Šilainės sodas

	Bendras Šilutės laikraščio "Šilokarčema" ir Šilutės kraštotyros draugijos projektas Projektą remia:
Leidinys pamario krašto kultūrai
2008 gruodžio 23d. Nr. 24 (72)


	Atgal į praeitį
	Svetlana JAŠINSKIENĖ Į praeitį atgal jau nesugrįšime, bet, kol galime išnaudoti galimybes pakalbinti vyresnio amžiaus žmones, privalu. Privalu jų išmintį, nugludintą amžių, perduoti jaunajai kartai, kad, žengdama koja kojon su laiku, ji atrastų tikrąsias vertybes. Šilti vaikystės prisiminimai Plaškių kaime, kažkada buvusiame dvare, gyvena rytprūsė, taip pašnekovė įvardino savo kilmę, Imgard Gerulytė. Žinodami, kad moteris noriai leidžiasi į gyvenimiškus pasikalbėjimus, nuvykome į Plaškius sužinoti, kaip didžiausios metuose šventės - ŠV. Kalėdos, Naujieji Metai - būdavo švenčiamos likimo vėtytame ir mėtytame krašte, Rytų Prūsijoje. Tai ne pirmasis vizitas pas I.Gerulytę, todėl buvome maloniai sutikti ir pakviesti pasišnekučiuoti. Kukliuose namuose papuoštos eglutės, Advento vainikas su sudegintomis žvakelėmis bylojo apie tai, kad švenčių šiuose namuose laukiama. Paklausta, kas išliko atmintyje iš vaikystės, jaunystės laikų apie Šv. Kalėdas, Kūčias, Adventą, moteris tuoj pat paminėjo bažnyčią: "Į bažnyčią eiti būdavo privalu, bet mes ir norėdavome. Eidavome apie 5 kilometrus iš Gaidelių į Juknaičius". Dabar I.Gerulytė nedažnai lankosi bažnyčioje. Tolerantiškai atsiprašiusi, kad neįžeistų kito tikėjimo žmonių, moteris pasakė, kad skiriasi liuteroniškos ir katalikiškos liturginės apeigos. Daugelis iš krikščioniškų apeigų jai tiesiog nepriimtinos, todėl į katalikų bažnyčią vengia eiti, bet liuteronų bažnyčią lanko - nors ne dažnai, bet su malonumu. "Kūčių vakarą parėję iš bažnyčios daug melsdavomės. Po to tėvelis liepdavo skaityti Bibliją. Po maldų galima būdavo ragauti trupučiuką vyno. Bet ne taip, kaip dabar: kol ant stalo yra, tol tęsiasi pasisėdėjimai" - prisiminė pašnekovė. Ruošdami maistą po namus sukiojosi visi "Didelį dėmesį tais laikais daugelis, tarp jų ir mūsų šeima, skyrė maistui, jo ruošai. Mat Klaipėdos krašte pasninko nesilaikė ir dvylikos patiekalų, kaip kituose regionuose, gaminti nereikėdavo. Nors gamindavome neskaičiuodami kiek, bet daug. Artėjant didžiosioms šventėms kepdavome, virdavome. Po namus sukosi visos šeimininkės ir tarnai. Tuomet tarnų turėjo daugelis. Mūsų namuose buvo du tarnai: lenkai Tadušas ir Ania. Darbo būdavo labai daug: pjaudavo kiaules, tvarkydavo mėsą. Kepdavo gausybę pyragų: su aguonomis, obuoliais, cinamonu. Retas Kūčių stalas nebuvo papuoštas skaniausiai ištaisytomis vėgėlėmis, kimštomis obuoliais, žąsimis, įtrintomis karkomis. Taip, kaip dabar gamina - įmeta gabalą mėsos į viralą ir verda... ne ... ne... taip niekas negamino mūsuose. Įtrindavo, palaikydavo pusdienį ir skrudindavo krosnyje. Ant stalo būdavo ir kūčiukai, bet ne tokie kaip dabar - riestainiais atsiduodantys. Tuomet kūčiukai buvo gardūs, su cinamonu, kiti juos vadindavo