Egidijus Bacevičius

Arkliai ilgus amžius buvo nepamainoma susiekimo ir pramogos priemonė. Didikai ir karžygiai turėjo savo mėgiamus žirgus ir laikė juos asmeniniuose žirgynuose. Ilgus dešimtmečius dirbtinės atrankos keliu arklininkai augintiniuose siekė išryškinti geriausias savybes, išvaizdos ir charakterio bruožus. Ne mažiau svarbu buvo jų ištvermė ir prisitaikymas gyvenimui prie krašto gamtinių sąlygų. Šalies garbės reikalas yra turėti savo išvestas arklių veisles. Neatsitiktinai arkliai tapo neatsiejama krašto kultūrinio kraštovaizdžio dalis, o šiais laikais dar ir gyvaisiais simboliais, krašto vizitine kortele. Išvestos žirgų veislės yra šalies nacionalinė vertybė. Lietuvoje greta vietinių kresnųjų žemaitukų, lietuviškųjų stambiųjų bei retesnių veislių laikomi ir trakėnai. Jie išvesti panemunių lankose ir miškuose, netoli Trakėnų kaimo įkurtame žirgyne. Žirgyno atsiradimas ir veislės kilmės istorija, jos išsaugojimas ir puoselėjimas yra ne tik Vokietijos, bet Mažosios Lietuvos kultūrinio paveldo dalis.

Trakėnų žirgynas - Rytprūsių šiltakraujų arklių veisimo centras

18 a. pradžioje kairysis Nemuno krantas buvo maro apniokotas ir į ištuštėjusius kaimus, retai apgyvendintas vietas kėlėsi naujakuriai. Patartas Anhalt Desau kunigaikščio Leopoldo, 1712 m. karalius išleido nutarimą, pagal kurį Pisos (Pisse) upės vietovėje (netoli Vištyčio ežero, kur įteka Rudupė) pradėti pelkių sausinimo darbai ir pievų kultūrinimas. Neatsitiktinai 1726-1731 m. čia buvo sutelkiama per 600 Klaipėdos karių įgula, kuri ėmėsi žemės sausinimo darbų - Angerupės intako vietovėje buvo iškastas septynių kilometrų ilgio kanalas, plynėse buvo išrauti kelmai, išnaikinti krūmynai. 1731 m. liepos 11 d. Prūsijos karalius Fridrichas Vilhelmas I ("Kareivių karalius") nutarė surinkti visus Prūsijos arklius ir pradėti kryptingai rūpintis kavalerijos arkliais. 1732 m. gegužės 1 d. tarp Stalupėnų (šiandien - Nesterov), Gumbynės (Gusev) ir netoli Tolminkiemio buvusių Trakėnų įsteigė Karališkąjį Prūsijos Trakėnų žirgyną (Königlich Preußische Stuttamt Trakehnen). Jis buvo greta labai šlapių ir miškingų vietų - karališkuose medžioklės miškuose. Ir tai visiškai atitiko vietovardžio prasmę: Trakėnai, nuo žodžio "trakas, trakai" - bemiškės dykros. Naujai įkurtas žirgynas buvo apjuostas vešlių pievų, 10 000 margų plote buvo 1 101 arklys, iš jų 513 kumelių. Kavalerijos žirgų veisimui buvo apjungti 15 aplinkinių dvarviečių. Arklių priežiūrą nutarta vykdyti Bajorgaliuose, Gurdzenuose, Daržkiemiuose, Taukėniškiuose, Beržšiliuose, Jodzlaukuose, Jonastalyje, Kolapkine, Matiškėnuose, Būdupėnuose, Gudėnuose, Georgenburge (Majevke) bei pavieniuose tolesniuose dvaruose - Ragainėje, Šereitlaukyje ir kt. 1739 m. karalius žirgyną padovanojo sūnui Fridrichui Vilhelmui II. Ta proga kronprincas Fridrichas laiške savo žmonai Elizabetai Kristinai (Elisabet Christine) rašė: "Karalius buvęs labai dosnus ir maloningas, jis man padovanojo Trakėnų žirgyną, ir tai - gražiausia, didžiausius mano gyvenimo troškimus įkūnijanti dovana pasaulyje". Tapęs karaliumi Friedrichas rūpinosi žirgynu ir jo plėtra. Napoleonmečio laike (1806/-7 metais) dalis arklių buvo pakrikę po Europą, bet vėliau vėl susigrąžinti ir tai sudarė pagrindą trakėnų veislės sukūrimui. Žirgynas už parduodamus veislinius eržilus kasmet gaudavo per 12 000 Talerių pelno. Po mirties (1786 m.) žirgyną testamentu Fridrichas Vilhelmas II paliko valstybei. 1848 m. valstybė perėmė Prūsiškos arklių veislės kūrimo rūpestį. Trakėnų žirgyno (Haupt Gestüt Trakehnen) plotas 19 a. (klestėjimo laikais) buvo per 140 kvadratinių kilometrų ir apėmė aplinkines derlingas pievas, miškus, dvarus ir sodus. Trakėnai išgražėjo 1891-1912 m., ypač nuo 1895 m., kai vadovavo viršaitis Burchartas Etingeris. Klestėjimo laiku prie Stalupėnų buvo pastatytas hipodromas, arklidės, šunidės, puošnus pagrindinis pastatas - vadintas Trakėnų dvaru, viešbutis Elch ("Briedis") ir pagalbiniai statiniai. Pagrindinis žirgyno architektas buvo Fr. Kiubertas (Friedrich Kueberth). Trakėnų vietovėje netrukus buvo nutiestas geležinkelis, pastatyta vaistinė, archyvas, gyvenamieji ir ūkiniai pastatai. Veislės priežiūros ir gerinimo darbus pavesta vykdyti vyriausiajam žirgyno meistrui (Landstallmeister) grafui Zygfridui fon Lendorfui (Siegfried von Lehndorff) ir daktarui Ernstui Elertui (Ehlert). Jie buvo pagrindiniai trakėnų žirgų veislės puoselėtojai ir gerintojai 1922-1931 m. Žirgyne dirbo du veterinarai, aštuoni inspektoriai, vyriausiasis žirgyno meistras (direktorius), jiems talkino per 3400 žmonių.

