Loreta Mcivor
Šiltas gegužės mėnesio vakaras. Muziejų naktis. Aplink apšviestą
H.Šojaus dvarą būriuojasi žmonės. Ką tik atėjusieji eina vidun, pasiima
uždegtą žvakelę ir prieblandoje apžiūrinėja paveikslus. Virpančioje žvakių
šviesoje išnyra akvareliniai pilių kuorai, pastatų griuvėsiai, šešėliuotos
arkos, raudonų plytų sienos, tuščios langų angos - trumpam sustabdyta
istorija.
Taip, apžiūrinėjant parodą "Mano Rytprūsiai", prasidėjo daugelio šilutiškių
pažintis su dailininku Romanu Borisovu. Gimė ir užaugo dailininkas Vilniuje.
Tuometiniame dailės institute įgijo dizaino specialybę. Yra didelis
buriavimo entuziastas, fotografas. Šiuo metu vykdo įvairius meninius
užsakymus, daugiausia Vokietijoje. Lieja akvareles. Yra surengęs per
trisdešimt asmeninių parodų Lietuvoje, Vokietijoje, JAV, Rusijoje,
Lenkijoje.
Pastaruoju metu jo gyvenimas kupinas įvykių. Dėl akių operacijos teko
atšaukti Amerikoje turėjusias įvykti parodas. Persikraustęs su šeima į
Klaipėdą, kurioje buriuodamas praleido ne vieną vasarą, jis turi daugiau nei
reikia rūpesčių su remonto darbais. Tačiau vis dėlto mielai sutiko
papasakoti apie savo gyvenimą ir pomėgius.
- Gimėte ir užaugote Vilniuje?
- Taip, centre, ant akmenų. Ir kiek save, savo gimines, atsimenu, visi
gyveno ant akmenų. Seneliai turėjo dvarą, bet jame gyveno tik vasarą, o
žiemą vis tiek gyveno mieste.
- Jūsų vaikystė prabėgo menų apsuptyje.
- Mama buvo dailininkė. Tėvas nebuvo menininkas, bet piešti mokėdavo gerai.
Bent jau namukus tikrai piešdavo gražiai (juokiasi). Žinote, kai žmogus
užsigalvoja, pradeda piešti. Tai aš iki šiol prisimenu, kad jis visada
piešdavo namukus. Ir aš dabar galiu piešti namus, fasadus, vaizdus iš
paukščio skrydžio - man tai malonumas.
- O kada jūs pats pradėjote piešti?
- Tik ne nuo mažens. Gal kokioje ketvirtoje ar penktoje klasėje atsirado
toks noras. Aš augau tokiame kieme, iš kurio išėjo keli mano kartos
menininkai, keli muzikai, mokslininkai, valdžios vyrai. Tai buvo mūsų
kompanija, mes kartu užaugome. Ir ta atmosfera darė savo. Kai kurių mano
draugų šeimos po karo buvo ištremtos. Jie gimė tremtyje ir nugyveno ten
nemažai laiko, kol jiems leido sugrįžti. Mane likimas nuo to
apsaugojo. Didelių sunkumų mes nežinojome, nes gyvenome sąlyginai sterilioje
aplinkoje.
- Tad kaip jums pavyko išvengti tokio likimo?
- Dėl pavykimo čia viskas yra kabutėse. Mama karo metais dirbo vokiečių
administracijoje, ir teta ten dirbo. Po karo jas, aišku, suėmė. Ir, ko gero,
būtų prie sienos pastatę. Bet teta tuo metu buvo ištekėjusi ar dar tik
draugavo su savo būsimu vyru, kuris buvo labai energingas ir jas iškrapštė.
Kaip jam tai pavyko, nežinau. Bet jis jas abi ištraukė. Jeigu ne, Sibiras
būtų joms tebuvęs kaip amnestija. O paskui, kaip mano tėvas pasakojo, jis
turėjo ten kažkokį pažįstamą saugumietį, kuris viską sutvarkė.
- O Vilnius, kaip miestas, ar suteikė jums ką nors?
- Žinoma, Vilnius tada buvo labai provincialus, ramus miestas. Net laidojimo
procesijos eidavo pėsčiomis. Buvo visiškai kitoks gyvenimo ritmas.
