Švėkšnos vaikų namuose – gražiausi sunkios vaikystės prisiminimai

Ona NORKUTĖ

Klaipėdiečių Mėtos Noiberg-Karallus šeimoje 1940 m. gegužės 20 d. gimė sūnus Klaus Ditrich Georg. Motina buvo namų šeimininkė, o tėvas dirbo geležinkelio tarnautoju. Šeimoje jau augo 1937 m. gimusi dukrelė Hanellora. Apie 1944 m. Karallus šeima susilaukė pagranduko Peter ir gyveno dideliame mediniame name Klaipėdos pakraštyje. Tarpusavyje buvo bendraujama vokiečių kalba.

Ramų šeimos gyvenimą 1944 m. nutraukė artėjantis karo frontas. Tėvas Georg Karallus buvo mobilizuotas į Vokietijos armiją. Vėliau šeima sužinojo, kad 1944 m. rusų snaiperis jį nušovė einantį pylimu Rusnėje. 1944 m. vasarą, prasidėjus Klaipėdos miesto bombardavimui, motina su trimis mažamečiais vaikais paskubomis pasitraukė pas gimines į kaimą. Mažiausiąjį sūnų Peter palikusi giminaičių šeimoje (gal Rusnėje), su kitais dviem vaikais Hanellora ir Klausu nuvyko pas savo seserį Eleną, ūkininkavusią Gnybaluose, šalia Gardamo. Gnybaluose Hanellora trumpai lankė gretimo Grabupių kaimo pradinę mokyklą.

Prieš prasidedant žiemai, motina Mėta išskubėjo į Klaipėdą pasiimti šeimos daiktų. Kaip tik tuo metu, spalio pradžioje, Rusų armija pralaužė vokiečių frontą Žemaitijoje ir priartėjo prie Klaipėdos. Spalio 8 d. Vokietijos valdžia išleido įsakymą evakuoti Klaipėdos gyventojus iš miesto. Apie 40 tūkst. civilių laivais buvo perkelti į Vokietijos gilumą. Motina pateko tarp skubiai evakuojamų Vokietijon klaipėdiečių. Apie savo netikėtą pasitraukimą nespėjo pranešti kam nors iš artimųjų ir ilgą laiką buvo laikoma žuvusia. Tik apie 1957 m. vyriausioji dukra Hanellora per Tarptautinį Raudonąjį Kryžių surado dingusią motiną Vokietijoje. Motina jau buvo sukūrusi kitą šeimą.

Motinai dingus bei tėvui žuvus, Klausas ir Hanellora glaudėsi pas giminaičius Gnybaluose. Neramiais 1945 m. teta Elena, auginanti du vaikus – Renatą ir Zigfridą, ilgai nežinojo apie savo sesers Mėtos ir be žinios dingusio savo vyro likimą, Jis, pasirodo, buvo patekęs į rusų nelaisvę. Norėdama apsaugoti savo artimuosius nuo persekiojimo ir trėmimo teta Elena ėmė slėpti vokišką kilmę ir su savo vaikais slapstėsi, iš Gnybalų persikėlė gyventi į Šilutę. Netrukus teta ištekėjo už ruso Michailo, kuris sutiko savo pavardę suteikti ir tetos vaikams. Tuo pačiu visų vardus pakeitė į rusiškus: teta Elena tapo Jelena, dukra Renata – Olga, o sūnus Zigfridas – Vladimiru.                          

Klausas ir Hanellora liko Gnybaluose bei buvo patikėti prižiūrėti kaimynystėje gyvenusiems lietuviams Pleikiams. Teta Elena vylėsi, kad vokiškai kalbėję vaikai pas lietuvius greičiau išmoks lietuviškai. Pleikiams už vaikų priežiūrą ji davė karvę. Tačiau pastarieji gana greitai prasigėrė, o neprižiūrimi vaikai apteko įvairiais parazitais. Apie tai sužinojusi teta vaikus ir karvę skubiai atsiėmė. Tada Hanellora buvo išsiųsta tarnauti pas ūkininkus kažkur prie Vainuto. Ten jos vos nesubadė bulius, o po kiek laiko teta ten ją atrado visą aptekusią utėlėmis.

