Dr. Petras
BIELSKIS
Šiais metais Usėnuose Viešoji
įstaiga "Salos etnokultūros ir informacijos centras" iš Rusnės Usėnuose
surengė rajono mėgėjų teatrų festivalį. Jame lankėsi bene didžiausią
autoritetą šiame kultūros bare turintis Klaipėdos universiteto humanitarinio
fakulteto docentas Petras Bielskis. Savo įspūdžius jis aprašė laikraštyje
"Mėgėjų teatras", straipsnį mielai sutiko leisti perspausdinti. Jame
aptariami rajono teatrai, jų pasiekimai. Siūlome ir mūsų skaitytojams su
šiomis mintimis susipažinti.
Mažai kas žino, kur yra Usėnai. Gyvenimai išsidėstę prie puikios Veižo upės
baseino. Upė, ne šiaip kokia upė, o Veižo upė, kuri savo vandenis neša per
Katyčių, Skiržemės, Stubrių bei Žemaitkiemio laukus ir po 29 km sugena į
Nemuną per šiaurinį krantą. Gretimų upių pavadinimai - Gegė, Vilka, Šustis,
Leitė, Šyša, - savo archajiškumu nurodo į seną žemaičių žemę. Kai Klaipėdos,
Mikytų ir Jurbarko plentu praleki Šilutę, Usėnų reikia dairytis į šiaurę.
Prieš dvidešimtį metų, sako, čia būta per 800 gyventojų. Nuostabą kelia, kad
greta skurdžios koplyčios dabar čia bujoja net dvi kavinės arba smuklės.
Nedraugingi liežuviai sako, kad tai pasienio ir kontrabandos įdirbis.
Sukvietė Usėnai net aštuonis teatrus iš viso Šilutės rajono į savo
suvažiavimą "Liekis-2007". Po vienu stogu susirinko arti 80 artistų. Vydūnas
taip mokė sudaryti tautos teatrą. Natūraliu būdu iškyla individualybės,
kurios paženklintos unikaliu pasaulio suvokimu, autentiška patirtimi ir
įgimtais žinojimais, tik jiems suvokiamais mokėjimais. Ką prigimtis gali
padaryti, to protas nepajėgus sugalvoti. Būtent čia ir slypi tautodailės
savitumas, jos vertė ir jėga. Visada stebina toks gabios prigimties ir
smalsių žmonių gausumas, jų beatodairiškas nesavanaudiškumas, atsidavimas,
susiklausymas, žinojimas kažko svarbaus, ko kiti taip ir numirs niekada
nesužinoję. Man jie - visada graudi paslaptis, kaip skruzdėlynas, kaip
indėnų kultūra, kaip įsimylėjimas...
Panašią nuostabą sukėlė ir Usėnų seniūnas Algirdas Rauktys - iškilus,
energingas, visais besirūpinantis, bendraujantis vyrukas, per visą dieną,
per visus aštuonis spektaklius neišėjęs iš salės ir pavakary pasižadėjęs nuo
rudens ateiti į savo miestelio teatrą vaidinti. Lietuvoje nemažai
bendruomenių vadovų vaidina, groja ansambliuose, dainuoja choruose. Bet vis
tiek tai šį tą reiškia. Seniūnas pradeda suprasti, gal pajaučia, kad
vaidinimas nėra pramoga, o bendravimo būdas. Vaidinimas - lygiai kaip bičių
gaudimas avilyje. Gaudžia avilys - bitės gyvos.
Usėnų teatro režisierė Gražina Bardauskienė pasirinko H.
Prialgausko-Žemaičio komediją "Mirta Činčibiraitė ir 1500 litų". Spektaklis
apie tai, kaip gudrumu palaužiamas valdingos mamos noras apvesdinti sūnų su
turtinga marčia (taip bent sakoma dalyvio anketoje). Komedijos autorius buvo
kunigas, ir į jo veikalus reikia žiūrėti kaip į pamokslus. Be abejo, jis uja
sumaterialėjusius tėvus, kad šie savo vaikų gyvenimą nori matuoti pinigais.
Komedija pateikia tris puikius vyriškus vaidmenis, o režisierė turi tik
vieną Vytą Placą. Puikų artistą, bet vieną. Ir režisierė nesitraukia - du
vyrų vaidmenis vaidina moterys. Teatruose dažnai vyrai persirengia
moterimis, o moterys vyrais, bet tam turi būti svarūs motyvai, tam tikras
sprendimas ar šaipė. Vytas vaidina ne pagrindinį veikėją Joną, bet jo draugą
Petrą, O tai jau yra aiški režisūrinė priemonė. Petras turi dvigubą šansą,
plačias raiškos galimybes. Liaudies dramos principai leidžia ryškiai keisti
sąlygas, naudotis aukštu sąlygiškumu, atvirai blefuoti. Persirengęs tariama
Jono sužadėtine jis pasiima svarbesnį krūvį, atlieka protagonisto vaidmenį
ir taip išlygina vyrų deficitą. Gal režisierė tokiu ėjimu pataikė ir į
seniūną...
