Rubenas BUKAVICKAS

Kintų šokių, teatro ir choro rateliai

Kintų pradžios mokyklos mokytojai Aleksandra ir Stasys Jankevičiai buvo ne tik gabūs pedagogai, bet ir turintys patirties saviveiklininkai, todėl V.Ukrino prašomi, jie ėmėsi vadovauti jungtiniam Kintų bibliotekos bei klubo-skaityklos šokių ir teatro rateliui. Choro vadovu tapo Kintų septynmetės mokyklos muzikos mokytojas Kudirka. Vėliau jį pakeitė M.Žilaitis.

A.Jankevičienė buvo gera šokėja, išmanė choreografiją. Jos vedamos Kintų šokių ratelio repeticijos vykdavo klubo salėje. Repeticijose grojo V.Kiminius. Tačiau labai dažnai nešildomose patalpose A.Jankevičienė peršaldavo ir dėl to sunkiai sirgdavo. Tuo metu ją pavaduodavo Stankiškės pradžios mokyklos mokytoja V.Banevičiūtė (Norkienė).

Dar prieš sudarant jungtinį Kintų klubo šokių ratelį, A.Jankevičienės vadovaujamas Kintų klubo šokių ratelis, drauge su kitais Šilutės apskrities saviveiklininkais, 1948 m. liepos mėn. dalyvavo Šilutės kultūros ir poilsio parko atidarymo proga surengtoje dainų šventėje. Tai buvo oficialus Kintų šokių ratelio debiutas.

Nuo pat pradžių šokių ir chorų ratelių dalyviai rengdavosi pačių pasiūtais tautiniais rūbais, kurie iš esmės buvo kasdieniai rūbai, tik seno pasiuvimo ir pagražinti “tautinėmis” <...aplikacijomis...>. Todėl nenuostabu, kad neprofesionaliai pasiūti jie nebuvo autentiški ir vienodi. Tikri, visiems vienodi tautiniai rūbai būdavo gaunami tik šventinių renginių proga. Juos skirdavo Šilutės švietimo, kultūros ir darbo skyrius. Be to, jis davė nurodymus dėl repertuaro ir pastatymų. Pvz., 1949 m. vasario 25-26 d. Šilutėje, Švietimo, kultūros ir darbo skyrius surengė bibliotekų ir klubų-skaityklų vedėjams seminarą, kuriame nurodė <...pastatymų ir programų repertuarą...>.

S.Jankevičius ėmėsi režisūros, kurios pradmenis pažino prieškarinėje Lietuvoje. Jo vadovaujamas teatro ratelis buvo ypač populiarus tarp jaunimo. Teatro ratelyje taip pat dalyvavo ir keli vyresnio amžiaus Kintų gyventojai: Tadas Auškelis, L.Kiela, Juozas Pocius ir kt. Pirmas ir labiausiai pasisekęs Kintų teatro ratelio pastatymas buvo S.Kymantaitės - Čiurlionienės komedija “Kuprotas oželis”.

Kintų klubo choro ratelio aktyvą taip pat sudarė mokytojai ir klubų-skaityklų vedėjai. Senieji vietos gyventojai sudarė pagrindinę choristų dalį. Kadangi dauguma jų gyveno ne Kintų miestelyje, o už jo ribų, choro ratelis nepasižymėjo geru lankomumu ir, kaip pasekmė to, aktyvia veikla.

1949 m. gruodžio 21 d, aptariant pasiruošimą pirmajai Kintų valsčiaus meno saviveiklos apžiūrai (dainų šventei), paaiškėjo, kad choras yra menkas: jį lankė 15-20 asmenų. Teisindamasis choro vadovas Kudirka pareiškė, kad choras neturi jokio instrumento ir dėl to negali dirbti. “Neįmanoma”, - sakė jis.

Be to, buvo pastebėta, kad Kintų šokių ratelis, nors yra lankomas ir aprūpintas rūbais, yra pakankamai neprofesionalus. Todėl buvo nutarta sujungti atskirus šokių ratelius į vieną - jungtinį. O paaiškėjus, kad <...Ventės, Vabalų ir Kiškių mokyklos...>, t.y. klubai-skaityklos nežada dalyvauti apžiūroje, joms buvo nurodyta, kad <...ši susidariusi padėtis turi būti skubiai taisytina...>.

