaklasės liaudies mokyklos užrašų knyga?

Rubenas BUKAVICKAS

1872 metais, netrukus po Vokietijos suvienijimo, Rytprūsiuose, kaip ir kitose Vokietijos provincijose, imta vykdyti valstybės šveitimo reformą. Ji buvo labai nepalanki čia gyvenusiems lietuvių ir lenkų vaikams, nes visus mokomus dalykus privalėjo mokytis vokiečių kalba. Išimtis buvo padaryta tik tikybos dalykams mokytis žemesnėse klasėse. Taip prasidėjo buvusi krašto germanizacija. Netrukus Vokietijos reichstago įstatymu buvo patvirtinta visiems Vokietijos kraštams ir provincijoms bendra mokyklų tvarkymo sistema.

Nežiūrint į paminėtąjį neigiamą aspektą, galima sakyti, kad tai buvo pažangi švietimo reforma, kurios pagrindais dar ir dabar yra paremtas vaikų mokyklinis ugdymas. Šios reformos dėka mokyklos kronikos knyga (taip Prūsijoje buvo vadinamas mokytojo sąsiuvinis) tapo privaloma. Mokyklos kronikos knygoje buvo nurodomi mokinio vardas ir pavarė, amžius ir gyvenamoji vieta. Be to, buvo žymimas pamokų lankomumas, dėstomi dalykai, jų vertinimas bei pastabos. Iki šių dienų išlikusi Skirvytėlės kronikos knyga suteikia retą galimybę pažvelgti į mūsų prieštaringai vertinamos reformos eigą bei atskleidžia Skirvytėlės mokyklos kasdienybę.

Skirvytėlės mokyklos pradžia

1853 m. buvo atidaryta vienaklasė Skirvytėlės (Skirwietell) liaudies mokykla. Jai buvo priskirti: Skirvytėlės kaimas, Brioniškės (Brionischken), Rūkštynkrantės (Ruksztinkrant), Briedžiulių (Bredzull), Didžiojo Kalbergo (Gr.Kahlberg) ir Mažojo Kalbergo (Kl.Kahlberg) gyvenvietės.

Pagrindinę Skirvytėlės mokyklos mokinių dalį sudarė Skirvytėlės kaimo vaikai. Duomenų, kiek iš viso mokinių Skirvytėlės mokyklą lankė pirmaisiais jos atidarymo metais nėra, tačiau žinant, kaip tankiai tuo metu buvo apgyvendinta ši vietovė, jų turėjo būti ne mažiau kaip 50.

Praėjus 15 metų nuo Skirvytėlės mokyklos atidarymo moksleivių skaičius joje ženkliai išaugo. 1868 m. gegužės mėnesį, pagal seniausią išlikusį užrašų knygoje įrašą, Skirvytėlės mokyklą jau lankė 161 vaikas. Tuo metu ji tebebuvo vienaklasė. Tai reiškė, kad mediniame mokyklos pastate buvo įrengta tik viena klasė, kurioje pagal to meto reikalavimą buvo galima sutalpinti iki 80 - 90 mokinių, todėl neabejotinai pamokos vyko dvejomis pamainomis, o tam reikėjo bent dviejų mokytojų.

Mokykla buvo aštuonmetė. Ją vaikai lankė nuo 6 iki 13 metų. Penkių dienų mokslo savaitė būdavo retai, tik vieną, du kartus per mėnesį. Dažniausiai būdavo trijų, keturių dienų mokslo savaitė. Mokslo metai, prasidėdavo nuo rugpjūčio vidurio ir, po trumpos pertraukos birželio pabaigoje, tęsdavosi iki liepos vidurio. Atostogos mokslo metų laiku buvo tik žiemą ir pavasarį. Mums įprastų rudens atostogų (Herbstferien) nebūdavo. Jos, kaip ir naujų mokslo metų pradžia rugsėjyje, atsirado tik nuo 1872 m. Iki tol ir vasaros atostogos (Sommerferien) buvo neįprastai trumpos. Jos truko tik vieną mėnesį, nuo liepos vidurio iki rugpjūčio vidurio. Žiemos atostogos prasidėdavo nuo šv.Kalėdų ir trukdavo dvi savaites. Pavasario atostogos prasidėdavo nuo šv.Velykų ir trukdavo vieną savaitę. Jau tuo metu mokykloje buvo dėstoma: tikyba (Religien), skaičiavimas (Rechnen), rašymas (Schreiben), dailyraštis (Abschreiben), geografija (Geographie), istorija (Geschichte), gamtos mokslas (Naturgeschichte), piešimas (Zeichnen) ir dainavimas (Singen). Pamokos vyko vokiečių (Deutsch) kalba.

