Bendras Šilutės laikraščio
"Šilokarčema" ir
Šilutės kraštotyros draugijos
projektas 

Projektą remia:


 

                                    Leidinys pamario krašto kultūrai

               2008 spalio 28d. Nr. 20 (68)

 


Pradžia Komentarai Kultūros ženklai Kūryba Šilainė

Archyvas

Kontaktai

 

 

 
  Miniatiūros
 
 
  Dovilė Šiškutė

Kitokia

Kai tik ji gimė, visi iškart pajuto, kad ji kitokia... Ne, ji neturėjo jokių negalių, išsigimimų. Ji buvo tiesiog... kitokia... Žmonėms buvo nemalonu paimti ją ant rankų. Net pagimdžiusi mama jos vengė.

Jau pirmomis savo būties dienomis ji ir pati suprato, kad kažkas ne taip... Jautė. Jautė kitų žmonių priešiškumą.

Paauglystėje jai buvo dar sunkiau. Jos keistumas buvo dar akivaizdesnis. Žmonės nenorėjo su ja bendrauti, net prasilenkti gatvėje. Bendraamžiai jos tiesiog bijojo.

Ji nuolatos klausdavo Dievo, kodėl ją tokią įmetė į šį pasaulį, bet jis su ja nekalbėjo.
Atrodė, jog visi turi įgimtą neapykantą jai.

Ir man ji atrodo keista, kai matau ją veidrodyje...


Žmonės ir sąžinė

Žmonės:
- Jis su geležine kauke!
- Tai ne šiaip geležis, o varis!
- Kur tau! Varis tamsesnis, tai - auksinė kaukė!
- Kur tu matai auksą? Juk iš toli sidabras baltuoja!
-Ten gi baltasis auksas...
- Va, dabar matau, - ten paprasčiausias plastikas!
- Aš įsitikinęs, kad jo kaukė medinė!
- Kokia dar medinė? Ta kaukė iš stiklo!
- Ne, ji pasiūta iš šilko!
- Šilkinių kaukių nebūna! Matau, kad ten tik popierius!
Sąžinė:
- Žmonės, jis juk be kaukės!

Norėčiau

Norėčiau nematyti, kaip girta mama vedasi penkiametį vaiką į parduotuvę pirkti vyno ar alaus. Kai vaikas paprašo kramtomosios gumos, kuri kainuoja dešimt centų, mama sako, kad ir taip neturi pinigų.

Tada norisi mamai išdaužyti veidą, o vaikui nupirkti visas pasaulio gumas ir iš jų nulipdyti naują mamą, su smegenimis ir sąžine.

Kodėl

Kapinės. Tylu ir šalta. Sustoju prie bevardžio kauburėlio. Tokių čia daug. Gyvenusių, bet nebuvusių, poilsio vietos. Čia ilsisi tie, kuriems nebuvo lemta suprasti, jog jie - žmonės. Tai - skausmo kapai. Atrodo, jog girdžiu sklindantį kvailą kikenimą, verksmą, širdį draskančias dejones. Tai - jie. Kalbasi su manimi. Jie nesupranta, kodėl juos taip nubaudė Dievas...

Pasaka apie Rugius

Gyveno kartą pievoje daug daug Rugių. Aukšti, aukso spalvos. Tikri gražuoliai. Ir varžėsi jie vienas su kitu, kuris aukštesnis užaugs.

Taip jie augo metrą, du, tris... Augo tol, kol užaugo iki dangaus.

Bet tada jie pradėjo užstoti saulę žmonėms, ir šie neapsikentę nupjovė rugius...

Nežiūrėjo nei į jų grožį, nei aukštį...


S.B.

Grįžti kelių atgal nebėra

Kai sustojo plakti mano tėvo širdis, laikas sustojo baltų chrizantemų puokštėje. Aš gedėjau tėvo, norėdama pajausti kažkur klajojančią jo sielą, bet negalėjau pakilti lig to lygmens - - - (kada nors tai atsitiks) ir jaučiausi tokia bejėgė žemės keleivė prieš didingą mirtį. Prisiminimai. Tą akimirką gyvenau jais. Jie vis dar nepaleido tėvo...