Šešiametis Klausas grįžo į buvusį tetos ūkį Gnybaluose. Ten dar gyveno pasiligojęs vaikų senelis, mamos Mėtos bei tetos Elenos tėvas, ir tetos Elenos vyro motina. Seni ir ligoti senoliai nebepajėgė išlaikyti gyvulių. Ėmė nuolat trūkti maisto, teko kęsti badą. Neužilgo žiemą mirė senelis. Šešiametis Klausas su senole liko dviese. Jiedu eidavo ubagauti po aplinkinius kaimus. Klausas prisimena, kad ubagaudami kartą nuėję net iki Rimženčių kaimo už 8 km, o keliai, takeliai iki jo driekėsi daugiausiai miškais. Kartą, pusiau paralyžuotai senolei pritrūkus jėgų sugrįžti iki namų, vaikas parbėgęs pasiimti vienaratį karutį ir parvežęs nebepaeinančią senolę. Aplinkiniai gyventojai tuo metu taip pat sunkiai vertėsi. Kartą rudeniop, pribrendus javams, kaimynė davė kelis pėdus rugių, o jie savo jėgomis iškūlę ir sumalę, namuose pagaliau išsikepė duonos. Po to rudenį Klausui teko keletą mėnesių būti galvijų piemenuku vienoje vokietės ir ruso šeimoje Šilutėje.

1947 m. pabaigoje teta Elena perdavė Hanellorą ir Klausą Šilutės milicijai, kuri tuo metu, rinko našlaičius į vaikų namus. Jiedu buvo išvežti į "prijomniką" Šiauliuose. Ten nebuvo geriau už kalėjimą: surinkti įvairaus amžiaus beglobiai vaikai patalpose buvo basi, apsirengę tik su "baltaisiais", t. y. tik su apatiniais rūbais, o už lango - žiema. Visa "prijomniko" teritorija buvo

saugoma ginkluotų kareivių. Atsainiai dirbantys, o gal ir mažai raštingi pareigūnai be asmens dokumentų iš gatvių surinktus vaikus registravo, jų asmens duomenis nustatydami ir užrašydami "iš akies". Hanellora tapo Loreta Karaliute, Klausas - Kliauru Karaliumi (po penkerių metų jis tapo Kliauru Karalaičiu, jo vardas Kliauras į Kliauzą buvo ištaisytas tik 1957 m. išduodant pasą) bei metais jaunesniu, o jo sesuo užrašyta metais vyresne, nei buvo iš tikrųjų. Klausą sesuo

ir kiti artimi giminės iki šiol vadina Klevu. Jauniausiojo jų broliuko Peter (Petro) buvimo vieta liko nežinoma. Manoma, kad jis taip pat pateko į vaikų namus, bet galėjo būti užregistruota netiksli jo gimimo data bei neteisingai užrašyta pavardė. Hanellora ir Klausas pateko į tuos pačius vaikų namus - Biržų rajone, Daudžgiriuose.

1 ir 2 klasę Klausas baigė pačiuose vaikų namuose, o 3 klasę jam teko lankyti Pabiržės pradinėje mokykloje, esančioje apie 2 km nuo vaikų namų. Kartais auklėtojų lydimi vaikai eidavo žiūrėti kino į Pabiržę. Klausas nuo mažumės pamėgo skaityti knygas, kurių susirasdavo vaikų namų bibliotekoje.

