Bendras Šilutės laikraščio
"Šilokarčema" ir
Šilutės kraštotyros draugijos
projektas 

Projektą remia:


 

                                    Leidinys pamario krašto kultūrai

               2008 gruodžio 23d. Nr. 24 (72)

 


Pradžia Komentarai Kultūros ženklai Kūryba Šilainė

Archyvas

Kontaktai

 

 

 
Dešimties metų kelias iš Šilokarčemos į Šilutę
 
Saulius SODONIS

Gruodžio viduryje visuomenei pristatyta ilgą kelią iki skaitytojo nuėjusi Johano Zembrickio (Sembritzki) bei Artūro Bitenso (Bittens) knyga "Šilokarčemos apskrities istorija". Tai 1920 metų leidinio vertimas, kuriame pasakojama mūsų krašto praeitis. Šią knygą išvertė Jonas Jonaitis ir taip suteikė galimybę prisiliesti prie mūsų krašto istorijos nuo kryžiuočių laikų iki pat XX a. pradžios. Vertimui tapti knyga padėjo Šilutės kraštotyros draugijos narės Regina Meškauskienė bei Jūratė Pancerova, kurios kartu su redaktoriumi Marijumi Šidlausku labai daug dirbo, kad knyga būtų suprantama šiuolaikiniam skaitytojui.

Pradžia

Kaip rašoma 1920 metų kovo 1 dienos data pažymėtoje knygos pratarmėje, "Šilokarčemos apskrities istorijos" gimimą inicijavo Šilokarčemos dvaro savininkas Hugo Šojus (Scheu). Priklausydamas Šilokarčemos apskrities komitetui jis parengti knygą pasiūlė šiame komitete, kuriame "...ši mintis sukėlė gyvą atgarsį". Tam pasiryžo žmogus, kuris neseniai buvo baigęs rašyti Klaipėdos apskrities istoriją. Tai ir buvo Johanas Zembrickis. Jo parašyta istorija padarė nemenką įspūdį. Be šios istorijos pasirodymo, greičiausiai, nebūtų atsiradusi ir šita istorija, kurią, kaip rašo H.Šojus, "galima laikyti vietinės istorijos tyrinėjimo pavyzdžiu". Be to, puikiai matydamas bei suvokdamas įvykius, jis matė, kad "augant valdymo aparatui nebesusidorojama su... besikaupiančiais raštais, o senieji tiesiog išmetami. Daugelis dalykų, kurie buvo išlikę tautos atmintyje ir perduodami iš kartos į kartą, pasmerkti užmarščiai. Naujieji laikai veikia žmogų, dienos aktualijos braunasi į kiekvieną trobą, o tradicijos blėsta". Tai ir buvo pradžia.

"Šilokarčemos apskrities istorijos" autoriai

Iš esmės šią knygą parašė Johanas Zembrickis (Sembritzki). Tačiau iki galo jos baigti nespėjo, nes iškeliavo Anapilin. Todėl ją baigė Artūras Bitensas (Bittens).

J.Zembrickis pagal profesiją buvo vaistininkas. Tačiau neblogai suvokė ir istorinius dalykus. Po ilgų klajonių jis apsigyveno Klaipėdoje, kur parašė ne tik jau aukščiau minėtas knygas, bet ir "Klaipėdos karališkojo Prūsijos jūrų ir prekybos miesto istoriją" ir jos tęsinį "Klaipėda devynioliktame šimtmetyje". Plačiau apie jį galima sužinoti išleistos knygos pabaigoje esančiame M.Šidlausko komentare. Taip pat ir apie Klaipėdos Frydricho mokyklos vedėją, apskrities mokyklų tarėją A.Bitensą, kuris, 1919 m. mirus J.Zembrickiui, knygą baigė.