Mąstydama jaučiau savo tėvo tvirtas rankas, kai jis mane kas vakarą mažytę miegančią apkamšydavo patalais, kad nesušalčiau, o rytais lydėdavo į mokyklą, kai būdavo šalta ir tamsu. Jį regėjau dirbantį laukuose, mokinantį mane skaityti, sergantį, bet nepasiduodantį, bejuokaujantį, kad mus paguostų verkiančius. Tėvai buvo mūsų gyvenimų pradžia. Deja, tik šią akimirką supratau, kad aš (galbūt ir kiti) per anksti skubame išeiti iš savo vaikystės namų, net nenutuokdami, kad kažkada nebebus kelių grįžti atgal pas savo brangius žmones, kurių taip pat nebebus.


Vėlinių lietus

Dar neseniai šventėme gyvenimo šventę. Tiek daug rūpesčių, tiek daug skubėjimo... Pagaliau per Vėlines sustojome prie smėlio kauburėlių. Žvakės pleveno, rodos, nesibaigiančiame lietuje. Mirtis? Kodėl mirtis? Žmogui, niekad neverkiančiam, kad pravirktų, žmogui, niekad apie tai negalvojančiam, kad susimąstytų.

O iš dangaus ašarų jūra... Gal tos ašaros iš nebūties? Kad apverktų žmogaus dalią? Nes mes, gyvieji, neturime laiko, o gal ir noro pagalvoti, kad ir mūsų gyvenimo šventė kada nors baigsis...


Perkūnija

......Vaikystėje, kai buvau maža mergytė, tiek, kiek gali siekti mano atmintis, su močiute miške uogavome. Prisimenu, keistai atrodė susipynusios medžių šakos. Jos vis labiau lingavo, o miško ošimas vis stiprėjo. Kai pradėjo griaudėti ir lyti, pamatėme, kad virš mūsų - juodas dangus. Mano močiutė, tokia senučiukė - bejėgė tokia kaip ir aš mažytė, priglaudė mane prie savęs. Aš nežinau, ar bijojau audros, tik prisimenu, kad jaučiau, kaip močiutė virpėjo ir krūpčiojo po kiekvieno žaibo tvykstelėjimo, o jos baimė skverbėsi į mane ir liko manyje - net ir jos meilė nuo to nebegalėjo apsaugoti manęs.

Dabar po daugelio metų noriu būti stipri, bet vis vien per kiekvieną audrą ta baimė, nors ir prislopinta, tebegyvena manyje.

Patikėkit, tai - tiesa.



* * * 

Kristijonė Išnarauskaitė

Ruduo. Jis sudrebintas lietaus ir pašiauštas vėjo. Tai sumaišties ir persiorientavimo laikas. Sugebėjimas įžvelgti rudenio darganoje kažką tokio, ko nemato kiti, išties yra pagirtina.

Auksiniai lapai ir veidrodžiais pasipuošusios gatvės.

Lietus, kurį pro langą vos gali įmatyti, ir vėjo palytėjimas darganotą vakarą...


Ingrida Petrusevičiūtė

Pasibaigusi vasara vietoj savęs paliko rudenį, kuris atnešė šaltą vėją ir lietų.

Sidabrinėmis gijomis lietus iš apsiniaukusio dangaus krinta žemyn į žalią pievą, kurioje šokinėjantys žiogai žiūri į vandens lašelius lyg į spindintį veidrodį.

Ruduo, atnešęs šaltį, šaltą vėją, pradangina saulę. Nebelieka vasaros džiaugsmo...


Viktorija Vismantaitė

Šalna - tai gražiausi rudens papuošalai. Smulkučiai lediniai kristalai tviska mėnulio šviesoje. O atėjus rytui, pasirodžius nors ir šaltiems saulės spinduliams, tirpsta. Tirpsta ir tada, kai iš tų mažų kristalų nori suverti vėrinį. Ir tada jie virsta šalta rasa.