Pirmaisiais metais Daudžgirių vaikų namuose vaikams teko kęsti badą. Buvo sunkūs, neturtingi pokario metai, o vaikų namų direktoriumi dirbantis vyras piktnaudžiavo alkoholiu ir nesirūpino vaikų namų gerove. Vaikų namuose trūko ne tik maisto, rūbų, bet nebuvo netgi stalo įrankių ir indų. Dažniausiai būdavo verdama kokia nors košė, kuri drebiama tiesiog ant stalo. Ją valgyti tekdavo pirštais, saujomis arba pačių vaikų prasimanytais pagaliukais. Kiekvieną dieną vaikai privalėdavo parnešti po keletą glėbių malkų, o neparnešę, už bausmę, negaudavo nei tų varganų pietų. Už bet kokį prasižengimą buvo baudžiama neduodant maisto. Užsispyręs ir nesusitaikantis su neteisybe mažasis Klausas gana dažnai sulaukdavo bausmių. Hanellora kiek įmanydama bandydavo pagloboti, užstoti prieš vyresniuosius savo mažąjį broliuką, palikdavo jam savo sutaupyto maisto. Visi vaikų namų vaikai traukdavo į netoliese esantį mišką ieškoti kokių sausuolių medžių, nes jokių įrankių malkoms ruošti neturėdavo. Pasitaikydavo, kad alkani vaikai pavogdavo vištų ar kitų naminių paukščių iš kaimynystėje gyvenusių ūkininkų, laukuose pasikasdavo jų bulvių. Kartą net ožką su šratiniu šautuvu vyresnieji vaikai buvo nušovę. Išalkę jie rudenį eidavo į mišką rinkti grybų, uogų, vėžiaudavo šalia tekančioje Tatulos upėje. Susikūrę laužą netoliese esančios apgriuvusios sodybos kieme, vaikai kepdavo susirastą laimikį. O sunkiausia būdavo iškęsti alkaną žiemą.

Neūkišką direktorių pakeitus moteriai, padėtis Daudžgirių vaikų namuose ėmė gerėti. Tačiau nusilpę, kurį laiką pusbadžiu gyvenę vaikai vis dažniau juose ėmė sirgti grybeliu ir kitomis ligomis. Buvo nuspręsta naikinti avariniame name įsikūrusius Daudžgirių vaikų namus, o juose gyvenusius vaikus išskirstyti. 1952 m. Klausas kartu su auklėtoja ir kitais 32 vaikais buvo perkeltas į Obelių rajono Antazavės (dabar Zarasų rajonas) rusų vaikų namus. Jo sesuo Hanellora, baigusi 4 klasę, buvo išvežta mokytis jai nepatinkančios dažytojos specialybės į statybininkų mokyklą.

Tada Antazavės vaikų namų direktoriumi dirbo K.Orlovas. Auklėtojai ir visi kiti darbuotojai buvo rusai. Pirmomis dienomis vaikų namuose tarp antazaviškių ir atvykėlių daudžgiriškių įvyko muštynės. Lietuvius rusakalbiai vaikai vadino "labais", t. y. nuo lietuviško pasisveikinimo žodžio labas. Bėgant laikui įvairiakalbiai vaikai susidraugavo. Ten patekęs Klausas turėjo greitai išmokti rusų kalbą. Klausui įsiminė 1953 m. kovo 5 d. įvykęs Stalino mirties visuotinis apraudojimas rūmų didžiojoje salėje.

Rusakalbiams vaikams pamokos vykdavo pačiuose Antazavės vaikų namuose, o lietuviai (tarp jų ir Klausas) lankė miestelio mokyklą. Klausas Antazavėje baigė 4 ir 5 klases.

1954 m. rugpjūčio mėn. Klausas su berniukais Jakovlevu, Ivanovu ir kt. buvo perkeltas į Šilutės rajono Švėkšnos vaikų namus. Iš rusų vaikų namų perkeltieji vaikai blogai mokėjo lietuviškai ir tarpusavy dar ilgą laiką kalbėdavosi rusiškai, kaip buvo pripratę. Vietinių Švėkšnos vaikų namų auklėtinių jie buvo pravardžiuojami rusais.

