Bendras Šilutės laikraščio
"Šilokarčema" ir
Šilutės kraštotyros draugijos
projektas 

Projektą remia:


 

                                    Leidinys pamario krašto kultūrai

               2008 rugsėjo9d. Nr. 17 (65)

 


Pradžia Komentarai Kultūros ženklai Kūryba Šilainė

Archyvas

Kontaktai

 

 

 
  Miniatiūros
 
 
  Dalia Žibaitienė

Patarlės paseno

Lietuvių patarlė sako: "Trečias kartas nemeluos!" O jei vis pameluoja? Šis klausimas iškyla, kai pradedi skaičiuoti, kelintą kartą buvusi tiesa prieš rinkimus, po jų - verčiasi kūliu.

Matyt, mūsų patarlės paseno.

Ne į savo žanrą

Žmonės sakydavo: "Į svetimą daržą nešok!" Tikriausiai gali pataikyti į kopūstų lysvę, kur pasakų kiškeliui dangus griūva. Teko girdėti, kad kopūstuose kartais ir vaikai atsiranda.

Tai kaip tomis pasakomis netikėti, kai šokėjai dainuoja, dainininkai politikuoja, o humoristai rengiasi šalį valdyti.

Pradžia

Fejerverkai nušvietė dangų. Atmintyje iškilo romėnų dievas Janas, globojęs visas pradžias. Žinome: gera pradžia - pusė darbo. Kokia bus Januar - mūsų sausio - pradžia, gal tokie bus ir metai? Sausis atvėrė švintančiam rytui vartus, tačiau radijas praneša: yra sužalotų, gaisro ugnyje žuvusių.

Gal todėl išmintingi romėnai matė pradžios dievą esant dviveidį.

Sapnas

Sakau jam: "Išeik". Jis ima kepurę ir žengia pro duris. Nubundu šaukdama: "Kaip tu gali mane palikti, kai aš tave taip myliu, kad net širdis plyšta?!" Matyt, pažadino skausmas širdies plote. Šypsausi gerdama vaistus, kai prisimenu mamytės dainuotą romansą:

Aš iš meilės džiova sergu...

Pamažu skausmo replės atsileidžia: juokas gydo geriau už vaistus.


Baltas stebuklas

Išnirus pro blokinio namo kampą, sustingstu iš nuostabos: dideliu kupolu žydi slyva lyg baltas stebuklas.

Genu romantinę mintį: iš šaknų kyla sultys, jų tekėjimą galima paaiškinti fizikos dėsniais. Bet fizikai taip pat įrodė, jog yra Dievas.


Medžiai

- Mamyte, kurį medį man pasirinkti? - klausia dukrelė. Ji rodo pro langą į du uosius, augančius prie judrios gatvės.

- Kodėl pasirinkti?

- Žinai, mamyte, man atrodo, kad tie du medžiai kažko liūdni. Jeigu mudu su broliu juos pasirinksime, gal jie geriau jausis.

Kai vaikai užaugo, man liko medžiai prie kelio.

Aukšti kaip medžiai,

liekni kaip medžiai
, - kartojau poeto žodžius.

Kokie nežinomi žmonių likimai, kai išeina į judrų kelią ir sustoja kaip tie medžiai.
O po šios vasaros - jų tik kelmai.

Įkalinti ledo

Kūčių naktį kelius nulieja lijundra. Mašinos nevažiuoja ir žmonių nematyti. Ledas suspaudžia žmones namuose į mažą ratą, uždaro jausmus ir mintis į hermetinę erdvę. Meilė, neišblaškyta kelionių skersvėjo, dega ramiai it žvakė.


Jūratė Žulkutė
Traksėdžiai

2008 m. kovo 1 d.
Primins joms tamsios naktys...

Kodėl dabar šioje žemėje baisu gyventi? Kur žudo motinos vaikus be jokio sąžinės graužimo? Kur dingo meilė jų? O kažkada net pats Šekspyras tikėjo meile begaline, jos kerinčia galia: stipria, galinga, amžina.

Primins joms tamsios naktys gruodžio ir šviesios vasaros pakrantės tas dideles žydras vaikų akis. Atleisk joms, Viešpatie brangus, nes aš to padaryti negaliu.

2008 m. kovo 3 d.
Kur dingo laimė?

Kur dingo laimės kibirkštėlės mūsų akyse? Nejau pilka kasdienybė jas praryja?

Mes šypsomės, lyg kaukę užsidėję. Mes skubame ir bėgame, lyg ką pametę, net nepažvelgiame, kas darosi aplinkui, nematome nei pavasario žiedų, nei kvepiančios žolės, nei saulės, gražiai šviečiančios danguje. Mes lyg numirę, nors dar kvėpuojame. Kai perskaitau knygoje apie senelių kaime vykusias šventes, suskausta širdį. Kodėl, nežinau ...

