Šilainės sodas

	Bendras Šilutės laikraščio "Šilokarčema" ir Šilutės kraštotyros draugijos projektas Projektą remia:
Leidinys pamario krašto kultūrai
2008 spalio 14d. Nr. 19 (67)


	"...Aš išmokau tiek, kiek gyvenimo mokykla išmokė"
	Svetlana JAŠINSKIENĖ Veronikos Mockienės žodžiais eilėraštyje "Vaidmenys", gyvenimo spektaklyje Veronikai paskirtas teigiamos herojės vaidmuo. Būdama be galo kukli Veronika, sunkiai įkalbėta, sutiko pasidalinti savo mintimis bei pakalbėti apie jai duotus Dievo sugebėjimus rašyti eiles. Tačiau pokalbis apie kūrybą vis krypo kažkaip į šalį - daugiau norėjosi kalbėti apie gyvenimą. Vardą paveldėjau iš močiutės Veronikos mamos Bronės Šimkutės gimtinė - Šilalės rajonas. Tėvo Vytauto Jurkaus gimtasis kraštas - Kelmės rajonas. Pokario metais, 1945-aisiais, buvo paskelbta, kad galima keltis į Mažosios Lietuvos ištuštėjusį kraštą. Tada ir parsikėlė Veronikos tėvai į tuomet buvusį Pagėgių rajoną, Bajėnų kaimą, kur ir gimė Veronika. "Gražių pastatų būta tuomet Bajėnuose, retų augalų", - pasakojoė pašnekovė. Gražus ir turtingas Mažosios Lietuvos kraštas tapo Bronei ir Vytautui Jurkams bei jų vaikams: sūnums Alfonsui, Aleksui ir dukrai Veronikai. "Mano mama, būdama penkerių metų, liko našlaitė. Augo ilgėdamasi mamos. Besilaukdama kūdikio Bronė žinojo, kad jei pasaulį išvys dukrelė, bus pavadinta mamos vardu - Veronika. Taigi, vardą paveldėjau iš senelės". Gebėjimus, pasak Veronikos, - iš visų po trupinį. Senelis buvo žymus medžio dirbinių meistras. Ir šiandien Kelmės rajone, Paprūdžiuose, tebestovi Veronikos senelio "sumeistravoti" namai. O kiek statinių, kubilų, kubilėlių, statinaičių į Šiaulių turgų nugabenta!.. Nebuvo greta žmogaus, kurio siela būtų gimininga manajai Paklausus, kaip gi tas gyvenimas mokė kurti tokias šiltas eiles, Veronika pasinėrė į prisiminimus: "Mano mamytė taip pat eiliuodavo, tačiau niekuomet tuo nesigirdavo. Anuomet keista būdavo, kad prie sunkių ūkio darbų dar randasi laiko visokiems niekams. Be to, kartą nugirdusi per radiją repliką "Kas čia bus, jei kiekviena moteriškė, šveisdama katilus, prie krosnies pradės eilėraščius rašyti" dar labiau vengė kalbėti apie tai, kad savo išgyvenimus, jausmus popieriuje užrašo. Nežiūrint į tai Veronika didžiavosi, kuomet pradinėje mokykloje besimokydama, kalėdinio pasirodymo metu, deklamavo savo mamos sukurtą eilėraštį apie snaigę. "Ir dabar jį prisimenu", - pasinerdama į vaikystės išgyvenimus pasakojo Veronika. Beje, jos mama rankraščius išsaugojusi tebeturi ir šiandien. "Eilėraščius pradėjau rašyti septynerių ar aštuonerių metų. Manau, kad nebuvo tuo metu greta žmogaus, kurio siela būtų gimininga manajai". Prabildavo tuomet siela popieriuje. Beje, kartą atnešė Veronika eilėraštį pusiau savo, pusiau - ne mamos teismui. Paskaitė mama. Ir tarė: "- Gerai, bet reikia, kad eilėraštis būtų tavo, o šis - ne tavo". Ilgai nekilo noras rašyti eilėraščius. Laikui bėgant nerimo jausmai pradingo ir ėmė gimti Veronikos eilės. "Drąsos visuomet trūko kam nors apie tai kalbėti. Guldavo mano eilės į stalčius, storiausius sąsiuvinius, dienoraščius", - prisiminė Veronika. Besimokydama Klaipėdos pedagoginėje mokykloje nedrąsiai pasisiūliusi parašyti kažkuriam renginiui kupletus. Taip pirmą kartą apie savo gebėjimus prabilo kurso draugams. Baigusi pedagoginę mokyklą paskyrimą Veronika gavo į Skuodo rajono Luknės aštuonmetę mokyklą. Nieko reikšmingo nesijaučiau daranti Kūryba įsibėgėjo... Meilė... Jaunystė.... Ryžtas... Gandrui aplankius namus vieną, antrą kartą ir atnešus vieną po kito du sūnus Andrių bei Justą, laiko dar daugiau atsirado. Vaikų darželių tuo metu nebuvo. Abu sūnus Veronika augino pati. Augo sūnūs, turtėjo eilėraščių sąsiuviniai. Poetas, Skuodo rajoninio laikraščio "Mūsų žodis" redaktorius Stasys Jankauskas subūrė tuomet visus rašančiuosius, kuriančiuosius į literatų sambūrį. Aktyviai veikė kūrybingi žmonės, organizavo poezijos vakarus, susitikimus su poetais, rašytojais. "Euforijos apimta po tokių vakarų net nejausdavau, kada septynis kilometrus namo parpėdindavau", - pasakojo V.Mockienė. Literatų sambūriuose surado Veronika giminingų sielų. Išdrįso savo kūrybą parodyti. "Tačiau nieko svaraus bei reikšmingo nesijaučiau daranti". Laikas bėgo. Šeima, rūpesčiai, kasdienybė. „Vieną saulėtą vidurvasario dieną paėmusi laikraštį "Mūsų žodis", puslapyje "Literatas", kurio nelikdavau neskaičiusi, pamačiau savo eiles. Mano pavardė... Mano eilės... Malonus jausmas“, - prisiminė Veronika. Po to dažnai būdavo publikuojami Veronikos eilėraščiai, tačiau tai pasitikėjimo savimi įgauti nepadėjo. Ar tapo pranašu savame krašte? 