Martynas PURVINAS, Marija PURVINIENĖ

Mažojoje Lietuvoje iki 1945 m. buvo susiklostę saviti laidosenos, kapinių įrengimo bei priežiūros papročiai, nusistovėjusios savitos antkapinių paminklų bei kitos kapinių įrangos rūšys bei formos.

Kol kas mažai žinoma apie seniausias krašto kapines. Archeologai apibūdina tik patį senovinį kapą (palaikus, įkapes ir kt.), tačiau nežinoma, kaip galėjo atrodyti senosios Prūsos laikų kapinės (ar buvo žymimi atskiri kapai, kokiais ženklais ir pan.). Per daugelį amžių keitėsi ir laidojimo būdai (pilkapių supylimas, degintinių palaikų laidojimas specialiose urnose ir t.t.), jie nevienodai buvo paplitę senosios Prūsos bei gretimų genčių plotuose. Iki šiol visa tai nėra visiškai sistematizuota bei išsamiai apibūdinta.

Tie seniausi laidojimo papročiai (kai kurie jų elementai ir kt.) galėjo užsilikti ir vėlesniais (Mažosios Lietuvos kūrimosi bei gyvavimo) laikais. Todėl tikslesnės žinios apie proistorę galėtų paaiškinti ir kai kuriuos vėlesnių laikų dalykus.

Laidojimo papročius turėjo stipriai paveikti iš Vakarų atėjusi krikščionybė (kraštas pradėtas krikštyti daug anksčiau nei Didžioji Lietuva). Deja, kol kas labai mažai žinoma ir apie XIII-XV a. laidosenos pokyčius.

Iki šiol gausūs Prūsos ir Mažosios Lietuvos istorijos šaltiniai (įvairiose šalyse atsidūrę didžiuliai archyvai bei jų liekanos) beveik netyrinėti Lietuvos istorikų. Todėl nėra ir tikslesnių žinių apie senųjų prūsų bei lietuvininkų (Mažosios Lietuvos gyventojų) laidojimo papročius ankstesniais amžiais.

Būta užuominų apie XV-XVI a. krikščionių dvasininkijos draudimus vietos gyventojams statyti ženklus kapuose (laužytos senos baltų laidojimo tradicijos - kokiu nors ženklu pažymėti kapą).

Galima spėlioti, kad tie seniausi ženklai buvo mediniai, nes nieko nežinoma apie akmeninius dirbinius senose kapinėse (garsiosios "akmens bobos" veikiau buvo susijusios su kapinėmis). Visa tai itin hipotetiška dėl savito Mažosios Lietuvos likimo. Deja, šis kraštas nepriklauso prie tų ramesnių vietovių, kur šimtmečiais išlikdavo iš patvarių medžiagų pastatyti antkapiniai paminklai ir pan.

Seniausias krašto tradicinių antkapinių ženklų klodas, matyt, naikintas krašto užkariavimo bei krikščionybės įvedimo laikais (nuo XIII a. vidurio). Jo liekanos, matyt, naikintos gausių karų, krašto vietovių ištuštėjimo po Didžiojo maro ir kitų nelaimių laikais, vėlesnių kitataučių kolonistų įsigalėjimo dešimtmečiais.

Vėlesnių antkapinių ženklų išlikimui savaip pakenkė krašte įsigalėjusi griežta disciplina bei tvarkos kultas. Kapinės taip pat turėjo būti švarios ir tvarkingos, nusenę ir apnykę paminklai šalinti (pavyzdžiui, deginti nebeprižiūrimi ir aptrūniję mediniai krikštai bei kryžiai). Visiška katastrofa Mažosios Lietuvos kapinių paveldui buvo 1944-1945 metais prasidėjusi sovietinė okupacija. Krašte beveik nebeliko senųjų gyventojų, prižiūrėjusių bei gynusių senąsias kapines bei paminklus. Naujieji kolonistai uoliai naikino senąsias kapines bei jų įrangą (kaip jiems politiškai, ideologiškai, kultūriškai svetimus dalykus, svetimos gyvensenos pėdsakus). Kapinės masiškai niokotos, iškasinėjant kapus (ieškant tarp mirusiųjų palaikų ko vertinga) ir t.t. Taip Karaliaučiaus krašte buvo sunaikinta beveik 100 proc. senosios kapinių įrangos, o Klaipėdos krašte apie 90 proc. Būta net pačių kapinių naikinimo vajaus - ištisos kapinės (su palaikais, antkapinių paminklų liekanomis ir kt.) būdavo nukasamos, visa tai supilama į kelių sankasas, apsauginius pylimus paupiuose ir t.t. Po tokio ritualizuoto krašto senųjų kapinių naikinimo dabar labai sunku apibūdinti iki 1945 metų buvusią padėtį, Mažosios Lietuvos kapinių tradicinį pobūdį ir pan.