Nemažiau reikšmingas ir režisierės požiūris į komedijos tekstą. Tėvą
vaidinanti Jolanta Lukošienė sukuria savarankišką, nepriklausomą nuo teksto
vyksmą. Ji kažkaip nerangiai šlavinėja, šiukštinėja, o visas šiukšles
energingai bruka po daiktais, po sofa. Užuot padoriai atsirišusi prijuostę,
kažkaip narstosi ir pagaliau išlipa kaip iš pavalkų, o degtinės buteliuką
nuo žmonos paslepia gėlių vazone. Ko norėti, juk tie vyrai geriau ir nemoka.
Kuriamas vyksmas, kuris geriau negu tekstas arba papildydamas tekstą
charakterizuoja personažą. Iš to paties stiliaus ir Marceliukės (akt. Gitana
Vaitkienė) kvapų lokatorius: ji įlekia ir dirba šnervėmis: tai pameta
pėdsaką, tai aptinka, paieškų laukas mažėja, judesiai darosi atsargesni,
tikslesni ir pagaliau tas bjaurybė tėvas demaskuotas, buteliukas aptiktas
vazone. Už improvizacinę vaidybą, žaidybiškumą, gerą žanro pojūtį Gitanos
Vaitkienės darbas pripažintas ryškiausiu.
Iš Rusnės salos atvažiavo net du teatrai. Vienas teatras, kuriam daug metų
vadovauja režisierė Virginija Gajauskienė, pavadintas "Keltu", o antras,
vadovaujamas Virginijos Svitkienės ir įsisteigęs neseniai šaukiasi
"Potvyniu". Dvi Virginijos ir natūrali priešprieša arba poliarinė opozicija
(Potvynis-Keltas) kažką turėtų reikšti. Čia irgi nujaučiamas tam tikras
dialogas, apibendrintas juokavimas. Taip seniau muzikinį dialogą vesdavo
kaimo dainininkai - pamiškėje sustoja vieno ūkininko talka, ant milžinkalnio
- kito, ir šaukia, gieda, kad garsas eitų per kelis kaimus. Iš tolo gerai
girdisi, kurie darniau ar švariau atataria, kur vaikinų balsai skardesni.
Iš pradžių atrodo, kad V.Gajauskienė per daug užsiplėšė. Vis dėlto
P.Vaičiūno komedija "Patriotai" rašyta senajam teatrui ir pagal to meto
nuostatas turėjo išlaikyti penkių veiksmų apimtį. Visos jo komedijos yra
ilgos. Plepėjimo dabartinis žiūrovas nemėgsta. Bet sėdi jų spektaklyje,
klausai, stebi ir nė nepajunti, kad jau ir pabaiga. Režisierė lošia dviem
svariais tūzais: temos aktualumu ir talentingai parinktais vaidmenų
tipažais. Sukčiai ir valstybės iždas - lyg šiandien autorius būtų gyvenęs ir
rašęs. Doro žmogaus visi pasiilgo kaip gervė giedros. Teatras, kalbantis
apie padorumą, dabar yra retas ir laukiamas, žmonių mylimas. O kokius vyrus
teatras surinko ir išsiugdė! Petras Stankus, Arūnas Nausėda, Gintaras
Augustinas, Jonas Bruožis, Sigitas Vaitiekaitis - išlakūs kaip uosiai, gera,
švari kalba, susitelkę, valdantys dėmesį, mokantys būti viešoje vietoje.
Sugebėjimas save priderinti viešumoje arba savo poelgius vertinti
autoironiškai yra būtina vaidilos sąlyga, o gal asmenybės vidinės kultūros
požymis. Gintaras Augustinas (Rimvydas) "ima" savo jaunyste ir elegancija, o
Petras Stankus (Napoleonas Sereika) per ilgą laiką dar įsigijo ir sugebėjimą
lošti arba scenoje dirbti - įsiklauso į ritmus, keičia prisitaikymus,
motyvuotai puola ir atsitraukia, sugeba išlaikyti tolimą tikslą. Tai sunkus
ir nepertraukiamas darbas, bet užtat jis džiaugiasi veikimo laisve,
pastebimai ir kryptingai keičiasi vyksmo eigoje. Darbštumas lėmė, kad jis
buvo nominuotas geriausiam vyro vaidmeniui. Na, o Sigitas Vaitiekaitis
Leberdzoną suvaidina lyg pasakotų anekdotą. Ir teisingai, nes anekdotą ne
kiekvienas moka papasakoti - reikia justi, kas sudaro juoko esmę. Juoko
kultūra - sudėtingas dalykas. Sigitas tą kipšiuką turi iš prigimties.