Gausūs praeities šaltiniai

Knygą rašę autoriai naudojosi tuo metu jiems prieinamais įvairiais šaltiniais. Tai ir apskrities komiteto, krašto tarybos, visų vietinių įstaigų, bažnyčių bei mokyklų ir valstybės bei srities archyvų Karaliaučiuje dokumentai. Šiandien tai tapo didele vertybe, nes Karaliaučiaus archyvo jau nebėra, o knygoje panaudoti jų išrašai šiandien kol kas vieninteliai žinomi šio archyvo atspindžiai. Nebėra ir daugelio bažnyčių, to meto mokyklų, ar veikusių įstaigų dokumentų. Todėl knygoje panaudota autentiška medžiaga yra labai svarbi ir reikšminga. Tai liudija ir prie dažno knygos dokumento esančios nuorodos į šiandien jau nebesančius dokumentus. Būdamas vaistininkas J.Zembrickis labai kruopščiai ir priekabiai žiūrėjo į įvairius šaltinius, todėl juos smulkiai ir surašydavo. Šias nuorodas, po ilgų diskusijų ir svarstymo, šiandieninės knygos leidėjai ryžosi palikti. Nors tai nuorodos į praeitį, kurios jau nebėra.

Turinys - aprašomi įvykiai, vietovės ir asmenys

Knygoje aprašyta Šilokarčemos apskrities istorija nuo pat kryžiuočių laikų. Penkiuose skyriuose pasakojama apie jos laikotarpius bei vietoves. Galima prikibti, kad ne visos vietovės ar įvykiai aprašyti, tačiau negalima neatkreipti dėmesio į tai, kad apie daugelį atskiruose skyriuose neminimų dalykų informacijos galima rasti kitose vietose. Autoriai, labai dažnai aprašydami vieną kurį nors įvykį, minties pagauti nukeliauja į kitas vietas ar aprašo panašius reiškinius kitose vietose. Tačiau tai jokiu būdu nemenkina knygos svarbos bei reikšmės. Tačiau norintys sužinoti nuoseklią istoriją turi apsišarvuoti kantrybe ir pasiryžti ilgoms aprašomų faktų susiejimo paieškoms.

Knygoje jau šiandieninių jos leidėjų pastangomis atsirado ir vietovardžių bei asmenvardžių rodyklės. Tai nepaprastai kruopštaus ir nuoseklaus darbo rezultatas. R.Meškauskienė bei J.Pancerova šias rodykles perdarinėjo tris kartus, nes redaktoriui kiek pakeitus tekstą, tuojau pat sugriūdavo ir parengtos rodyklės. Be to, dažnai minima vieno istorinio personažo pavardė su vardu, o kitoje vietoje tik pavardė. Pagal aprašomus įvykius atrodo, kad turėtų būti kitas asmuo. Todėl tiesos būdavo ieškoma įvairiuose šaltiniuose. Panašiai buvo ir su vietovardžiais. Nemažai jų nebėra, todėl jų pavadinimus tekdavo tikslinti įvairiuose žemėlapiuose bei žinynuose. Minėtų kraštotyrininkių pastangomis, knygoje atsirado ir retesnių ir knygoje minimų terminų žodynėlis.

Ilgas kelias

Knygos vertimas iš vokiečių kalbos truko penkerius metus. Tiek pat laiko truko ir jos redagavimas. Pradžioje tai lyg ir neturėjo užtrukti. Tačiau netrukus paaiškėjo, kad reikia susitarti dėl knygos pateikimo šiandieniniam skaitytojui, nes tokia, kokia ji buvo parašyta, netiko dėl daugelio dalykų. Labai kruopščiai dirbęs redaktorius M.Šidlauskas labai kruopščiai žiūrėjo įvairius vertimus, dažnai ilgai diskutuodavo ir ginčydavosi su vertėju.

Knygą sutikusi išleisti Šilutės kraštotyros draugija iš pradžių nesuvokė, koks darbas laukia. Keitėsi ir finansiniai dalykai. Pradžioje manyta, kad užteks vienos sumos, tačiau dėl ilgo knygos rengimo laiko, daug kas pasikeitė. Tačiau pagaliau viskas išsisprendė ir "Šilokarčemos apskrities istorija", išlaikiusi savo pirmapradę išvaizdą ir dvasią, pasiekė šiandieninį skaitytoją.
 
     
  Atgal...  

                                                                                                  "Šilainės sodas"  ©  2008 m.