Galima spėti, kad savita laidosena bei saviti kapinių tvarkymo papročiai Mažojoje Lietuvoje susiklostė veikiant labai skirtingoms įtakoms. Savo pėdsakus turėjo palikti senieji prūsai, vakarų lietuvių gentys, vėliau asimiliavęsi su ateiviais iš Žemaitijos ir Didžiosios Lietuvos. Prie Baltijos jūros bei Kuršių marių rytinio pakraščio turėjo likti senųjų kuršių etnokultūros pėdsakų. Vėlesniais amžiais pajūriu bei pamariu iš šiaurės atkeliavę kuršininkai atnešė savus papročius. Krašto kapinių pobūdį neabejotinai paveikė ir kolonistai iš Vakarų. Čia būtina pabrėžti, kad į Mažąją Lietuvą vakariečių kolonistai skverbėsi daugelį amžių. Atvykdavo naujakuriai iš labai skirtingų Vokietijos etnokultūrinių regionų, iš Austrijos, Šveicarijos, Olandijos, Prancūzijos, Anglijos, Skandinavijos šalių ir t.t., atsinešdami savus papročius. Įdomu, kad dalis tų atvykėlių netgi nutautėdavo, ypač ankstesniais amžiais perimdami lietuvininkų kalbą bei papročius. Tik XIX a. pabaigoje prasidėjo lemiamas germanizacijos vajus, o iki tol būta labai didelio papročių mišrumo, gausių senojo baltiškojo gyvenimo reliktų.

Tą liudija XIX a. tyrėjų piešiniai bei fotonuotraukos, užfiksavę anuometes lietuvininkų kapines: savitų formų krikštus, medinius kryžius ir kt., jų išsidėstymą kapinėse.

Savitas Mažosios Lietuvos bruožas (gal nulemtas krašto administracinės ar bažnytines valdžios potvarkių) buvo kapinių kalnelių įrengimas. Kaip ir kitur kapinėms buvo parenkama aukštesnė vieta. Tačiau Mažojoje Lietuvoje kapinių plotas būdavo dar ir specialiai suformuojamas, skiriant tam daugybę laiko ir jėgų. Būdavo suformuojamas stačiakampis plotas, orientuotas pagal pasaulio šalis (mirusiųjų veidus ir antkapinių paminklų įrašus atgręžiant Rytų link). Žemesnėse vietose aplink kapines kastas griovys, žemės iš jo supilamos į kapinių kalnelį. Buvo suformuojami statoki kapinių kalnelio (stačiakampės platformos) šlaitai. Siekiant išlyginti kapinių kalnelio paviršių buvo atvežama ir supilama žemių (tik paliekant didesnius ir staigesnius reljefo nelygumus). Viename šone (nuo artimesnio kelio ar kitos pusės) rengtas pandusas - nuolaidus įvažiavimas į kapinių plotą. Šalia panduso rengti pagrindiniai vartai, o visos kapinės juostos tvora.

Pagal gyventojų išgales skyrėsi ir kapinių įrangos pobūdis. Turtingesniuose kaimuose rengti dailūs raudonplyčiai vartų stulpai, kalti ir dekoruoti metaliniai vartai, tvirtesnės tvoros (XX a. pr. plito vielos tinklo tvoros su betoniniais ar metaliniais stulpeliais). Kitur apsieita su mediniais vartų stulpais, medinėmis tvoromis (jomis gintasi nuo gyvulių ir laukinių žvėrių, kad šie nesuniokotų kruopščiai prižiūrimų kapinių, jose sodintų dekoratyvinių augalų). Kapinėse ar šalia jų rengti šuliniai (XX a. pr. su betoniniais rentiniais), kad būtų vandens gėlėms ir kt. laistyti. Suformuotas kapinių kalnelis pagal tam tikrą tvarką būdavo padalinamas atskirais stačiakampiais ploteliais, skirtais atskiroms sodyboms bei giminėms. Prasiplėtus (atsiradus naujų gyventojų) būdavo praplečiamas ir kapinių kalnelis. Kapinės plėstos ir ten, kur kapai perpildydavo esamą plotą, kur ir keliais sluoksniais ("ant dieduko kaulų") laidojant mirusiuosius nebelikdavo erdvės naujiems palaikams.

