Šilutės teatro scenoje VĖL monospektaklis

Vitalijus ŠOPIS

Pagal visus rašymo mokslo kanonus pavadinimas turi intriguoti, provokuoti, kelti problemą ar daryti ką nors panašaus. Manau, kad mano pavadinimas visa tai ir daro. O dabar, kai jau esat suintriguoti, galima kai ką papasakoti, kas išprovokuotų jus aplankyti Šilutės kamerinį dramos teatrą, kurio scenoje VĖL monospektaklis.

Kodėl akcentuoju VĖL? Ištikimieji  teatro mėgėjai tikrai nepamiršo puikių Šilutės liaudies teatro rengtų festivalių, kurių metu galėjo mėgautis plačiausio geografinio, stilistinio, kalbinio ir bekalbio vieno aktoriaus teatro spektru,- nenupasakojama buvo raginių įvairovė, kokių monospektaklių per tuos festivalius pamatydavom. Kartais net nesitiki, kad mums ir su mumis tai buvo, kad žiūrėjom, o po to sėdėjom ir kalbėjomės čia, Šilutėj, neišeidami iš savo kiemo, su tarptautiniais teatro grandais.

Nors festivalis prislopęs (tikėkimės, kad tai laikina), bet Šilutės kamerinio dramos teatro režisierius Sergejus Paciukas nepamiršta monospektaklio formos, taip tinkančios kameriniam teatrui.

Čia iš karto tiktų afišiniai spektaklio duomenys, nes tikrai besidominčiam – jie daug ką atskleidžia, pasufleruoja, ko tikėtis.

Anastasija Plugatyriova, Sergejus Plugatyriovas

PASIKALBĖKIM 

Monogroteskas

Iš rusų kalbos vertė VITALIJUS ŠOPIS

Režisierius: SERGEJUS PACIUKAS 

Vaidina: VYGANTAS PALDAUSKAS 

Scenografas: MARIJUS JACOVSKIS

Ką tie afišiniai duomenys sako? Pirmiausia nurodo į pažįstamiausius, į tai, ko įpratę iš jų tikėtis: M.Jacovskio scenografija nenuvilia, S.Paciuko braižas niekur nedingęs ir atpažįstamas, V.Paldauskas kitoks, nei daugelis jį tikisi pamatyti, ir dėl to tik dar įdomiau.

Būtų nedovanotina pasakoti, ką pamatys, tiems, kurie nematė, ir jokios prasmės pasakoti tiems, kurie matė, bet čia man, pjesę vertusiam ir keletą jos sceninių variacijų mačiusiam, kyla klausimas,- ar išgirdo? Ar išgirs.

Kūrinio suvokimas slypi to, kas į jį sudėta atpažinime: todėl vieni juokiasi kiti verkia.

“Pasikalbėkim” – ypatingai paremtas atpažinimu. Postsovietinės tikrovės smulkmenos tokios kaip čia buvę, apibendrinimai tiek tikslūs, kad kartais pagalvoji: čia ne apie jį, čia apie mane. Nebesvarbu darosi, personažas rusas ar kas kitas, nes būsena – universali, balansavimas tarp vienišumo ir vienatvės, tarp padorumo, garbės supratimo ir merkantilizmo, tas žongliravimas vaizdais ir žodžiais lygus savęs varymui į paskutinio ir visa baigiančio apsisprendimo kampą, lygsvaros laikymui ant devynaukščio stogo krašto, kai vos minties pakanka pasileist į paskutinį skrydį.

Jei manot, kad spektaklis turėtų jus palinksminti ir išblaškyti, tai neikit iš namų, geriau įsijunkit televizorių, ten visada rasit, ką nors panašaus.

Jei norit įsitikinti, kad yra kaip toj liūdnoj, bet teisingoj Virgio Stakėno dainoj - “Taip yra ne tau vienam”, nutaikę progą ateikit į monospektaklį “Pasikalbėkim” ir su jumis bus pasikalbėta ir bus proga pasikalbėt su savim.