Bendras Šilutės laikraščio
"Šilokarčema" ir
Šilutės kraštotyros draugijos
projektas 

Projektą remia:


 

                                    Leidinys pamario krašto kultūrai

               2008 gruodžio9d. Nr. 23 (71)

 


Pradžia Komentarai Kultūros ženklai Kūryba Šilainė

Archyvas

Kontaktai

 

 

 
Eilėraščiai sau ir kitiems
 
Saulius SODONIS

Ilgai atidėliotas susitikimas su eiles rašančia pedagoge, Šilutės žemės ūkio mokyklos Žemaičių Naumiesčio skyriaus vadove Vilma Grigoniene įvyko tik beveik po metų. Tačiau jis vyko labai nuoširdžiai, nes Vilma išties turi savo gyvenimo supratimą, kuriuo galėtų vadovautis ne vienas iš mūsų.
Pažintis

1995 metais Šilutės F.Bajoraičio bibliotekoje buvo pristatyta tada dar beveik niekam nežinomos Vilmos Isevičiūtės-Grigonienės eilėraščių knyga "Baltų debesų namai". Tie eilėraščiai nuskambėjo nuoširdžiai bei skaidriai ir daugeliui metų liko įspūdį. Per tą laiką šios moters rašomos eilės liko tokios pat šiltos. Jose išliko tas pats paprastumas ir aiškumas. Ji sakė, kad visados stengiasi sakyti, ką galvoja ir jaučia.

Paprastumo dažnai pasigendama ir žinomų poetų kūryboje. "Šiaurės Atėnų" laikraštyje skaitomose eilėse V.Grigonienė kaip tik ir pasigenda. Todėl pati stengiasi rašyti aiškiai ir tai, ką mato ir jaučia. Jei lyja - reiškia lyja. V.Grigonienės eilėraščius dėl tos pačios priežasties mėgsta ir draugai. Pasak V.Grigonienės, labai dažnai tiesiog nemokam ar negalim, o ir laiko tam neturim išsakyti artimiesiems, kaip juos mylim. Todėl jos eilėse moterys ir mato tokią galimybę.

Pirmoji knyga ir tolimesnė kūryba

Pirmąją knygą padėjo išleisti geriausia draugė Violeta, su kuria viename mokyklos suole sėdėjo vienuolika metų. Ir dabar ta draugystė tęsiasi. Taigi Violetos vestuvėse V.Grigonienė susipažino su vienu leidėju ir draugė prisakė, kad būtinai išleistų knygelę. Nesiekė to ypatingai Vilma, tačiau vardan draugystės perrašė tuos jau turėtus ir Violetos skaitytus eilėraščius bei atidavė į Kauną išleisti. Taip ir atsirado "Baltų debesų namai". Šiandien V.Grigonienė apgailestauja, kad tuo metu viskas vyko labai greitai, todėl nepasisekė išvengti ir daugybės klaidų. Tačiau iš tada išleistų 700 egzempliorių V.Grigonienė turi tik kelis, todėl namo, kad, jei reikės anūkams, gali tiesiog neužtekti.

Vėliau, pastebėję V.Grigonienės eiles, į rinktinę jas įtraukė "Dvidešimt ir vienas Šilutės užburti" leidėjai. Pastebėjęs jos kūrybą į Nepriklausomų rašytojų sąjungą pakvietė įstoti jos pirmininkas Vladas Buragas. Ir dabar ji priklauso šiai sąjungai. Taip dvejų metų almanachuose yra ir šilutiškės V.Grigonienės pavardė.

V.Grigonienės mergautinė pavardė Isevičiūtė. Taip ji pasirašinėja savo kūrybą, kad būtų žinoma Zanavykų krašte, Plokščių kaime, ant Nemuno kranto, kur augo. Šakių laikraštyje visais laikais buvo kūrybai skirtas puslapis "Lygumų šaltinis". Tačiau ilgą laiką V.Isevičiūtė-Grigonienė buvo "slapukė", todėl apie jos rašymus žinojo tik jau minėta draugė Violeta. Tačiau, išleidus savo atskirą knygą, buvo pakviesta pateikti savo kūrybą "Lygumų šaltinio" almanachui. Taip V.Grigonienės eilės yra keturiose knygose, nors atskira tik viena. Visose yra vis naujų eilėraščių.

V.Grigonienė sakė, kad ji rašo ne tam, kad leistų knygas, o todėl, kad toks yra pašaukimas. Tačiau prisipažino, kad jau svarsto galimybę leisti naują knygelę. Ji net siūlė tai kartu padaryti ir savo seseriai, kuri taip pat rašo. Buvo svarstomos galimybės leisti knygelę labai originaliai, tačiau pastaroji, matyt, dar tam nepribrendusi.