Galima spręsti, kad bent dalis kapinių kalnelių būdavo įrengiama ant dar senesnių kapinių. Tad krašto senkapių dalį gal pridengė vėlesnės, XVIII-XIX a. kapinės.

Būdingas krašto bruožas - kapinių gausa. Dažname kaime būdavo po 2-3 kapines. Tai vėlgi susiję su kapinių priežiūros savitais papročiais, ypatingu atidumu mirusiųjų atminimui. Anot senųjų gyventojų, vaikus auklėdami pabrėždavo: "Jei turi kiek laisvo laiko, reikia eiti kapinių tvarkyti". Tad kapinių priežiūra buvo beveik kasdienis darbas. Todėl didesnių kaimų gyventojams buvo patogios mažesnės savo (artimesnės) kapinės negu kokios didelės ir atokios. Neretos buvo šeimyninės kapinės prie didesnių sodybų. Savas kapinaites turėdavo girininkijos, dvarų sodybos ir pan. Pvz., mažytės kapinaitės (visai sunaikintos po 1945 m.) buvo ir Lazdynėliuose, Kristijono Donelaičio gimtinėje, prie tenykštės sodybos. Tad mirusieji nebūdavo atitolinami nuo gyvųjų, nesistengta jų išvežti kuo toliau.

Senovėje laidota ir bažnyčių šventoriuose. Kunigai bei apylinkių turtingieji būdavo laidojami pačiose bažnyčiose, po jų grindimis, įrengiant akmenines atminimo lentas su įrašais. Tačiau po Didžiojo maro (1710-11 m.) krašto valdžia uždraudė tokius palaidojimus siekdama apsisaugoti nuo epidemijų.

Po 1944 m. beveik visų bažnyčių pogrindžiai buvo uoliai iškasinėti, tarp palaikų ieškant vertingesnių daiktų, daužant antkapines plokštes. Taip tebedaroma ir dabar: 2002 metų pavasarį aptiktos naujai išraustos Kusų ir kitų vietovių bažnyčių liekanos.

Po 1914-15 metais Mažojoje Lietuvoje vykusių Pirmojo pasaulinio karo mūšių tarp įsiveržusios Rusijos armijos ir vietos pašauktųjų dalinių krašte rengtos karių kapinės. Rytprūsiuose nugalėjusi Vokietijos imperija siekė parodyti savo karių didvyriškumą, pabrėžė pagarbą žuvusiesiems. Kai kur rengtos visai atskiros karių kapinės (didesnių mūšių vietose), dažniau stambesni paminklai ar atskiri kapai glausti prie esamų gyvenviečių kapinių. Karių kapai buvo labai tvarkingi. Gaminti tvirti gelžbetoniniai kryžiai, kur buvo įrašomos žuvusiųjų pavardės, jų daliniai ir t.t. Kadangi tose kovose žuvo daug vietos lietuvininkų, tai tie užrašai buvo vertingi išoriniai dokumentai apie vietos gyventojus. Būdinga, kad tose pačiose kapinėse laidoti ir žuvę rusų kariai, jiems taip pat statomi tvarkingi gelžbetoniniai atminimo ženklai su įrašais bei stačiatikių kryžiaus ženklu. Tokiose kapinėse būdavo ir stambesnių monumentų. Kai kur (pvz., Kaušiuose) mūšyje žuvę palaidoti bendrame broliškame kape su ilgu žuvusiųjų sąrašu betoninėje plokštėje. Deja, dauguma tokių kapinių sunaikinta po 1944 metų. Sovietmečiu Karaliaučiaus krašte uoliai daužyti net ir paminklai žuvusiems Pirmajame pasauliniame kare rusų kareiviams (tiesa, jų pavardės buvo įrašytos lotynišku ar gotišku šriftu). Tik po 1985-1991 metų Karaliaučiaus krašte tvarkomos karių kapinių liekanos (beveik vien tik Vokietijos organizacijų jėgomis ir lėšomis).

Pranešimas skaitytas 2002 metais Kaune vykusioje konferencijoje „Kapinės - Lietuvos kultūros paveldo objektas. (Tyrimai ir išsaugojimo problemos).


Šiandien dažnas apie buvusios Mažosios Lietuvos kapines liudija tik surūdijusios vartų liekanos.


Lietinis kryžius iš Lamsočių kaimo (Kintų seniūnija) kapinių.


Eduardo Jonušo Rekonstruotas senasis krikštas Nidos kapinėse.


Kapinių kasinėjimai tapo savotišku verslu. Tačiau pastangos dažniausiai būdavo bevaisės, nes evangelikų tikėjimo žmonės būdavo laidojami be papuošalų ar kitų brangių dalykų.