Šilainės sodas

	Bendras Šilutės laikraščio "Šilokarčema" ir Šilutės kraštotyros draugijos projektas Projektą remia:
Leidinys pamario krašto kultūrai
2008 sausio15d. Nr. 1 (49)


	Martyno Jankaus eilėraščiai
	Šulmistrai Lietuvoj mes šulmistrai, ką mes darom - tai gerai, ką mes kalbam - tai tiesa, ką mes matom - tai šviesa, kurs prieš mus ką nor sakyt, tai est gerą išardyt, toks tai ilgai nedūruos, kad kaip durnius jis kukuos. Ir išpeikt kurs nori mus, toks tai nėra gers žmogus. Mūsų mokslai nemaži, mūsų alga ir graži! O kad alų maukiame, tikrais ponais esame. Mes mokinam kūdikius ne visai menkus niekus, kurs nešėplioj der, die, das, tokiems skalbiam nugaras. O mūs mokslas yr svarbus, ant naudos jis žmogui bus. Du o du - tai keturi, juk nežino tai visi, kiek tai ženklina krūvoj, mūsų brangioj Lietuvoj. Mes mokinam vokiškai, mok, kas mok, mums yr gerai, bile mūsų aug alga per kultūrą vokišką. Jau iš pat senų laikų mes gyvenam iš paikų. Mums paikučiai medų neš, Kurs neklauso - valdžia peš. Būrs, lietuvininks žmogus, tur atlikt mūs reikalus, jis tur užmokėt algas, jis tur mums iššluot stubas, jis supilti tur javų, atvežt karvėms mūs šienų. Būrs pakurt tur kakalį, būrs tur malkos pagalį mums susmulkyt ant virimo, jam nėra susimylimo. Malkas, pelkes tur parvežt, į kamarą mums sunešt ir kamarą pataisyt, būrs tur viską padaryt. Karalienė, kaip žinai, ten daugiausiai mūs namai, ten padarė mus tokiais Lietuvos žudytojais, ten išmokom, kas gerai, ten išmokom vokiškai. Ten išmokom ponavot, ten išmokom uliavot, ir ką ten išmokome, tai per tiesą laikome. Ten pastojome šventais vokietystės šulmistrais ir todėl lietuvninkus verčiame į vokiečius. Karalienėj mokinama verst vislab į vokišką, ne tik vaikai tur mokėt vokiečiuojančiai klegėt, bet ir mergos, kaip žinai, tur mokėti vokiškai. Iš ko nauda nemaža, nes ji gali mažumą ir su šulmistru kalbėt ir už tokio ištekėt, jei ji turi pinigų, šulmistrui juk reik ir tų. Senovės šulmistrai, dar rasi nežinai, kokius kentė jie vargus, kaip mokino jie vaikus, kokios jųjų algos buvo, kokiuose varguos jie žuvo. Jųjų alga maža, kas mets n'ištekdavo. Karvėms šienų daug per mažai, malkas nepirkdavo labai, laukelis menks ir neapdirbts, kožnas javelis mieste pirkts, malonė tik tame, kad būrai jo kieme suteikdavo jam dovanų, dešrų rūkytų, lašinių, alaus ir šiaip ko nors nebūdavo stokos. Bernelį eidavo giedot, per būrus mėsos kalėdot. Būrai tuokart lietuvninkai mylėjo šulmistrus labai, ir buvo juk vertai mylėti šulmistrai. Senovės šulmistrai mokindavo vertai prisakymus senus garbinti ir tėvus, nepeikt senus būdus, pas mus dar likusius nuo mūs senų tėvų, garbių lietuvininkų. Dabar jau kas kita tur būti garbyta. Giesmelių jau giedot nereik, šventus prisakymus jau peik, kalbą lietuvišką naikin ir vis tik vokiškai mokin dainuoti "Wacht am Rhem", nes jiem tai rodos "fein". Taipgi lietuvninkai ir jų maži vaikai visi nor šulmistrui intikt ir pas kunigą garbėj likt, mokinasi labai kvakėti vokiškai. [1893] Bagočius Kad buvo žmogus bagotas, nutukęs kaip taukų šmotas, valdė turtų jis daugybę per didelę neteisybę. Brangiais rūbais jis dėvėjo, didę puikybę turėjo, pilvą vis buvo atkišęs, jojo pagurklis nutysęs. Puotas tankiai jisai darė, ponus kunigus užprašė, suole minkštam sau sėdėjo, ėdė, gėrė ir gulėjo... O vargdienius spaudė, plėšė, kurie badu alpo, dvėsė, vargšą ne žmogum rokavo, tik mylėjo pilvą savo. Vargšas, ką pas jį tarnavo, tarnaudams tik valgį gavo, ant senatvės negalėjo, sirgdams mėšlyne gulėjo. Bagočius viskuo aptekęs, ant vargšo meilėj apjekęs, gailesčio netur nė lašo, kad varguolis duonos prašo. Šventas raštas sako: žmonės esą broliai, tai malones viens dėl kito tur daryti, norint save išganyti. O bagočius šventą raštą, niekindamas kraujo naštą, ant varguolių sprando svarbią, pas kunigus turi garbę. Brolį užmiršta bagočius, niekina vargšą pilvočius, geria ringsvyną kas dieną, ėda vis šviežią vištieną. Bagočius lošė, juokavo, vargšas verksmingai dejavo, vargšui jis nieko neskyrė, praeidams koja paspyrė. Vargšas buvo skauduliuotas, purvinas, visas lopuotas, kaip sliekas pažeme šliaužė, su šunimis kaulus graužė, išmėtytus ant mėšlyno. Voliojosi ant purvyno, šaukė: broli, susimilki! Tas