Aukštaitis nuo Vabalninko

Gimė ir augo būsimasis Švėkšnos klebonas Biržų krašte, Vabalninko parapijoje, kartu su trimis broliais ir seserimis. Visai mažas susirgo sunkiai tais laikais pagydomu difteritu. Kai nuo šios ligos mirė viena jo seserų, jis jau sirgo. Mažasis Petras atrodė taip blogai, kad net tėvai nusprendė nelaidoti dukros, o kartu šermenis surengtų ir jam. Tačiau Dievas norėjo kitaip ir šiais metais gegužės mėnesį kunigas P.Stukas atšventė savo 75-erių metų jubiliejų.

Nuo mažumės augęs pamaldžioje šeimoje nusprendė tapti dvasininku ir stojo mokytis į Kauno kunigų seminariją. Tai nebuvo taip paprasta kaip dabar, todėl teko net visokių gudrybių imtis. Tada norintieji tapti kunigais turėjo gauti sovietų valdžios pritarimą ir leidimą. Nors seminarija ketino priimti 50 klierikų, tačiau gavo leidimą mokytis tik 13 kandidatų. O iš tos Kauno kunigų seminarijos laidos kunigais įšventinti tebuvo tik 6. Tuo metu rektoriumi buvo biržietis prelatas Kazimieras Žitkus, kuris į pirmąjį sąrašą savo žemiečio net netraukė, žinodamas, kad saugumas vis vien daugelį išbrauks. Vėliau viskas sekėsi neblogai ir 1964 metais Petras Stukas buvo įšventintas į kunigus.

Pagėgiuose - pirmieji išbandymai

Savarankišką dvasininko kelią P.Stukas pradėjo kunigu vikaru Kretingos bažnyčioje. Tačiau čia išbuvo labai neilgai - pusantrų metų - ir Telšių vyskupo pasiprašė perkeliamas kitur. Priežastis buvo labai paprasta - įkyriai jaunąjį kunigą ėmėsi verbuoti sovietinis saugumas. Jiems labai rūpėjo kunigų nuotaikos viename iš pasienio miestų (tuo metu Sovietų sąjungos siena buvo Baltijos pajūris). Vyskupas suprato ir paskyrė kunigu vikaru į Šilalę. Čia trejeto metų ramaus dvasinio darbo viename iš Žemaitijos centrų. Toliau - klebono pareigos Pagėgiuose. Čia ir atsiskleidė ūkininko - gaspadoriaus sugebėjimai.

Tuo metu Pagėgiuose bažnyčios nebuvo. Tarpukariu pradėtoje, bet nebaigtoje statyti bažnyčioje buvo įsikūrusi miestelio gaisrinė. Todėl tikintieji meldėsi kapinėse esančioje koplyčioje. Ji buvo tokia nedidutė, kad tilpo vos kiek daugiau nei 70 žmonių. Pagėgiai lietuviams buvo labai svarbūs, nes dažnas grįžęs, iš Sibiro tremties ar lagerių, negaudavo leidimo grįžti į Lietuvą, todėl apsigyvendavo čia pat esančioje Kaliningrado srityje. Matydamas, kad mišiose netelpa žmonės, kartą per Šv. Velykas pažadėjo padidinti šiuos maldos namus. Netrukus ėmėsi darbo. Tuometis Šilutės rajono vyriausiasis architektas Šatūnas suprojektavo ir davė leidimą statyti tambūrą prie įėjimo į bažnyčią. Netrukus darbai prasidėjo. Šiandien P.Stukas stebisi, kaip greitai ir paprastai vyko statybos darbai. Nors rodėsi, kad po karo daug vietos gyventojų netekę ir atvykėliais pasipildę Pagėgiai šaltoki, tačiau statyti pristatytą žmonės ėmėsi labai entuziastingai. Kad valdžia kuo mažiau žinotų ir nesikištų, dažnai darbas vykdavo visą parą. Net nežinia iš kur atsirasdavo mūrininkų, kitų darbininkų. Klebonas stebėjosi, kad atvykdavo talkininkai net iš Žukų, kas tais laikais ne taip jau paprasta būdavo. Šioje statyboje darbavosi ne tik katalikai, bet talkino ir evangelikai. Klebono rūpestis buvo įvairūs dokumentai ir kitokie biurokratiniai dalykai. Statybinių medžiagų tuo laiku gauti būdavo labai sunku, todėl pirko ir ardė senus pastatus. Kartais reikėdavo ir dokumentus nusipirkti, nes viskas turėjo būti legalu ir oficialu. P.Stukas džiaugiasi, kad labai nemažai pagalbos sulaukė iš Kaliningrado srities gyventojų. Jų padedami net ketaus langus bažnyčiai pagamino. Gaila, ne visus spėjo įdėti, tačiau P.Stuko žiniomis, net ir šiandien keletas apvalių dar nesumontuotų langų ant bažnyčios stogo.