1984 metais, pablogėjus mamos sveikatai, teko sugrįžti į Tėviškę. Darbas vaikų darželyje, Pagėgių pradinėje mokykloje ir jau penketas vaikučių: du sūnūs Andrius ir Justas bei trys dukros Sigita, Lina ir Asta. Daug energijos atiduota namų ruošos darbams, šeimai. Greta kūrybingos mamos bei tėvo Justino Mockaus augo vaikai. Kiekvienas paėmė iš tėvų savo dalį - sūnūs paveldėjo iš senelio bei tėvo meilę medžio darbams. Dukros Asta, Sigita, Lina eilėraščius bandė rašyti. "Visoms dukroms sekdavosi kūryboje, ypač, kai meilė, jaunystė iššaukdavo eiles iš vidaus. Kartais darnūs ir geri gyvenimai kenkia kūrybai", - sako Veronika, besidžiaugdama, kad vaikams gyvenimas gerai klostosi. Ištikima poezijai bei dailei liko Lina. Koja kojon su mama keliauja, viena kitai patardamos, pasikonsultuodamos. Prieš keletą metų, Kalėdų laikotarpyje, Mockų šeima padovanojo pagėgiškiams nuostabų vakarą "Kalėdoms - pas mamą". Skambėjo tuomet visų dukterų eilės, skirtos mamai, mamos eilės vaikams, kvepėjo pačių keptas pyragas bei raminanti melisos arbata. Gaila, bet medžio drožiniai, išdrožti Justino Mockaus ir sūnų, nebuvo pristatyti. Tačiau kūrybingos šeimos džiaugsmai, viltys ir tikėjimai buvo perteikti eilėmis. Daug metų sąžiningo darbo vaikų būryje Keletą dešimtmečių Pagėgių pradinėje mokykloje Veronika dosniai save dalino vaikams, visuomet surado su jais kalbą. "Su ketvirtoku jau apie viską gali pasikalbėti. Atveda iš namų ar darželio tarsi viščiuką, mažą, pūkuotą. Po ketverių metų sunku būna atpažinti. Tačiau malonu, kad aplanko daug buvusių mokinių, išėjus iš pradinės mokyklos nenutrūksta saitai ir žinome, kaip kam sekasi, kas ką pasiekė", - pasakojo Veronika. Kūryba vyksta su pauzėmis, bet užima svarbią vietą gyvenime. "Vis ta siela nori išsisakyti, o kas klausys? Visi savo gyvenimo karuselėje sukasi". Bekalbant bendradarbių būryje buvo suderinti du puikūs gebėjimai - kolegė Irena Ubartienė, subūrusi žinomą kolektyvą "Voriukas", puikiai bekurianti muziką ir Veronika, puikiai eiliuojanti. Taip gimė bendri darbai. Vaikų pop grupė "Voriukas" vadovės Irenos iniciatyva išleidžia tris kompaktines plokšteles. Vieną kompaktinę plokštelę išleidžia paūgėjusios "Voriuko" merginos, pasivadinusios grupe "Spider". Iš 46 įrašytų dainų 22 dainų teksto autorė Veronika Mockienė. Išlikti abejingam, besiklausant Veronikos tekstų, neįmanoma. Juose išsakyta nuoširdi meilė mamai, mokytojai. Į neapsakomus jausmus nunešantys vaizdiniai, perpildyti gėrio, nuoširdumo bei paprastumo. Išmokau tiek, kiek gyvenimo mokykla išmokė Poezijos vakarai, kameriniai renginiai, literatų sambūriai viešojoje Pagėgių bibliotekoje yra mėgstamiausi Veronikos renginiai. Pasak Veronikos, vyrai turi daugiau galimybių rasti laiko kūrybai. Moterims daug laiko atima buitis. O juk kūrybai reikia pasikrauti, keliauti, atrasti, pažinti, patirti... Kartais gyvenimas parodo tamsiąją pusę. Susimąsčiusi apie tai, kad gyvenimas dažnai atseikėja tamsiųjų tarpsnių, Veronika sako senokai nerašiusi eilėraščių. Daug skaito, gražina sodybą ir laukia, kada širdis taps iškalbingesnė. "Aš vadinu save diletante. Tikras Vandenis - rūpi viskas, bet ne iki galo. Taip ir nepaskyriau savęs visos vienam siekiui. Tačiau vaikus mokau kitaip: eikite, darykite, veikite, kol jauni, laukiami, įdomūs esate ir galite. Aš išmokau tiek, kiek gyvenimo mokykla išmokė". Veronikos Mockienės kūryba publikuota Pagėgių viešosios bibliotekos išleistuose Pagėgių krašto poetų kūrybos almanachuose, Pagėgių krašto literatų kūrybos rinktinėje "Poezijos pilnatis". Veronika su broliais Alfonsu ir Aleksu. "Saldi ta vaikystės duona, Motinos rankų palaiminta..." Veronika su anūke Arevika.

Atgal...