Darius BARASA, Šilutės muziejaus muziejininkas
Ar tinka mums miestietiškos drapanos?
Šilutiškiai jau įprato kasmet paskutinę pavasario dieną linksmai paminėti
vieną smagiausių čionykščių šventadienių Miesto šventę (pirmoji įvyko 1991
m.), tuo tarsi sau ir kitiems parodydami, kad miestietiškas gyvenimo būdas
čia jau prigijo ir nebėra jokia strimgalviška siekiamybė. Pati Miesto šventė
irgi jau nė iš tolo nebeprimena Žemaitijos miestelių atlaidų ar prekymečių.
Tuo, rodos, sėkmingai tolstama nuo lietuviui įprasto kaimiško charakterio,
tampama miestietiškos, nesvarbu, kad ir provincijos, kultūros kūrėjais bei
vartotojais.
Vis dėlto nedera pamiršti, kad dar dažnas vyresnis, dabar save miestelėnu
besivadinantis šilutiškis, yra tik neseniai pabėgęs nuo žagrės ir šiaudinės
pastogės. Nėra ko stebėtis, nes lietuviško miesčioniškumo tradicija dar
nesiekia nė šimtmečio. Moderni lietuvių tauta kilo iš kaimo ir dar ne taip
seniai lietuvis mieste buvo tartum svetimkūnis. Tai pasakytina apie
lietuvius tiek Didžiojoje, tiek Mažojoje Lietuvoje (pvz.: XX a. pr.
lietuviai Šilutėje nesudarė nė 30 proc. miestelio gyventojų). Kai
įsivaizduojame XIX a.-XX a. pr. miestą, jame lengva pamatyti prekybininką
žydą, lenką ar vokietį, bet jokiu būdu ne lietuvį. Kitaip nei lenkai ar
vokiečiai, mes net neturime miestietiškos tautosakos elementų - visa
lietuvių tautosaka yra kaimiška, kur miestas buvo suvoktas kaip nedorybių
šaltinis, ir tik visa, kas iš kaimo, buvo tyra bei gera. Tad iškeisti
valstietiškus marškinius į miestietišką sermėgą buvo kone tolygu
išsižadėti lietuviškumo ir tapti vertelga bei apgaudinėtoju maklieriumi.
Tarpukario nepriklausomybės metai ir tautinė propaganda Lietuva
lietuviams iš esmės pakeitė neigiamą miestiečio kategorijos supratimą.
Tuomet lietuviai patys ėmė kurti miesto pramonę ir savą miestiečių sluoksnį.
Šiandien jau niekas nebenori būti vadinamas kaimiečiu, nepaisant to, kad
riba tarp kaimo ir miesto tapo labai sąlyginė. Miesto ir kaimo sąvokos dabar
jau neapibrėžia individo socialinio statuso ar išsilavinimo. Paprasčiausiai
ant kiekvieno žmogaus gerai matyti, kurie rūbai miestietiški ar
kaimiški - jam labiausiai tinka.
Miesto apibrėžtis
Kokią gyvenvietę praeity ir šiandien galima vadinti miestu? Paprastai
išskiriami šie pagrindiniai bruožai: pirma, miestas turi turėti savivaldos
teisę ar būti kokio nors teritorinio vieneto administracinis centras. Antra,
jis neįsivaizduojamas be pramonės ir verslo įmonių. Galiausiai miestas
visada buvo kultūros ir pramogų sinonimu. Kad Šilutė šiandien mažiau ar
daugiau atitinka šiuos kriterijus, vargu ar kas puls ginčytis. Tačiau
visuomet įdomu patirti, kada ir kaip ji tokia tapo, kokie yra jos tapsmo
miestu pagrindiniai bruožai.