Baigiant pasiruošimą apžiūrai, 1950 m. kovo 23 d., dalyvaujant Šilutės apskrities švietimo, kultūros ir darbo skyriaus vedėjui Dikiniui ir Šilutės Kultūros namų direktoriui Jonui Dedurkevičiui, Kintų valsčiaus VK dar kartą pripažino, kad choras yra pasiruošęs blogai: narių nepadaugėjo, o esantys nariai nelanko repeticijų. Nepadėjo ir Kintų valsčiaus VK prašymu iš Šilutės apskrities finansų skyriaus į Kintų klubą parvežtas <...trofėjinis pianinas...> (jis stovėjo Kintų evangelikų liuteronų klebonijos pastate įrengtame bendrabutyje).

Visai kas kita buvo jungtinis Kintų bibliotekos ir klubo-skaityklos meno saviveiklos ratelis, kuris buvo pripažintas pasiruošusiu apžiūrai.

Po trijų dienų, kovo 26 d., Kintuose įvyko pirmoji Kintų valsčiaus meno saviveiklininkų šventė – apžiūra. Į Kintus susirinko meno saviveiklininkai iš viso valsčiaus. Kad jų atvykimas būtų užtikrintas, Kintų valsčiaus VK nurodymu, visi valsčiaus ribose buvę kolūkiai skyrė <...porines pastotes...> (vežimus): po dvi nuo kiekvieno kolūkio. Vienintelis Vabalų, Rūgulių ir Aukštumalės kaimus apjungęs kolūkis “Aukštumalė” skyrė tris porines pastotes.

Šis renginys liudijo, kad kultūrinis Kintų valsčiaus gyvenimas įgavo masinį pobūdį.

Tarybinės kultūros masiškumas

Atsigaunančio kultūrinio gyvenimo požymis buvo jo masiškumas. Jam, pagal tarybinę ideologiją, buvo būtina sudaryti sąlygas, t.y. įrengti klubus, aikšteles, stadionus ar parkus. Visa tai Kintų valsčiuje buvo, tik reikėjo sutvarkyti. Ypač apleistas buvo prieškaryje garsus Kintų kurorto paplūdimys ir pušynas.

Pirmais pokario metais visai šalia Kintų miestelio esančią Kuršių marių pakrantę ir greta jos buvusį pušyną Kintų gyventojai aplenkdavo. Nors iš pažiūros takais ir keliais išraizgytas Kintų pušynas atrodė gerai, tai buvo kariškių akylai stebimas ruožas. Todėl kiekvienas, be pateisinamos priežasties išdrįsęs ateiti prie pamario, čia buvo nepageidaujamas. Nenorėdami patekti į kariškių akiratį, vietos gyventojai vengė pamario. Tiesa, pats pamarys naujiesiems Kintų valsčiaus gyventojams nepatiko, nes vandens gylis čia siekė vos iki kelių, o braidyti po vandenį buvo ypač nesaugu: dugne gulėjo įvairūs daiktai (!), pasitaikė ir sprogmenų. Nelankomas ir neprižiūrimas Kintų pamarys bei greta jo buvęs gražus pušynas netruko užželti. Dėl to, net ir pasikeitus Kintų pamario režimui, Kintų paplūdimys ir pušynas dar ilgai nebuvo tvarkomi. Pirmieji viską patikrino landūs Kintų miestelio vaikai. Po to čia dirbdami pamarį ištyrinėjo žvejai, o Kintų miestelio aplinkos tvarkymo darbus pradėjo Kintų komjaunimo organizacija. 1949 m. pavasarį, dalyvaujant Kintų valsčiaus pradžios mokyklų mokytojams ir mokiniams, Kintų komjaunuoliai ketino sutvarkyti visas sporto aikšteles ir Kintų pamario link vedusius takus, tačiau išskyrus tinklinio tinklo pakabinimą ir tvoros prie stadiono nugriovimą ji daugiau nieko nepadarė. Nebaigti darbai liko ir Kintų pušyne, kur komjaunuoliai padėjo sutvarkyti takus, padaryti suoliukus. Tačiau neprižiūrimi takai ir suoliukai greitai apžėlė dilgėlėmis bei kitokiomis piktžolėmis. Pvz., pagal originalų S.Jankevičiaus sumanymą, suoliukai buvo sudėti iš velėnos.

