Bendras Šilutės laikraščio
"Šilokarčema" ir
Šilutės kraštotyros draugijos
projektas 

Projektą remia:


 

                                    Leidinys pamario krašto kultūrai

               2007 lapkričio 20d. Nr. 22 (45)

 


Pradžia Kalbos kertelė Kultūros ženklai Kūryba Šilainė

Archyvas

Kontaktai

     
  Usėnai turi teatrą  
 


Dr. Petras BIELSKIS

Šiais metais Usėnuose Viešoji įstaiga "Salos etnokultūros ir informacijos centras" iš Rusnės Usėnuose surengė rajono mėgėjų teatrų festivalį. Jame lankėsi bene didžiausią autoritetą šiame kultūros bare turintis Klaipėdos universiteto humanitarinio fakulteto docentas Petras Bielskis. Savo įspūdžius jis aprašė laikraštyje "Mėgėjų teatras", straipsnį mielai sutiko leisti perspausdinti. Jame aptariami rajono teatrai, jų pasiekimai. Siūlome ir mūsų skaitytojams su šiomis mintimis susipažinti.

 

Mažai kas žino, kur yra Usėnai. Gyvenimai išsidėstę prie puikios Veižo upės baseino. Upė, ne šiaip kokia upė, o Veižo upė, kuri savo vandenis neša per Katyčių, Skiržemės, Stubrių bei Žemaitkiemio laukus ir po 29 km sugena į Nemuną per šiaurinį krantą. Gretimų upių pavadinimai - Gegė, Vilka, Šustis, Leitė, Šyša, - savo archajiškumu nurodo į seną žemaičių žemę. Kai Klaipėdos, Mikytų ir Jurbarko plentu praleki Šilutę, Usėnų reikia dairytis į šiaurę. Prieš dvidešimtį metų, sako, čia būta per 800 gyventojų. Nuostabą kelia, kad greta skurdžios koplyčios dabar čia bujoja net dvi kavinės arba smuklės. Nedraugingi liežuviai sako, kad tai pasienio ir kontrabandos įdirbis.

Sukvietė Usėnai net aštuonis teatrus iš viso Šilutės rajono į savo suvažiavimą "Liekis-2007". Po vienu stogu susirinko arti 80 artistų. Vydūnas taip mokė sudaryti tautos teatrą. Natūraliu būdu iškyla individualybės, kurios paženklintos unikaliu pasaulio suvokimu, autentiška patirtimi ir įgimtais žinojimais, tik jiems suvokiamais mokėjimais. Ką prigimtis gali padaryti, to protas nepajėgus sugalvoti. Būtent čia ir slypi tautodailės savitumas, jos vertė ir jėga. Visada stebina toks gabios prigimties ir smalsių žmonių gausumas, jų beatodairiškas nesavanaudiškumas, atsidavimas, susiklausymas, žinojimas kažko svarbaus, ko kiti taip ir numirs niekada nesužinoję. Man jie - visada graudi paslaptis, kaip skruzdėlynas, kaip indėnų kultūra, kaip įsimylėjimas...

Panašią nuostabą sukėlė ir Usėnų seniūnas Algirdas Rauktys - iškilus, energingas, visais besirūpinantis, bendraujantis vyrukas, per visą dieną, per visus aštuonis spektaklius neišėjęs iš salės ir pavakary pasižadėjęs nuo rudens ateiti į savo miestelio teatrą vaidinti. Lietuvoje nemažai bendruomenių vadovų vaidina, groja ansambliuose, dainuoja choruose. Bet vis tiek tai šį tą reiškia. Seniūnas pradeda suprasti, gal pajaučia, kad vaidinimas nėra pramoga, o bendravimo būdas. Vaidinimas - lygiai kaip bičių gaudimas avilyje. Gaudžia avilys - bitės gyvos.

Usėnų teatro režisierė Gražina Bardauskienė pasirinko H. Prialgausko-Žemaičio komediją "Mirta Činčibiraitė ir 1500 litų". Spektaklis apie tai, kaip gudrumu palaužiamas valdingos mamos noras apvesdinti sūnų su turtinga marčia (taip bent sakoma dalyvio anketoje). Komedijos autorius buvo kunigas, ir į jo veikalus reikia žiūrėti kaip į pamokslus. Be abejo, jis uja sumaterialėjusius tėvus, kad šie savo vaikų gyvenimą nori matuoti pinigais. Komedija pateikia tris puikius vyriškus vaidmenis, o režisierė turi tik vieną Vytą Placą. Puikų artistą, bet vieną. Ir režisierė nesitraukia - du vyrų vaidmenis vaidina moterys. Teatruose dažnai vyrai persirengia moterimis, o moterys vyrais, bet tam turi būti svarūs motyvai, tam tikras sprendimas ar šaipė. Vytas vaidina ne pagrindinį veikėją Joną, bet jo draugą Petrą, O tai jau yra aiški režisūrinė priemonė. Petras turi dvigubą šansą, plačias raiškos galimybes. Liaudies dramos principai leidžia ryškiai keisti sąlygas, naudotis aukštu sąlygiškumu, atvirai blefuoti. Persirengęs tariama Jono sužadėtine jis pasiima svarbesnį krūvį, atlieka protagonisto vaidmenį ir taip išlygina vyrų deficitą. Gal režisierė tokiu ėjimu pataikė ir į seniūną...