Trakėnų žirgyno hipodrome nuo 1839 m. vykdavo žirgų šventės ir aukcionai, su šiais žirgais jodavo į ištaigingas medžiokles (Trakehner Jagdknopf nuo 1906 m.). Hipodrome vykdavo "Golco lenktynės" (v.d. Goltz - Querfeldein, Großes Trakehner Jagdrennen) ir tai buvo pagrindinės žirgų varžytuvės, skirtos daug nusipelniusiam Prūsijos generalmaršalui grafui Kolmarui fon Goltcui (Colmar Freiherr von der Goltz (1843-1916) atminti. Tai buvo antros pagal svarbą Europoje ir trečios pasaulyje lenktynės. Žirgyne vykdavo Prūsijos žirgų kasmetiniai dailiojo ir ištvermės jojimo, konkūrų ir voltižiruotės renginiai. Šios veislės žirgai už įvairiausius pasiekimus laimėjo daug medalių ir garbės taurių. 1936 m. olimpiadoje keturi trakėnai laimėjo net šešis aukso medalius. Diplomai, taurės ir kiti prizai rodyti specialioje salėje, svarbiausi laimėjimai aprašyti atminimo lentose, žirgyno sienose, ir ant postamentų. Rūmuose buvo arklių paveikslų galerija, joje rodyti Stefeko, Kocho, Krauzės ir kitų dailininkų - hipologų kūriniai.

Trakėnų arklių veislės kilmė

Trakėnų veislės pirmtakais buvo vietiniai Sveikų (Schweiken) veislės arkliai. Jie - nedidukai, kilme artimi laukiniams Europos miškų arkliams tarpanams, ir savo išvaizda buvo panašus į Lietuvos žemaitukus. Pavadinimas "Schweiken" kildinamas nuo lietuvių kalbos žodžio sveikas, tvirtas, gyvybingas ar guvus. Kryptingai jie pradėti veisti jau kryžiuočių ordino laikais. Netrukus Trakėnų žirgai (Rytprūsių šiltakraujai/ Ostpreußisches Warmblut) išgarsėjo kaip puikūs jojamieji arkliai. Istoriniuose šaltiniuose sklando žinia, kad 1764-1780 m. šiais arkliais buvo pasiektas to meto rekordas - arkliu iš Karaliaučiaus į Berlyną nuvažiuota per 24 valandas!!! Nuo 1821 m. šiame žirgyne užaugintais arkliais buvo aprūpinama visa Prūsijos armija. 19 a. viduryje, siekiant pagerinti trakėnų veislės arklių eksterjerą, jie kryžminti su grynakraujais jojamaisiais Anglijos ir arabų žirgais, kurie buvo atvežti iš Lenkijos. Veislės pagrindiniai bruožai susiformavo XIX a. II pusėje. Iki 1913 m. per penkiasdešimt nuošimčių Trakėnų žirgų buvo grynakraujai. 1914-1915 karo metais trakėnų pagrindinis būrys išgintas į Silezija, po karo sugrąžintas ir taip išgelbėtas nuo sunaikinimo.