Spektaklyje - tik trys moterys, bet labai poliarizuotos savo socialine
funkcija ir dėl to vizualiai labai ryškios. Liuba (akt. Edita Grinčinaitienė)
sutelkia visą tuštybę, Ona (akt. Rita Kubaitienė) - darbštumą ir
rūpestingumą, o Liucija (akt. Asta Augustinienė) neša naujų laikų
moteriškumą. Skirtingi tikslai pasiūlo ir skirtingas priemones: rūbus,
elgseną, vertinimo temperamentą, savęs sureikšminimą arba pasiaukojimą.
Teatrui vertėtų rimčiau pasitarti su geru muzikantu ar įrašų specialistu.
Naudojami muzikiniai inkliuzai ("Pasėjau žilvitį" ir "Katiušos" motyvas)
kažkaip įstringa, neturi motyvacijos. Gyvas muzikavimas yra gražesnis ir
susiklausymo prasme vertingesnis. Gero muzikanto ranka visada pakelia
spektaklį, suderina ne tik garsus, bet ir žmones.
Švėkšnos klojimo teatras lyg ir turi visko, ko reikėtų teatrui - savas
klojimas sename dvare, daug gabių ir atsidavusių žmonių, moka susitelkti (rež.
Dalija Dirgėlienė), bet labai abejotina literatūra. Žiūri jų išdykavimus lyg
kokį "linksmųjų išradingųjų klubą". Iškyla juokinimo tendencija,
pasižodžiavimas prie alaus arba pramogavimas.
Pasirinkdama A.Tarasonio komediją "Meilės eliksyras" režisierė Nijolė
Stanelienė parodė gerą kaimo teatro išmanymą. Komedija - ir intelektuali, ir
socialiai aktuali, o ir savo komiškumu artima ar pažįstama iš mūsų
piršliavimo kultūros. Degučių kaimo teatrui ji gėdos nedaro. Ir artistai
geri, bet paskirstymas šiek tiek šlubuoja. Tokių komedijų pagrindinė jėga -
tiksliai surastos veikėjų tipažinės charakteristikos. Jeigu dukra -
vienaamžė su Pakuliu (Daiva Dlogoborskienė, Marius Mockevičius) - dingsta
draminė kolizija. Didelis amžiaus skirtumas kaip tik ir sudaro etinį
konflikto pagrindą. Teatre, žinoma, gali jaunas žmogus sukurti senio
charakterį, bet kaimo teatre teisingiau ir efektyviau pasinaudoti gatavu,
gamtos sukurtu tipažu.
Repertuaro ar pasirinkimo problema yra aktuali daugeliui teatrų. Pirmiausia
derėtų ieškoti kūrinio, kuris kuo nors būtų nepaprastas, keltų nuostabą,
turėtų iššūkį dabarčiai. O paskui derinti prie teatro galimybių - ar trupė
fiziškai pajėgi, ar kaimo žiūrovo suvokimo galimybės adekvačios, ar
pakankama techninė bazė. Sąmoningai suvokus galima keisti ar papildyti
trupę, pasiruošti žiūrovą, prisitaikyti prie bet kokių sąlygų. Svarbiausia
kryptinga ir sąmoninga teatro valia. Man atrodo, kad ir Juknaičių kaimo
teatras (rež. Audronė Miklovienė), ir Ramučių kaimo bendruomenės "Novata"
teatras (rež. Dalia Minkevičienė) turi rimtesnes galimybes ir galėtų sau
kelti aukštesnius reikalavimus. O apskritai šį kartą visi aštuoni teatrai
kaip susitarę kalba tik apie pinigus.
