|
|
Leidinys pamario krašto kultūrai | |
2008 kovo 28d. Nr. 6 (54) |
|
Pradžia | Komentarai | Kultūros ženklai | Kūryba | Šilainė | Kontaktai |
Vydūno eilės | ||
---|---|---|
Atsiminimas senovės Amžius po amžių slenka ir gaišta, kolei jie praeityj nyksta. Bangos ir vilnys kyla ir grimzta, rinta, kol jūras atsiekia. Tolumoj ūžia amžinas aidas tad apreiškimą senovės. Sapnui lyg kelias atsiminimas, rodo senųjų veikimą. Girių tamsumas Lietuvą bočių švelniai dabino ir snaudė. Vėtroj pabudus ūžė griausmingai, ūžė giedojimą seną. Užė rykaujant, ūžė dejuojant, ūžė apreiškiant likimą. Girios išnyko, gaišo senovė, Nemuno bangos raudoja. Tik dar lietuviams liko vierniausiems meilė senosios tėvynės. 1899 Prie Nemuno Kur kalnas status prieš Nemuną stojas ten plaukdamos bangos pasakas niurna. Stovėjo aukšta ant kalno tvirtynė ir žvelgė žemyn į girią ir upę. Nemunas gražus palaimino kraštą, tyliai kaip srovė praslinko ten amžiai. Tad keitės laikai. Šarvuoti kareiviai, ieškodami grobio, atnešė karą, ir gaisras baisus išgąsdino naktį, kai griovė tvirtynę, lietuviai kai žuvo. Mergaitė viena išbėgt nor pas krantą! Naktis su gaisru jai grožę pavydi. Plėšikai ją veja, jeib jiems ji pakliūtų. Arti jau rykauj! Kur dings lietuvaitė? Kur prieglaudą ras? Be brolių, be tėvo! Prie Nemuno, taip iš gilybės vilioja. Prie Nemuno! - staiga naktyj sugarsėjo. Ir ginantiems matant jis ją apglobia. Tad grobį paėmę sau traukė plėšikai. Bet Nemunui liko patsai brangumynas. 1914 Esmi Esmi aukšta šviesos esybė. Save žmogum ir vadinu. Iškėlęs galvą žengt galiu, jeib reikštųsi tuo prakilnybė. Skaisti širdis, giedra dvasia man svaiginama ir nėra nei geidulių, nei alkoholio. Kaip saulė spinduliais iš tolo gyvenimą, taip visada valdau save tvirta valia. Esmi aukšta šviesos esybė. Save žmogum ir vadinu. Iškėlęs galvą žengt galiu, jeib reikštųsi tuo prakilnybė. 1914 Lietuva Lietuva, brangi šalelė, Visados aš tavo, Vis tik prie tavęs širdelė, Tu tėvynė mano! Kaip malonūs tie krašteliai, Kalvos ir girelės! O tyliai senovės rauda, Nemuns giest bangelėms. Kur žvelgiu, kur vaikštinėju, Man visur nameliai! Čion kaimeliai pagirėliais, Ten žali laukeliai! O kur dirbinėj žmoneliai, Tai tik skamb dainelės, Net ir liūdno vargdienėlio Nuramin širdelę. Kad rymoju ant kalnelio, Tai menu, kas buvo. Laiks giedros kaip ir palaimos Ūkanose žuvo. Per dangaus melsvumą traukia Baltos debesėlės, O tad ryja audros pragars Nuo dangaus dienelę. Ak, tėvyne, kur būt žodžių Viską apsakyti! Noriu, kas tik tau ant gyriaus Kuo aukščiau statyti. Lietuva, brangi šalelė, Visados aš tavo! Vis tik prie tavęs širdelė Tu tėvynė mano. 1904 Laivininko daina Vėjelis kyl, bangelės ūž, kilk Lietuvon, laiveli! Ten mylimoji tėviškė, Ten lauk manęs tėveliai. O jūron mergužėlė žvelg, Ar nematyt laivelio. Tik bėk, laivel, bėk Lietuvon, Taip lauk manęs tėvynė. Sparneliais lėkčiau Lietuvon Per tolimąsias jūras. 1904 Lietuvos žodelis O aš žodelį sau žinau Ir širdyje jį vis laikau! Neišbarstysiu, nepasakysiu, Kaip meilę išgirdau. O suskambėjo man jisai, Kaip sakė jį viena tyliai! Kaip motynėlė tarė širdelė Taip saldžiai, maloniai. Tėvynės balsas buvo jos! Dabar man skamba visados! Toks jis meilingas, toks jis širdingas, Žodelis Lietuvos. 