1869 m gruodžio mėnesį Skirvytėlės liaudies mokyklą lankė 111 vaikų. Tarp jų 77 iš Skirvytėlės, 19 iš Didžiojo Kalbergo, 14 iš Brioniškės, 5 iš Briedžiulių ir 1 iš Rūkštynkrantės. Moksleiviai Jurs Gryga, Daws Kugelis, Jurs Girts ir Jurs Galdiks iš Mažojo Kalbergo jau buvo priskirti prie Didžiojo Kalbergo. Dabar sunku paaiškinti tokį staigų mokinių skaičiaus sumažėjimą. Gal to priežastis buvo tais metais visame Klaipėdos krašte siautusi šiltinė? Ja galima būtų paaiškinti ir nuo rudens besitęsiantį, neįprastai didelį, dėl ligos (įrašas krank) praleistų pamokų skaičių. Tačiau įrašų ar pastabų apie epidemiją nėra.

Mokymo kalba

1870 m. gegužės mėnesį mokyklą lankančių vaikų tarpe buvo 33 vokiečių tautybės vaikai: 20 berniukų ir 13 mergaičių. Iš jų 6 iš Brioniškės. Likę iš Skirvytėlės. Lietuvininkų tarpe buvo 40 berniukų ir 48 mergaitės. Iš jų visi Briedžiulių, Rūkštynkrantės ir Didžiojo Kalbergo gyvenviečių mokyklinio amžiaus vaikai. Likusi dalis iš Skirvytėlės. Beje, vokiečių vaikai buvo mokomi gimtosios vokiečių kalbos (Deutche mutter sprache), o lietuvininkų vaikai, tiesiog vokiečių kalbos (Deutche sprache). Šis neesminis skirtumas, iš tiesų reiškia, kad lietuvininkų vaikai turėjo praeiti vokiečių kalbos pradžiamokslį. Vadinasi, mokyklos darbe dar buvo mokoma lietuvių kalba. Tačiau apie jos vartojimą praktikoje liudija tik vienintelis įrašas: 1870 m. spalio mėnesį dainavimo pamokose buvo mokinama lietuviška giesmė “Duszios yr iszganytingos”. Kitų pastabų ar užuominų apie lietuvių kalbos vartojimą daugiau nebuvo. Tiesa, mokyklos užrašų knyga pildyta gerai lietuvių kalbą žinančių asmenų. Visos lietuvininkų vaikų pavardės su dvigarsiais sukirčiuotos, o neretai vietoj dvibalsio ie buvo rašoma y.

Vizitacija

1870 m. birželio 1 d. mokyklą vizitavęs mokyklos inspektorius (neįskaitomas parašas Sch…) pažymėjo 3 ten dirbusius mokytojus. Tikybą dėstė mokytojas Lozoreit iš Tatamiškių, o geografiją mokytojas Schuetzler iš Pakalnės. Mokykloje taip pat dirbo moteris - mokytoja Emalie (Amalie) Pullwitz.

1870 m. rugsėjo mėnesį į mokyklą atėjo tik 108 mokiniai. Kitą mėnesį jų nebuvo nė tiek. Stebint stabilų mokinių skaičiaus mažėjimą, galima manyti, kad tai buvo sumažėjusio gyventojų skaičiaus rezultatas, kurį galėjo nulemti pablogėjusios ar pasikeitusios gyvenimo sąlygos. Tas pats mokyklos inspektorius, spalio 26 d. vizitavęs mokyklą, tarp 104 mokinių, pažymėjo net 51 remtiną vaiką.