Trakėnų veislė pagal šiandieninį pasaulio arklių veislių grupavimą priskiriama šiltakraujų jojamųjų - universalių žirgų grupei. Jų aukštis per gogą yra 160-165 m., svoris: kumelių - 560, eržilų - 600 kg. Akys - didelės, burna - maža, galva - santykinai maža, grakštus į viršų siaurėjantis kaklas. Kūnas - raumeningas, aukštas, harmoningai nuaugęs, matosi tvirtų šonkaulių vagos; kojos - aukštos, kaulai - tvirti. Dažniausiai jie būna sarti, bėri ar juodbėriai, rečiau - kerši. Trakėnų veislės arkliai buvo labai plačiai auginami Rytprūsiuose (dabartinė Kaliningrado sritis), Lenkijoje ir Vokietijoje. Daug jų augino Klaipėdos krašto būrai ir dvarininkai. Jie dažnai dalyvaudavo iškilmingose eisenose, žirgų parodose ir jojimo varžybose. Žirgais jodinėta I pasaulinio karo metais, jie naudoti vietinio susiekimo reikmėms.

Legendiniai žirgai - pradininkai

Žirgyno istoriją ir veislės raidą ženklina keli žirgų vardai. Vienas pirmųjų buvo eržilas Morgenštralis (Morgenstrahl - Ryto Aušrys). Jis gimė Trakėnuose 1896 m., jo protėvių linijos pradininkai - 1874 m. Anglijoje. Žirgas buvo lordo Londsdalio dovana Vokietijos kaizeriui. Nuo 1900 m. Morgenštralis buvo pagrindinis eržilas -sėklintojas. Trakėnų veislę ypač pagerino vėlesni du žirgai-pradininkai. Moderniai trakėnų veislės arklių linijai pradžią davė eržilas "Tempelhüter" ("Šventovės saugotojas"). Jis buvo geriausias eržilo "Perfectionist", 1896 m. laimėjusio Anglijos jojikų varžybas Derbyje ir St. Leger, sūnus. Jis gimė 1904 m. Braunsberge ir 1906-1931 m. Trakėnų žirgyne tapo pagrindinis veislę formuojantis eržilas. Jam buvo pastatytos specialios puošnios mūrinės arklidės (Poddock). 1933 m. nusenęs eržilas buvo nušautas. Nuo jo seka visa "tikroji" trakėnų veislė. Taip pat primintinas ir eržilas "Dampfrosas" (Dampfroß- Garvėžys). Žymusis arklys gimė 1916 m. Stoniškiuose ir išaugintas Sendvaryje pas Jansą Gubą. Jo protėviai iš tėvo pusės buvo kilę iš eržilų nuo Laužų, Stalupėnų bei Ragainės, pagal motinos liniją - Gubose, prie Memelio. Tai arklio "Dingo" linijos, atsekamos nuo 1852 m., palikuonis. Dėl puikių eksterjero ir charakterio savybių anuomet jis buvo įvertintas 600 tūkst. markių. Dampfrosas buvo laikomas pagrindinėje Trakėnų arklidėje ir nuo 1923 iki 1933 m. buvo pirmos klasės kergikas. Juo atlikta ne mažiau nei 38 sėkmingų apvaisinimų ir taip prisidėta gerinant krašto arklių eksterjerą. Žymesni jo palikuonys buvo: Arion, Damnitz, Eichendorf, Eklatant, Hagen, Hexenschuss, Hyperion, Illion, Immer Voran, Neumond, Pythagoras, Schachzug, Semmering ir Semper Idem. Dampfrosas paveldėjo išskirtinai išraiškingą mažą galvą, tvirtas, taisyklingas kojas ir orią laikyseną su ilgu stamantriu kaklu. Jo kailis buvo širmas, judant gražiai žvilgėjo. Teigiama, kad "Dampfroso-Perfectionisto" linijoje yra gauta ypatingai harmoningos išvaizdos palikuonių. Juose įkūnyta žirgo kūno harmonija, taurumas, jėga, lengvas judesys, grakšti eisena, jie nuovokus ir lengvai dresuojami. Dampfroso linijos žirgai ypatingai vertinti siekiant vakarų Vokietijoje veisti ir išlaikyti šią šiltakraujų Rytprūsių žirgų veislę. Dampfrosas buvo nušautas 1937 m.