Nuo smuklės iki miesto
Iki XVIII a. pr. Šilokarčemos-Verdainės gyvenvietė, nepaisant čia veikusios
garsios turgavietės, parapijos bei klestėjusių smuklių, administraciniu
požiūriu vaidino tik antraeilį vaidmenį. Dar XVI a. Šilokarčemos sričiai
paskirtas krašto posėdininkas (Landschoeppe) buvo pavaldus Rusnės burgrafui,
o ir bažnytiniu atžvilgiu vadovavimas ėjo iš tos pačios Rusnės. Iki tol
aptarnauta pastarosios kunigo, Verdainės parapija savarankiška tapo tik po
1604 m.
Didesnį savarankiškumą vietovė įgavo 1722 m., kai vykdant administracines
reformas, vietoj taip vadinamojo Rusnės kameramto, kuriam priklausė
Šilokarčema-Verdainės gyvenvietė, buvo suformuoti du Rusnės ir
Šilokarčemos valsčiai, o kiekvienam jų paskirta po valdytoją (Amtmann).
Deja, naujieji valdytojai pirmiausia tapo stambiais dvarininkais bei naujai
įkurto karališko Šilokarčemos dvaro nuomotojais ir tik po to valsčių
administratoriais. O tai negalėjo neatsiliepti lėtesniems gyvenvietės ir
valsčiaus vystymosi tempams.
Bemaž tuo pat metu 1721 m. ir 1725-1731 m., siekiant atkurti 1709-1711 m.
maro nualintą ūkį, Prūsijos valdžios iniciatyva buvo sumanyta Šilokarčemos-Verdainės
gyvenvietėse įsteigti miestą, kaip kad 1721-1725 m. buvo padaryta Ragainėje,
Stalupėnuose, Darkiemyje, Gumbinėje, Geldapėje ir kt. Dėl Klaipėdos, Tilžės
miestiečių prieštaravimų ir miesto kūrimui reikėjusių didelių išlaidų šis
sumanymas nebuvo įgyvendintas. Šiai nesėkmei įtakos turėjo ir neigiama
Šilokarčemos valsčiaus valdytojo Fr.Wernerio nuostata, nes miesto įkūrimo
atveju jis būtų buvęs priverstas pasitraukti iš Šilokarčemos, kaip kad
panašiai su juo atsitiko Pilkalnyje.
Kitas svarbus administracinis pertvarkymas įvyko 1818 m., kuomet iš
Verdainės, Rusnės, Kintų, Kalninkų bei Šakūnų parapijų buvo sudaryta
Šilokarčemos apskritis, o jai vadovauti paskirtas krašto tarėjas (Landrat),
kurio rezidencija tapo Šilokarčema. Tuo būdu buvo padėtas pagindas
šiuolaikiško administracinio aparato su griežtai padalintomis funkcijomis ir
paskirtais tarnautojais formavimuisi.
Ši administracinė tvarka mažai pakitusi išsilaikė iki XX a. pradžios. Tik
1910 m. krašto tarėjo Peterso pastangomis į vieną Šilokarčemos bendruomenę
buvo sujungtos iki tol atskiromis laikytos Šilokarčemos, Žibų, Cintjoniškių,
Barzdūnų bendruomenės. Nors miesto teisių Šilokarčema vis dar neturėjo,
tačiau ši gyvenvietė su 3 350 gyventojų jau seniai buvo atsikračiusi
kaimiško charakterio ir buvo laikoma vidutiniu Rytų Prūsijos miestu.
Neformaliu miesto burmistru tuomet tapo buvęs Šilokarčemos bendruomenės
atstovas Franz Treichler. Anuometinį Šilokarčemos siekį tapti miestu aiškiai
rodė ir įvesti gatvių pavadinimai.
Prie miesto teisių klausimo buvo grįžta 1926 m., kuomet Klaipėdos kraštas
jau priklausė Lietuvai, o Šilokarčema buvo pervadinta Šilute. Tuomet Šilutės
seniūnijos susirinkime iškeltam miesto teisių suteikimo Šilutei klausimui
nepritarė nei apskrities valdyba, nei Klaipėdos direktorija. Tad oficialiai
Šilutė ir toliau liko kaimu.