Gamta ir mokymas

1871 m. nuo kovo 8 iki 21 d. pamokos mokykloje nevyko. Tomis dienomis mokyklos užrašų knygoje atsirado įrašas – Schaktarpas. Bendriniu žodžiu tapęs žodis Šaktarpis reiškė gamtos sąlygų pasikeitimą. Dažniausiai atlydį ir ištvinusias upes. Apie tai Dietmar Albrecht rašo: “Šaktarpis – tai laikas ‘tarp šakų’, tos savaitės, kai ižas sutraukia patvinusius Nemuno deltos vandenis arba kai pavasarėjant ledas ima tirpti, pasidaro per plonas, kad išlaikytų žmones ir vežimus, bet per storas, kad būtų galima plaukti valtimi” (“Keliai į Sarmatiją”).

Dėl pablogėjusių oro sąlygų mokyklos nelankė ne tik anapus Skirvytės upės gyvenę Rūkštynkrantės, Briedžiulių ir Brioniškės vaikai, bet ir Skirvytėlės bei ties Vorusnės ir Pakalnės upių atsišakojimu gyvenę Didžiojo Kalbergo vaikai. Iš to galima spręsti, kad buvo kilęs ypatingai didelis potvynis, apsėmęs dalį Rusnės salos, kurioje buvo Skirvytėlės mokykla. Tai patvirtina ypač rūsti 1870 - 1871 metų žiema. Tą pavasarį kilęs potvynis suardė pontoninį tiltą per Skirvytės upę.

Pavasarį mokinių skaičius staiga ėmė augti. Balandžio ir gegužės mėnesiais jų padaugėjo iki 170.

1871 m. birželio mėnesį pažymėtą 171 mokinį galima pripažinti Skirvytėlės vienaklasės mokyklos lankomumo rekordu. Toks, įspūdingai didelis moksleivių skaičius išsilaikė penkis mėnesius.

Moksleivių skaičiaus augimas ir jų kilmė

Kaip paaiškinti tokį staigų moksleivių skaičiaus augimą? Mokyklos užrašų knygoje nėra įrašų apie jų atvykimą iš kitų vietovių, kas visada buvo skrupulingai pažymima. Gal tai buvo gerėjančio gyvenimo rezultatas? 1871 m. lapkričio 6 d. mokyklos inspektorius, tarp 151 mokinio, pažymėjo tik 60 remtinų vaikų. Vis dėlto, kad tai buvo natūralus Skirvytėlės gyventojų prieaugis patvirtina vaikų gimimo vietos: visi mokyklą lankę vaikai buvo gimę Skirvytėlėje arba gretimose gyvenvietėse. Tik Martha Ross buvo gimusi Klaipėdoje (Memel) ir Ewa Teszminks buvo gimusi Kisonuose (Kisohnen). Vadinasi 1864 - 1865 metus galima laikyti gimstamumo Skirvytėlėje protrūkiu arba padidėjusia gyventojų imigraciją. Padidėjusį gimstamumą rodo ir padidėjęs mokyklinio amžiaus vaikų skaičius iš daugiavaikių šeimų.

Lietuvininkų tarpe išsiskyrė penki vaikai iš Gelzeit ir keturi iš Szilloks šeimų, bei Kauszus ir Pevel šeimos turėjusios po tris mokyklinio amžiaus vaikus. Vėliau, mokyklą pradėjo lankyti keturi Lippiks šeimos vaikai.

Vokiečių šeimos taip pat pasižymėjo vaikų gausa. Aszman, Hoppe, ir Lippke šeimose buvo po tris mokyklinio amžiaus vaikus. Po kelių metų pagausėjo Kuhberg ir Kopp šeimos. 1873 metais jos taip pat turėjo po tris mokyklinio amžiaus vaikus.