Ne mažiau svarbus veislės išsaugojimui buvo eržilas Julmondas ("Birželio mėnuo"). Jis gimė Trakėnų žirgyne 1938 m. balandžio 26 d. ir buvo pagrindinis veislinis eržilas pokario laike. Jo tėvai buvo bėro eržilo Julianus nuo Pady linijos. Po II pasaulinio karo jis parvežtas iš Lenkijos į Vakarų Vokietiją ir nuo 1956 iki 1965 buvo pagrindinis sėklintojas Marbacho valstybiniame žirgyne (Haup- und Landgestut Marbach). Bėras eržilas turėjo didelės svarbos formuojant Viurtembergo šiltakraujus darbinius arklius į sportinius. Eržilas mirė 1965 m. nuo širdies nepakankamumo.

Paminklas Tempelhutui

Trakėnų žirgyno aprašai registruojami valstybinėse arklių kilmės knygose (Ostpreussen Stutbuch) ir laikyti vietos archyve. Jų nuorašai saugoti Prūsijos pagrindinių žirgynų Gradice (Graditz) ir Noištate (Neustadt) trijuose kataloguose: "Vorregister I", "Vorregister II" ir "Prūsijos sunkiasvorių (darbinių) arklių apraše". Pagal juos dabar atsekami laimėjimai varžybose, sudarinėjami genealogijos medžiai, tikrinama kita informacija. Visų Trakėnų žirgyne gimusių arklių, kurių tėvas buvo Tempelhut'as, vardai turėjo prasidėti raide "T"- Teichrose, Tarsine Thronhüter, Thunderclap ir kt. Ant pagrindinio žirgyno prižiūrėtojo pastato stogo bokšto buvo dailininko Reiholdo Kiubarto (Reinhold Kuebarth) vėtrungė-stovyla "Faetonas". Trakėnų žirgyno kieme ant postamento, priešais pagrindinį įėjimą, buvo pastatyta stovyla eržilui Morgenštraliui - minėtam trakėnų linijos pradininkui. 1914 m. skulptūrą caro armijos kariai pervežė į Maskvą. Vėliau čia stovėjo "Vilko", parvežto iš Kybartų lauko arklidės, skulptūra. 1932 m., švenčiant dviejų šimtų metų įkūrimo jubiliejų, ant to paties postamento buvo pastatytas R.Kiubarto išlietas natūralaus dydžio bronzinis paminklas legendiniam eržilui "Tempelhutui". Įspūdingas kūrinys ilgus metus puošė paradinį įvažiavimą ir tapo žirgyno simboliu. 1936 m. apie žirgyną buvo susuktas dokumentinis filmas "Žirgų rojus" ("Das Paradies der Pferde"), išleistas kelionių vadovas po žirgyną ir jo apylinkes, bei gausiai iliustruotas albumas. Muzikos mokytojas Fr. Alshutas (Fritz Alshuth) žirgyno ir arklių garbei sukūrė "Trakėnų maršą", kuris buvo sudainuojamas iškilmių metu. Marbacho žirgyne eržilui "Julmondui" taip pat buvo pastatytas paminklas.