O nespėjo todėl, kad nemenkas triukšmas dėl šios statybos kilo. Labai "susidomėjo" šia statyba Vilnius. Pagėgių klebonui į tuometinį Religinių reikalų komitetą važiuoti teko. Ten, žinoma, jį auklėjo, sakė, kad tokius darbus pradėti nuo Vilniaus reikia. Suprantama, tada jokių leidimų nebūtų gavęs. Galų gale liepė rasti diplomuotą inžinierių ir oficialiai sutvarkyti dokumentus, nes griauti jau "po stogu" pakišto tambūro, kuris tapo didesnis nei pati bažnyčia, nedrįso. Rado tokį diplomuotą inžinierių Paulauską Tauragėje. Žinoma, sutvarkė dokumentus, bet už šį darbą tas diplomuotas specialistas buvo pašauktas į sovietų armiją kur keletą metų praleido tuometiniame Leningrade. Vyriausias Šilutės architektas Šatūnas iš darbo taip pat buvo atleistas. O klebonas P.Stukas, išbuvęs Pagėgiuose pusantrų metų, buvo iškeltas į Viešvilės bažnyčią. Iš jos dar kurį laiką globojo savo pradėtą darbą.

Švėkšnoje

Iš Viešvilės, kur kunigavo trejus metus, Petras Stukas buvo paskirtas klebonauti į Salantus. O iš ten po kurio laiko - naujas paskyrimas į Švėkšną. Tuomet niekas negalėjo numanyti, kad čia bus pagrindinė jo gyvenimo bažnyčia.

Tuomet 1976 metais Švėkšnos parapijos žmonės lyg į dvi stovyklas skilę buvo, todėl šis paskyrimas buvo nemažas išbandymas naujam jos klebonui. Tačiau viskas sekėsi labai neblogai ir naujasis klebonas užsitarnavo žmonių meilę bei palaikymą. Tai iliustruoja toks pavyzdys: po trejų metų darbo šiame miestelyje visai netikėtai klebonas P.Stukas gauna vyskupo pranešimą, kad jis iškeliamas į Telšių katedrą. Tai buvo labai netikėta ne tik pačiam klebonui, bet ir švėkšniškiams. Susiorganizavę jie patys važiavo pas Telšių vyskupą J.Beinorių. Tai padėjo ir P.Stukas toliau liko tęsti pradėtų savo darbų.

Svarbiausi darbai

O jų būta labai daug. Dievas ir likimas išsaugojo šią neogotikinę bažnyčią, tačiau per beveik 100 metų ji reikalavo rimtų remontų ir gražinimų. O pradėjo jis tą gavęs tuometinės Kultūros ministerijos leidimą nuo takų ir aikštės priešais bažnyčią betonavimo. Reikėjo imtis ir vidaus. Pradžioje buvo įdėti antrieji langai. Pamažu imta galvoti apie bažnyčios šildymą. Po abejomis zakristijomis buvo iškasti rūsiai, kurių viename įrengtas šildymas skystu kuru. Tada 1982 metais tai buvo visai nebrangu. Tais pačiais metais įvestas vanduo, kanalizacija.

1982 - 1983 metais vyko bažnyčios bokštų remontas. Tai buvo labai neįprastas ir sudėtingas darbas. Bokštus apžiūrėjęs meistras Vincas Gudinskas iš Telšių konstatavo labai liūdną diagnozę - bokštų viršūnėse esantys kryžiai vos laikos, nes per daugybę metų supuvo juos laikančios medinės konstrukcijos. Reikėjo ryžtingų sprendimų. Bažnyčios statybos metu užkelti viršūnėse kryžiai buvo labai masyvūs ir sunkūs. Viena iš išeičių buvo pasitelkti sraigtasparnį ir taip juos nukelti. Važiavo klebonas P.Stukas ieškoti to sraigtasparnio, tačiau tik vienas toks Lietuvoje buvo ir tai sovietinių kariškių. Todėl ši mintis atkrito. Nieko kito neliko, kaip bandyti tuos kryžius šalinti savo jėgomis. Meistras V.Gudinskas bokštuose sumontavo stelažus ir rankiniu pjūkleliu daulį po dalies nupjovė kryžius. Darbai kiek sustojo, nes ten padangėse dirbantis meistras sušalo ir rimtai susirgo. Laimei, viskas pasibaigė gerai ir pradėtas darbas buvo baigtas. Sunkūs kryžiai buvo pakeisti tokiais pats, tik lengvesnių konstrukcijų. O bokštų viršūnės padengtos vario skarda. Klebonas rodė, kur juose įrengti kabliai, kad kitą kartą apžiūrėti užlipti būtų paprasta. P.Stukas pats ne kartą buvo ten užlipęs, todėl puikiai žino kiekvieną stogo konstrukcijos detalę. Klebonas džiaugiasi, kad kažkada pavyko įsigyti pakabinamą vežimėlį, kuriuo nesunkiai pasikelia palei sienas. Jas valyti visai nereikia tokių pastolių, kokiais šią vasarą "apkabinėta" labai panaši Palangos bažnyčia.