Stebint didelį vaikų skaičių negali nepastebėti jų vardų. Vokiečių mergaičių tarpe populiariausias vardas buvo Minna ir Bertha. Vokiečių berniukų tarpe populiariausi buvo August, Otto ir Wilhelm vardai. Lietuvininkų vaikų vardai nepasižymėjo įvairumu. Tarp berniukų vyravo Miks, Jurs, Erdman, Jons ir Daws vardai. Pastarojo vardą turėjo kas trečias vaikas. Lietuvininkų mergaičių tarpe buvo vienos Ane, Ewa, Mare, Else ir Busze. Šioje, ištisai vienodų vardų monotonijoje išsiskyrė tik dvi mergaitės su lietuvininkams būdingais, tarmiškai užrašytais vardais ir pavardėmis. Tai Emusze Lippiks ir Ane Eglinike. Įdomu tai, kad po trijų metų lietuvininkų vaikų vardai išliko tokie pat, tik padaugėjo berniukų su Jurs ir mergaičių su Busze vardais. Be to, visiškai išnyko lietuvininkams būdinga pavardžių rašysena.

Tuo tarpu vokiečių vardai ėmė keistis. Tarp berniukų išpopuliarėjo Richard ir Franz vardai. Išnyko Alexander, Ludwig ir Carl vardai. Mergaičių tarpe išpopuliarėjo Emma, Auguste ir Friederike, nors Minna ir Bertha vardai išliko tokie pat populiarūs. Be to, atsirado iki tol neįprasti Henrieth, Jette ir Albertine vardai. Tuo pačiu išnyko Wilhelmine, Johanne ir Regyne vardai.

Tiesa, Skirvytėlės mokyklą lankiusių vaikų tautybę galima nustatyti tik pagal vardus, bet ne pagal pavardes. Nutautėję lietuvininkai, tokie, kaip George Kubillus, August Jurjoneit, Albert Kadagies, Albertine Laureit, Bertha Skeries, Martha Spitzkeit ir kt. turėjo vokiškus vardus. “Nutautėję” vokiečiai ir lenkai, tokie, kaip Mare ir Else Rutenberg, Ane Link, Ane Narvison, Ane Klein, Erdman Kanakofsky, Daws Kaulytzky, Adoms Sirotyn, Miks Kusak, Kriszas Werner, Jons Engelhardt ir kt. turėjo lietuvininkų vardus. Kas tai: asimiliacija ar integracija? Germanizacija čia tikrai netinka!

Skirstymas į grupes

<t>Nuo 1871 m. spalio mėnesio mokiniai buvo suskirstyti į tris grupes. Pirmąją grupę sudarė vokiečių ir save prie jų prisiskiriantys lietuvininkų vaikai, kurių kartu paėmus buvo 47. Kadangi jų buvo nedaug, todėl į vieną grupę su berniukais ėjo ir mergaitės. Antrąją grupę sudarė lietuvininkų berniukai, kurių buvo 50. Trečiąją grupę sudarė 55 lietuvininkų mergaitės. Be to, buvo nurodytas visų vaikų amžius. Jauniausiems buvo 6, o vyriausiam 14 metų. Peržvelgus bendrą mokinių amžių išsiskiria didelis pirmaklasių skaičius. 6-čių buvo 21, 7-čių - 31. Kitose amžiaus grupėse buvo: 8-čių - 16, 9-čių - 16, 10-čiai - 22, 11-čių - 16, 12-čių -20, 13-čiai – 6 ir vienas 14-metis.

Kiti metai prasidėjo moksleivių skaičiaus mažėjimu. Per visus 1872 metus jų skaičius, nuo 139 sausyje, sumažėjo gruodyje iki 123 ir iki 71 padidėjo remtinų vaikų skaičius.

Tuo laikotarpiu pastebima nežymi moksleivių migracija tarp kaimyninių mokyklų, ko anksčiau beveik nepasitaikydavo. 2 mokiniai išėjo į Pakalnę, po vieną į Šilgalius ir Sausgalvius. Buvo ir naujai atėjusių. Vienas iš Skirvytės ir 2 iš Rusnės. Pvz.: brolis ir sesuo Friedrich ir Busze Sziels pradėjo lankyti Skirvytėlės mokyklą persikėlę iš Juodkrantės (Jodekrant) į Rūkštynkrantę. Akivaizdu, kad vietinė migracija buvo nežymi ir tolygi, todėl negalėjo įtakoti mokinių sumažėjimo.