1909 Tėvynė Slėpinių tyliu balsu girios, daubos ir kalnai, margos pievos bei laukai taria, kur tik vaikščioju: tai tėvynė Lietuva! Jūron teka Nemunas, jop Neris bei Dubysa, ir Šešupė, Jūrava. Nemuns suveda visas: tai tėvynė Lietuva! Oi, tos upės srovinčios, gražūs vorpilių kalnai! Juos apžėlusius visai puošia senos pasakos: tai tėvynė Lietuva! O man grįžtant į namus, kur motelė mylima, malonioji jos kalba žadina šventus jausmus: tai tėvynė Lietuva! 1909 Rambynas Lyg nuilsęs Nemuns teka, jūron leidžiasi žemyn, bet Rambyną dar išvydęs, liejasi pas jį artyn. Švents švelnumas kalną dengia! Tartum išplėsti sparnai! Ir šventumas pats lyg žengia ant Rambyno šviest ūmai. Tankumynas žaliavo, šventa ugnim gėrėjos. Ąžuolai sudejavo! Žuvo kriviai, kūrėjos. Nevidons atsigrūdęs šventą ugnį gesina. Ir raudons kraujs paplūdęs žolę skaudžiai drėkina. Nemuns, verkęs prie žolyno, jūron liejasi tolyn. Šnabžda medžiuos ant Rambyno! Ir ugnis vėl kyl aukštyn! 1909 Viltis Ir eina dienos! Ir slenka naktys! Sušvint aušrinė, spind vakarinė! Kuomet pareis, kas išvaduotų, gyvybės šviesą mums vėl paduotų! Sugriuvo bokštai! Suguro pilys! Tėvynė žuvo, tamsybei kliuvo. Ir apjuokas skrajodams loja, tėvynės žiedus maru apkloja. Visą dorybę ir prakilnybę jis apžavėjo, mums apkerėjo! Ir slapčiomis tegal sušvisti, pati grožybė bailiai praplisti. Nors veikiai stotųs drąsa aukštoji ir puoštų vyrą, tvirtą ir tyrą! Tikrai tasai mus išvaduotų, dykybės šviesą mums vėl paduotų. Ir dar vis gyvas gaidrus lūkėjims! Dar mums nežuvo nusitikėjims! Tikrai pareis, kas išvaduotų, dykybės šviesą mums vėl paduotų! 1909 Tylūs varpeliai Tylūs, tylūs tie varpeliai Lyg toli, o tik širdyj. Skamba, skamba tie varpeliai, skamb ir klausosi manyj. O vilioja tie varpeliai! Čia ir ten pasiklausau! Skamba, skamba tie varpeliai, skamba man kaskart mieliau. Jau lyg skamb visi krašteliai! Kur tiktai nusikreipiu, man apsako tie varpeliai, jog tėvynėje esu. Ir aiškiau sukyl balseliai, kyla kaip garsi gaida! Prisikėlimo varpeliai giest po visą Lietuvą. 1909 Sugrįžęs Sėdžiu ant kalnelio Sau dainuodama. Miel matyti kraštelį, O tai Lietuva. Bestovįs bernelis, Va, po ąžuolu. Susimąstęs žvelgia, Tyl kaip su skausmu. Rieda ašarėlė Jam per veidelius. Leidžiasi saulelė, Sveikin kalnelius. O ko nebdainuoji? Miel pasiklausyt. Ak, tėvynės žodį Tu tarei, mergyt. Kaip seniai, šalele, Nemačiau tavęs! O tėvynė laukė, Taip, ji lauk manęs. 1909 Kūdikio dienos Kūdikio dienos, malonios dienos! Tyliai jos aušo ir greitai gaišo, leidosi saulelė jų. Tuomet broleliai ir sesutėlės giesmes giedojom, dainų žinojom, o tėveliai laimino. Dirba darbelį vikrūs vaikeliai. Linksmu, kad sekas, tėveliai šnekas, šypsosi ir laimina. Eina vaikeliai ir iš namelių. ,,Visi kad grįšim, pasimatysim, namelius palaiminsim". Grįžo giesmelės ant valandėlės, bet ne dienelės; nėr joms vietelės! Ak, dienelės kūdikio. 1909 |
||
Atgal... |
"Šilainės sodas" © 2008 m.