Visada yra labai sunku tiksliai nusakyti spektaklio temą. Jei kalbama apie
pinigus, tai nebūtinai čia yra turto problema. Turtas gali būti tik kaip
sąlyga, sunkinanti aplinkybė žmogiškumo problemai kelti. Žemaičių Naumiesčio
teatras "Lamata" (rež. Sonata Vilčiauskienė) savo anketoje apie Keturakio -
Vilkutaičio dramą "Prilips ožys liepto galą" rašo: "kaime gyvena turtingas
gaspadorius Petras Rašytinis su antrąja savo žmona Agnieška. Šeimoje auga
neprigirdinti dukra Agota iš pirmos santuokos ir Katriuka - antroji
Rašytinių duktė. Gaspadorius - pasiligojęs žmogus, nelabai sutaria su savo
jaunąja žmona. Ūkį padeda prižiūrėti bernas Mikas, kuris neabejingas
gaspadinei. Į Rašytinių ūkį užsuka Miko tėvas ir motina - vienas - doras,
kita - sukta moteriškė. Suprasdami, kad Petras ilgai nebetemps, ruošiasi
laidotuvėms ir žvalgosi, kur paslėpti pinigai." Jau iš tos trumpos
anotacijos aišku, jog pagrindinis mazgas rezgasi dėl to, kad "gaspadorius -
pasiligojęs žmogus, nelabai sutaria su savo jauna žmona". Du antagonistiniai
žodžiai: pasiligojęs ir jauna. Turtas nėra lemiamas veiksnys. Aiški moralinė
kolizija. Dabar sunku pasakyti, kieno čia didesnis nuopelnas (aktoriaus
Edmundo Stanišausko, vaidinančio tėvą, ar režisierės), bet spektaklis
sąmoningai, labai įdomiai ir ryškiai orientuotas į tėvo patriarchalines
nuostatas. Pastebimos trys dalys - plano užuomazgos (kažkam tėvas ruošiasi),
apsimetimas raiš vilku ir savo valdžios ūkyje atstatymas. Aktorius sėkmingai
naudojasi ir tipažinėmis duotybėmis, ir talentingai parenka charakteringumo
elementus, o svarbiausia laipsniškai ir nuosekliai, ritmingai išdėsto visą
turtingą priemonių arsenalą. Vien pirmas išorinis įspūdis jau nukreiptas
temos kryptimi - gaspadorius sėdi ant tekintos ir puošnios lovos
pasišiaušęs, įtarus, jokio nuolankumo. Sukurtas pasaulio centro įvaizdis,
sostas, už kurį gaspadorius pasirengęs kautis. Antroje dalyje jis planingai
atsitraukia arba apsimeta atsitraukęs, kad leistų iškilti žmonos linijai.
Bet tai dar labiau įtempia dramatizmą. Ypatingai teatrališkai sukurtas
finalas. Visos litanijos, grabnyčios, giedojimai nukreipia dėmesį ir mintį
visai kita kryptimi. Tėvo sugrįžimas yra netikėtas, paveikus, net
egzotiškas.
Visame spektaklyje nerasi nereikalingos figūros. Kokie žavūs ir kaip
pritampa vaikai Simona ir Vygailė. Daugelis atlikėjų sėkmingai ir vertai
stovi greta E.Stanišausko. Tokiais atvejais sakoma, kad aktoriai sudaro
ansamblį arba jų darbas dera, yra kūrybinis susiklausymas. Negali
nesistebėti, kaip aštriai valdo sceninį dėmesį veiklusis Tomas Bartkus
(Andrius) arba kaip Ramutės Stanišauskienės (Rožė) vulkaninis temperamentas
piešia charakterinius viražus. Gal tik reikėtų labiau atrišti rankas
Egidijui Jurginui (Mikas). Tegu jis mus įtikina, kad gaspadinė ne veltui
pametė dėl jo galvą. O ir gaspadinei (Lyda Rupainienė) reikėtų padėti
ryškiau perlipti vyržudystės kompleksą. Tiksliau, ji dabar jo neturi. Būtų
gerai surasti kokią nors formą, kuri padėtų išreikti vidinį jos svyravimą,
apsisprendimą, dvasinį prieštaravimą arba parodyti, kad ji visai to neturi.
Iškilmės, atlaidai ateina ir praeina. Susirinkdami į panašias šventes mes
atliekame lyg ir savotišką kultūrinę inventorizaciją. Kultūros vyksmas
savaime išmeta vertybes, kurių mes dar nepažįstame, nesame įvardiję. Šį
kartą mes tariamės atradę sau Žemaičių Naumiesčio teatrą. Žinoma, tai ne
absoliutūs, o santykiniai vertinimai. Visi geri, bet Stanišauskai geriausi.
O dabar rimtai. Tokie vaidilos, kaip Edmundas Stanišauskas, yra mūsų
nacionalinis turtas. Jie be išlygų stovi vienoje gretoje su kanonizuotų
dievdirbių kasta, kaip Stanislovas Riauba, Ipolitas Užkurnys, Vincas
Svirskis. Tik jo kryžiai nukalti ne kietoje materijoje, bet dvasioje.
Metafizika.
Kultūros įvykis pats savaime neatsiranda Jį turi rengti daug išradingų,
pasiaukojusių žmonių. Visų nesuminėsi. Usėnų salėje su seniūnu A.Raukču
kartu buvo ir Šilutės rajono Kultūros skyriaus vedėja Vilma Griškevičienė.
Be jos žinios kultūrai ir plaukas nuo galvos nenukrenta. Tokie renginiai
gražiai ir garbingai iškelia jos asmenį, suteikia mus visus darbui.
|