Bažnyčios gražinimas ir gelbėjimas

Labai daug pastangų ir darbo reikėjo gražinant bažnyčios vidų. 1981 metais pagaminti gotiško stiliaus liustrai. 1986 - 1990 metais bažnyčios languose sudėti vitražai. Juos pagamino Zenonas Vaičiakauskas iš Garliavos. Klebonas šiek tiek pradžioje rizikavo, nes tie vitražai buvo tautiniais motyvais. 1991- 1995 metais restauruoti ir paauksuoti altoriai.

2001 metais klebonas ryžosi ypatingai operacijai: pasirodo altoriuose, vargonuose ir kitose medinėse bažnyčios dalyse apsigyveno kirvarpos. Nieko nedarant galėjo žūti unikalūs dalykai. Pasitaręs su specialistais klebonas rado bendrovę, kuri, užkamšius visas skyles, į vidų pripurškė šiuo gyviu naikinančių dujų. Tačiau reikėjo ne tik daug darbo, kol užkamšė visas bažnyčios angas, bet ir įtikinti žmones, kad savaitei į bažnyčią nebus galima įeiti. O ką tai reiškia pamaldiems miestelio gyventojams, galima tik įsivaizduoti. Kažkas net gandą paleidęs buvo, kad klebonas netikėlius nori nunuodyti. Tačiau vis tik viskas baigėsi gerai: ir parapijiečiai sveiki liko, ir buvo užkirstas kelias šventenybių sunaikinimui, nors dėl saugumo sumetimo žmonės daugiau kaip savaitę į bažnyčią įleisti nebuvo.

Laisvės paminklas

Minint Lietuvos Nepriklausomybės dešimtmetį 1928 metais Švėkšnoje buvo pastatytas paminklas šiai datai paminėti. Pradžioje valdžia galvojo čia pagerbti kokį to meto didžiavyrį, tačiau pirmieji susigriebė aktyvūs tada Švėkšnoje veikę Ateitininkai, kurie ir pastatė tokį paminklą, koks jiems svarbus buvo. Iškilmės tada buvo labai didelės. Karo audros aplenkė šį netoli bažnyčios stovėjusį paminklą, tačiau jį ėmė ardyti vietos žmonės, kol galiausiai apie septyniasdešimtuosius metus jis buvo galutinai nugriautas.

1990 metais atkūrus Nepriklausomybę, klebono ir kitų šviesių miestelio žmonių galvose gimė mintis tą paminklą atstatyti. Pradžioje manyta tą paminklą tiesiog atkasti, tačiau paaiškėjo, kad jis labai stipriai apgadintas, todėl buvo ryžtasi jį statyti iš naujo. Pagrindinių darbų ėmėsi pats klebonas Petras Stukas. Jis ne tik vadovavo atstatymo darbams, bet ir pats klojo pamatus, mūrijo, dažė. Iškilmės įvyko 1990 metų liepos 29 dieną. Neseniai laisvę atgavusioje Lietuvoje tokių atstatytų paminklų buvo nedaug, todėl čia suvažiavo žmonės ne tik iš aplinkinių vietovių, bet ir iš visos Lietuvos. Iškilmėse dalyvavo Aukščiausiosios Tarybos - Atkuriamojo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis, Telšių vyskupas Antanas Vaičius, kuris ir pašventino paminklą, kiti svarbūs žmonės.

"Ora et Labora"

Neilgame straipsnyje pavyko sutalpinti tik menką dalelę Švėkšnos klebono Petro Stuko nuveiktų darbų. Jų yra labai daug ir ne tik šioje bažnyčioje, bet ir aplinkui. Todėl tiesiog žmoniškai buvo įdomu, o kaip pagrindinis - dvasinis - darbas parapijoje. Klebonas šyptelėjo ir ištarė: "Ora et labora" (lietuviškai - melskis ir dirbk). Ir papildė, kad per visą savo gyvenimą beveik nebuvo atvejo, kada jis neaukotų šventųjų Mišių. Ne kartą tai yra daręs ir sirguliuodamas, ko aplinkiniai, žinoma, nepastebėdavo.

Taip besirūpindamas parapija ir bažnyčia kunigas Petras Stukas sulaukė garbingo 75-erių metų jubiliejaus. Ir nors tikroji data jau praėjo, tačiau savo bei skaitytojų vardu sveikiname Švėkšnos kleboną ir linkime dar daug gražių sumanymų ir darbų ir, žinoma, sveikatos jiems nuveikti.

1990 m. liepos 29 d. buvo iškilmingai atidengtas ir pašventintas atstatytasis Laisvės paminklas. Klebonas P.Stukas - pirmas iš dešinės.

1990 metų pavasarį rastasis buvęs Laisvės paminklas pasirodė beviltiškai sugadintas. Pirmas iš dešinės - paminklo atstatymo iniciatorius P.Stukas.

Švėkšnos kleboną P.Stuką galima sutikti ir būryje jaunų žmonių. Fotografuota 2006 m., kai Švėkšnoje lankėsi Lietuvos Šaulių sąjungos vadas Juozas Šervinskas.

Suteikęs šv.Santuokos sakramentą klebonas P.Stukas visados jaunavedžius ir pasveikina.