Bendras Šilutės laikraščio
"Šilokarčema" ir
Šilutės kraštotyros draugijos
projektas 

Projektą remia:


 

                                    Leidinys pamario krašto kultūrai

               2008 gegužės 27d. Nr. 10 (58)

 


Pradžia Komentarai Kultūros ženklai Kūryba Šilainė

Archyvas

Kontaktai

     
  Šilutė: miestietiškos raidos metmenys. I dalis  
 


Darius BARASA, Šilutės muziejaus muziejininkas

Ar tinka mums miestietiškos drapanos?

Šilutiškiai jau įprato kasmet paskutinę pavasario dieną linksmai paminėti vieną smagiausių čionykščių šventadienių – Miesto šventę (pirmoji įvyko 1991 m.), tuo tarsi sau ir kitiems parodydami, kad miestietiškas gyvenimo būdas čia jau prigijo ir nebėra jokia strimgalviška siekiamybė. Pati Miesto šventė irgi jau nė iš tolo nebeprimena Žemaitijos miestelių atlaidų ar prekymečių. Tuo, rodos, sėkmingai tolstama nuo lietuviui įprasto kaimiško charakterio, tampama miestietiškos, nesvarbu, kad ir provincijos, kultūros kūrėjais bei vartotojais.

Vis dėlto nedera pamiršti, kad dar dažnas vyresnis, dabar save miestelėnu besivadinantis šilutiškis, yra tik neseniai pabėgęs nuo “žagrės ir šiaudinės pastogės”. Nėra ko stebėtis, nes lietuviško miesčioniškumo tradicija dar nesiekia nė šimtmečio. Moderni lietuvių tauta kilo iš kaimo ir dar ne taip seniai lietuvis mieste buvo tartum svetimkūnis. Tai pasakytina apie lietuvius tiek Didžiojoje, tiek Mažojoje Lietuvoje (pvz.: XX a. pr. lietuviai Šilutėje nesudarė nė 30 proc. miestelio gyventojų). Kai įsivaizduojame XIX a.-XX a. pr. miestą, jame lengva pamatyti prekybininką žydą, lenką ar vokietį, bet jokiu būdu ne lietuvį. Kitaip nei lenkai ar vokiečiai, mes net neturime miestietiškos tautosakos elementų - visa lietuvių tautosaka yra kaimiška, kur miestas buvo suvoktas kaip nedorybių šaltinis, ir tik visa, kas iš kaimo, buvo tyra bei gera. Tad iškeisti “valstietiškus marškinius” į “miestietišką sermėgą” buvo kone tolygu išsižadėti lietuviškumo ir tapti vertelga bei apgaudinėtoju “maklieriumi”. Tarpukario nepriklausomybės metai ir tautinė propaganda “Lietuva – lietuviams” iš esmės pakeitė neigiamą miestiečio kategorijos supratimą. Tuomet lietuviai patys ėmė kurti miesto pramonę ir savą miestiečių sluoksnį.

Šiandien jau niekas nebenori būti vadinamas kaimiečiu, nepaisant to, kad riba tarp kaimo ir miesto tapo labai sąlyginė. Miesto ir kaimo sąvokos dabar jau neapibrėžia individo socialinio statuso ar išsilavinimo. Paprasčiausiai ant kiekvieno žmogaus gerai matyti, kurie “rūbai” – “miestietiški ar kaimiški” - jam labiausiai tinka.

Miesto apibrėžtis

Kokią gyvenvietę praeity ir šiandien galima vadinti miestu? Paprastai išskiriami šie pagrindiniai bruožai: pirma, miestas turi turėti savivaldos teisę ar būti kokio nors teritorinio vieneto administracinis centras. Antra, jis neįsivaizduojamas be pramonės ir verslo įmonių. Galiausiai miestas visada buvo kultūros ir pramogų sinonimu. Kad Šilutė šiandien mažiau ar daugiau atitinka šiuos kriterijus, vargu ar kas puls ginčytis. Tačiau visuomet įdomu patirti, kada ir kaip ji tokia tapo, kokie yra jos tapsmo miestu pagrindiniai bruožai.