Įdage - septyniašakio briedžio ragas

Trakėnų veislės žirgai žymėti įdagais su briedžio mente. Įdagų atsiradimo pradžia atsekama nuo 1787 m., kai vyriausiasis žirgyno meistras Karlas Liudvikas fon Brauchičas (Carl Liudwig von Brauchitsch) ir grafas Lindenau iš Marbacherio pagrindiniame Prūsijos karalystės žirgyne (Bad Würtenberg žemė Vokietijoje) trakėnų linijos žirgus pradėjo žymėti vienu sentyniašakio briedžio rago mentės įdagu. Įdagas darytas kairiosios pusės šlaunyje ir išlikdavo visą gyvenimą. 1815 m. grynaveisliai trakėnai pradėti žymėti dvigubais ragais. 1880 m. jau visi žirgai buvo su dvigubais ragais įdage. Šis ženklas trakėnų veislės arkliams ženklinti su atskiromis pataisomis naudojamas ir šiandieną. Juose tarptautiniu sutarimu yra atitinkami priedai, kiekvienoje šalyje ir regione skirtingi. Briedžio mentė žymeklyje atsiradusi neatsitiktinai. Briedis - tai vietos miškų simbolis, jo rago mentė vaizduojama Rytprūsių suvenyruose ir miestų herbuose. Tai - gražus ir saugomas, populiariausias Nemuno žemupio žvėris.

Trakėnai šiandiena

Iki II pasaulinio karo buvo 15 000 trakėnų veislinių arklių savininkų ir žirgynuose laikyta apie 25000 žirgų. Trakėnų veislei lemtingi buvo II pasaulinio karo metai. Daug gyvūnų krito nuo kulkų ir siautėjusių ligų. Karo pabaigoje artėjant frontui (1944 m. spalio 17 d.) likę arkliai evakuoti į Vakarų Vokietiją. Bet saugią vietą pasiekė tik 1000 sveikų žirgų, iš jų - 800 eržilų. Po 1945 m. Vokietijoje buvo išlikusios tik 27 grynos kumelės. Eržilai tapo atskirų Vokietijos žemių nuosavybe ir pradėti saugoti valstybės. Paskutinis Trakėnuose gimęs eržilas Keitas (Keith) nusibaigė 1976 m. Giltene (Nieder Sachsen), eidamas 35 metus. Iš Rytprūsių kilusios veislinės kumelės ir eržilai sudarė pagrindą Trakėnų veislės bandai Vokietijoje atkurti. Kad per Antrąjį pasaulinį karą išnaikinta žirgų veislė atsigautų, labai daug pastangų dėjo Dr. Fricas Šilke (Fritz Schillke) ir grafas Zygfridas fon Šrioteris (Siegfried graf von Schrötter). 1947 m. spalio 23 d. Hamburge buvo įsteigta "Šiltakraujų trakėnų kilmės arklių augintojų ir jojikų Sąjunga" (Verband der Zuchter und Freunde des Warmblut Pferdes Trakehner Abstamung e.V.), geriau žinoma trumpesniu pavadinimu "Trakėnų veisėjų Sąjunga" (Trakehner Verband). 1957 m. buvo sudarytas visų šios veislės eržilų sąrašas, 1962 m. Noimiunsteryje įvyko pirmoji eržilų mugė ir paroda. Šiais laikais registruojama 4 500 kumelių ir 280 eržilų, kasmet gimsta iki 1 600 kumeliukų. Karo sumaišties metais keli geležinkelio ešelonai su trakėnų žirgais pateko į Rusijos gilumą prie Dono ir Klūgos. Taip čia atsirado nauji trakėnų veislės auginimo centrai. Juose auginami žirgai truputį skiriasi nuo jų pirmtakų Vakarų Europoje. Trakėnų veislės žirgai taip pat veisiami Skandinavijoje, Benelukso šalyse ir Kanadoje, kur taip pat rengiamos parodos, mugės ir varžybos.