fifiernykais. Įsidėdavai į kišenę ir kramsnoji visur ir visada, mat atsitraukti neidavo. Kalėdoms gamindavo naminį alų. Mūsų šeimoje, vos susėdus prie Kūčių stalo, tėvelis įpildavo po pusę stiklinės naminio alus, į jį įkuldavo kiaušinį, įdėdavo grietinės ir liepdavo mums išgerti nors po puselę stiklinės. Oi, neskanus tas alus būdavo, kaip mėtelytė, bet privalėjome gerti. Kepdavome fimbrudą, tai duona iš ruginių ir kvietinių miltų perpus maišytų. Balta, gardi ta duona būdavo. Prisigaminti, prisiruošti visko reikėjo tarpušventyje tiek, kad užtektų ir Naujiesiems Metams, nes nuo Kalėdų iki Naujų Metų dirbti, šiukštu, būdavo negalima. Malkų pritempdavome, kad tik į krosnį kišti beliktų, kiaulėms viedrus užtaisydavome, kad tik vandeniu užpilti bereiktų ir nešti į tvartus" - pasakojo I.Gerulytė. "Kalėdų Senelio bijojau iki pačios paauglystės" "Kalbančių gyvulių į tvartą pasiklausyti eidavome ir tuomet, - dalinosi prisiminimais I.Gerulytė. - Dar toks burtas buvo: jei įėjus į tvartą gaidys užgiedodavo, reikėjo žiūrėti, į kurią pusę galvą pasukęs, tai iš tos pusės ir jaunikis busiąs. Malkas iš malkinės parnešus ,reikėdavo suskaičiuoti: jei paimdavai porinį skaičių, tai tais metais ištekėsi, o jei neporinį - dar senmergiausi". Nors moters pavarė Gerulytė yra mergautinė, bet burtai su malkomis jai sekėsi. Tačiau jos senelio pavardė buvusi Gerulys. Tuo metu tai buvusi garsi pavardė ir jis prašęs, kad anūkės nekeistų pavardės, kad ji kuo ilgiau išliktų. Ponia I.Gerulytė susilaukė keturių vaikų: dviejų dukrų ir dviejų sūnų. Moteris didžiuojasi, kad turi sūnų, šeimos pavardės tęsėjų. Paklausta, ką gi tais laikais nešdavo dovanų Kalėdų Senelis, I.Gerulytė saldžiai nusijuokė ir prisiminė, kad iki pat paauglystės bijojusi Senelio, kuris aplankydavo antrąją Kalėdų dieną: "Lįsdavau po lova. Man taip baisiai būdavo, kai jis barškindavo su savo didžiule lazda. Rasdavome dovanų, tėvelių po eglute padėtų, o tupėdama palovėje galvojau, mauk tu, Seneli, lauk, man užteks ir tėvų dovanų, o jis vis ieško ir kartoja: juk turi būti dar vienas vaikas... Nežinau, gal man jis asocijuodavosi su gąsdinimais, mat tėvai gąsdindavo, drausmindavo, kai neklausydavome, sakydami: "ateis žydas, pagaus, į maišą įkiš...". Gal man jis ir buvo tas žydas? Vėliau mane jau gąsdindavo Seneliu". "Nors mokiausi vos porą metų - vienus metus Vileikiuose, po to mūsų šeimą išvarė į tuometinę Vokietiją. Po to dar vienus metus mokiausi vokiškai Menklaukiuos - bet eilėraščių visuomet mokėdavome, nes tėvai griežtai liepdavo skaityti, mokytis, patys daug dėmesio skyrė mano ir sesers Trautės mokymui" - prisiminė I.Gerulytė. Tais laikais išmonės užteko visiems darbams "Tais laikais žmonės daug ką mokėjo. Mano mama visuomet pati išgydydavo bet kurį gyvulį. Vieną kartą, pamenu, liepė man atnešti odekolono, tėvelio peiliuką, adatą, siūlų, o pati laikė vištą. Na, galvoju, kaip ji čia, gandrai, tą vištą pjaus? O ji, pasirodo, vištai operaciją darius, kruopščiai