|
|
Leidinys pamario krašto kultūrai | |
2008 gruodžio9d. Nr. 23 (71) |
|
Pradžia | Komentarai | Kultūros ženklai | Kūryba | Šilainė | Kontaktai |
|
||
---|---|---|
V.Isevičiūtė - Grigonienė Tyliai draikos vakaro prietema |
||
Tingiai glaudžias prie lango dangus. Šitas vakaras vakaras niekieno. Jis jau mudviejų niekad nebus.
Tik už upės iš lėto nutoldamas Jis liūdnai mus žvilgsniu nulydės... Ir nueis, nusinešdamas nuodėmes, Ir išplėšęs dalelę širdies.
Dukrai
Kaip greitai tu išaugi suknytes, Kaip greitai rankovytės tau trumpėja Ir nors rytais pini dar kasytes, Į moterį kasdien vis panašėji.
Tu stabteli ties veidrodžiu dažniau, Bet nesuteikia jis jokios paguodos, Nes čia galėtų būti daug ploniau, O ten spuogelių eilės išrikiuotos .
Jau būta ašarų. Jau būna paslapčių. Ne viską man gali pasisakyti. Bet tu tyli, glaudiesi, ir jaučiu Kiekvieną tavo nerimą mažytį.
Tik vakarais, kai užmiegi dar vis Meškutį apkabinus lyg vaikystę, Prisėdu prie lovelės. Mintimis Tave padrąsinu, meldžiuosi: nepaklyski.
Išmok laiku išaugti suknutes. Ir neskubėk kasyčių išsipinti. Aš kantriai kantriai būsiu prie tavęs,
Ir saugos tavo
kelią mano mintys.
Sūnui
Kas ten spurda šiandien tavyje? Kas ten veržias iš tavęs išskristi? Paukštė? Vėtra? Nerami žinia? Ar išaugta nekantri vaikystė?
Siūlės braška. Visko per mažai. Kelnės lyg nukirpęs būtum tyčia Keista, kad iš viso sugrįžai Į namus, kai šitaip trokšti skrydžio.
Viskas tau netinka, negerai, Nors namai, ir mes visi tie patys Et, bambėk. Iškęsime. Tikrai. Ne tokių bėdų, kai augai, matėm.
Anapus upės
Anapus upės gelsta jau klevai. Ir mūsų metai, veltui išbarstyti. O čia keliai, kuriais iškeliavai. Ir žodžiai, niekam dar nepasakyti.
Anapus upės šėlsta jau ruduo. Ir vis retėja obelų pavėsis. O čia dar šiltas ir skaidrus vanduo. O čia tu liepa dar ilgai kvepėsi.
Anapus upės melstis jau vėlu. Ir jau beprasmiška vilties turėti, Kad bristų kas, ir būtų negilu, Kad šauktų kas, ir būtų čia girdėti.
Žiema
Apsnigo vakarus. Apsnigo rytus. Mėnulio pilnatį, vidurnakčių sapnus. Apsnigo rudenį, lietum nulytą. Laukimo nerimą. Laimingus mus. Apsnigo vakar. Ir apsnigo šiandien. Apsnigo mūsų skubantį rytoj. Apsnigo žinią ir juodžiausią gandą. Nelemtą niekad Ir lemtingą tuoj.
Apsnigo neviltį. Apsnigo viltį. Net mūsų laiškus, ilgus ir trumpus. Apsnigo ugnį.
Kur dabar
sušilti?
Užpustė niekieno. Užpustė mūsų. Pūga be saiko šlaistos po laukus. Per visą žiemą mes balti sau būsim. Ir - tebūnie, kas bus.
Sapnuose
Sapnuose dar vingiorykštės žydi Ir smuikuoja žiogai pratisai. O nubudus giedros nematyti. Ir į rudenį saulės gaisai.
Sapnuose dar kviečiai nenugelto, Mėlynai neplasnojo linai. O nubudus jau stovi už vartų Du šermukšniai, paraudę liūdnai.
Sapnuose dar esi neišėjęs, Dar džiaugiesi, glaudiesi, tiki. O nubudus jau tyko rugsėjis.
Ir vienatvė.
Skaudi ir sunki.
xxx
Gal turėčiau aš tau išpažinti- Kaip liūtis - atvirai, atvirai, Kad sugrįžta pašėlusios mintys, Ir kad veikia senieji kerai...
Burtų knygoj turbūt įrašyta, Kad nelemta apgauti lemties. Gal todėl atsibudusi rytą Tavo mintį jaučiu prie širdies.
Netampykim likimo už ūsų. Taip jau buvo, yra... Lai ir bus. Mūsų vasara. Nerimas mūsų. Ilgesys lyg viržynų medus...
xxx
Meilės vasaros nuotraukos žalios.- Aš išmėtau ir vėl jas renku. Lyg pakvaišęs ten šoka birželis Mums ant lūpų ir rankų nuogų.
Mūsų pėdos per žydinčią pievą Lyg netyčia prie upės nuves... Ten pamiršus ir velnią, ir Dievą, Aš glaudžiausi karštai prie tavęs.