Gal būt, mokinių skaičių paveikė pergalingas 1870 - 1871 m. Prūsijos karas su Prancūzija. Po jo, į vieną valstybę buvo sujungtos visos vokiškos žemės. Vokietijai tapus imperija atsivėrė naujos galimybės visiems krašto gyventojams. Atsirado galimybė išvykti į kitas Vokietijos žemes. Žmones iš agrarinio, tankiai apgyvendinto Šilutės krašto viliojo gerai apmokamai darbai pramoninėje Vokietijos dalyje.

Mokytojai ir jų mokomieji dalykai

Rugsėjo mėnesį mokyklą vizitavę inspektoriai Groes ir Lantow pažymėjo keturis ten dirbusius mokytojus: Schuetzler iš Pakalnės, Krupat iš Šyškrantės, Karalienės Louise gimnazijos auklėtinį Seinbrenner iš Juodkrantės (Jodekrant) ir Niemann. Pastarasis vaikus mokė dainavimo.

Mokykloje buvo dėstyta tikyba vokiečių kalba, skaičiavimas, rašymas ir dainavimas. Be to, kaip papildomas buvo įvestas pasaulio pažinimas (Weltkunde). Skirvytėlės moksleiviai turėjo gerai žinoti visas Prūsijos provincijos dalis ir žinoma viską apie tėviškę – Rusnę (Ruß). Taip pat visus Prūsijos valdovus: Friedrich I, Friedrich Wilhelm I, Friedrich II ir t.t. Iš to galima spręsti, kad Skirvytėlės moksleiviai gerai žinojo tik “vieną pasaulį”, - Prūsiją. Tiesa, to pasaulio pažinimas buvo ugdomas per Dievo žodį. Didžiąją dalį mokymo programos užėmė tikyba. Mokyklą vizituojantys inspektoriai pirmiausiai vertino religines žinias, o kitiems mokymo dalykams skirdavo mažai dėmesio. Religinės mokinių žinios buvo vertinamos ypatingai skrupulingai; kaip išmokstamos giesmės, ištraukos iš šv.Rašto ir pan.

Švietimo reformos atobalsiai Rusnėje

Nuo 1872 m. rugsėjo 14 iki 29 d. Skirvytėlės mokyklos moksleiviai buvo išleisti rudens atostogų, ko paprastai niekada nebūdavo. Be to, nuo spalio iki lapkričio mėnesio nebuvo pildyta mokyklos užrašų knyga. Buvo pažymėtas tik pamokų lankomumas. Visą tai rodo prasidėjusį vieningos valstybinės švietimo sistemos diegimą praktikoje.

Žinoma, kad 1872 m. rugsėjo 2 d. Vokietijos Reichstagas priėmė įstatymą, skelbiantį vokiečių kalbą vienintele mokymo kalba imperijos mokyklose, o po mėnesio (spalio 15 d.) buvo išleistas Prūsijos karalystės švietimo sistemos įstatymas. Taigi vienas po kito leidžiami įsakai reglamentuojantys liaudies mokyklų darbą ėmė keisti iki tol nusistovėjusią tvarką.

1873 m. sausyje, pagal išankstinius sąrašus, mokykloje buvo laukiami 142 mokiniai, tačiau jų atėjo tik 126. Panašus mokinių skaičius išliko iki pat 1874 metų vidurio.

Tautybė žymima paskutinį kartą

Kovo mėnesį paskutinį kartą buvo pažymėta mokinių tautybė. Vokiečių buvo: 8 berniukai (Johann Boland, Richard Kuhberg, Richard Hoppe, Friedrich Kuhberg, Franz Rahse, Franz Frose, Wilhelm Kruger, Otto Boltz) ir 15 mergaičių (Minna Gunther, Minna Hoppe, Minna Skeries, Emma Hoppe, Emma Kohn, Emma Ausoner, Emma Link, Bertha Riemann, Bertha Frose, Bertha Skeries, Auguste Skeries, Auguste Boland, Laura Puchert, Friederike Kruger, Martha Spitzkeit) iš Skirvytėlės, 5 mergaitės iš Brioniškės (Albertine Laureit, Friederike Sohwede, Henrieth Kopp, Johanne Kopp, Jette Fetting) ir 7 berniukai iš Kalbergo (Jurs Ausoner, Max Bartschas, August Sohwede, Otto Kopp, Wilhelm Parageninks, Herman Hageleit, Eduard Ragazus), viso 35. Lietuvininkų buvo: 31 berniukas ir 17 mergaičių iš Skirvytėlės, 5 berniukai ir 3 mergaitės iš Rūkštynkrantės, 6 mergaitės iš Briedžulių, 3 berniukai ir 15 mergaičių iš Didžiojo Kalbergo bei Jurs Teliebs iš Mažojo Kalbergo, iš viso 81. Vėliau mokinių tautybė buvo nebenurodoma.