Namuose pas mus buvo didžiulė biblioteka. Knygos keliomis kalbomis. Skaityti
mane pripratino nuo mažens. Mama pati skaitė literatūrą apie geografiją,
keliones ir visa tai persidavė man. Kaimynų vaikų interesai irgi buvo
panašūs. Visur buvo ta pati rami atmosfera. Kelių draugų tėvai dirbo
profesoriais dailės institute, tai irgi suvaidino nemažą vaidmenį formuojant
interesus. Todėl jau kokioje septintoje-aštuntoje
klasėje aš nusprendžiau, kad būsiu menininkas. Negalvojau, ką tiksliai
darysiu. Bet žinojau, kad būsiu laisvos profesijos žmogus. Taip ir išėjo.
- Norėjote laisvės?
- Matote, žmogus gyvenime galų gale pradeda daryti tai, ko jis iš tikrųjų
nori. Arba ne. Turiu daug draugų, kurie turi rimtas tarnybas. Įsivaizduokit
- jie man pavydi. Todėl, kad aš atėjau, pakalbėjau ir išėjau. Arba jie man
skambina ir pirmiausia klausia "Tu Lietuvoje?" (juokiasi). Nes aš dažnai
keliauju. O aš pavydžiu jų stabilumo gyvenime. Jie ramiai gyvena, dirba. O
man - jei neturėčiau optimizmo, pasikarti reikėtų. Juk jei
nebus užsakymų, nebūsi niekam reikalingas - viskas. Nors tai ne apie mane.
Aš, reikalui esant, galėčiau ir gatves šluoti. Arba persikvalifikuočiau į
statybininkus. Juokauju. Tiesiog remontuodamas būstą įgijau tam tikros
patirties.
- Kokios buvo jūsų studijos tuometiniame dailės institute?
- Tada buvo bohema ir dabar yra bohema. Aš visada maniau, kad institutas
nieko neduoda, išskyrus bendravimą. Tarpusavyje pradėjome bendrauti ir su
vyresniais kolegomis. Ir tai yra pagrindinis pliusas. O mokymasis....
Penkerius metus kortomis iš pinigų pravarėm (juokiasi). Be to, viskas yra
laimės dalykas. Vieniems piešimą dėstė Krasauskas - labai geras piešėjas. O
man piešimą dėstė partinis sekretorius, kuris
piešti nemokėjo. Tiesa, buvo kitas geras dėstytojas, bet jis buvo
alkoholikas. Nuolat bijojo, kad jį patį išmes iš instituto, todėl prieš
darbų peržiūras pataisydavo visų savo studentų darbus. Vėliau visų darbai
buvo viena ranka pereiti...
- Menas jums yra darbas ar gyvenimo būdas?
- Tik ne darbas. Nes jeigu apie meną galvoji kaip apie darbą, tai reikia ir
eiti į darbą. Reikia stengtis iš meno negyventi. Aš negyvenu iš meno. Jeigu
mano darbus perka, užsako - viskas gerai. Bet aš nesiruošiu iš to gyventi ir
dabar negyvenu. Aš labai daug metų verčiuosi įvairiausiais meniniais
užsakymais. Ir kol kas nesusidūriau su tokiu, kuris būtų neįkandamas. Jei
kažko nežinai, tai pirmiausia pasidomėk, o paskui daryk. Aš gi jų pats
nedarau. Esu tik darbų organizatorius. Užsakovas žino mane. O aš surandu
žmones, kurie gali padaryti taip, kaip aš tai įsivaizduoju. Problemų nekyla,
nes užsakovas turi vieną žmogų - mane, su kuriuo bendraudamas išaiškina, ko
nori.
- Kaip pradėjote tuo užsiiminėti?
- Kai tik atsirado galimybė pačiam dirbti nepriklausomai. Vėliau, gal prieš
dvidešimt metų, viename rimtame Vokietijos laikraštyje išspausdinau mažą
skelbimuką, kad lietuvių dailininkas atlieka įvairius meninius darbus. Iš to
vieno skelbimuko aš iki šiol turiu užsakymų. Paskambino vienas, antras,
trečias žmogus. Jie suvedė su kitais ir man praktiškai nebereikėjo daugiau
reklamuotis.