Nuo smuklės iki miesto

Iki XVIII a. pr. Šilokarčemos-Verdainės gyvenvietė, nepaisant čia veikusios garsios turgavietės, parapijos bei klestėjusių smuklių, administraciniu požiūriu vaidino tik antraeilį vaidmenį. Dar XVI a. Šilokarčemos sričiai paskirtas krašto posėdininkas (Landschoeppe) buvo pavaldus Rusnės burgrafui, o ir bažnytiniu atžvilgiu vadovavimas ėjo iš tos pačios Rusnės. Iki tol aptarnauta pastarosios kunigo, Verdainės parapija savarankiška tapo tik po 1604 m.

Didesnį savarankiškumą vietovė įgavo 1722 m., kai vykdant administracines reformas, vietoj taip vadinamojo Rusnės kameramto, kuriam priklausė Šilokarčema-Verdainės gyvenvietė, buvo suformuoti du – Rusnės ir Šilokarčemos – valsčiai, o kiekvienam jų paskirta po valdytoją (Amtmann). Deja, naujieji valdytojai pirmiausia tapo stambiais dvarininkais bei naujai įkurto karališko Šilokarčemos dvaro nuomotojais ir tik po to valsčių administratoriais. O tai negalėjo neatsiliepti lėtesniems gyvenvietės ir valsčiaus vystymosi tempams.

Bemaž tuo pat metu 1721 m. ir 1725-1731 m., siekiant atkurti 1709-1711 m. maro nualintą ūkį, Prūsijos valdžios iniciatyva buvo sumanyta Šilokarčemos-Verdainės gyvenvietėse įsteigti miestą, kaip kad 1721-1725 m. buvo padaryta Ragainėje, Stalupėnuose, Darkiemyje, Gumbinėje, Geldapėje ir kt. Dėl Klaipėdos, Tilžės miestiečių prieštaravimų ir miesto kūrimui reikėjusių didelių išlaidų šis sumanymas nebuvo įgyvendintas. Šiai nesėkmei įtakos turėjo ir neigiama Šilokarčemos valsčiaus valdytojo Fr.Wernerio nuostata, nes miesto įkūrimo atveju jis būtų buvęs priverstas pasitraukti iš Šilokarčemos, kaip kad panašiai su juo atsitiko Pilkalnyje.

Kitas svarbus administracinis pertvarkymas įvyko 1818 m., kuomet iš Verdainės, Rusnės, Kintų, Kalninkų bei Šakūnų parapijų buvo sudaryta Šilokarčemos apskritis, o jai vadovauti paskirtas krašto tarėjas (Landrat), kurio rezidencija tapo Šilokarčema. Tuo būdu buvo padėtas pagindas šiuolaikiško administracinio aparato su griežtai padalintomis funkcijomis ir paskirtais tarnautojais formavimuisi.

Ši administracinė tvarka mažai pakitusi išsilaikė iki XX a. pradžios. Tik 1910 m. krašto tarėjo Peterso pastangomis į vieną Šilokarčemos bendruomenę buvo sujungtos iki tol atskiromis laikytos Šilokarčemos, Žibų, Cintjoniškių, Barzdūnų bendruomenės. Nors miesto teisių Šilokarčema vis dar neturėjo, tačiau ši gyvenvietė su 3 350 gyventojų jau seniai buvo atsikračiusi kaimiško charakterio ir buvo laikoma vidutiniu Rytų Prūsijos miestu. Neformaliu miesto burmistru tuomet tapo buvęs Šilokarčemos bendruomenės atstovas Franz Treichler. Anuometinį Šilokarčemos siekį tapti miestu aiškiai rodė ir įvesti gatvių pavadinimai.

