Bendras Šilutės laikraščio
"Šilokarčema" ir
Šilutės kraštotyros draugijos
projektas 

Projektą remia:


 

                                    Leidinys pamario krašto kultūrai

               2007 spalio 9d. Nr. 19 (42)

 


Pradžia Kalbos kertelė Kultūros ženklai Kūryba Šilainė

Archyvas

Kontaktai

     
  Romas BERNOTAS  
 
JEI LIETUVIS ESI

Mano Teviskės žeme, kur piliakalniai rymo,
Gedi žuvusių brolių nuo amžių senų -
Lietuvos kunigaikščiai jodinėjo po Krymą
Ir skambėjo Europa nuo lietuvių dainų,

Daugel metų ateiviai mūsų šalį niokojo,
Liejo kraują mūs broliai ir senuoliai visi,
Jie krūtinėm nuo priešų savo žemę užstojo,
Tad branginki jų vardą, jei lietuvis esi.

Degė pilys ir trobos, liejos kraujas upeliais,
Kai mus puolė kryžiuočiai ir mongolai kadais,
Daugel metų mūs žemėj jų kryžiuodavos kelias -
Kalavijai skambėjo ir kryžiavos kardai.

Bet lietuviai apgynė savo protėvių žemę,
Liko pilys didingos, kad grožėtųs visi...
Ten, kur pilkapiai rymo, ąžuolai dangų remia,
Nusilenk iki žemes, jei lietuvis esi.

Mums paliko jų vardas ir didvyriški žygiai,
Krauju nuprausta žemė ir padangė šviesi -
Ta šlovė lietuvaičiams išdalinta po lygiai,
Tad širdy ją nešioki, jei lietuvis esi.


NEKALTINKI LIKIMĄ

Kiek suklupta ir klysta gyvenimo kely,
Bet gaila, kad klaidų jau ištaisyti negali
Ir atgalios sugrįžti tau jau niekas nebeleis,
O laikas vers skubėti vis kitais naujais keliais.

Nekeikęs likimą, pradėki nuo savęs,
Galbūt jisai į sėkmę ir pergales nuves,
Pasek gėrio grūdą ir jis tenai išaugs,
O laikas į laimę tikrai tave pašauks.

Kai skriejo laiko ratas, tu juk pats jame buvai,
Dažnokai kelio vingiuose klupai, bet nežuvai,
Tave juose lydėdavo dalužė vargana,
Kad būtumei laimingas, tau to buvo negana.

Nekaltink likimą, juk kelia pats rinkais
Ir skųstis neverta, jog buvome vaikais,
Galbūt nežinojai, kas laukia tam kely,
Dabar jau į jo pradžią tu sugrįžti negali.

Į kelią palydėjo tave geri draugai,
Tau laimės palinkėjo ir gyvent ilgai ilgai,
Bet laikas nebelaukė, jis skubėjo vis tolyn,
O tu į tą jo gelmę vis plaukei gilyn gilyn.

Nekaltink likimą, jei buvo jis sunkus,
Juk pats tu rinkaisi ir kelią, ir draugus -
Už kančią ir skausmą atlygins tau Dangus,
Jei tu buvai čia žemėje be nuodėmių žmogus.


EINU JAUNYSTĖS TAKELIU

Grįžtu per pievas ir laukus,
Jaunystes sodžiun pareinu,
Sidabro gijos man plaukuos
Jau spindi rudenio šerkšnu.

Aš dar menu, kai mes šalia
Sėdėjom po beržais žaliais,
Bet kažkodėl lemties valia,
Mus pasiuntė kitais keliais.

Einu vaikystes takeliu -
Dabar ten medžiai dideli,
Draugų sutikti negaliu
Klaidžiam gyvenimo kely.

Aš dar menu, kaip mus visus
Gaivino Tenenio vanduo -
Prisiminimas toks šviesus,
Nes man širdy dar ne ruduo.