Pradėti organizuotus Kintų pamario tvarkymo darbus paskatino 1949 m. vasaros pradžioje “Šilutės Tiesoje” (Nr. 46) išspausdintas straipsnis “Apleistas valsčius”. “<...Kintų miestelis yra vienas gražiausių mūsų apylinkėje. Tai yra mūsų apskrities vasarvietė, kur poilsio dienomis suplaukia didelis skaičius apskrities dirbančiųjų. Šalia miestelio auga gražus pušynas, kurį atitinkamai sutvarkius galima būtų įrengti puikų parką...>.” - buvo rašoma šiame straipsnyje. Reaguodamas į kritinį straipsnį Kintų valsčiaus VK <...įtraukė klausimą...> dėl Kintų parko į Kintų valsčiaus D.Ž.D.T. sesiją. 1949 m. liepos 4 d. vykusioje sesijoje kalbėjęs Kintų valsčiaus VK sekretorius L.Kiela pažymėjo, kad <...darbo ne taip jau daug, bet kažkodėl tai padaryti niekaip neįstengia Kintų valsčiaus vadovai. Pats miestelis ir pušynas dabar randasi apgailėtiname stovyje. Miestelio gatvės prišiukšlintos, nevalomos. Tvoros išvartytos, aikštelės nesutvarkytos...>.

Parko sutvarkymo tikslui buvo sudaryta komisija. Jai prižiūrint, kaip ir buvo numatyta, visi darbai buvo atlikti iki liepos 30 d. Taip pat buvo susirūpinta <...Kintų “Ribkoopo” krautuvės Nr. 56...>, vienintelės parduotuvės Kintuose, darbu. Tuo metu ji dirbo nereguliariai: priklausomai nuo naujų prekių gavimo. Be to, pagrindinės prekės (duona, miltai, cukrus, degtinė ir kt.) buvo parduodamos tik <...su rulonais...> (su talonais). Visa tai vietiniams gyventojams bei atvykėliams kėlė nepatogumų. Todėl sesijoje, <...greta parko klausimo..>, buvo <...įneštas pageidavimas, kad minėta krautuvė būtų punktualiau atidaroma ir nustatytos prekiavimo dienos...>.

Vis dėlto tai neatbaidė į Kintų paplūdimį iš visos Šilutės apskrities plūstelėjusių pirmųjų, nepretenzingų poilsiautojų. Didžiausia pramoga jiems buvo plaukiojimas valtimis. Jau tuo laiku rengiamoms ekskursijoms (Kintai – Ventė – Mingė) <...pramogai ir pasivažinėjimui grupėmis iki 10 asmenų...> buvo nuomojami laivai ir valtys. Kadangi visas Kintų valsčiaus teritorijoje buvęs <...laivynas...> priklausė žvejų artelei “Roza Liuksemburg” ji už valties nuomą ėmė po 3 rb. už valandą. Be to, poilsiautojų saugumui užtikrinti skyrė juos lydintį <...žveją – irkluotoją...>, kuris už atliktą darbą gaudavo pusę tos sumos. Artelė pirmoji pasirūpino ir poilsiautojų apgyvendinimu. Pvz., rengiantis Lietuvos TSR 10-ųjų metinių minėjimui, Šturmų kaime, viename iš <...fondinių namų...> žvejų artelė “Roza Liuksemburg” įrengė svečių kambarį, kuriame buvo apgyvendinami į Ventę atvykstantys “svečiai”.

1949-1950 m. kultūrinis gyvenimas Kintų valsčiuje įgavo gerai organizuotos ir idėjiškai pagrįstos veiklos bruožus, kuriuos nulėmė ateistinė propaganda ir visuotinė kolektyvizacija.

Ateistinė propaganda ir kolektyvizacija

Reikšmingi įvykiai, paveikę įprastą, tiek senųjų, tiek naujųjų Kintų valsčiaus gyventojų gyvenimo būdą, buvo 1948 m. prasidėjusi ateistinė propaganda ir visuotinė kolektyvizacija.