- Kokį netikėčiausią užsakymą yra tekę daryti?
- Turėjau kartą tokį užsakymą. Vokiečių pora turėjo aštuonis ar devynis
šunis. Visi šunys - mažiukai su kaspinukais. Ir vienas šuo nustipo. Jie
norėjo šunelį įamžinti. Tai reikėjo padaryti šuns portretą, šuns skulptūrą
ir dar vitražą durims su šuns atvaizdu. Žinoma, čia joks ne menas, bet...
Beje, vitražas išėjo visai neblogas.
- Kaip įsitraukėte į buriavimą?
- Visiškai atsitiktinai. Vienas draugas pasiūlė. Jam davė tokį laivelį -
grabą tokį, reikėjo kompaniono ir jis pasiūlė man. Anksčiau aktyviai
sportavome, dalyvavome varžybose ir gana sėkmingai. Šiaip buriavimas
galiausiai pasidaro gyvenimo stiliumi. Kiekvienas žmogus pasirenka gyvenimo
stilių: vienas daro karjerą, antras sprendžia gyvenimą sėkmingų vedybų būdu.
O buriuotojas per buriavimą eina gyvenime. Nes buriavimas apima labai
skirtingus žmones, kurie jaučiasi priklausantys vienam luomui. Kartą
Vokietijoje žmogus pamatė mano švarko atlape mažą jachtklubo ženkliuką. Sako
- "Buriuojat?". Atsakiau - "Buriuoju". O jis - "Aš matau. Ir batai jūsų
tokie (juokiasi). Aš irgi buriuoju". Bendraujame iki šiol - jau trylika
metų.
- Kaip susidomėjote Rytprūsiais?
- Mama buvo iš ten. Bet tuo metu, po karo, apie tai buvo labai mažai
kalbama. O 1965 m. aš ten patekau atsitiktinai. Tėvas tuo metu dirbo
liaudies ūkio taryboje ir važiavo į komandiruotę, į Klaipėdą. Pasiėmė ir
mane. Paskui jam prireikė važiuoti į Kaliningradą. Gyvenom tada kelias
dienas viešbutyje, centre. Ir aš paišiau. Piešdavau labai daug. Net pravardę
turėjau "Romka chudožnikas". Tai ir buvo mano pirmas susidūrimas su
Rytprūsiais. Vėliau institute buvome nuplaukę per Kuršmares su jachta kelis
kartus.
Po instituto baigimo patekau tarnauti į Rygą. Ir metus su karininkais
važinėjau į Kaliningrado sritį, į apmokymus. Manęs niekas ten nevaržė.
Vaikščiojau su akademiniu rombu ant krūtinės, kuris mane saugojo daugeliu
atvejų. Tada buvau pridaręs daug eskizų. Vėliau viskas kažkur pasimetė.
Piešinius radau tik kai krausčiausi, 1983 m.
Daug metų važinėjau po tą sritį: keliavau, fotografavau. Akvarelių tada
neliejau, turėjau tik darbinius eskizus. Prie kai kurių tekstus
prirašydavau. Kaliningrado srities gyvenimas - tai absurdo teatras. Žmonės
ten gyvena visai kitame laike, kitame pasaulyje. Kartą mačiau žmogų, kuris
gyvena puikiame name: vienas - užima vieną pusę namo, kitas - kitą. Vieno -
stogas geras, o kito - jau kaip balnas. Kaimynai ir sako man: "Žinot, jis
gyvenime nebuvo išėjęs malkų. Užlipa į pastogę, pjauna gegnes ir kūrena".
Bet jie ir sako tai nesipiktindami. Tiesiog jaudinosi, kad jų stogas
neįgriūtų.
Vėliau pradėjau lieti akvareles. Akvarelių jau turėjau nemažai, kai
susipažinau su šviesios atminties Kaliningrado kultūros fondo pirmininku
J.Ivanovu, kuris mane labai šiltai priėmė, pažiūrėjo mano darbus. Pradėjome
kurti planus. Bet po mėnesio sužinojau, kad jis mirė nuo infarkto. Ir būtent
jis sakė: "Nefotografuokit, pieškit".