Prie miesto teisių klausimo buvo grįžta 1926 m., kuomet Klaipėdos kraštas jau priklausė Lietuvai, o Šilokarčema buvo pervadinta Šilute. Tuomet Šilutės seniūnijos susirinkime iškeltam miesto teisių suteikimo Šilutei klausimui nepritarė nei apskrities valdyba, nei Klaipėdos direktorija. Tad oficialiai Šilutė ir toliau liko kaimu.

Tolesnis Šilutės teritorinis išsiplėtimas įvyko 1939 m. balandžio mėn., kai Vokietija jau buvo susigrąžinusi Klaipėdos kraštą – į miestą buvo įjungtos gretimos Verdainės, Šlažų bendruomenės bei Šilokarčemos dvaras. Netrukus po to sekė naujas prašymas dėl miesto teisių suteikimo. Veikiausiai siekdama pagyvinti apmirusį ūkį, nes iš krašto ir miesto buvo pasitraukę žydai ir dalis lietuvių, Reicho valdžia provincijos oberprezidentui 1941 m. suteikė įgaliojimus Šilutę paskelbti miestu. Iškilminga miesto teisių Šilutei paskelbimo ceremonija įvyko 1941 m. rugsėjo 27 d. 19 val. Liaudies mokyklos auloje, kur ant išpuoštų sienų kabėjo ir naujai miestui sukurtas herbas. Oficialiai pirmuoju burmistru tapo Eduard Weberstaedt. Nuo tada mieste viena kitą papildydamos, greta veikė dvi valdžios institucijos – naujai suformuota savivaldybės administracija ir apskrities valdžia. Tad Šilutė, iki tol buvusi didžiausiu Rytprūsių kaimu, virto jauniausiu Reicho miestu. Iškilmėse kalbėjęs nacionalsocialistų vadas Šilutės apskričiai Fritz Bingau vis dėlto išreiškė pageidavimą ir linkėjo, kad Šilutė netaptų nudailintu didmiesčiu, bet tik provincijos miestu ar miestu valstiečiams.

Miesto ūkinė raida

Iki pat XIX a. vidurio Šilokarčemos ūkis, nepaisant čia jau nuo XVI a. vykusių didelių turgų ir prekymečių, apsiribojo vien tik smuklių, alaus daryklų, keleto malūnų ir kelių dešimčių amatininkų veikla. Dar XIX a. pirmoje pusėje apskrities valdytojas Fr.Leopold Zobel von Zabeltiz trumpai, bet taikliai apibūdino tokią padėtį: “Žemės ūkis ir pramonė šiame krašte dar tik pradeda vystytis, verslai apsiriboja vien gyventojų poreikių tenkinimu, o prekyba – vien žaliavos produktais”. Nereikia pamiršti, kad šiame regione išskirtinai dominavo žemdirbystė ir kaimiškas charakteris. Pasak 1867 m. čia lankiusio vokiečių žurnalisto O.Glagau, Šilokarčemos apskrityje nebuvo nė vieno didelio miesto – vien tik miesteliai. “Nuo Vėluvos iki Klaipėdos visame 20 mylių kelyje užtinki tik kaimus ir miestelius”. Dar 1916 m. ataskaitoje išskirta, kad 74 % Šilutės apskrities gyventojų dirbo žemės ūkyje, vos 9 % - pramonėje bei 4 % - prekyboje. Tuo tarpu Vakarų Prūsijoje ir Vokietijoje žemės ūkiu užsiėmė tik 28 % gyventojų, o pramone bei prekyba - 42 % ir 13 %.

XIX a. antroje pusėje visoje Europoje, tuo pačiu ir Prūsijoje, prasidėjusi industrializacijos banga, nors pavėlavusi, pasiekė ir jos periferinius regionus. Šilokarčemos apskrityje pirmiausia buvo sukurtas visiškai naujas kelių tinklas, o pro patį miestelį pravestos svarbios susisiekimo ir ryšių linijos: 1850 m. nutiestas pro Šilokarčemą ėjęs Tilžės-Klaipėdos plentas bei 1875 m. plačiojo geležinkelio linija; 1872 m. baigtas tiesti Šilokarčemos-Rusnės kelias, 1875-1880 m. išgrįsta Šilokarčema-Žibai kelio atkarpa, o 1894 m. – kelias Žibai-Grabupiai-Ramučiai. 1862 m. miestelis buvo prijungtas prie Tilžė-Klaipėda telegrafo linijos, jame įsteigta telegrafo stotis; 1894 m. iš Tilžės į Klaipėdą per Šilokarčemą buvo nutiesta telefono linija.