Žvelgiu į pievą, kur kadais
Žaliavo kilimas gražus,
Kuris pavasario žiedais
Mus išdabindavo mažus.

AŠ nežinau, kodėl seniai
Draugų toj pievoj nerandu,
Nors jau pabalo smilkiniai,
Bet aš kasmet į ją brendu.


NUNEŠK MANE

Nunešk mane, minčių eiklusis žirge,
Kur medžiais puošias Tenenio krantai,
Paklausk ar ten mane žemiečiai girdi,
Nes į tą kraštą užsuku retai.

Bėk, paskubėk, minčių eiklusis žirge,
Nunešk mane, kur rymo jovarai,
Ten, kur vanduo tyrų šaltinių girdė,
Takus vaikystės dar menu gerai.

Nunešk tenai, minčių eiklusis žirge,
Kur vėjas dūmus plaiksto kamine –
Jis meilės liepsną įpūtė į širdį,
Kuri dar šildo iki šiol mane.

Nunesk greičiau, minčių eiklinsis žirge,
Mane tenai, kur žydi lubinai -
Jie nuo mažens užbūrė mano širdį,
Nuo jų liepsnos man šildavo delnai.

Skubėk, skubėk, minčių eiklusis žirge,
Gimtosios žemes kilimu žaliu,
Ten, kur sula mane berželiai girde,
Ten, kur palaimą aš surast galiu.


DŽIAUGIUOSI

Išvaikščioti keliai po Lietuvą -Tėvynę,
Sustota prie Trakų, Medvėgalio, Šiaulių...
Daug amžių atkakliai šią žemę bočiai gynė,
Tų pergalių šlove didžiuotis aš galiu.

Didžiuojuos visada, kad aš esu čia gimęs,
Kad mažas gaivinaus saldžia beržų sula,
Kad gimti žemaičiu likimas buvo lėmęs
Ir klauptis ties balta Marijos statula.

Džiaugiuosi, kad ir vėl laisva gimtoji žeme,
Kad kelia mus rytais iš miego vyturys,
Kad ąžuolai gyvi, kurie padangę remia,
Kad vėl galiu pabest kaimynui į duris.

Džiaugiuosi, kad galiu jums padainuoti dainą,
Supynęs į gijas graudžius eilių žodžius...
Gyvenimas pro mus suoliuoja, bėga, eina
Ir niekam nebeleis pradėti iš pradžios.

Džiaugiuosi, kai matau ant rankų mažą vaiką,
Tikiu, kad mūs tauta ilgainiui subujos -
Nauja karta užmirs prakeiktą lažo laiką
Ir niekados daugiau ateivių nebijos.

Džiaugiuosi, kad ir aš pasodinau berželį
Ir sūnų auginu lyg ąžuolą laukų,
Kad niekad nebuvau pametęs savo kelio,
Paženklinto šerkšnu pabalusių plaukų.


LIKIMAS

Kai dega žvakės lubinų
Už beržynėlio žalio,
Aš vėl į sodžių pareinu
Be kelio, be takelio.

Seniai užžėlė tie takai,
Kur vedė mus į pievas,
Šerkšnu pasipuošė plaukai
Lyg gegužines ievos.

Vėl gerves klykia virš galvos,
Šermukšnių kekes dega,
O aš, atėjęs prie kalvos,
Apglėbiu rankom taką.

Jaunyste mano tuo taku
Seniai jau išskubėjo,
O aš sutikti ją tikiu
Čia praskrendant su veju.

Kur gimto namo pamatai,
Ten rymo klevas žalias,
Bet gaila, kad jau mus retai
Į sodžių veda kelias.

Dar čia, tarp medžių didelių,
Jaunystės blaškos aidas -
Į ją sugrįžti negaliu,
Nes laikas nebeleidžia.
 
     
     Atgal...  

                                                                                                            "Šilainės sodas"  ©  2007 m.