1954 m. Švėkšnos vaikų namų direktoriumi buvo Pacevičius. Direktorius Pacevičius vaikų namų auklėtinių buvo gerbiamas ir mylimas. Jis gyveno parke, mediniame Vilkėno dvaro name, šalia pagrindinių rūmų. Tame name taip pat buvo įsikūrusi vaikų namų raštinė. Rūmų pirmame aukšte buvo vaikų namų prieškambaris (grįstas raštuotomis plytelėmis) su vaikų rūbine, virtuvė, valgykla (grindys - iš raštuoto parketo, sienos - tamsinto ąžuolo, išpuoštose lubose visuose keturiuose kampuose - Pliaterių herbai), priešsalė, didžioji salė (su parketu ir gražiausių koklių krosnimis), pradinukų (pirmokų ir antrokų) klasė, darbo kambarys, pionierių kambarys (su parketu, židiniu ir gipsiniais angeliukais lubose) su knygų spintomis. Antrame rūmų aukšte buvo vaikų miegamieji kambariai. Visi antrojo aukšto kambariai ir medicinos punktas buvo šildomi koklinėmis krosnimis. Grindys antrame aukšte buvo medinės, lubų kraštai visur išpuošti ornamentais. Vaikai miegodavo geležinėse lovose po 8-18 viename kambaryje. Mergaitės buvo atskirai nuo berniukų. Rūmų rūsyje buvo vaikų namų maisto sandėlis. Tualetai buvo lauke, parke, šalia rūmų.

Rūmai ir supantis parkas buvo tvarkingi ir kruopščiai prižiūrimi. Miegamuosius plaudavo ir dulkes valydavo patys vaikai pagal budėjimo grafiką. Pirmame ir antrame aukšte esančias bendrąsias patalpas valydavo vaikų namų darbuotojos, o vaikai joms turėdavo talkinti. Klausui ypač įsiminė rūmų prieškambario grindų plytelių, kurios buvo labai gražiai raštuotos, valymas. Kol jų nelygų paviršių nušveisdavo su skudurų ar šepečiu, tekdavo stipriai paplušėti. Galiausiai plyteles užpildavo sausomis pjuvenomis ir jas kruopščiai nušluodavo. Prieškambary visi vaikai turėdavo persiauti avalynę, tam ten stovėdavo išrikiuoti suoliukai. Rūmuose vaikai vaikščiodavo tik su šlepetėmis. Gal kartą per mėnesį vyresniųjų vaikų būrelis būdavo sukviečiamas šveisti rūmų pirmojo aukšto kambarių parketo. Vieni vaikai plaudavo, kiti tuoj šluostydavo parketą, po to jis būdavo džiovinamas atidarius langus. Ant išdžiūvusio parketo paskleisdavo vašką ir keli vaikai, apsiavę specialias šlepetes, įtrindavo vašką bei išblizgindavo parketą.

Parko takai nuolat būdavo prižiūrimi, išravimi, tujos - nuolat karpomos, o pievos - nušienautos. Didžiojo tvenkinio viena pusė buvo pilna nuostabaus grožio vandens lelijų, kurias ypač akylai saugojo. Šiukštu bent vieną jų nuskinti - tuoj pat buvo galima gauti pylos. Vienas kitas vaikas įsigudrindavo įlipti į apkarpytų tujų viršūnę ir nučiuožti jų glotniu paviršiumi žemyn, nors tai buvo ypač draudžiama.
 