2008 m. kovo 4 d.
Didžiuojuosi - dalimi būdama

Nebėra tų senelių sodybų - mielų, senų, kur po darbo rinkdavosi žmonės. Kurie mokėjo vertinti gyvenimą, brangias akimirkas, trapias ir mielas. Net ir tada, kai juos trėmė iš namų, jie atrado jėgų kovoti - nepasiduoti. O Dieve, kaip aš jais didžiuojuosi.

2008 m. kovo 5 d.
Mano - liūdesys

Nepakeliamas vienatvės lengvumas, gimimas mano - mano liūdesys.

2008 m. kovo 6 d.
Žinau

Nužudyk mane, jei tau negaila nieko... Taip pradėčiau eilėraštį, kurio eilutes sapnavau vakar. O visą kitą pašnabždės dangus. Bet kaip prilygti tam, į kurį lygiuojuosi seniai?

Tyla. Gal taip geriau ...

Žinau, jog gimti turi su rašytojo ar poeto gyslele.Taip jau yra šiam pasauly keistam.

Mažai šiandien sutinku žmonių, kurie vis dar vertina eiles, o man jos - gyvenimas.

2008 m. balandžio 7 d.
Aš tyliu

Mačiau mažąjį Lukutį: sužeistą ir be jėgų. Palinkus prie lovos mama pirštukus skaičiuoja - baltus, bejėgius. Sapnuoja giliai - daktarai jiems taip sako. Tie žodžiai visai nepaguodžia. O jei galėčiau širdį atiduot, net nedvejočiau.

Dėl vieno žingsnio kvailo - gyvenimas sugriuvo. Jis niekada nebus kaip kažkada švelnus. O žemė vis dar nešioja tą žmogų. Te sustoja sekundės skaičiuoti jo gyvenimo žingsnius - trapius, lėtus.

O kažkada - už tokį žingsnį kalėjiman sodindavo - griežtai. Jo žmogumi aš pavadint nenoriu. Juk teisės TEIST aš neturiu, žinai. Dar vis tikiu - atseikės jam gyvenimas patsai. Nebėr pasaulyje nei meilės, nei teisybės, kaip kažkada . Kas lieka man? Tyliu.

2008 m. balandžio 8 d.
Ar išduosi paslaptį, kur meilė egzistuoja?

Mūsuose jos jau nebėra...

2008 m. balandžio 8 d.
Niekada - kitaip

Valdžia - savim gyvena. Skaudu. Niekada nebus kitaip - jaučiu.

2008 m. balandžio 9 d.
Mama

Pats brangiausias žmogus šiam pasauly - mama.

2008 m. balandžio 10 d.
Sulauk, brolau

Net ir tada, kai neliks pasaulyje gėrio, kai diena pavirs naktimi, pašauk mane vardu, aš būtinai ateisiu. Lakštingala atskrisiu ar Nemuno banga. Gal berželiu rymosiu prie tavo namo, gal akmeniu, gal vasaros kaitra. Sulauk manęs, brolau.

2008 m. balandžio 11 d.
Jau niekada negrįši

Jau niekada negrįši į namus. Nebejausiu nei tavo rankų, švelnumu pavirtusių, nebegirdėsiu tavo žodžių, meilių, guodžiančių, užuojauta dvelkiančių.

Apkabink, jei gali, dar bent dar kartą mane, jei ne savo, tai beržo šakom. Pasakyk nors vieną man žodį, tikiu - pavirsi lietum man ant delno. Gal širdis nebesikankins nakty?

2008 m. balandžio 12 d.
Pati svarbiausia - šeima

Mama - viskas. Kas švelniausia, gražiausia, mieliausia - vien tik jai. Poetams ji paslaptinga. O dainiams - paprastas, bet branginamas turtas. Patikėkit, be jos gyvenimo neįsivaizduoju, be tų švelnių mėlynų akių ar balso. Dar tėtis ar sesė. O brolis - jis mus visus tiesiog papildo laimingo gyvenimo gūsiu. Man brangiausia - galiu tvirtai sakyti - šeima. Jei nori, nužudyk geriau mane, kankink, vadink kaip nori, tik jų iš manęs tu neatimk. Tuomet gyvenimas bus baigtas.

Kas tas milijonas, palyginus su tuo, ką gaunu iš savo šeimos. Jei gyvybę reiktų aukot - aš sutikčiau. Tu tikėk manimi...

2008 m. balandžio 13 d.
Partizanams

Kai tu išėjai, lijo lietus, nei saulės, nei meilės nebuvo. Pakėlęs akis, ar matei, kaip saulė leidos danguj vieniša?

Dabar ji ne tokia, kaip kažkada rugsėjo pirmąją - šildanti, miela. Jei nori trenk per veidą - tik stipriai, gal tada man bus geriau, gal naktim nebesapnuosiu, pavargau nuo tų naktų juodų ir netikrų.

Sušuk bent kartą vėjuje, kad aš išgirsčiau, kaip plaka tavo vieniša širdis.