Nemažiau reikšmingas ir režisierės požiūris į komedijos tekstą. Tėvą vaidinanti Jolanta Lukošienė sukuria savarankišką, nepriklausomą nuo teksto vyksmą. Ji kažkaip nerangiai šlavinėja, šiukštinėja, o visas šiukšles energingai bruka po daiktais, po sofa. Užuot padoriai atsirišusi prijuostę, kažkaip narstosi ir pagaliau išlipa kaip iš pavalkų, o degtinės buteliuką nuo žmonos paslepia gėlių vazone. Ko norėti, juk tie vyrai geriau ir nemoka. Kuriamas vyksmas, kuris geriau negu tekstas arba papildydamas tekstą charakterizuoja personažą. Iš to paties stiliaus ir Marceliukės (akt. Gitana Vaitkienė) kvapų lokatorius: ji įlekia ir dirba šnervėmis: tai pameta pėdsaką, tai aptinka, paieškų laukas mažėja, judesiai darosi atsargesni, tikslesni ir pagaliau tas bjaurybė tėvas demaskuotas, buteliukas aptiktas vazone. Už improvizacinę vaidybą, žaidybiškumą, gerą žanro pojūtį Gitanos Vaitkienės darbas pripažintas ryškiausiu.

Iš Rusnės salos atvažiavo net du teatrai. Vienas teatras, kuriam daug metų vadovauja režisierė Virginija Gajauskienė, pavadintas "Keltu", o antras, vadovaujamas Virginijos Svitkienės ir įsisteigęs neseniai šaukiasi "Potvyniu". Dvi Virginijos ir natūrali priešprieša arba poliarinė opozicija (Potvynis-Keltas) kažką turėtų reikšti. Čia irgi nujaučiamas tam tikras dialogas, apibendrintas juokavimas. Taip seniau muzikinį dialogą vesdavo kaimo dainininkai - pamiškėje sustoja vieno ūkininko talka, ant milžinkalnio - kito, ir šaukia, gieda, kad garsas eitų per kelis kaimus. Iš tolo gerai girdisi, kurie darniau ar švariau atataria, kur vaikinų balsai skardesni.

Iš pradžių atrodo, kad V.Gajauskienė per daug užsiplėšė. Vis dėlto P.Vaičiūno komedija "Patriotai" rašyta senajam teatrui ir pagal to meto nuostatas turėjo išlaikyti penkių veiksmų apimtį. Visos jo komedijos yra ilgos. Plepėjimo dabartinis žiūrovas nemėgsta. Bet sėdi jų spektaklyje, klausai, stebi ir nė nepajunti, kad jau ir pabaiga. Režisierė lošia dviem svariais tūzais: temos aktualumu ir talentingai parinktais vaidmenų tipažais. Sukčiai ir valstybės iždas - lyg šiandien autorius būtų gyvenęs ir rašęs. Doro žmogaus visi pasiilgo kaip gervė giedros. Teatras, kalbantis apie padorumą, dabar yra retas ir laukiamas, žmonių mylimas. O kokius vyrus teatras surinko ir išsiugdė! Petras Stankus, Arūnas Nausėda, Gintaras Augustinas, Jonas Bruožis, Sigitas Vaitiekaitis - išlakūs kaip uosiai, gera, švari kalba, susitelkę, valdantys dėmesį, mokantys būti viešoje vietoje. Sugebėjimas save priderinti viešumoje arba savo poelgius vertinti autoironiškai yra būtina vaidilos sąlyga, o gal asmenybės vidinės kultūros požymis. Gintaras Augustinas (Rimvydas) "ima" savo jaunyste ir elegancija, o Petras Stankus (Napoleonas Sereika) per ilgą laiką dar įsigijo ir sugebėjimą lošti arba scenoje dirbti - įsiklauso į ritmus, keičia prisitaikymus, motyvuotai puola ir atsitraukia, sugeba išlaikyti tolimą tikslą. Tai sunkus ir nepertraukiamas darbas, bet užtat jis džiaugiasi veikimo laisve, pastebimai ir kryptingai keičiasi vyksmo eigoje. Darbštumas lėmė, kad jis buvo nominuotas geriausiam vyro vaidmeniui. Na, o Sigitas Vaitiekaitis Leberdzoną suvaidina lyg pasakotų anekdotą. Ir teisingai, nes anekdotą ne kiekvienas moka papasakoti - reikia justi, kas sudaro juoko esmę. Juoko kultūra - sudėtingas dalykas. Sigitas tą kipšiuką turi iš prigimties.