Birželyje, įprastai iki 15-21 d. vykusios pamokos, užsitęsė iki 30 d., o nauji mokslo metai prasidėjo nuo rugsėjo mėnesio.

Besitęsiantį mokyklos darbo reorganizavimą liudija ir nuo liepos mėnesio nepildyta mokyklos užrašų knyga. Mokinių pavardės nesurašytos, nepažymėti dėstomi dalykai ir t.t. Visą tai galima paaiškinti tik naujos metodinės medžiagos trūkumu.

Reformos pasekmės

1873 m. rugsėjo mėnesį į mokyklą atėjo neįprastai daug vaikų (145 mokiniai). Atrodo, kad buvo sugriežtinta privalomo mokslo kontrolė. Nežiūrint į tai pamokos vyko tik keturias dienas, nuo rugsėjo 1 iki 4 d. Vaikai buvo išleisti rudens atostogų.

Tik kitą mėnesį, atnaujinus mokyklos darbą, vėl prasidėjo išsamus mokyklos užrašų knygos pildymas. Joje į akis krenta rašliavos padidėjimas, padažnėjusios mokyklos inspektoriaus vizitacijos, o svarbiausia iki šešių dienų pailgėjusi mokslo savaitė. Atsirado iš pirmo žvilgsnio nereikšmingas užrašų knygos papildymas – pradėtos žymėti savaitės dienos. Reikia pažymėti, kad tai vienintelis Gumbinėje, Fr.Krauseneck und Sohn spaustuvėje, išleistos mokyklos užrašų knygos ranka darytas patikslinimas.

Nuo šių mokslo metų išsiplėtė mokymo programa. Dėstyta tikyba, vokiečių kalba, skaičiavimas, skaitymas, piešimas, geografija, istorija, gamtos pažinimas ir gamtos aprašymas (Natūrbeschreibung), giedojimas (Gesang), moteriški rankdarbiai (Weibl. hand arbeiten). Ką per darbų pamokas veikė berniukai – nepažymėta. Nuo spalio mėnesio geografija, istorija, gamta, dainavimas ir rankdarbiai išskirti, kaip realiniai (Realien) mokslai.

Spalio 8 d. pamokos nevyko. Tą dieną Rusnėje vyko mokytojų konferencija (Conferenz). Lapkričio 12 d., dalyvaujant Skirvytėlės mokytojams, mokytojų konferencija buvo surengta Skirvytės (Skirwiet) mokykloje. Tokia mokytojų praktinio mokymo forma išliko ir ateityje.

Gyvenamos vietos žymėjimo taip pat nelieka

1873 m. gruodžio mėnesį paskutinį kartą buvo pažymėtos mokinių gyvenamosios vietos. Tuokart iš Skirvytėlės buvo 86, iš Brioniškės - 21, iš Briedžiulių - 3 ir po vieną iš Rūkštynkrantės bei Kalbergo.

Nuo 1874 m. sausio buvo nebeišskiriami Rūkštinkrantės ir Briedžiulių gyvenviečių vaikai. Jie buvo sujungti su Brioniškės, taip, kaip dar anksčiau Skirvytėlė “pasiglemžė” Didžiojo Kalbergo, o pastarasis Mažojo Kalbergo vaikus. Ir tik, kai dėl šaktarpio mokyklos nelankė kitoje Skirvytės upės pusėje gyvenę vaikai, buvo pažymėta, kad tai vaikai iš Brioniškės, Briedžiulių ir Rūkštynkrantės. Tokie įrašai buvo padaryti 1873 m. lapkričio ir 1874 m. sausio bei kovo mėnesiais.

