Po Pirmojo pasaulinio karo Versalio taikos sutartimi Klaipėdos kraštas buvo atskirtas nuo Vokietijos ir atiduotas Antantės valstybių vardu valdyti Prancūzijai tol, kol bus galutinai nuspręstas jo likimas. Ambasadorių konferencija delsė spręsti Klaipėdos klausimą, nes tuo metu savo pretenzijas į kraštą ėmė reikšti lenkai.

Vilčių, kad Klaipėda bus perduota Lietuvai diplomatiniu keliu, nebebuvo. Todėl Lietuvos Vyriausybė nusprendė improvizuoti Klaipėdos krašto gyventojų sukilimą ir, remiantis jų pareikšta valia, prijungti Klaipėdos kraštą prie Lietuvos.

1922 m. gruodžio 22 d. iš Prūsų lietuvių tautinės tarybos narių: Martyno Jankaus, Jurgio Strėkio, Jurgio Lėbarto, Viliaus Šaulinskio, Jurgio Brūvelaičio ir Jono Vanagaičio buvo sudarytas Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas, kuris oficialiai turėjo vadovauti ginkluotam sukilimui. Vyriausiuoju savanorių kariuomenės vadu buvo paskirtas Lietuvos kariuomenės generalinio štabo kontržvalgybos skyriaus viršininkas Jonas Polovinskas, pasivadinęs Budriu.

Buvo paskelbti keli atsišaukimai. Viename jų ("Lietuviai, Klaipėdos krašto gyventojai!") pranešama apie komiteto įsteigimą, jo tikslus, gyventojai kviečiami remti komiteto politiką, kurti jo skyrius vietose. Sausio 7 d. atsišaukimas "Broliai šauliai!" kvietė Šaulių sąjungos narius į pagalbą klaipėdiškiams, sprendžiant šio krašto likimą. Reikšmingas sausio 9 d. Šilutėje išleistas manifestas, skelbiantis, kad Gelbėjimo komitetas visą krašto valdžią ima į savo rankas, šalina Viliaus Steputaičio direktoriją, o naują paveda sudaryti Erdmonui Simonaičiui.

Lietuvos Vyriausybė, bijodama rizikuoti vien savanorių jėgomis, į Klaipėdą pasiuntė kelis reguliariosios kariuomenės dalinius, kurie persirengę civiliais rūbais, sausio 10 d. perėjo Klaipėdos krašto sieną. Ginkluotoje akcijoje dalyvavo apie 1 400 asmenų: 300 savanorių klaipėdiškių, 455 Šaulių sąjungos savanoriai bei 624 Lietuvos kariuomenės kariai. Šios pajėgos buvo pavadintos Klaipėdos krašto savanorių armija, jai vadovavo Lietuvos kariuomenės karininkai.

Didelių karinių veiksmų užimant kraštą nebuvo. Pagrindinės kovos vyko dėl Klaipėdos. Sausio 11 d. savanoriai apsupo miestą, sausio 15 d. įžengė į jį - užėmė prefektūrą (komisaro Gabrielio Petisnė būstinę), nuginkluodami ten buvusius kareivius. Dalis prancūzų buvo įsitvirtinę Klaipėdos kareivinėse. Po intensyvių susišaudymų jie buvo priversti pasiduoti. Miestas atsidūrė sukilėlių rankose. Mūšyje dėl Klaipėdos žuvo 12 savanorių.

Prancūzų praradimai buvo daug mažesni: žuvo du kareiviai, kurių palaikai kreiseriu buvo išgabenti į Prancūziją.

1923 m. sausio 19 d. įvykęs Gelbėjimo komiteto skyrių ir draugijų atstovų suvažiavimas, pasivadinęs Šilutės seimu, priėmė svarbią deklaraciją, skelbiančią Klaipėdos krašto prijungimą prie Lietuvos autonomijos teisėmis.

Ambasadorių konferencija susidariusiai situacijai tirti atsiuntė į Klaipėdą tarptautinę komisiją (Antantės karo laivai "Volteras", "Alžyras", "Senegalas" įplaukė į Klaipėdos uostą sausio 17-18 d.). Po ultimatyvių pareiškimų Antantės valstybių vyriausybės vis dėlto sutiko sėsti prie derybų stalo. 1923 m. vasario 16 d. sprendimu Ambasadorių konferencija perdavė Lietuvai suvereno teises į Klaipėdos kraštą. Prancūzijos kariuomenė su G.Petisnė išvyko iš Klaipėdos vasario 19 d., Antantės karo laivai išplaukė iš uosto. Prancūzų išvykimo proga Klaipėdoje buvo iškelta Lietuvos valstybinė vėliava, į miestą įžygiavo Lietuvos kariuomenė.

Klaipėdos krašto perdavimo Lietuvai konvencija Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Italijos, Japonijos ir Lietuvos vyriausybių vadovų buvo pasirašyta 1924 m. liepos 30 d., spalio 30 d. ji buvo įregistruota Tautų Sąjungos sekretoriate, o signatarinių valstybių ratifikuota 1925 m. rugpjūčio 25 d. Praėjo šešeri metai nuo Versalio taikos pasirašymo iki galutinio tarptautinio pripažinimo. Ryžtingai kovodama Lietuva tapo Klaipėdos krašto suverenu, atgavo dalį istorinių lietuvių žemių ir per Klaipėdos uostą priėjo prie Baltijos jūros.

  
   Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas. Sėdi (iš kairės): V.Šaulinskas, 
   J.Lėbartas, M.Jankus, J.Vanagaitis. Stovi (iš kairės): St.Darius, Ivaškevičius,
   Marcinkevičius, Pronskus.

   
         Klaipėdos krašto sukilimo vadovai. Šalia M.Jankus stovi Antanas Smetona.

         
             Šilutėje 1923 metų sausio 9 d. pasirašytas ir paskelbtas manifestas.

   
                                                     Sukilėliai.

   
                                                          Sukilėliai.

      Straipsnyje panaudota medžiaga iš Šilutės ir Mažosios Lietuvos istorijos fondų.