Lukas Šeputis

Rudenį gamta kaip ir žmogus pasikeičia. Miške pilna grybų, žemę nukloja lapų kilimas. Mėgstu juo vaikščioti ir stebėti, kaip krebždantys lapai, man užmynus, pasidalina į daugybę mažų dalelių.


Viktorija Kivilytė

Tyliai krenta auksiniai lapai. Ir dengia kelią jie man. Tai lyg kilimas rudens. Lapai palieka medžius vienišus. Bet vėliau lapai ima mirkti, nes prasideda liūtys. Visur tik balos ir teška lašeliai nuo stogo. Pakyla vėjas ir žmonėms, kaip ir medžiams be lapų, darosi vis žvarbiau ir žvarbiau...

Eugenija Čiumakovaitė

Rudenį dažniau lyja šaltas lietus. Jis lyg tūkstančiai adatų liečia kūną, merkia drabužius. Plaukai apsunksta. Šaltais rytais kabo voratinkliai su rasos lašais lyg ledo gabaliukai. Ir saulė šviečia. Prasideda bobų vasara.


Gabrielė Parakininkaitė

Ruduo. Tyliai krenta auksiniai medžių lapai. Skamba skambutis. Lyja šaltas, bespalvis lietus. Lauke niūru ir šlapia . . .

Lietaus lašeliai labai smulkūs, jie greitai krenta ir lieka pelkės. Tačiau, kai šviečia saulė, dar būna linksma.


Darius Žebrauskas

Ir vėl ruduo. Krenta spalvoti lapai ant žemės, lėtai, lėtai. Atrodo, kad jiems niekas nerūpi.

O man vėl reikės eiti į mokyklą.

Spalvotu lapų kilimu kasdien, iki juos užklos sniegas.


Laura Jundžėlaitė

Ruduo - tai laikas, kai lapai pradeda kristi ant žemės, ateina šaltos dienos, o su jomis - taip pat ir žvarbios naktys. Vėsūs orai taip pat užšaldo ir kai kurių žmonių širdis.

Kai ateina tos šaltos dienos, norisi grįžti į vasarą, tą saulėtą laiką, be jokio lietaus, kuris bet kur netyčia gali užklupti. Tačiau ne visada užklumpa netikėtai, dažniausiai pasiruošiame jį sutikti.

Rudenį dažnai verkia dangus: kartais jis verkia stipriai, o kartais nurieda tik viena kita ašarėlė.


Žydrūnė Činauskaitė

Rudenį visi turi daugiau rūpesčių... asmeninių ir buitinių. Kai būna blogas oras, būna niūresnė nuotaika, žmonės dažniau pykstasi.

Tačiau aš mėgstu geltoną rudenį, krintančius lapus, voratinklius, bobų vasarą.

Šalin blogą nuotaiką. Sveika, mokykla!


Vaclovas Šedys

Atrodo, dar tik prieš kelias dienas buvo vasara, vaikams nereikėjo eiti į mokyklą.

Kai nuo medžių pradeda kristi lapai, vaikai eina į mokyklą.

Žiūriu į klevą, metantį lapus, ir galvoju, kad greitai jis bus nebegražus.

(Žmogus - kaip ir medis, kol jaunas - žydi, kai pasensta - miršta.)


Viktorija Jasaitytė

Ruduo - kontrastų metas. Dieną šviečia saulė, nuo medžių krenta geltoni medžių lapai. O naktį - toks ryškus žvaigždžių spindėjimas. Jis suteikia stiprybės, vilties. Tada nebebaisus lietaus barbenimas į langą, skubantys žmonės tampa paprasti ir geri. Visi skuba į šiltus savo namus prie jaukaus židinio. Taip gera visiems būti kartu.

Mokytoja Birutė Morkevičienė
 
     
  Atgal...  

                                                                                                  "Šilainės sodas"  ©  2008 m.