1874 m. kovo mėnesį Skirvytėlės mokyklos mokytojais buvo nurodyti: Darms iš Sausgalvių (Sausgallwen) ir Flick iš Šyšos (Schiesch) bei mokytojas Klein. Nuo kovo mokyklą inspektuodavo mokyklos inspektorius, kunigas Kraus.

Vizitacijos, pasitarimai ir naujos tendencijos

Kovo 5 d. Skirvytėlės mokytojai vizitavo (Visitation) Rusnės mokyklą. Po to sekė eilė konferencijų bei vizitacijų kitose mokyklose: balandžio 27 d. - Pakalnės mokykloje, gegužės 14 d. - Tatamiškių mokykloje, birželio 6 - 7 d. - Šyšos mokykloje ir liepos 2 - 4 d. - Rusnės mokykloje. Tomis dienomis pamokos Skitvytėlės mokykloje nevyko.

Nuo 1874 m. balandžio Skirvytėlės mokyklos užrašų knygoje mergaitės imtos surašinėti pirma berniukų. Tai yra ypatingo dėmesio ir pagarbos dailiajai lyčiai vertas ženklas. Tokia tvarka išliko ir ateityje.

Mokslo metų pabaigoje Skirvytėlės mokyklą lankė 130 mokinių. 1874 m birželio 25 dieną mokyklą tikrinęs Kraus nurodė 98 remtinus mokinius. Tarp jų 53 berniukus ir 45 mergaites. Kas taip smarkiai paveikė mokinių turtinę padėtį – atsakyti nelengva. Vien blogėjančiu gyvenimu to nepaaiškinsi. Tai galėjo atsitikti ir dėl išaugusių švietimo sistemos reikalavimų, ir dėl sudarytų palankių sąlygų pasinaudoti valstybine parama.

Žinant, kad jau tuo metu mokykla vis labiau pasaulietiškėjo, darosi neaišku, kodėl mokyklos užrašų knygoje atsirado nuorodos apie konfirmuotus ar konfirmacijai ruoštus vaikus. 1874-ųjų liepą tarp 133 mokinių, tokių buvo 17.

Nors 1874 m. rugsėjo mėnesį į Skirvytėlės mokyklą atėjo tik 115 vaikų, netrukus jų vėl ėmė daugėti. 1876 m. jų skaičius stabilizavosi ties 150.

Knygos pabaiga

Iki pat 1878 m., kiek užrašų knygoje išliko puslapių, mokymo programa nebekito. Liko stebėti tik Skirvytėlės mokyklą baigiančius ir naujai ateinančius vaikus. Beje, kažkada tai darė kažkoks “tyrinėtojas”. Sprendžiant iš užrašų knygoje jo paliktų atžymų buvo renkami duomenys apie kelių šeimų iš Brioniškės vaikus. O kas buvo toliau?

Deja, toliau Skirvytėlės mokyklos užrašų knygą pradėjo “pildyti” tūlas darbų vykdytojas. Pokaryje užrašų knygoje jis vedė Pakalnės upės perkaso krantinės statybos ar remonto darbų ataskaitą. Mokyklos inspektoriaus skiltyje jis rašė dieninius lapelius. Langeliuose, skirtuose mokinių lankomumui žymėti jis atlikinėjo “sudėtingus” aritmetinius skaičiavimus. Blogiausia buvo tai, kad neteisingai surašyta ar apskaičiuota ataskaita buvo perrašoma. Tokiu būdu iš mokyklos užrašų knygos buvo išplėšti ištisi puslapiai. Dėl to ji gerokai nukentėjo: nemaža dalis įrašų liko be pradžios ir pabaigos. Tačiau tai visai kita istorija.

XX a. pradžios Rusnės vaizdas.

Rusnės 1910 metų vaizdas. Pakalnės dešinės pusės pakrantėje matosi viena iš penkių lentpjūvių su aukštu dūmtraukiu. Toliau matosi Daniel Serguhno vėjo malūnas.