Marijus BUDRAITIS
Kalėdinis laukimas
Aš paklydusio žvakė kreiva
mėnesienos gelsvoj plokštumoj,
kalno prieglaudoj žemės spalva
atsispindi šešėlio kaktoj.
Iš romantiškų rogių naktis
Šieno glėbį ant sniego peties,
gal už posūkio blaškos lemtis
pasiruošusi stvert už peties.
Ar stebuklų miražais tiki,
povestuvinėm vėjo kelionėm,
toj sušalusioj gruodžio pily
pasislėpusios eglės ieškojom.
Ir tikėjom kaip tiki vaikai.
Taip gražiai elegantiškai sninga.
Jeigu lauki, galbūt, ir ateis,
nors ta laimė dažnai apgaulinga.
Ryto laukimas
Gal einam mano broli kalėdoti
siaurais
žvaigždių paženklintais keliais
kur papartynai
eglių suvedžioti
mįslingai
šaiposi po vasaros langais.
Aš gersiu
bruknių vyną, kol ant lūpų
nukris lašelis
mėlyno dangaus
ir į rasotą
žolę meiliai įsisukus
naktis
nežinomom kryptim išplauks.
Iš tūkstantojo
vėjinio malūno
iškris
kvietinių miltų debesis,
kaip
mitologinis tautosakos siaubūnas
pačiups
nendrinį stogą ir nuskris.
Galėsim melstis
kaip stačiatikiai vienuoliai
ir gersim
vandenį šulinimis
ar mes jau
gimstame, ar tampam pavyduoliais
ir pjudome
praeivį šunimis.
Gal einam namo,
broli, kalėdoti
kol tebemiega
kluonuose gaidžiai,
o gal
prigulkime, ar šiaip sau pasvajokim
ir pasitikim
rytą išdidžiai.
Kalėdinė išpažintis
Savo lūpom
plaukiu į tave
grimzta tyliai
išniekinti metai,
sėdi kuršmarios
oriai laive,
sugrąžink mano
pažadą tetai,
kad kalėdom
surasiu namus
ir uždegsiu
vaikystės žvakutę
už paklydusius
savo draugus
kelio vingy
papuošiu eglutę!
Dar išgersiu
piratiško romo
ir sušildysiu
sielos ertmes,
man netrūksta
nei gero, nei blogo,
kad pradėčiau
skaičiuoti žvaigždes
ir bijot savo
kūno šešėlio
taip, kaip bijo
krantinė bangų,
smėlio seklumos
laivą užliejo
aš kaip marių
našlaitis brendu
į tą pūgą, kur
slystančios rogės
veža mūsų
svajonių sapnus
kam žibuoklės,
kam bręstančios rožės
jau senai
nebesu santūrus
ir galiu be
drovumo sušukti
ką jūs darot,
juk taip negražu
savo veidą
prieš vėją atsukti
ir pašaukt savo
priešą vardu.
Kalnai
Prieš
kiekvienas Kalėdas išeinu į kalnus
prie kūčių
stalo palikdamas vaikus,
kokia riba tarp
prabangos ir vargo,
tarp
skriaudžiamo ir skriaudžiančio kitus.
Kiekvieną kartą
valso šokiui
kviečiu
aprūkusias, jau pagyvenusias žvaigždes
į renesansą, ar
monotonišką baroką
tarpeklių
muzika mane nuves.
Kaip menkavertę
aprūdijusią monetą
su prezidentų,
ar karalių atvaizdais,
debesyse nutapė
vėjas moters siluetą,
keliaujantį
kalėdiniais kalnais.
Prieš dvyliktą
į gomurio laukymę
atskries
taifūnas spirito banga,
o ašara, lyg
mergina iš amžinų landynių,
praneš, jog
baigės pertrauka ir prasidėjo pamoka,
kur trečdalį
gyvenimo kartu su antramečiais
paliekamas
kartoti papilkėjusių tiesų,
kodėl vieni
kaip stygos, o kiti kuproti,
aš noriu kristi
nuo kalėdinių kalnų.
Birutė
Gaigalienė
Tavo angelas
Mažoje mūsų
žemėj
Laukimas
šviesos,
Sapnuojas balti
Apšerkšniję
berželiai.