Kiekvieną rytą vaikams būdavo privaloma mankšta ir pabėgiojimas parke takais ratu, priešais rūmus, netgi žiemą mankštinosi lauke. Vaikų patikrinimo rikiuotės vykdavo rūmų didžiojoje salėje, o atšilus persikeldavo į parką priešais rūmus. Kiekvieną dieną po 2 vaikus budėdavo virtuvėje ir padengdavo stalą valgykloje. Šalia parko buvo senoviška pirtis, kurią gal vieną dieną per savaitę iškūrendavo, ir vaikai, joje įsikaitinę, šokdavo maudytis į šalia esantį nedidelį tvenkinį. Netgi žiemą tvenkinyje būdavo iškertama eketė maudytis. O vasarą prie didžiausio parko tvenkinio būdavo įrengiamas tramplynas. Parke buvo didžiulės supynės, kuriose vienu metu galėdavo išsisupti 6 vaikai, bet kartą vienam vaikui skaudžiai nukritus, supynės buvo išmontuotos. Vaikai laisvalaikiu galėdavo nueiti pažvejoti pro šalį tekančioje Švėkšnalės upelėje ar aplinkui esančiuose tvenkiniuose, parke žaisdavo slėpynes, įvairius judriuosius žaidimus - sporto aikštyne. Vasarą į vaikų namus atvykę praktikantai parke garsiai skaitydavo knygas vaikų grupelėms, užsiimdavo laisvalaikio organizavimu. Auklėtojų atlydėti vaikai Švėkšnos Genovaitės viloje žiūrėdavo Jokūbo Ūselio rodomą kiną.

Švėkšnos vaikų namų direktorių Pacevičių, paskyrus jį Veiviržėnų kolūkio pirmininku, 1955 m.  pakeitė buvęs Saugų vaikų namų direktorius Stasys Jankus. Vaikų namuose ilgą laiką ūkvedžiu dirbo netoliese Vilkėno kaime gyvenantis Andriejus Vanagas. Jis vienintelis mokėjo paleisti rūmus apšviečiančius du elektros motorus, kurių vienas buvo angliškas, bei sugedus juos suremontuoti. Elektra buvo tiekiama į kambarius iki tam tikros valandos, o vėliau išjungiama.

Pradinių klasių vaikai buvo mokomi pačiuose vaikų namų rūmuose. Visi vyresnieji tuo metu lankė Švėkšnos vidurinę mokyklą. Klausas Švėkšnos vidurinėje mokykloje baigė 6 ir 7 klases. Mokslai jam sekėsi, ypač tikslieji, bet toliau lankyti vidurinės mokyklos vaikų namų auklėtiniui buvo ypatingai mažai galimybių. Išlaikęs tuo metu privalomų 7 klasių baigimo egzaminus, 1956 m. vasarą Klausas buvo išvežtas į amatų mokyklą Kaune - "Spec. Riemieslienoje učilišče Nr.16" mokytis staliaus amato. Į pareikštą norą būti tekintoju vaikų namų auklėtinius į mokymo įstaigas skirstančioje komisijoje jam buvo atsakyta, kad tekintojais tapti pirmenybė suteikiama tik rusams.

Klausas susitikdavo Kaune dažytoja dirbusią seserį Hanellorą, kuriai nepakakdavo vargano atlyginimo ir kartais iki kito užmokesčio ji gyvendavo pusbadžiu, prisiglaudusi daugiaviečiame darbovietės bendrabučio kambaryje su tokiomis pat neturtingomis likimo draugėmis. Klausas tuo metu gyveno sočiau už savo seserį. Amatų mokyklos moksleiviai gaudavo pilną valstybės išlaikymą: vietą bendrabutyje, pilną maitinimą bei aprangą. Po dvejų metų Klausas baigė amatų mokyklą ir buvo paskirtas dirbti staliumi į Klaipėdos baldų fabriką. Tačiau ten ištvėręs tik daugiau nei metus, jis išvažiavo į Šilutę ir "vojenkomato" (karinio komisariato) buvo pasiųstas į vairuotojų kursus, kuriuos baigęs trejus metus tarnavo į sovietinėje armijoje. 

Stasio Jankaus Švėkšnos vaikų namų nuotraukos, darytos 1955 - 1956 metais.