Miestelyje XIX a. pabaigoje veikė malūnas, lentpjūvė, plytinė, žemės ūkio mašinų, sūrių gamykla, alaus darykla, spaustuvė ir stambiausia įmone apskrityje ilgai išlikusi - 1882 m. Traksėdžiuose įsteigtas durpių kraiko fabrikas. 1907 m. Verdainėje buvo pastatytas dujų fabrikas, kuriame gamintos dujos pradėtos tiekti į visuomeninius pastatus, jomis apšviestos gatvės. 1924 m. įsteigta Šilokarčemos elektros stoties bendrovė.

Šilutė niekada neišaugo į pramoninį miestą, todėl iki Antrojo pasaulinio karo šioje srityje įvyko tik nežymūs pokyčiai. Galima paminėti tarpukaryje čia atsidariusias spirito (likerio), savo filialus įkūrusias Klaipėdos bei Tilžės alaus daryklas, saldainių fabrikus, įsteigtą antrą spaustuvę bei čia veikusią mineralinio vandens ir vaisvandenių gamyklą. 1940 m. Šilutėje dukterinę įmonę įkūrė Hamburgo vaisių ir daržovių konservų fabrikas, kuriam žaliavą pristatydavo apylinkių ūkininkai. Prasidėjus karui, šis fabrikas gavo karinius užsakymus, todėl buvo pripažinta svarbia karo pramonės įmone. Savo skyrių miestelyje buvo atidariusi ir Štetine, subombarduota Willy Walter medžio apdirbimo įmonė, kuri čia specializavosi vien langų bei durų gamyba. Deja, tarpukaryje buvo patirta ir nuostolių - nustojo veikti senas tradicijas turėjęs W.Dingfeldo žemės ūkio mašinų fabrikas. Neatlaikęs vis didėjusios konkurencijos jis buvo priverstas nutraukti mašinų gamybą, o savo įmonę paversti remonto dirbtuvėmis bei tapti prekybininku.

Verta dar paminėti, kad Šilutės uosto, statyto 1912-1917 m., pusiasalyje buvo įsikūrusi laivų statykla. Iš tikro tai tebuvo tik nedidelės dirbtuvės, kuriose Michelis Daszenies, šilutiškių Potschkos ir Bernoto užsakymu, buvo pastatęs dvi motorvaltes – “Windenburg” ir “Willy”.

Iki Pirmojo pasaulinio karo Šilutėje klestėję visų rūšių amatai, vėliau dėl išplitusios fabrikinės gamybos būdų buvo palaipsniui priversti pasitraukti iš pagrindinės prekybos rinkos, beatliko tik antraplanį vaidmenį. Amatininkų įmonėlės pamažu virto taisyklomis bei remonto dirbtuvėlėmis. 1943 m. Šilutės mieste buvo užregistruota 190 smulkių pramonės įmonių, dirbtuvių, pavienių amatininkų.

Tai, kad Šilutėje pramonė taip ir liko užuomazgos stadijoje, pirmiausia nulėmė gamtinių išteklių nebuvimas, Klaipėdos bei Tilžės miestų kaimynystė ir šio krašto palinkimo į žemės ūkį tradicija. Vokiečių istoriografijoje neretai nurodoma dar viena svari priežastis – esą Šilutė buvo padidintos rizikos zonoje, t.y. ji buvo pasienio miestas, į kurį investuoti visada buvo šiek tiek rizikinga.