Meilės vasaros nuotrupos žalios.- Aš išmėtau ir vėl jas renku. Ar sugrįš dar padūkęs birželis, Kai jau gruodis ant tavo plaukų?.
Rugpjūčio naktį
Dar šviesus tavo vienišas langas. Nemiegi dar. Žinau, nemiegi. Plakas mintys kaip šėlstančios bangos. Plazda žvakės ugnelė tingi.
Aš basa per rugpjūtį ateisiu Su žvaigždėtų šilkų suknele. Be jokių pareigų ir be teisių Prisiglausiu. Pabūsiu šalia.
Mes išgersim vidurnakčio vyną. Paklausysim žiogų ir tylos. Paryčiais tik žvaigždė paskutinė Krisdama mūsų meilei pamos.
Dovanos
Dovanoju tau rugpjūčio rytą, Rūko putom dailiai apdrabstytą. Saulės bučinį dar nuogą ir nedrąsų- Prisiglausk- jame mane atrasi.
Dovanoju tau rugpjūčio kaitrą- Savo keistą, netikėtą aistrą. Savo mintį, kylančią į aukštį Lyg pašėlusi laukinė paukštė...
Mano dovanos lengvutės tartum vėjai... Jei tokių dar niekad neturėjai, Jei žinai, kaip reikia jas branginti, Duok man žinią, sapną arba mintį...
Laiškai
Rašyk man laiškus ilgus ar trumpus. Rašyk, meluok, kad lauki ir ilgiesi. Nuo tavo žodžių aš paukšte tampu, Ir tu, į dangų žvelgdamas, gėriesi.
Rašyk man laiškus. Vakar ir rytoj. Meluok, apgauk vis vien tavim tikėsiu. Slypėki mano liūdinčioj tamsoj, Pabelsk žodžiu į mano dieną šviesią.
Rašyk man laiškus, kai seniai nebus Laukimo ir tikėjimo nė lašo. Rašyk man laiškus. Ilgus ar trumpus, Kai niekas man jau nieko neberašo.
xxx
Aš visa į tave. Žvaigždėmis. Ir vidurnakčių vėju. Telefonų laidais, Žadintuvų skambėjimu. Vandenynais, Šaltiniais, Gaisrais. Aš visa į tave. Magistralėm, Žaibais. Švyturiais.- Ateinu. Pasitik. Įsileisk.
XXX
Neramu. Aš jau daug ko nemoku. Nežinau, ar spalvoti sapnai. Neprisimenu savo juoko. Neaplanko manęs seniai Sidabrinis lietus paryčiais. Ant palangės nenutupia tyliai Klevo lapas, lyg paukštis, švelnus. Nepriglunda prie skruosto žvaigždė. Nežinau, ar ką nors tebemyliu, Kai ruduo toks vėlus. Metų metai pro šalį praeina. Lyg išblukę vardai ir veidai. Pasakyk man, ar tu suradai, Ko ilgėjaisi, laukei, geidei?.. XXX
Už lango vėl padūkėlis birželis- Lietaus ir saulės dieviška darna. Dar dienos žydinčios, Dar naktys žalios, Dar saulės ir svajonių negana.
Dar nesugriauti tiltai debesų. Dar nusimetęs kasdienybės rūbą Esu toksai, koks iš tiesų esu.
Dar ne vėlu nei kristi, nei pakilti. Nei rasti, nei pamesti nevėlu. Tik kaip išsaugot atmintį ir viltį Lyg saują sudžiovintų dobilų.
Užvėriau
Užvėriau minčių duris, kad jau niekad daugiau neateitum į dienas, pakvipusias šienu ir net spengiančias nuo kaitros. Užvėriau minčių duris, kad pro pilko lietaus blakstienas nebandyčiau įžvelgti niekad tavo akių spalvos. Užvėriau minčių duris. Bet... rakto skylutė... lyg šauktų... Ir nei žvilgsnio, nei delno, nei skruosto atitrukti nuo jos negaliu...
Dviejų kelionė
Kai eina du žmonės- vienas į kitą- ištiesę rankas lyg tiltus, atvėrę širdis lyg langus, išskleidę mintis lyg žiedus- kas gali būti gražiau?!
Per spalio pilkėjantį lauką, per lietų ir vėją- į ugnį- kas gali būti trapiau?!
Eikite, eikite, žmonės!- Du- savo ilgesio tiltais- į pačią gražiausią kelionę- Už savo viltį toliau.
Mano vasara
Mano vasara- strazdo spalvos- Kiminais ir žaibais siuvinėta. Debesų kamuoliais virš galvos Susitvenkia ir spurda prieš lietų.
Mano vasara- mano lemtis Ir šaltekšnio prisirpusi uoga. Į sapnus, svajones ir mintis Apyniais įsiraizgo, įsliuogia.
Mano vasara bitėm, žiogais Vis plasnoja, ir griežia, ir dūzgia Mano vasara, tu pavargai! Įsisupk į viduržiemio pūgą.
O paskui- vėl kaip tąsyk- sugrįžk- Kiminais ir žaibais siuvinėta Pievų smilgom rankas man surišk. Išbučiuok savo lūpom smėlėtom.
|
||
Atgal... |
"Šilainės sodas" © 2008 m.