Visuotinę ateistinę, t.y. antireliginę propagandą paskatino 1948 m. liepos 9 d. priimtas Lietuvos komunistų partijos CK biuro nutarimas, numatęs visų ideologinio poveikio priemonių panaudojimą ateistinės propagandos tikslams. Pagal jį svarbiausiomis antireliginės propagandos priemonėmis tapo tarybinė spauda ir paskaitų skaitymas. Nors per visą aptariamąjį laikotarpį Kintų valsčiaus klubuose-skaityklose buvo skaitomi antireliginiai straipsniai iš laikraščių, specialių, antireliginės tematikos paskaitų nebuvo daug. Dažniausiai buvo šviečiamojo-propagandinio pobūdžio paskaitos apie komunizmo statybas ir kapitalistinį imperializmą. Tačiau tai nereiškė, kad tarybinė Kintų valsčiaus valdžia nesikišo į valsčiaus gyventojų privatų gyvenimą. Pagrindiniu šio darbo organizatoriumi pirmaisiais pokario metais buvo Šilutės apskrities švietimo, kultūros ir darbo skyrius.

Jis skyrė klubų-skaityklų vedėjus, o abejojant pastarųjų kvalifikacija ir idėjiniu patikimumu, jiems siuntė centre parengtus ir cenzūros patikrintus tekstus bei nurodymus dėl darbo planų sudarymo. Be to, rengė centre paruoštų lektorių išvykas į valsčių centrus. Pvz., pagal Šilutės <...Kultūros-Švietimo darbo skyriaus...> 1948 m. rugpjūčio mėn. darbo planą kultūros namų direktoriui ir meno vadovui buvo nurodyta 13, 14 ir 22 dienomis <...išvykti į valsčius su veikalu “Naujas žmogus” ir paskaitomis...>.

Pasikeitęs požiūris į žmogų ir tradicines vertybes skausmingai palietė visus Kintų valsčiaus gyventojus, ypač netradicine tapusią Kintų evangelikų liuteronų bendruomenę.

Kadangi tradicinės šventės buvo prilygintos <...religinėms...> ir dėl to nebeminimos, seniesiems vietos gyventojams liko tik viena proga tradiciniams susirinkimams – kapinių šventės. Ypač iškilmingai jos buvo švenčiamos Mingės kaimo kapinėse. Susirinkusieji gegužės pabaigoje (tarp sėjos pabaigos ir šienapjūtės pradžios), garsiai skambant varinių triūbų palydai, čia giedodavo giesmes. Naujieji Kintų valsčiaus gyventojai buvo linkę priimti naujas tarybines šventes ir net rodyti pavyzdinį lojalumą tarybinei valdžiai. Jų bendruomenė, dėl mišrumo ir tarpusavyje tvyrojusio nepasitikėjimo (iš įvairių vietų čia suvažiavę žmonės vieni kitų gerai nepažinojo), stengėsi viešai nerodyti juos vienijančių tradicijų. Netrukus visos naujos valdžios primestos šventės pasidarė tokios pat įprastos kaip apdovanojimai už bendražmogiškas vertybes. Pvz., 1948 m. liepos 28 d. Kintų valsčiaus VK priėmė nutarimą <...skirti daugiavaikėms motinoms ordinus ir medalius...>. Tuo metu, pagal valsčiaus <...Moterų organizatorės Lombardaitės...> apdovanojimui pateiktą sąrašą, Kintų valsčiuje buvo 9 penkiavaikės, 6 šešiavaikės, 3 aštuonvaikės šeimos ir viena dešimtvaikė šeima.

Nuo 1949 m. ateistinės propagandos židiniu tapo pradžios mokykla. Vadovaujantis 1948 m. rugsėjo mėnesio 13 d. LTSR Ministrų Tarybos priimtu nutarimu, kuris įpareigojo <...miestų ir apskričių VK neleisti religinio kulto tarnams rengti specialiųjų pamaldų, susirinkimų ar būrelių vaikams ir jaunimui, taip pat organizuoti vaikų grupes mokytis tikybos ar katekizuoti prieš Pirmąją Komuniją...> ir pan., visapusišką jaunosios kartos ugdymą perėmė tarybinė mokykla. Kintų valsčiaus mokyklose tai pasireiškė kaip nepakantumo religijos apraiškoms skiepijimas. Pvz., Kintų septynmetės mokyklos direktorės pavedimu, komjaunuolės pradinių klasių mokytojos sekmadieniais stebėdavo į Kintų bažnyčios “žiemos” salę (ją lankė tik evangelikai liuteronai) su tėvais ateinančius vaikus. Pastebėti vaikai jau kitą dieną buvo šaržuojami Kintų pradžios mokykloje kabėjusiame sienlaikraštyje. Viešas vaikų sugėdinimas ir net pasmerkimas buvo veiksmingas kovos su religingumu ir senųjų tradicijų apraiškomis būdas.