- Kiek laiko galite skirti piešimui?
- Daug. Tik kiti nesupranta, kaip aš taip galiu. Kai ateina laikas dirbti,
sėdžiu ir dirbu. Galiu tris mėnesius nieko nepiešti - darau užsakymus. Bet
procesas vis tiek vyksta. Kyla daug idėjų. Taip net geriau: kai nedirbi,
pradedi apie savo veiklą globaliai galvoti. Štai ir dabar vykdau keletą
projektų, nes piešimas pats savaime tėra veiksmas. Jis turi turėti idėją ir
tikslą.
Šiaip labai daug laiko praleidžiu vienas važinėdamas į Vokietiją su mašina -
tai mano laimingos minutės. Niekas netrukdo. Anksčiau būdavo dar geriau, nes
nebūdavo mobiliųjų telefonų. Pavyzdžiui, daug metų važiuodavau per Lenkiją
ir jausdavausi lyg mėnulyje - naktį jokių šviesų, tuščia. Kas atsitiktų,
nebūtų nei kam padėti. Tai dabar visur vien viešbučiai.
- Ar sunku pinigais įvertinti savo darbus?
- Menas, kaip žinot, neturi kainos. Jei žmogus nori, jis darbą nusipirks. O
jei nenori, tai nepriversi. Na, nebent tai žinomas meno kūrinys, kuris dėl
savo kainos tampa savotišku vekseliu. Tik su menu tai nieko bendro neturi.
Tai - šalia meno egzistuojantis reiškinys.
O dėl vertės. Su vienu darbu man buvo taip. Statydavau jį į visas parodas. O
vienu metu sugalvojau, kad aš jo visai nebenoriu parduoti, nes jis tapo vos
ne mano programiniu kūriniu. Buvo paroda 2003 m. Ribnitz-Damgarten miesto
katedroje, Vokietijoje. Vidury katedros pakyla, kurioje rengiamos parodos. O
aplink, po skliautais, fantastiška erdvė. Organizatorė, iškabinus darbus,
paprašė surašyti kainas. Prie to
darbo parašiau labai didelę kainą, kad niekas nenupirktų. Po atidarymo
sėdime, geriame kavą. Kai staiga įbėgo sargas ir pranešė, kad pardavė vieną
darbą, iškart pasijutau nekaip. Pardavė būtent tą, kurio nenorėjau parduoti.
Pasijutau, kaip išdurtas. Tada, grįžęs iš Vokietijos, pasidariau sau kopiją.
Ilgai dariau, nors dabar matau, kad kopija yra blogesnė už pirmą variantą.
- Ar norėtumėte dar ką nors išbandyti?
- Aišku, kad taip, nors mano gyvenimas ir taip įdomus. Niekam nebelieka
laiko. Štai, į Liuksemburgą jau visą vasarą važiuoju - laiko nėra. Žadėjau
padaryti seriją akvarelių. Į Baltarusiją reikia, į Estiją. O dar tas
remontas, kuris vyksta per visus du aukštus...
Vietoj epilogo
Skaitydamas šį straipsnį gal ne vienas prisimins, kad būtent R.Borisovo
paveikslas prieš kelerius metus buvo pavogtas iš senųjų F.Bajoraičio
viešosios bibliotekos patalpų. Tik dabar dailininkas gali kalbėti apie šią
istoriją juokaudamas: juk bet kokių dailininkų darbų nevagia...
Po pokalbio taip pat apžiūrėjome redakcijos kieme stovintį apleistą seną
namą. Pasirodo, kad kažkada R.Borisovas, vertinantis Šilutės senąją
architektūrą, norėjo pirkti šį pastatą. Draugai padėjo susisiekti su
šeimininkais. Bet jie patys niekaip negalėjo apsispręsti: nori parduoti ar
ne. Taip ir liko dailininkas jo neįsigijęs. Bet sakė, kad jei kas nors čia
įrengtų meno centrą, jis mielai apsilankytų. Tad norėtųsi tikėtis, kad
galiausiai dailininkui Šilutė padės sietis su gerais prisiminimais, o gal
baigęs remontus R.Borisovas ir pats susidomės pasiūlyta meno centro idėja. |