Bendras Šilutės laikraščio
"Šilokarčema" ir
Šilutės kraštotyros draugijos
projektas 

Projektą remia:


 

                                    Leidinys pamario krašto kultūrai

               2008 sausio 29d. Nr. 2 (50)

 


Pradžia Komentarai Kultūros ženklai Kūryba Šilainė

Archyvas

Kontaktai

     
  Pas mus atėjo Mažvydas...  
 
Prieš Naujuosius metus pamarį apskriejo žinia - pasirodė knyga apie Martyną Mažvydą. Ją parašė ir šį mokytą vyrą aprašė daugybę šio krašto istorijų žinanti ir dar baugiau jų beieškanti Edita Barauskienė iš Priekulės. Ponią Editą pažįsta ar bent jau žino ne vienas besidominantis šituo kraštu. Ne vienas girdėjo jos pasakojimus apie šio krašto senbuvius. O apie priekuliškę kaimynę net knygą išleido, pavadintą "Vyžeikių karalienė", kurioje pasakojamas jos gyvenimas. O dabar knygynų lentynose - solidus romanas "Žodi, nekrisk ant akmens", kuriame rašoma apie pirmąją lietuvišką knygą parengusį Martyną Mažvydą. Kaip gimė ši knyga ir kodėl pasakojimas vyksta tokiais senais laikais? Pokalbis su šios knygos autore E.Barauskiene.

Sunkus kelias pas skaitytoją

Labai malonu buvo bendrauti su ponia Edita. Ji labai maloniai pasakojo apie tai, kaip gimė ši knyga. Tačiau iš pradžių pokalbis pakrypo į žemiškus dalykus - į knygos leidybą. Ji buvo sunki ir varginanti. Nors šios knygos išleidimo projektą parengė Gargždų Jono Lankučio viešosios bibliotekos direktorius Juozas Gutauskas, tačiau daugiausiai rūpesčio renkant lėšas turėjo ji pati. Puikias recenzijas apie šią knygą parašė Vilniaus universiteto profesorius Domas Kaunas, Klaipėdos universiteto mokslų daktaras Aleksandras Žalys, šilutiškė pedagogė, Klaipėdos universiteto docentė Romualda Dobranskienė. Tačiau jos, pasirodo, buvo nieko vietoje ir Klaipėdos rajono kultūrinių programų ekspertų komisija neskyrė finansinės paramos. E.Barauskienė nenuleido rankų. Prisiminusi buvusį priekuliškį, Sąjūdžio laikų aktyvistą, dabar Šilutės savivaldybės administracijos direktoriumi dirbantį Šarūną Laužiką, ryžosi kreiptis paramos į jį. Ir malonu buvo sulaukti atsakymo, nes prašymas perduotas svarstyti Šilutės rajono Tarybai. Tokio labai šilto ir malonaus rašto E.Barauskienė iš kitur nėra gavusi.

Taip pamažu pradėjo atsirasti ir finansinė parama. Parėmė Šilutės savivaldybė, Klaipėdos apskritis, savo įnašą skyrė ir Gargždų J.Lankučio viešoji biblioteka. Autorė ryžosi parašyti ir Klaipėdos rajono Savivaldybės direktoriui. Galiausiai parama buvo gauta ir iš ten. Taip buvo surinkta didžioji dalis reikalingos knygai sumos. Vasarą profesorius D.Kaunas nunešė parašytos knygos rankraščius į "Versus aureus" leidyklą. E.Barauskienė lengviau atsiduso - knygos pasirodymas tapo visai realus. Galų gale ji ir pasirodė, kaip jau minėjome, baigiantis 2007 metams. Norisi pastebėti, kad knygos autorė praktiškai negavo jokio atlygio už savo knygą. Po derybų pavyko iš leidyklos gauti tik keletą savo parašytos knygų egzempliorių.

Kodėl Mažvydas?