Vertybių tuštumai užpildyti 1949 m. Kintų septynmetėje mokykloje buvo įsteigta <...”Olego Koševojaus” vardo pionierių draugovė...> ir komjaunimo organizacija. Be to, valsčiaus jaunimas buvo pradėtas burti į <...F.G.A...>, t.y. fizinės gimnastikos ir atletikos grupes. Tiesa, tai buvo daroma ne laisvanoriškai, o pagal Šilutės švietimo, kultūros ir darbo skyriaus nurodymą. Pvz., 1948 m. birželio 11 d. vykusiame Kintų apylinkės D.Ž.D.T. posėdyje buvo priimtas nutarimas <...suorganizuoti jaunimą į F.G.A. mokyklą iki šių metų VIII 25 dienos...>.

Kitas svarbus įvykis buvo prasidėjusi kolektyvizacija. Ji Kintų valsčiuje prasidėjo 1948 m., kai buvo įsteigta “Roza Liuksemburg” vardo žvejų artelė. Tačiau visuotinį kolektyvizacijos pobūdį paskatino 1949 m. vasario 15-18 d. Vilniuje vykęs Lietuvos KP VI suvažiavimas. Jo metu buvo nutarta kolektyvizaciją užbaigti iki 1950 m.

Tik pasibaigus suvažiavimui, vasario 26 d., Kintų valsčiuje prasidėjo masinis <...subendrinimas...>, t.y. kolektyvizavimas. Jis vyko kaimais (Kintų valsčiuje nebuvo vienkiemių), todėl labai greitai (iki balandžio 5 d.) buvo kolektyvizuoti beveik visi valsčiaus gyventojai (Aukštumalės, Rūgulių ir Vabalų gyventojai buvo kolektyvizuoti 1949 m. rudenį). Jokio gyventojų pasipriešinimo ar <...sabotažo...>, t.y. sąmoningo trukdymo tam nebuvo.

Pavargę ir įbauginti valsčiaus žmonės nebandė likimo ir buvo linkę taikytis prie naujų gyvenimo sąlygų. Likusiems už kolektyvizacijos “borto” buvo sudarytos nepakenčiamos gyvenimo sąlygos: atimama arba perkeliama į kitą vietą žemė, atimami statiniai, o svarbiausia - jie buvo paliekami už naujos, kolektyvinės bendruomenės ribų.

Dabar kiekvienas kolektyvinio ūkio narys buvo atsakingas ne tik už išdirbtą nustatytų darbadienių normą, bet ir už dalyvavimą bendruose susirinkimuose, šventėse, mitinguose, koncertuose ir pan. Negana to, kolektyvizuotų bendruomenių centruose buvo įkurti <...raudonieji kampeliai...> - naujos kolektyvinės kultūros židiniai. Pagal inventoriaus aprašus svarbiausia jų inventoriaus dalis buvo stalas, 2-4 kėdės, vėliava (?), <...radio garsintuvas...> ir, žinoma, <...vadų paveikslai...>. Taigi naujas požiūris į gyvenimo būdą netruko apimti visas gyvenimo sritis.

Nauja kultūra

Kintų valsčiaus kolektyvizavimas ir antireliginė propaganda paspartino tarybinės ideologijos sklaidą.

Visiškas religijos apraiškų išgujimas iš bendruomenės gyvenimo, jos pakeitimas asmenybės kultu bei staigus perėjimas iš individualaus ūkininkavimo į kolektyvinį, pakeitė naujos bendruomenės gyvenimo esmę: individualūs poreikiai tapo atgyvena, o kolektyviniai – būdu minimaliems poreikiams patenkinti.

Tačiau reikia pripažinti, kad tarybinė ideologija, o ypač jos sklaidos metodai, per trumpą laiką Kintų valsčiuje įstengė padaryti tai, kas normaliai besivystančiose bendruomenėse yra padaroma per šimtmečius – suformavo naują, tarybinę kultūrą.


1952 m. Kintų teatro ratelio vaidinimas "Kuprotas Oželis". Vaidina (iš kairės): Vitalija Banevičiūtė (Norkienė), Juozas Pocius, Petronėlė Butkutė (Mickūnienė), Adolfina Freigotaitė, Danguolė Ginevičiūtė, Justinas Miklovis, Ona Kizelevičiūtė (Abunevičienė), Leonas Kiela, Stepas Abunevičius.


Šventė pagrindinėje Kintų aikštėje.