Tolesnis Šilutės teritorinis išsiplėtimas įvyko 1939 m. balandžio mėn., kai
Vokietija jau buvo susigrąžinusi Klaipėdos kraštą į miestą buvo įjungtos
gretimos Verdainės, Šlažų bendruomenės bei Šilokarčemos dvaras. Netrukus po
to sekė naujas prašymas dėl miesto teisių suteikimo. Veikiausiai siekdama
pagyvinti apmirusį ūkį, nes iš krašto ir miesto buvo pasitraukę žydai ir
dalis lietuvių, Reicho valdžia provincijos oberprezidentui 1941 m. suteikė
įgaliojimus Šilutę paskelbti miestu. Iškilminga miesto teisių Šilutei
paskelbimo ceremonija įvyko 1941 m. rugsėjo 27 d. 19 val. Liaudies mokyklos
auloje, kur ant išpuoštų sienų kabėjo ir naujai miestui sukurtas herbas.
Oficialiai pirmuoju burmistru tapo Eduard Weberstaedt. Nuo tada mieste viena
kitą papildydamos, greta veikė dvi valdžios institucijos naujai suformuota
savivaldybės administracija ir apskrities valdžia. Tad Šilutė, iki tol
buvusi didžiausiu Rytprūsių kaimu, virto jauniausiu Reicho miestu. Iškilmėse
kalbėjęs nacionalsocialistų vadas Šilutės apskričiai Fritz Bingau vis dėlto
išreiškė pageidavimą ir linkėjo, kad Šilutė netaptų nudailintu didmiesčiu,
bet tik provincijos miestu ar miestu valstiečiams.
Miesto ūkinė raida
Iki pat XIX a. vidurio Šilokarčemos ūkis, nepaisant čia jau nuo XVI a.
vykusių didelių turgų ir prekymečių, apsiribojo vien tik smuklių, alaus
daryklų, keleto malūnų ir kelių dešimčių amatininkų veikla. Dar XIX a.
pirmoje pusėje apskrities valdytojas Fr.Leopold Zobel von Zabeltiz trumpai,
bet taikliai apibūdino tokią padėtį: Žemės ūkis ir pramonė šiame krašte dar
tik pradeda vystytis, verslai apsiriboja vien gyventojų poreikių tenkinimu,
o prekyba vien žaliavos produktais. Nereikia pamiršti, kad šiame regione
išskirtinai dominavo žemdirbystė ir kaimiškas charakteris. Pasak 1867 m. čia
lankiusio vokiečių žurnalisto O.Glagau, Šilokarčemos apskrityje nebuvo nė
vieno didelio miesto vien tik miesteliai. Nuo Vėluvos iki Klaipėdos
visame 20 mylių kelyje užtinki tik kaimus ir miestelius. Dar 1916 m.
ataskaitoje išskirta, kad 74 % Šilutės apskrities gyventojų dirbo žemės
ūkyje, vos 9 % - pramonėje bei 4 % - prekyboje. Tuo tarpu Vakarų Prūsijoje
ir Vokietijoje žemės ūkiu užsiėmė tik 28 % gyventojų, o pramone bei prekyba
- 42 % ir 13 %.
XIX a. antroje pusėje visoje Europoje, tuo pačiu ir Prūsijoje, prasidėjusi
industrializacijos banga, nors pavėlavusi, pasiekė ir jos periferinius
regionus. Šilokarčemos apskrityje pirmiausia buvo sukurtas visiškai naujas
kelių tinklas, o pro patį miestelį pravestos svarbios susisiekimo ir ryšių
linijos: 1850 m. nutiestas pro Šilokarčemą ėjęs Tilžės-Klaipėdos plentas bei
1875 m. plačiojo geležinkelio linija; 1872 m. baigtas tiesti
Šilokarčemos-Rusnės kelias, 1875-1880 m. išgrįsta Šilokarčema-Žibai kelio
atkarpa, o 1894 m. kelias Žibai-Grabupiai-Ramučiai. 1862 m. miestelis buvo
prijungtas prie Tilžė-Klaipėda telegrafo linijos, jame įsteigta telegrafo
stotis; 1894 m. iš Tilžės į Klaipėdą per Šilokarčemą buvo nutiesta telefono
linija.