Lietuvoje trakėnai auginami nuo pat veislės atsiradimo. Pagrindinis jų auginimo arealas yra ties Jurbarku-Pagėgiais-Šilute. Atskira istorija - kaip Klaipėdos krašto arklininkai prieškaryje puoselėjo ir veisė žirgus Lietuvos Respublikos artilerijai, po II pasaulinio karo gelbėjo išlikusius arklius nuo išpjovimo. Čia tik priminsiu, kad 1945 m. Šilutės rajone buvo įsteigtas "Nemuno žirgynas". Grynaveisliai trakėnai pradėti auginti tik 1961 m., o veisti pradėti dar vėliau - tik 1974 m. Nepriklausomos Lietuvos laikais čia įsteigta "Lietuvos trakėnų veislės žirgų augintojų asociacija". Jos būstinė yra Šilgalių kaime, dvaro patalpose (Stoniškių seniūnijoje). Dvaras įkurtas 1669 m., žirgynas jame atsirado XIX a. pradžioje, valdant Habendakui. Pastaraisiais metais Lietuvoje laikoma apie 350 trakėnų žirgų. Vien Pagėgių seniūnijoje yra 40 kumelių ir 100 eržilų. Lietuvos trakėnų veislės arkliai žymimi įdagu, kuriame po septyniašakiais ragais yra Lietuvos Gedimino stulpai.

Išnaikintas žirgynas

Trakėnus - žirgų veislę pavyko išsaugoti ir pagerinti, bet Trakėnų žirgyno pagrindinis pastatas-rūmai, arklidės, hipodromas ir aplinkinių vietovių statiniai buvo sugriauti karo laike ar apleisti sunyko pokariu. Pirminis vietovardis 1946 m. buvo pakeistas į Jasnaja Poliana. Žirgyno centre buvęs Tempelhut'o paminklas išliko nesuniokotas per II pasaulinio karo negandas ir kurį laiką stovėjo - buvo tik nesunkiai pažeistas užklydusių kulkų ir skeveldrų. Vėliau, kaip rusų armijos karinis laimikis, paminklas buvo nukeltas nuo postamento ir nugabentas į Maskvą, kur papuošė gyvulininkystės instituto pastato frontoną. Ilgą laiką apie meno kurinį nieko konkretaus nežinota. 1974 metais Aller (Verden) mieste "Vokietijos arklių muziejuje" buvo nulieta jo kopija ir pastatytas ekspozicijoje kieme. Į jo atidengimo iškilmes buvo atvestas seniausias Trakėnuose gimęs ir karo negandas pergyvenęs žirgas. Aštuntame dešimtmetyje Tempelhut'o skulptūra - originalas Maskvoje buvo apniokotas ir tik rėmėjų iš Vokietijos piniginėmis lėšomis buvo atlikta savalaikė restauracija. 2001 m. atrestauruoti ir nuo sugriovimo išgelbėti pagrindiniai Trakėnų žirgyno vartai, juose išliko įrašas "1732 m.", padarytas įkūrimo jubiliejaus proga, 1932 metais. Šiuo metu puošnus Trakėnų žirgyno centrinio pastato vaizdas puošia suvenyrinius atvirukus ir mena praeityje garsų žirgyną. Apie šios veislės arklius galima sužinoti "Trakėnų veislės žirgų augintojų Vokietijoje" internetinėje svetainėje vokiečių kalba. Šiandien trakėnų veislės žirgų antrąja tėvyne ir kultūrinio Prūsijos arklininkystės paveldo saugotoja tapo Vokietijos Šlezvigo-Holštein (Schlesvig Holstein) žemė. Čia yra visų veislinių arklių registras, sudarinėjami genealoginiai medžiai, pagrindinių globėjų ir prižiūrėtojų aprašai, jų biografijos ir prisiminimai nuo pat 17 amžiaus. Lüneburgo miesto kraštotyros muziejuje, kuris yra skirtas Rytprūsiams, atidaryta pastovi paroda šiems arkliams atminti. Joje supažindinama su legendinės Rytprūsių arklių veislės kilme ir išgelbėjimo darbais II pasaulinio karo metais bei kultūriniu paveldu. Šiandieninėje Kaliningrado srities gyvenvietėje Majevkoje (buv. Georgenburg), padedant Vokietijos fondams, atkurta dalis senojo žirgyno ir nuo 2006 m. pradėtos organizuoti jojimo varžybos. Visame regione susirūpinta žirgininkystės tradicijų atkūrimu.

                
                               Trakėnų žirgyno pagrindinis pastatas.
                      Priekyje matosi paminklas Tempelhutui, ant stogo
                                    - vėtrungė - "Faetonas".

                         
                  Trakėnų veislės žirgų įdage - septyniašakiai briedžio ragai.

                      
                       Įžymusis eržilas Dampfrosas jėgų žydėjimo metais.

                 Turgus Pagėgiuose. Pagėgių savivaldybės fotografija.