Kas saugos tave
Nuo tamsos lig
aušros,
Ar diena
miglota
Lydės tavo
kelią?
Už tavo pečių
Balto sparno
šešėlis,
Lyg kūdikio
juokas,
Ar spindintis
sniegas.
Šviesu širdyje,
Dangus mėlynas
mėlynas,
Kaip vasaros
rytą
Pabudus iš
miego.
Kai būna sunku,
Skaudžią ašarą
braukia,
Tylia lopšine
Klosto miegantį
vaiką.
Namų šilumon
Tavęs
grįžtančio laukia,
Jis saugo
ramybę
Ir bėgantį
laiką.
Visada Jis
šalia,
Kaip didelio
džiaugsmo laukimas.
Ant šventinio
stalo
Eglutės
šakelė...
Lyg sapnas,
Vaikystės dienų
atminimas, -
Laiko rankoje
angelas
Baltą
plotkelę...
Jis kelionėje
šalia,
Jaukus tavo
angelo sparno šešėlis,
Tavo sąžinė Jis
Ir geroji
dvasia
Lyg vargonų
giesmė,
Smilkalų
debesėlis,
Paukščių tako
Sidabro šviesa.
***
Viešpatie,
būk su manim,
Kai širdyje
sunku,
Būk šalia!
Paukščiu į Tavo
raminančią
Šviesą skrendu,
Ten palaima!
Viešpatie, kaip
metai
Greitai
prabėga,
Rudenio auksą
Vėl uždengia
sniegas,
Jau nežibės
ryto rasos,
Tik žvaigždė
šalta.
Viešpatie,
būk su manim,
Kai širdyje
giedra,
Būk šalia!
Renku kaip
trupinius džiaugsmą
Iš Tavo delnų.
Būk šviesa!
Tu mūsų
tiltas
Į amžiną
krantą,
Trumpa akimirka
Žemėj gyventi
Po tavo delnu,
Kūrėjau,
Ir po saule.
Viešpatie,
tėviškės duona
Maitinki juoda,
Būk šalia!
Dangiško
ilgesio girdyk
Gaiviąja vėsa
Ir šviesa!
Tie duoti metai
Taip greitai
prabėga,
Paukščių Take
Tartum priberta
sniego,
Skubam
žvaigždėtu taku
pas Tave.
Teresė LECIŪTĖ LORENČIENĖ
Laukiu Kalėdų
Laukiu Kalėdų,
Laukiu
Dievulio.
Bėgsiu
bažnyčion -
Ten rasiu jį
gulint.
Mažas Vaikelis
Guli ant šieno.
Laukia ateinant
Vaiko
kiekvieno.
Aš Jam giedosiu
Giesmę
gražiausią,
Prie
prakartėlės
Tyliai
priklaupsiu.
Eisime drauge pabūti
Mes sukrausim
malkų stirtą,
Kad namie mums
būtų šilta.
Sklinda
krosnies šiluma.
Šypsosi gražiai
mama...
Sužibės žalia
eglutė,
Eisime drauge
pabūti,
Trauksim šiaudą
kuo ilgiausią,
Minsim mįslę
kuo sunkiausią.
Nepamiršim ir
vėlelių -
Joms paliksime
ant stalo
Daug kūčiukų,
daug gardžių, -
Te vaišinas lig
gaidžių.
Kai vidurnakis
ateis,
Net ir žvėrys
pasikeis.
Gyvuliai
gražiai šnekės,
Vištos poterius
kalbės.
Būsime visi
draugingi,
Jei draugingi -
tai laimingi.
Kalėdų metas
Trumpėjo, vis
trumpėjo dienos.
Ir buvo ilgos,
ilgos naktys.
Vilkai tik
staugė mėnesienoj,
Drebėjo stirna
baltakaktė.
Advento metas
ir laukimas...
Kada? Kada
diena ilgės?
O pūgos
staugia, šaltis spaudžia...
Ir nė vienos
danguj žvaigždės.
Galiausiai
Kūčios ir Kalėdos,
Varpeliai aidi
kiemuose.
Ir mūsų bėdos -
jau ne bėdos,
Kai šventė mūsų
namuose.