perpjovusi krūtinę, išvaliusi skrandį, tada su adata užsiuvusi. Šunims lūžusioms kojoms įtvarus sugalvodavusi ir dar kitokių pramanų darydavo. Brangindavo tada žmonės savo turtą" - pasakojo I.Gerulytė. Beje, paklausta, kaip puošdavo Kalėdų eglutes, pašnekovė pasakojo, kad eglutės būdavo nuostabiai gražios, nes puošdavo visokiomis natūraliomis gėrybėmis: kankorėžiais, obuoliukais, baltos, kaip sniegas, vatos gabalėliais. Mama mokėdavo išpūtusi kiaušinį vištelių ar kitokių žaislų padaryti. Langams karpydavo visokias grožybes. "Per Naujųjų Metų šventę sulaukdavome persirengėlių" "Švęsdami Naujuosius Metus tais laikais vaikščiodavo persirengėliai. Eidavo į trobas, kur būdavo jaunų merginų. Liepdavo rodyti, kiek nuaudusi, numezgusi, išsiuvinėjusi. Oi, striuka būdavo tai, kuri nemokėjo šių darbų arba pritingėdavo. Tuomet šokiuose, vakaruškose nors po suolu lįsk - išjuoks prie visų. Gaspadorius turėdavo persirengėlius į tvartą vesti, ūkį rodyti, ar tvarkingas. Jei kuris pasipriešindavo, tai tie visokių baikų pridirbdavo. Tėvelis pasakojo, kad jei gaidys eidavo pas kaimynų vištas ar kaimynų gaidys ateidavo, tai bernai pagaudavo ir pauodegį ištepdavo terpentinu. Kartą vienas kaimynas nelabai patikęs, tai jam tokią baiką ištaisė. Į gonkas, vos atidarius duris, įnešė lauko tualetą ir pastatė. Tas grįžta iš kelionės, o žiburio tada nebuvo kad visur užsidegtum, daro duris iš šmaukšt į tualetą. Arba dar geriau - tvarte arkliams uodegas surišdavo, ateina kaimynas vesti arklį, o tas prie kits kito prikibęs. Tai vežimo ratus į žemos pirkios kaminą sukišdavę. Baikininkų ir tada buvo, tik baikos tokios nekaltos" - to meto linksmybes prisiminė I.Gerulytė. Prūsiškų gardėsių ant stalo nebus "Gražūs vaikystės prisiminimai. O jaunystėje buvo perversmai: tai rusai, tai vokiečiai. Nieko beveik nešvęsdavome, neminėdavome. Tėvai nepuoselėdavo jokių tradicijų. Manau, kad bijojo vieniems ar kitiems neįtikti. Jau tais laikais, kai mano vaikai ėjo į Stoniškių mokyklą, juos pravardžiuodavo - "o vokietukai atėjo" - apgailestavo pašnekovė. Paklausta, ar perteikia tradicijas savo vaikams, vaikaičiams, I.Gerulytė pasakojo: "šventėme visaip, ir pagal mus, prūsus, ir pagal žento krikščioniškas tradicijas - kaip gi nešvęsi. Bet šiais metais labai gąsdina ta besiartinanti krizė, kurią jau pajutome. Stipriai vėluoja pensijos. Po Naujųjų Metų visai neaišku, kaip bus. Tenka kokį lituką užspausti, kad turėčiau už ką mokesčius susimokėti. Taip kad nusipirksiu gardesnį pyrago gabalėlį, gal ką vaikai atsiveš ir pasėdėsime. Prūsiškų gardėsių ant stalo, deja, nebus". Pamaloninome ponią I.Gerulytę komplimentais: kad gražiai pasipuošusi, Advento vainikas puošia stalą. Šeimininkė pasakojo, kad anksčiau Advento vainiką kabindavo vietoj šviestuvų. Tądien įviesos pakako nuo šilto ir malonaus pokalbio, nuo malonios kelionės prisiminimais į praeitį, kur visuomet viskas būna gražu, kilnu, bet ... deja, jau nesugrąžinama.

Atgal...