Miestelyje XIX a. pabaigoje veikė malūnas, lentpjūvė, plytinė, žemės ūkio
mašinų, sūrių gamykla, alaus darykla, spaustuvė ir stambiausia įmone
apskrityje ilgai išlikusi - 1882 m. Traksėdžiuose įsteigtas durpių kraiko
fabrikas. 1907 m. Verdainėje buvo pastatytas dujų fabrikas, kuriame gamintos
dujos pradėtos tiekti į visuomeninius pastatus, jomis apšviestos gatvės.
1924 m. įsteigta Šilokarčemos elektros stoties bendrovė.
Šilutė niekada neišaugo į pramoninį miestą, todėl iki Antrojo pasaulinio
karo šioje srityje įvyko tik nežymūs pokyčiai. Galima paminėti tarpukaryje
čia atsidariusias spirito (likerio), savo filialus įkūrusias Klaipėdos bei
Tilžės alaus daryklas, saldainių fabrikus, įsteigtą antrą spaustuvę bei čia
veikusią mineralinio vandens ir vaisvandenių gamyklą. 1940 m. Šilutėje
dukterinę įmonę įkūrė Hamburgo vaisių ir daržovių konservų fabrikas, kuriam
žaliavą pristatydavo apylinkių ūkininkai. Prasidėjus karui, šis fabrikas
gavo karinius užsakymus, todėl buvo pripažinta svarbia karo pramonės įmone.
Savo skyrių miestelyje buvo atidariusi ir Štetine, subombarduota Willy
Walter medžio apdirbimo įmonė, kuri čia specializavosi vien langų bei durų
gamyba. Deja, tarpukaryje buvo patirta ir nuostolių - nustojo veikti senas
tradicijas turėjęs W.Dingfeldo žemės ūkio mašinų fabrikas. Neatlaikęs vis
didėjusios konkurencijos jis buvo priverstas nutraukti mašinų gamybą, o savo
įmonę paversti remonto dirbtuvėmis bei tapti prekybininku.
Verta dar paminėti, kad Šilutės uosto, statyto 1912-1917 m., pusiasalyje
buvo įsikūrusi laivų statykla. Iš tikro tai tebuvo tik nedidelės dirbtuvės,
kuriose Michelis Daszenies, šilutiškių Potschkos ir Bernoto užsakymu, buvo
pastatęs dvi motorvaltes Windenburg ir Willy.
Iki Pirmojo pasaulinio karo Šilutėje klestėję visų rūšių amatai, vėliau dėl
išplitusios fabrikinės gamybos būdų buvo palaipsniui priversti pasitraukti
iš pagrindinės prekybos rinkos, beatliko tik antraplanį vaidmenį. Amatininkų
įmonėlės pamažu virto taisyklomis bei remonto dirbtuvėlėmis. 1943 m. Šilutės
mieste buvo užregistruota 190 smulkių pramonės įmonių, dirbtuvių, pavienių
amatininkų.
Tai, kad Šilutėje pramonė taip ir liko užuomazgos stadijoje, pirmiausia
nulėmė gamtinių išteklių nebuvimas, Klaipėdos bei Tilžės miestų kaimynystė
ir šio krašto palinkimo į žemės ūkį tradicija. Vokiečių istoriografijoje
neretai nurodoma dar viena svari priežastis esą Šilutė buvo padidintos
rizikos zonoje, t.y. ji buvo pasienio miestas, į kurį investuoti visada buvo
šiek tiek rizikinga.