Todėl, kad beveik yra kaimynas. Šiandien iki galo nėra žinoma tikroji jo gimimo vieta. Tačiau kalbininkai, teisingiau akademikas Zigmas Zinkevičius, pagal jo vartotos kalbos, greičiau tarmės ypatybes nustatė, kad M.Mažvydas galėjo būti kilęs iš Švėkšnos - Gardamo - Naumiesčio apylinkių. Todėl ir pasirodė artimas ir paslaptingas. Jo darbai ir veikla, pagal randamus dokumentus Karaliaučiuje ir Ragainėje, po truputėlį ima vis labiau ryškėti. O gimtoji vieta vis lieka paslaptyje. Kaip ir pirmieji mokslai - kažkur čia, minėtose apylinkėse. Taip atsirado galimybė, žinant to meto ekonominę, politinę ir kultūrinę situaciją, pamėginti ieškoti atsakymo, kaip prasidėjo mažojo Martyno kelias į didį kunigą, pirmosios lietuviškos knygos autorių.

O gal pažintis ir supratimas apie kaimyną prasidėjo tada, kai E.Barauskienė ėmė gilintis į senuosius krašto reikalus? Pradžioje ji nemažai sužinojo apie misionierių Brunoną, kurio nužudymas pasienyje išgarsino Lietuvą. Vėliau - pažintis su kitu misionieriumi - Adalbertu. Po kurio laiko tapo labai įdomu gilintis į XVI a. Vilnių, kai ten buvo įkurta Abraomo Kulviečio mokykla. Tuo metu šiurpinęs Lietuvą Kryžiuočių ordinas jau virto pasaulietine valstybe, o pirmasis jo kunigaikštis Adalbertas tapo karštu Liuterio tikėjimo išpažinėju. Ir ne tik asmeniniame gyvenime. Prūsijos kunigaikštystė tapo pirmąja protestantiška valstybe. Vienas iš Liuterio mokymų - visas mokymas turi būti gimtąja kalba. Todėl kunigaikštis Adalbetas ir turėjo ieškoti tų, kas galėtų parengti mokymus gimtosiomis lenkų, prūsų ir lietuvių kalbomis.

Tikriausiai dar nė vienas neužmiršo, kad dėl savo pažiūrų, arba, kaip sakė E.Barauskienė, netekus globėjų, Abraomas Kulvietis buvo priverstas trauktis į Prūsiją, kur buvo žymiai liberalesnis požiūris į mokslą. Romano autorė daug pasakojo apie A.Kulvietį, jo bendramintį Stanislovą Rapalionį, to meto valdovą Žygimantą Augustą, jo pirmąją santuoką, dar labai neįtakingus bajorus Radvilas, karalienę Boną, kuri rūpinosi mokslu ir kultūra, vis labiau senstantį šviesaus požiūrio bajorą Goštautą. Ponios Editos manymu, tie laikai nedaug skyrėsi nuo šiuolaikinių, kai norint padaryti kokį rimtą darbą, reikėjo ir užtarimo, ir globos. Taip nesėkmingai susiklosčius aplinkybėms Vilniaus mokyklos įkūrėjas A.Kulvietis, netekęs globėjų, buvo priverstas trauktis į Karaliaučių, nors labai nedaug trūko, kad būtų tapęs šv. Jonų bažnyčios pamoksliniku.

Karaliaučiuje A.Kulvietis tęsė pradėtus darbus. Kunigaikščio Adalberto paprašytas ėmėsi burti žmones, kurie galėtų parengti pirmąją knygą. Vienas iš jo geresnių mokinių - Martynas Mažvydas - ir buvo pakviestas dalyvauti tokio vadovėlio rengime. Čia E.Barauskienė pastebi, kad greičiausiai M.Mažvydas tęsė kitų pradėtą darbą. Nes į Karaliaučių studijuoti atvyko tiktai 1546 m. rugpjūčio mėnesį, todėl per keletą mėnesių (Pirmoji lietuviška knyga pasirodė 1547 m. sausio 7 dieną) knygą parengti ir išleisti buvo labai didelis darbas.