Spektaklyje - tik trys moterys, bet labai poliarizuotos savo socialine funkcija ir dėl to vizualiai labai ryškios. Liuba (akt. Edita Grinčinaitienė) sutelkia visą tuštybę, Ona (akt. Rita Kubaitienė) - darbštumą ir rūpestingumą, o Liucija (akt. Asta Augustinienė) neša naujų laikų moteriškumą. Skirtingi tikslai pasiūlo ir skirtingas priemones: rūbus, elgseną, vertinimo temperamentą, savęs sureikšminimą arba pasiaukojimą.

Teatrui vertėtų rimčiau pasitarti su geru muzikantu ar įrašų specialistu. Naudojami muzikiniai inkliuzai ("Pasėjau žilvitį" ir "Katiušos" motyvas) kažkaip įstringa, neturi motyvacijos. Gyvas muzikavimas yra gražesnis ir susiklausymo prasme vertingesnis. Gero muzikanto ranka visada pakelia spektaklį, suderina ne tik garsus, bet ir žmones.

Švėkšnos klojimo teatras lyg ir turi visko, ko reikėtų teatrui - savas klojimas sename dvare, daug gabių ir atsidavusių žmonių, moka susitelkti (rež. Dalija Dirgėlienė), bet labai abejotina literatūra. Žiūri jų išdykavimus lyg kokį "linksmųjų išradingųjų klubą". Iškyla juokinimo tendencija, pasižodžiavimas prie alaus arba pramogavimas.

Pasirinkdama A.Tarasonio komediją "Meilės eliksyras" režisierė Nijolė Stanelienė parodė gerą kaimo teatro išmanymą. Komedija - ir intelektuali, ir socialiai aktuali, o ir savo komiškumu artima ar pažįstama iš mūsų piršliavimo kultūros. Degučių kaimo teatrui ji gėdos nedaro. Ir artistai geri, bet paskirstymas šiek tiek šlubuoja. Tokių komedijų pagrindinė jėga - tiksliai surastos veikėjų tipažinės charakteristikos. Jeigu dukra - vienaamžė su Pakuliu (Daiva Dlogoborskienė, Marius Mockevičius) - dingsta draminė kolizija. Didelis amžiaus skirtumas kaip tik ir sudaro etinį konflikto pagrindą. Teatre, žinoma, gali jaunas žmogus sukurti senio charakterį, bet kaimo teatre teisingiau ir efektyviau pasinaudoti gatavu, gamtos sukurtu tipažu.

Repertuaro ar pasirinkimo problema yra aktuali daugeliui teatrų. Pirmiausia derėtų ieškoti kūrinio, kuris kuo nors būtų nepaprastas, keltų nuostabą, turėtų iššūkį dabarčiai. O paskui derinti prie teatro galimybių - ar trupė fiziškai pajėgi, ar kaimo žiūrovo suvokimo galimybės adekvačios, ar pakankama techninė bazė. Sąmoningai suvokus galima keisti ar papildyti trupę, pasiruošti žiūrovą, prisitaikyti prie bet kokių sąlygų. Svarbiausia kryptinga ir sąmoninga teatro valia. Man atrodo, kad ir Juknaičių kaimo teatras (rež. Audronė Miklovienė), ir Ramučių kaimo bendruomenės "Novata" teatras (rež. Dalia Minkevičienė) turi rimtesnes galimybes ir galėtų sau kelti aukštesnius reikalavimus. O apskritai šį kartą visi aštuoni teatrai kaip susitarę kalba tik apie pinigus.