Keletas pastabų dėl miesto užstatymo
Pavieniai gyvenvietės užstatymai buvo vykdomi nuolat. Antai dar 1845 m. buvo
pastatyti teismo rūmai su 200 vietų kalėjimu, 1854 m. katalikų bažnyčia,
1892 m. apskrities ligoninė, 1905 m. Žibų katalikų našlaičių prieglaudos
namai, 1909 m. paštas bei triaukštis Germanijos viešbutis ir t. t.
Tačiau bene pirmąkart planingai ir architektūriškai suderintos statybos
Šilutėje prasidėjo tik po 1910 m., kai Šilokarčema, Žibai, Cintjoniškiai ir
Barzdūnai buvo sujungti į vientisą juridinį vienetą. Tuomet tam reikalui
buvo įsteigtas net apskrities architekto etatas, kurį užėmė architektas
Gewitschas. Pasak amžininkų, 1910-1914 m. vyko tokios statybos, kokių Šilutė
iki tol nebuvo mačiusi. Pagal architekto Gewitscho parengtą projektą per
kelerius metus buvo pastatyta gausybė pastatų: pagrindinės gatvės abiejose
pusėse iškilo eilė privačių namų, siaurojo geležinkelio stotis su linija,
vedusia į Kuliešus, gaisrinė, klebonija. Tokiu būdu buvo užpildytos
žiojėjusios neužstatytų sklypų spragos tarp Šilokarčemos ir Žibų. Be to,
dabartinėje Žalgirio gatvėje buvo pastatyta sinagoga, Liepų g.
Krikščioniškos draugijos koplyčia, o priešais ją - miesto bendruomenės
atstovo Franzo Treichlerio biuras.
Itin reikšmingą postūmį miestelio užstatymo raidai suteikė Šilokarčemos
dvaro savininkas H. Scheu, miesto bendruomenei perleidęs bei pardavęs dalį
jam priklausiusių sklypų miesto vystymui svarbiose vietose. Iki tol
Šilokarčemos gyvenvietė buvo tarsi sala, apsupta dvaro žemių, kurios taipogi
kliudė architektūriniam Šilokarčemos ir Žibų susijungimui. Dvarininko
suteikti sklypai leido išplėsti turgaus aikštę, įrengti uostą, prie kurio
privažiavimas buvo išgrįstas akmenimis ir atvesta siaurojo geležinkelio
linija. Dvaro žemėje iškilo jau minėta apskrities ligoninė, paštas,
gaisrinė, mokykla. Pastarųjų statybų rezultate gyvenvietė įgavo naujų
miestietiškų bruožų, vėl išaugo Šilokarčemos reikšmė iki tol svarbios
miestui įstaigos kūrėsi ir koncentravosi Žibuose. Tai gerai parodo ir
gyventojų pasiskirstymas šiose teritorijose: 1905 m. Šilokarčemoje gyveno
957, o Žibuose net 1 775 žmonės.
Tarpukario laikotarpiu miestas sparčiai plėtėsi toliau. Iš naujai iškilusių
pastatų paminėti tik svarbesni: po gaisro buvo atstatyta Herderio gimnazija,
naujai pastatyta evangelikų bažnyčia, lietuviška gimnazija, elektrinė,
saldainių fabrikas, Susivienijimo banko pastatas, pieninė ir kt. Buvę
laisvi sklypai buvo išnaudoti ir sodybų statyboms. Atokiau nuo miesto centro
buvo suformuotos 3 nausėdijos su standartinių namų sodybomis, o Vilų gatvėje
išdygo daugiabutis dešimčiai šeimų ir kt.
Bene labiausiai užpildyta bei sumaniai išnaudota tuomet buvo prestižine ir
komerciškai paklausia tapusi centrinė (Tilžės-Lietuvininkų g.) miesto gatvė,
o taip pat - turgaus aikštė. Būdamos iš visų pusių apsuptos komercinės ir
visuomeninės paskirties pastatais centrinė gatvė ir turgaus aikštė 5,5
tūkst. miestelio gyventojams turėjo sukurti vietinio Wallstreeto įvaizdį. |