Eilėraščiai "atsiunčiami"

Vilma Grigonienė, paklausta, kaip gimsta eilėraštis, beveik neabejodama sakė, kad dažniausiai eilėraščiai yra jai atsiunčiami. Ji tiesiog užrašo, sudeda skyrybos ženklus. Tiesiog nieko nereikia tobulinti. Padėjusi tašką ji jaučia, kad jau su šiuo eilėraščiu yra viskas. Ji sakė, kad namie turi tokį aplanką, į kurį deda visokius pastebėjimus, eilučių fragmentus ar net visus eilėraščius.

Tarsi paliudydama, kad ji sakė, jog neseniai, ištraukė prieš beveik dvidešimt metų pradėtą eilėraštį ir vienu prisėdimu jį baigė. Toks ilgas kelias buvo iki jo. Kažkada pradėtas kūrinys sulaukia to laiko, kuris turi ateiti, ir tik tada jį pabaigia. Matyt, taip ir turi būti. Net žodžių keisti vieno su kitu nereikia. Lyg ranką kažkas vedžiotų. Ir vėliau nebeatrodo, kad ką nors tame savo kūrinyje keisti reikėtų. Tiesiog viskas pabaigta iki galo. Ir dar. Jei ne artimi draugai, tiesiog tai būtų rašymas sau. Eilėraščiai - tai mintys sau.

Rašymas - ne vienintelė išraiškos forma

Poezija nėra vienintelė iš išraiškos formų. V.Grigonienė mėgsta bendrauti su draugais, megzti. Jei būtų galimybė, daugiau keliautų, nes yra nepaprastai žingeidi. Ir, žinoma, skaitytų daugiau knygų. Ji sakė, kad pastaruoju metu atrado psichologinį-filosofinį romaną. Be to, paskutiniu laiku susižavėjo fotografija. Ir daugiausiai fotografuoja vandenį. Kažkaip jaukiai čia su vyru pasijuto, nors žadėjo atidirbę privalomus trejus metus iš Šilutės važiuoti. Tačiau šiandien ir patys džiaugiasi, kad gyvena pamaryje, kur tiek daug vandens ir erdvės. Tuo džiaugiasi ir vaikai Kamilė bei Matas.

V.Grigonienė sakė, kad yra rašiusi ir keletą intriguojančių istorijų. Jos buvo spausdintos populiariuose žurnaluose "Ieva", "Ji". Čia pasitelkusi savo fantaziją leido sau kurti nuotykių kupinus gyvenimus. Tiesa, po tai pasirašyta slapyvardžiu ir yra kiek kitokia kūryba nei eilės.

Keletą eilių yra parašiusi ir šilutiškių kapelai "Karčema". Labai smagu klausyti, kai per radiją skamba daina, kurią muzikantai dainuoja pagal tavo sukurtus žodžius. Yra ir daugiau tokių tekstų, tačiau ji nežino, kam reikėtų siūlyti ir kaip tai padaryti. Nors mano, kad jei skirtų tokius tekstus, tai tik savo mėgiamam atlikėjui. Bet tai bus ateityje.

Yra parašiusi ir proginių eilėraščių, tačiau labai mažai. Draugams mielai rašo linkėjimus proza - taip sekasi paprasčiau.

Gal bus dar viena knygelė

Šiuo metu V.Grigonienė artimiausi metu turės beveik penkių savaičių laiką, per kurį, būdama Vilniuje, ji tikisi lyg ir apibendrinti savo pastarąjį laikotarpį. Gal tai ir bus pradžia naujai knygelei. Ji mano, kad didesnės kaip 60 eilėraščių knygelės nereikia. Tai yra lyg ir optimalus kiekis.

Čia pat kilo klausimas, o gal ir pati savo fotografijomis iliustruoti galėtų. Tačiau Vilma Grigonienė labai pragmatiškai nuvijo šią mintį - tai turėtų būti spalvota knygelė, o juk leidžia paprastai patys autoriai. Todėl tai būtų labai brangu. Ji mano, kad iliustracijos turėtų papildyti, o ne užgožti kūrybą. Vilmai patinka Kristinos Blankaitės darbai. V.Grigonienė žino, kad ir ji pati rašo eilėraščius, todėl gal galėtų būti pačios iliustracijos.

Todėl lieka palinkėti sėkmės bei pasiryžimo. Ir sveikatos...

             
                   Vilmos Grigonienės šeima: vyras Arvydas ir dukra Kamilė.

             
                       Vilma ir Violeta - draugės nuo vaikystės suolo.

 
     
  Atgal...  

                                                                                                  "Šilainės sodas"  ©  2008 m.