Keletas pastabų dėl miesto užstatymo

Pavieniai gyvenvietės užstatymai buvo vykdomi nuolat. Antai dar 1845 m. buvo pastatyti teismo rūmai su 200 vietų kalėjimu, 1854 m. –katalikų bažnyčia, 1892 m. – apskrities ligoninė, 1905 m. – Žibų katalikų našlaičių prieglaudos namai, 1909 m. – paštas bei triaukštis “Germanijos” viešbutis ir t. t. Tačiau bene pirmąkart planingai ir architektūriškai suderintos statybos Šilutėje prasidėjo tik po 1910 m., kai Šilokarčema, Žibai, Cintjoniškiai ir Barzdūnai buvo sujungti į vientisą juridinį vienetą. Tuomet tam reikalui buvo įsteigtas net apskrities architekto etatas, kurį užėmė architektas Gewitschas. Pasak amžininkų, 1910-1914 m. vyko tokios statybos, kokių Šilutė iki tol nebuvo mačiusi. Pagal architekto Gewitscho parengtą projektą per kelerius metus buvo pastatyta gausybė pastatų: pagrindinės gatvės abiejose pusėse iškilo eilė privačių namų, siaurojo geležinkelio stotis su linija, vedusia į Kuliešus, gaisrinė, klebonija. Tokiu būdu buvo užpildytos žiojėjusios neužstatytų sklypų spragos tarp Šilokarčemos ir Žibų. Be to, dabartinėje Žalgirio gatvėje buvo pastatyta sinagoga, Liepų g. – Krikščioniškos draugijos koplyčia, o priešais ją - miesto bendruomenės atstovo Franzo Treichlerio biuras.

Itin reikšmingą postūmį miestelio užstatymo raidai suteikė Šilokarčemos dvaro savininkas H. Scheu, miesto bendruomenei perleidęs bei pardavęs dalį jam priklausiusių sklypų miesto vystymui svarbiose vietose. Iki tol Šilokarčemos gyvenvietė buvo tarsi sala, apsupta dvaro žemių, kurios taipogi kliudė architektūriniam Šilokarčemos ir Žibų susijungimui. Dvarininko suteikti sklypai leido išplėsti turgaus aikštę, įrengti uostą, prie kurio privažiavimas buvo išgrįstas akmenimis ir atvesta siaurojo geležinkelio linija. Dvaro žemėje iškilo jau minėta apskrities ligoninė, paštas, gaisrinė, mokykla. Pastarųjų statybų rezultate gyvenvietė įgavo naujų miestietiškų bruožų, vėl išaugo Šilokarčemos reikšmė – iki tol svarbios miestui įstaigos kūrėsi ir koncentravosi Žibuose. Tai gerai parodo ir gyventojų pasiskirstymas šiose teritorijose: 1905 m. Šilokarčemoje gyveno 957, o Žibuose – net 1 775 žmonės.

Tarpukario laikotarpiu miestas sparčiai plėtėsi toliau. Iš naujai iškilusių pastatų paminėti tik svarbesni: po gaisro buvo atstatyta Herderio gimnazija, naujai pastatyta evangelikų bažnyčia, lietuviška gimnazija, elektrinė, saldainių fabrikas, “Susivienijimo” banko pastatas, pieninė ir kt. Buvę laisvi sklypai buvo išnaudoti ir sodybų statyboms. Atokiau nuo miesto centro buvo suformuotos 3 nausėdijos su standartinių namų sodybomis, o Vilų gatvėje išdygo daugiabutis dešimčiai šeimų ir kt.

Bene labiausiai užpildyta bei sumaniai išnaudota tuomet buvo prestižine ir komerciškai paklausia tapusi centrinė (Tilžės-Lietuvininkų g.) miesto gatvė, o taip pat - turgaus aikštė. Būdamos iš visų pusių apsuptos komercinės ir visuomeninės paskirties pastatais centrinė gatvė ir turgaus aikštė 5,5 tūkst. miestelio gyventojams turėjo sukurti vietinio “Wallstreet’o” įvaizdį.

 
     
     Atgal...  

                                                                                                  "Šilainės sodas"  ©  2008 m.