Kalėdų maldelė
Prieš
tūkstančius metų
Užgimęs
Tu pavergei
širdis vaikų.
Tau savąją
meilę,
Tau savo
maldelę
Šiandieną,
Jėzuli, skiriu.
Uždegsiu
žvakelę
Ant gyvojo
medžio
Šnibždėsiu:
- Tave aš
myliu.
Kai Tu su
manim,
Dievulėli
mielasis,
Aš viską, o
viską
Galiu.
Adventas
Pažvelk,
vaikeli,
Medžiai kaip
nurimę!..
Pamynę puošnų
rūbą
Sau po kojom.
Kokia rimtis,
Koks įstabus
gražumas
Advento naktį
Miglomis
nuklostė.
Pažvelk. Ir
įsileisk į savo širdį
Gražumą
neregėtą.
Pakelk akis į
dangų,
Kur aušrinė
šviečia.
Adventas - tai
laukimas,
Kad ir tavoj
širdy kažkas užgirntų.
Jau laikas tau
suvokti,
Kam žmonės
Žemėj šioj
gyvena.
Jau laikas tau
pajusti,
Kad nevalia į
širdį įsileisti blogio,
Kad rankos tavo
skirtos
Vargstančiam
paremti,
Kad lūpos
duotos
Žodžiui tik
geram ištarti.
Audrius
Šikšnius
Močiutės pamokymai
Dievo akies
vyzdyje,
Būki pačiu
mažiausiu.
Dangaus
karalystėn tokiems
Kelias visų
trumpiausias.
O tarp žmonių,
vaikeliuk,
Ir dideliu
būki, ir aukštu.
Pamiškėje
matomu būk,
Mažus - ir
miške išlaužo.
***
Suėjo
Visi kryželiai
Žmonių vedami
Į kalvą.
Kiekvienas
Po rūpestėlį
Atsinešė su
savim.
Išaugo kalva
Į kalną,
Kiekvieno
Savaip
iškentėtą,
Kiekvieno
Savaip minėtą
Kasdienėse
maldose.
Dalia ŽIBAITIENĖ
Advento vainikas
Sako, reikia
uždegti žvakes
ir po vieną
sudeginti
reikia,
kol ateis
valanda,
atsinešus
sudegintą laiką,
kada žemė
liepsnos
lyg žvaigždė
danguje
pažadėta
virš juodos
vienumos...
Reikia degint
žvakes
kaip likimo
tekėjimą lėtą,
kol neliks nė
vienos, -
tik dangus virš
galvos
vainikuotas.
Užsidekim
žvakes -
jei laukimas
ateinančio duotas.
Kalėdų žvaigždė
Tai Kalėdų
žvaigždė
iš nutolusio
skliauto,
atlydėjus per
ūkanas tavąjį kelią,
iš vaikystės
sapnų,
iš pasaulio
sugriauto,
ten, kur vėjai
išdygusį blaško
berželį.
Tai Kalėdų
žvaigždė,
kai ant baltojo
stalo
tiesia
staltiesę lino,
senelės
išaustą,
paplotėlį prie
lūpų
pašventintą
kelia
ir rimties
valandoj
nesugrįžtančių
laukia...
Ant bekraščio
žvaigždyno
gelmės
pasistojus,
pro neprakirstą
mūre
įrėmintą langą
-
tai Kalėdų
žvaigždė
jau giliai
įžiemojus
tau nematomą
ištiesė ranką.
Naujametė naktis
Atsisukusi
šlapdriba drebia į veidą
iš pačios
nevilties ir toliausių kraštų.
Lyg istorijos
laiptais
pamažu
nusileido
Naujametė
Naktis -
(tylią raudą
girdžiu).
Gal istorijos
laiptais
mergaitė
nubėgo?
(Neieškokim
sinonimų -
žodžiai tušti).
Tau paliko tik
tylų
barbenimą
sniego
ir raudonas
šviesas
pakelės
pakrašty...
Tarsi neregio
rankos -
į vidurnakčio
tamsą -
atpažįsta dar
buvusius
tavo pirštus.
Išdalintos jau
dovanos,
laimė išsemta,
susigūžusi
stovi ant vienišo plento
ir praūžiančius
gaudo metus. |