Jei bent kartą, sekundę, minutę, tu pareitum senu takučiu, apkabinčiau ir niekad neleisčiau išeit ir pradingt su rūku.

2008 m. balandžio14 d.
Tėvynė mylima

Gali mane kankint kaip nori - ar žodžiais, ar veiksmais, - vis tiek aš liksiu čia gyventi - savo Lietuvoj, Tėvynėj mylimoj.

Žydinčios vyšnios šakelė

Nužudyk mane - jei tau negaila nieko,
Nužudyk mane - tik vietoje palik,
Šiame krašte - aš amžiams liksiu,
Galbūt be sąžinės, bet Tavyje.
Sudeginki mane - ant seno laužo,
Prakeik mane tu tūkstančiais vardų,
Vis tiek aš liksiu čia gyventi,
Rausvąja vyšnios šakele.
Nupjauk mane - kaip kokį seną medį,
Nereikalingą, be širdies,
Išrauk mane iš pat šaknų,
Nes kitaip aš prisikelsiu.
Apspjauk mane - vadink, kaip nori,
Besiele, be širdies kvaile,
Vis tiek atgimsiu tyliai - auštant,
Jei reiks, vėl - vyšnios šakele.


2008 m. balandžio15 d.
Tai, kas svarbiausia

Kai kurie žmonės mūsų gyvenime palieka skaudžius prisiminimus, kiti - džiaugsmą širdyse.

2008 m. balandžio 16 d.
Sugrįšiu

Kaip nuostabiai šiandien atrodo dangus - be saulės, bet skaidrus.

Gerai įsižiūrėjusi, matau peizažus - šio ar tolimo pasaulio. Tu, nei bet kas kitas žinai, ką jaučiu, kai odą paliečia lietus ar žolė. Kai šlapia, man patinka, kaip kvepia jinai. Aš laiminga, kad gimiau čia, Šilutėj, šią vietą myliu, branginu: kur pirmi žengti mažučiai žingsniai ar pirmas žodis pasakytas - mama.

Man pats likimas skyrė čia gyventi. Širdim jaučiu, kai mirtis pasibels į duris, sugrįšiu su paukščių pulku ar rudenio lietumi iš ten, kur bebūčiau.

2008 m. balandžio 17 d.
Meilės galia

Jei aš išeisiu pirma į ten, iš kur niekad negrįžtama, prašau - blogu žodžiu neminėk. Juk žinai, buvo visko.

Tu tyliai sušnabždėk tą daugkart kartotą vardą: ar vėjo ošime, ar saulės spindulių glėby, ar net pavasario dvelksme.

Užaugink vaikus, kuriuos abu mylėjom ir mylim labiau nei bet ką šiame pasaulyje. Žinau, plyš širdis man iš skausmo, kai reiks jus palikt ir išeit paslapčia. Tikiu - aš pajausiu.

Ar užmerksi akis - jau šaltas?

2008 m. balandžio 18 d.
Ką daryt?

Ką darai, kai nieko pakeist negali? Nei verkt, nei šaukt negali. Net širdį norisi išplėšt iš pat šaknų - te baigiasi kančia šlykšti. Atleisk, jei žodžiai šie tave kankina, teisybė ši tikrai baisi. Tie pirštai išdavikiškai neklauso. Užmerkite akis, nežemiškai šaltas, te baigias ši kančia baiminga, aš pavargau nuo tų kančių, beprotiškai sunkių.

2008 m. balandžio 19 d.
Prabėgs

Prabėgs tos tamsios naktys ir dienos, patikėk, taip kaip močiutė sakė birželio vidury.

Dabar prabėgus metams, aš ja tikiu šventai. Atrodo, vakar ji mojavo rankele. O šiandien jos nėra, tarp pumpurų visų ji slepiasi rūke. Aš dar tikiu, ateis ta valanda, kai susitiksim vėl tarp angelų - skaisčiai baltų - tikiuosi, ją atskirsiu iš pulko jų visų.


2008 m. balandžio 20 d.
Brangiausia, ką turiu

Neatimk man sparnų, kuriuos taip branginu - tai viskas, ką turiu šioj vietoj, kur daug žiedų. Poeziją aš branginu, o kiti tik juokias. Bet iš ko, suprasti negaliu. Tos knygos taip stipriai vilioja mane. Paslaptinga trauka... Ar plonos, ar storos - visai nesvarbu. Svarbiausia tai, ką jaučiu širdimi, kai rankose laikau švelniai. Juk kažkada tos pačios knygos brangesnės buvo nei bet kada. Už tai galiu aš padėkot Martynui Mažvydui garsiam.

2008 m. balandžio 21 d.
Mamai

Kai pagalbos reikės, pašauk vardu. Aš visada ateisiu: ar lietūs lis, ar speigas spaus. Niekas nesvarbu. Svarbiausia pasauly - tik tu.

                                                               Mokytoja Birutė Morkevičienė
 
     
     Atgal...  

                                                                                                  "Šilainės sodas"  ©  2008 m.