Visada yra labai sunku tiksliai nusakyti spektaklio temą. Jei kalbama apie pinigus, tai nebūtinai čia yra turto problema. Turtas gali būti tik kaip sąlyga, sunkinanti aplinkybė žmogiškumo problemai kelti. Žemaičių Naumiesčio teatras "Lamata" (rež. Sonata Vilčiauskienė) savo anketoje apie Keturakio - Vilkutaičio dramą "Prilips ožys liepto galą" rašo: "kaime gyvena turtingas gaspadorius Petras Rašytinis su antrąja savo žmona Agnieška. Šeimoje auga neprigirdinti dukra Agota iš pirmos santuokos ir Katriuka - antroji Rašytinių duktė. Gaspadorius - pasiligojęs žmogus, nelabai sutaria su savo jaunąja žmona. Ūkį padeda prižiūrėti bernas Mikas, kuris neabejingas gaspadinei. Į Rašytinių ūkį užsuka Miko tėvas ir motina - vienas - doras, kita - sukta moteriškė. Suprasdami, kad Petras ilgai nebetemps, ruošiasi laidotuvėms ir žvalgosi, kur paslėpti pinigai." Jau iš tos trumpos anotacijos aišku, jog pagrindinis mazgas rezgasi dėl to, kad "gaspadorius - pasiligojęs žmogus, nelabai sutaria su savo jauna žmona". Du antagonistiniai žodžiai: pasiligojęs ir jauna. Turtas nėra lemiamas veiksnys. Aiški moralinė kolizija. Dabar sunku pasakyti, kieno čia didesnis nuopelnas (aktoriaus Edmundo Stanišausko, vaidinančio tėvą, ar režisierės), bet spektaklis sąmoningai, labai įdomiai ir ryškiai orientuotas į tėvo patriarchalines nuostatas. Pastebimos trys dalys - plano užuomazgos (kažkam tėvas ruošiasi), apsimetimas raiš vilku ir savo valdžios ūkyje atstatymas. Aktorius sėkmingai naudojasi ir tipažinėmis duotybėmis, ir talentingai parenka charakteringumo elementus, o svarbiausia laipsniškai ir nuosekliai, ritmingai išdėsto visą turtingą priemonių arsenalą. Vien pirmas išorinis įspūdis jau nukreiptas temos kryptimi - gaspadorius sėdi ant tekintos ir puošnios lovos pasišiaušęs, įtarus, jokio nuolankumo. Sukurtas pasaulio centro įvaizdis, sostas, už kurį gaspadorius pasirengęs kautis. Antroje dalyje jis planingai atsitraukia arba apsimeta atsitraukęs, kad leistų iškilti žmonos linijai. Bet tai dar labiau įtempia dramatizmą. Ypatingai teatrališkai sukurtas finalas. Visos litanijos, grabnyčios, giedojimai nukreipia dėmesį ir mintį visai kita kryptimi. Tėvo sugrįžimas yra netikėtas, paveikus, net egzotiškas.

Visame spektaklyje nerasi nereikalingos figūros. Kokie žavūs ir kaip pritampa vaikai Simona ir Vygailė. Daugelis atlikėjų sėkmingai ir vertai stovi greta E.Stanišausko. Tokiais atvejais sakoma, kad aktoriai sudaro ansamblį arba jų darbas dera, yra kūrybinis susiklausymas. Negali nesistebėti, kaip aštriai valdo sceninį dėmesį veiklusis Tomas Bartkus (Andrius) arba kaip Ramutės Stanišauskienės (Rožė) vulkaninis temperamentas piešia charakterinius viražus. Gal tik reikėtų labiau atrišti rankas Egidijui Jurginui (Mikas). Tegu jis mus įtikina, kad gaspadinė ne veltui pametė dėl jo galvą. O ir gaspadinei (Lyda Rupainienė) reikėtų padėti ryškiau perlipti vyržudystės kompleksą. Tiksliau, ji dabar jo neturi. Būtų gerai surasti kokią nors formą, kuri padėtų išreikti vidinį jos svyravimą, apsisprendimą, dvasinį prieštaravimą arba parodyti, kad ji visai to neturi.

Iškilmės, atlaidai ateina ir praeina. Susirinkdami į panašias šventes mes atliekame lyg ir savotišką kultūrinę inventorizaciją. Kultūros vyksmas savaime išmeta vertybes, kurių mes dar nepažįstame, nesame įvardiję. Šį kartą mes tariamės atradę sau Žemaičių Naumiesčio teatrą. Žinoma, tai ne absoliutūs, o santykiniai vertinimai. Visi geri, bet Stanišauskai geriausi. O dabar rimtai. Tokie vaidilos, kaip Edmundas Stanišauskas, yra mūsų nacionalinis turtas. Jie be išlygų stovi vienoje gretoje su kanonizuotų dievdirbių kasta, kaip Stanislovas Riauba, Ipolitas Užkurnys, Vincas Svirskis. Tik jo kryžiai nukalti ne kietoje materijoje, bet dvasioje. Metafizika.

Kultūros įvykis pats savaime neatsiranda Jį turi rengti daug išradingų, pasiaukojusių žmonių. Visų nesuminėsi. Usėnų salėje su seniūnu A.Raukču kartu buvo ir Šilutės rajono Kultūros skyriaus vedėja Vilma Griškevičienė. Be jos žinios kultūrai ir plaukas nuo galvos nenukrenta. Tokie renginiai gražiai ir garbingai iškelia jos asmenį, suteikia mus visus darbui.

 
     
     Atgal...  

                                                                                                            "Šilainės sodas"  ©  2007 m.