Tarp pramano ir realybės

Nors romane "Žodi, nekrisk ant akmens" daug kas išmanyta, tačiau visi šie su Pirmosios knygos išleidimu ir M.Mažvydo gyvenimu susiję įvykiai ir posūkiai turi labai realų pagrindą. Ponia Edita sakė, kad reikėjo labai nemažai svarstyti, kol nusprendė, kad jaunasis Mažvydas mokslus galėjo tęsti Raseiniuose. Kitas variantas buvo, ar negalėjo mokytis Tauragėje. Raseiniai pasirodė labiau priimtini, nes tada galima nesunkiai paaiškinti jo atvykimą į Vilnių. Iš Tauragės vargiai ar šitas kelias galėjo būti toks paprastas. Skaitant romaną supranti, kad visa tai išgalvota. Gilinantis aiškėja, kad Mažvydas nebuvo bajoras, todėl kilo labai natūralus klausimas, o kaip jis įgijo pradinį mokslą, kurį galėjo tęsti kitur, baigiant Karaliaučiaus universitetu? Greičiausias paaiškinimas toks, kad Švėkšnoje gyveno bajoras ar kaip save mėgęs vadinti markizas Mikalojus Kensgaila, kurio giminės vyrai kažkada su Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Kęstučiu nuo kryžiuočių gynė Žemaitiją. Būtent savo vaikams mokyti jis į dvarą galėjo pakviesti mokytojus, kurie be jo vaikų mokė ir keletą gabesnių vietos vaikų. Labai tikėtina, kad tarp tokių būta ir mažojo Martyno. Paaiškinimas - labai logiškas ir įtikinantis. Kalbantis su romano autore ir daugiau iškyla variantų.

Ši knyga yra romanas, todėl realių sąsajų su tikrais įvykiais labai ieškoti nereikėtų. Kai apie tokią knygą E.Barauskienė prabilo vienoje konferencijoje Vilniuje, sulaukė labai griežtų vertinimų, kad "su Mažvydu reikia elgtis labai atsargiai".

Šiuo metu romanas tik pradeda savo gyvenimą. Ponia Edita sako, kad jau ir pati pastebėjo įvairių trūkumų. Tačiau, kaip sakė, savo, jau spausdintos knygos dar neskaitė. Dabar tiesiog smagu liesti daugiau kaip 400 puslapių turinčią knygą, kurią skaitė jos vyras Teodoras.

Knygų dar bus

Paklausta, kodėl knygas ėmė rašyti tik dabar, sakė, kad iki šiol niekaip nerasdavusi vietos, kur galėtų ramiai išreikšti savo mintis ir pastebėjimus. Kažin ar tos vietos dabar yra daugiau, tačiau - tai jau trečioji E.Barauskienės knyga. Beveik prieš dešimtmetį pasirodė jos knyga apie I.Simonaitytę "Vyžeikių karalienė". Autorė juokėsi, kad Mažvydui gerokai sutrukdė jos parengta kraštotyrinė knyga apie Priekulę. Tačiau tai buvo senas pažadas, kurį reikėjo įvykdyti.

Pokalbio pabaigoje E.Barauskienė prasitarė, kad dabar perrašinėja knygą apie kitus to meto Lietuvos veikėjus. Tai seniai parašyta knyga, kurią tiesiog reikia kompiuteriu perrašyti. Tačiau, kaip sakė, nuo šios knygos parašymo praėjo daug laiko, sužinojo daug naujų dalykų, o perrašymas kompiuteriumi iš esmės tapo naujos knygos rengimu, atsirado naujų minčių bei sumanymų, nes praėjusiai minčiai visados atsiranda jos tąsa, kuri gali atvesti iki naujos knygos...

O norintieji kuo greičiau sužinoti apie kraštietį Martyną Mažvydą, turi apsilankyti Šilutės ar kitame artimiausiame knygyne.
S.S.
 
     
     Atgal...  

                                                                                                  "Šilainės sodas"  ©  2008 m.