užriko: niekše, stilki! "Saše! broliu, vadiniesi, ant mėšlyno čia triniesi, su šunims čia drauge ėdi, mane kalbint nesigėdi. Aš turtų nežinau galo, pinigų kaip vandens baloj, geriu, valgau, ką tik noriu, o tu sakais mano broliu. Turtas tavo - tai mėšlynas, tavo dvaras - kirmėlynas, tau skauduliai - tai linksmybė, kirmelių kandis - smagybė". Vargšas išniekints, užgautas nutilo sunkiai suspaustas, vos tiktai gyvas kvėpavo, kol užmerkė akis savo. Vargšas pabaigė gyventi, paspėjo tiktai pasenti, amžių bagočiui pašventęs, prieš smertį badą, šaltį kentęs. Vargšo kūną pakavojo, nieks negarbstė, neraudojo, o dievuočiai taip tikėjo, kad jis į dangų nuėjo. Bagočius ilgai gyveno neteisingai, kol paseno. bet puotoj kartą prie šposų linksmai užvertė ragožių. Paliko savo gėrybes, laukus, pinigus, brangybes, iškilmingai pakavotas, labai gailiai apraudotas. Dievoti manė žmoneliai, kad jį pagriebė velneliai, kanabėką įkabino, į peklą nutaračkino. Ar jis pekloj, ar danguose, vis vargšai skęsta varguose, o laimingauja bagočiai, ėda ir geria lig sočiai. Į dievą jie neva tiki, kad tik apgaut vargšą plikį, kad iš varguolių vilioti, patys būt galėtų pilvoti. [1906] Nemunas sveikin jūrą Baltąją Nemunas Būki sveikinta, jūra Baltoji, nuo manęs ir kitų seserų, Jūra, Neris, Šešupė mieloji, tave sveikin ir minios versmių. Motin, jūra Baltoji, galinga, tu gintaru ir perlais grįsta, tu grožybių didžių, stebuklinga, tavyj est man ilsėtis vieta. Aš, per Lietuvą mielą keliavęs, taip labai ir didžiai pailsau. Menk pagyros, bet vėtros daug gavęs, pas tave atsiilsėt atvykau. Mano vandens ir versmės maišyti ašaromis Lietuvos žmonių, nes jų tiesos nėr jiems sugrąžintos, jie dar kenčia daugybę vargų. Jura, motina mano meilinga, iškliudyk iš vargų lietuvius! Išklausyk jųjų verksmą raudingą ir palinksmink lietuvių vaikus. Jūra Nemune, upe tu ašarota, dėlei tavęs man skausta širdis, bet valnybė tau bus atiduota, tavo vaikai dar džiaugsis užvis. Patekės vaikams tavo saulelė ir spindės dar lietuviams mielai. Ji atšildys jų šaltą širdelę, jie atgis ir gyvens dar ilgai. [1910] Psalmė Kultūrbandas Piktupėnuos sušaukė ten surinkimą, tenai Konrots, dvaro ponas, laikė svarbų pranešimą. Peikė, barė savo valdžią, kad nemokanti valdyti, reikia skiriant į seimelį vienus vokiečius statyti. Tad sugrįšianti teisybė, kurios vokiečiai neturi, atsiras sena liuosybė, ko, žmogau, daugiau benori. Vėl galėsi šmukuliauti, su vogtais arkliais kupčiauti, mokesčių nereiks mokėti, nereiks arti nei akėti. O kalba lietuviškoji bus seniai vėl užmirštoji. Nereiks pasų, nereiks vizų, o mes liksime be vyžų. Ir į Tilžę kad važiuosi, tad iš tolo jau užuosi vokiškąjį skanų kvapą, girdėsi, kaip ponai vapa. Vaikščiosime sopaguoti ir galėsime dainuoti: Deutschland, Deutschland ueber alles, Zwei Kartoffel das ist alles! Ant tokios kalbos gražumo daugis ašaras praliejo. Genys verkdams kalbėjo: "Kiek daug vargo jis turėjo. Hindenburgis yr išskirtas karalium ant Vokietijos, dabar garsios Vokietijos visos senos bobos bijos. Veik vėl grįš sena gadynė, čion bus vėlei vokietynė, Klaipėda vėl Memel stosis ir mes vėl užriesim nosis". Ant to visi delnais plojo, kiti verkė, kiti lojo, o potam po kalbų galo nei vienas tenai nešalo. Jie ten, karščio daug užėmę, savo giesmes užgiedojo, o potam katras iš jųjų girtas patvoryj nakvojo. [1925] Smuklininkų maršas Memelenderiai mes esam, tauta naujai išperėta. Aukštą mes kultūrą nešam, dar šim sviete neregėtą. Mūsų darbas kultūringas, fuzelį mes iššinkuojam, nors tas fuzelis nuodingas, bet mes durnius išnaudojam. Iš to pelnas yra didis, o per tai kultūra kyla. Dėl to mes, kaip kas tik galįs, traukiam durnius per tą sylą. Tas kultūros vandenėlis pritrauks kvailių mūsų pusei, o šis Klaipėdos seimelis bus dėl mūs kaip medus musei. Visą kraštą mes valdysim, su kultūros vandenuku mes gyventojus gaivysim, tie prineš mums daug litukų. Kas tik eina į rinkimą, turi mūsų vyrus rinkti, tie atsvers krašto likimą, to kiekvienas gal atminti. Šnapsas bus susyk pigesnis, galės žmonės atsigauti, bus gyvenimas lengvesnis, durniams bus lengviaus tarnauti. O mes tad, pilvus atkišę, po šį kraštą pirslinėsim, mūsų pusgurkliai nutysę, mes tada gerai turėsim. [1925]

Atgal...