Šilainės sodas

	Bendras Šilutės laikraščio "Šilokarčema" ir Šilutės kraštotyros draugijos projektas Projektą remia:
Leidinys pamario krašto kultūrai
2009 vasario 24d. Nr. 4 (76)


	Endriaus Borcherto „Pro Memoria“ apie Lietuvos politikos Klaipėdos krašte nesėkmių priežastis ir būdus padėčiai taisyti Julius ŽUKAS Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje Klaipėdoje saugomas dokumentas, pasirašytas Klaipėdos krašto seimelio nario Endriaus Borcherto. Tai 1932 m. gegužės 20 d. datuoti 19 mašinraščio puslapiai, pavadinti ,,Pro memoria"'. Nors dokumentas neadresuotas, nesunku nuspėti, kad E.Borchertas jį skyrė tuometinei Lietuvos Respublikos vadovybei. Apie dokumento autorių Tradiciškai žymiu Mažosios Lietuvos kultūros ir politikos veikėju vadinamas Endrius Borchertas gimė 1891 m. lapkričio 26 d. Tilžėje, batsiuvio šeimoje. Tėvams mirus, nuo 1898 m. augo pas dėdę Vainočiuose (Tilžės apskr.). 1905 m. pradėjo mokytis spaustuvininko amato, kurį laiką dirbo O.Mauderodės spaustuvėje Tilžėje. Tuo pat metu įsitraukė į lietuvių kultūrinę veiklą, dalyvavo Vydūno vadovaujamos Giedotojų draugijos veikloje. 1911 m. E.Borchertas vedė našlę – stambaus ūkio su malūnu Gvildžiuose (Klaipėdos apskr.) paveldėtoją ir tapo pasiturinčiu žmogumi. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui buvo pašauktas į kariuomenę. Po karo E. Borchertas grįžo į Gvildžius ir vėl įsitraukė į lietuviškąjį judėjimą, įkūrė vietinę lietuvių draugiją ,,Kalnas". Pritarė ir dalyvavo 1923 m. sausio įvykiuose, tapo lietuviškos Valentino Gailiaus Klaipėdos krašto direktorijos (1923 02 15 - 1925 02 04) nariu. Vėliau pats vadovavo direktorijai (1925 02'05 - 1926 01 16), buvo dar dviejų vėlesnių direktorijų narys. Jis buvo vienas iš Gaspadoriškos autonomijos partijos steigėjų (1923 m.) ir vadovų, tapo vienu iš Visuomenės sąjungos (1923 m.) vadovų. E.Borchertas taip pat buvo išrinktas Klaipėdos krašto II, III ir IV seimelių nariu (buvo lietuvių frakcijos kalbėtojas), 1929 m. tapo Klaipėdos krašto Lietuvių susivienijimo centro valdybos pirmininku. Apskritai reikėtų pabrėžti šią aplinkybę: nepaisant greitos karjeros, turto ir užimamų pelningų tarnybų, E.Borchertas visuomet liko ištikimas lietuvių tautinio judėjimo reikalui, savo pareigas atlikdavo ramiai ir santūriai. 1960 m. Australijoje leistame laikraštyje ,,Mūsų pastogė" buvo išspausdintas jo atminimui skirtas straipsnis, kuriame buvo rašoma: ,,...Endrius Borchertas buvo tylus, sugyvenamas ir dirbo nesireklamuodamas. Nebuvo tos kultūrinio, ekonominio bei politinio Mažosios Lietuvos gyvenimo srities, kurioje Borchertas vienaip ar kitaip nebūtų dalyvavęs. Dėl to krašto vokietininkų jis buvo puolamas“. Savo lietuviškos kilmės nepamiršęs ir nesigėdijęs E.Borchertas iš tiesų vokietininkams buvo tapęs krislu akyse. Berlyne leistas Vokietijos nacionalistų ruporas ,,Germania" viename iš 1927 m. numerių niršo: ,,...Ponas Borchertas, kuris savo gerą vokišką pavardę pagražino lietuviška galūne, - kad parodytų savo pasirinktą tautybę, pamažu tapo piktąja Klaipėdos krašto dvasia...". Toliau Endrius Borchertas buvo kaltinamas, kad būdamas Krašto direktorijos pirmininku ,,...jis aprūpino geriausiais "gešeftais" mažlietuvių kliką. Tikrovėje ši klika valdo Klaipėdos kraštą... ". Ilgą laiką tiksliai nežinota paskutinių E.Borcherto gyvenimo metų Klaipėdoje ir Lietuvoje aplinkybių. Egzistavo versija, kad jis buvo areštuotas ir ištremtas pirmosios sovietinės okupacijos metu, 1940 metais. Iš A.Arbušauskaitės atlikto tyrimo šiandien jau žinome, kad iškart po Klaipėdos krašto aneksijos 1939 m. kovo mėn. E.Borchertą suėmė ir tardė gestapas. Antrą kart gestapas jį suėmė 1941 m. kovo mėn.: E.Borchertas buvo apkaltintas atsisakęs Vokietijos pilietybės. Grasinamas konclageriu jis buvo priverstas apleisti Klaipėdos kraštą ir repatrijuotis į Lietuvą. Hitlerinės okupacijos metais E.Borchertas kaip kolonistas įsikūrė mažame (15 ha) Pavirvytės dvare (Telšių rąj.), valdė ir Paškuvėnų vandens malūną. 1945 m. vasario mėn. jį bei malūne dirbusį A.Šukį suėmė sovietinės kariuomenės užnugarį ,,valęs“ SMERŠ. Po parengtinio tardymo Telšių kalėjime suimtieji atsidūrė patikrinimo - filtracijos lageryje Nr. 0315 Kiseliovske, dirbo šachtoje. 1946 m. liepos mėn. E.Borcherto ir A.Šukio tardymo medžiaga buvo sujungta, abu teisiamieji atvežti į Klaipėdą akistatos. Jų baudžiamoji byla buvo nagrinėjama 1946 12 24 Klaipėdoje: E.Borchertas buvo nuteistas 10 metų kalėti, atimant po to 5 metus pilietines teises. E.Borchertas nepripažino nė vieno kaltinimo, bandė paduoti apeliaciją, bet veltui. Atlikęs bausmę, 1955 m. pabaigoje jis prašė leisti jam grįžti į Lietuvą, tačiau LTSR prokuratūra prašymą atmetė. E.Borchertas buvo ištremtas į Karagandą (Kazachstanas), kur 1957 m. sausio 9 d. mirė. Dokumento atsiradimo aplinkybės, turinys, reikšmė Parengti ,,Pro memoria" E.Borchertą paskatino rinkimų į IV Klaipėdos krašto seimelį rezultatai. 1932 m. gegužės 4 d. įvykusiuose rinkimuose lietuvių partijos vėl pralaimėjo, iškovojusios tik 5-ias seimelio narių vietas iš 29-ių nors šįkart buvo tikėtasi kitokių, palankesnių, rezultatų. Įtikinta optimistiškų gubernatoriaus A.Merkio pažadų, Lietuvos vyriausybė rinkimams skyrė nemažai pinigų: buvo atspausdinta daug įvairios agitacinės medžiagos, į pagalbą netgi pasitelkti kalbėtojai iš Kauno bei aviacija. Nepaisant to, dauguma krašto gyventojų vėl balsavo už vokiečių partijas. E.Borchertas užsibrėžė tikslą išanalizuoti lietuvių politinių nesėkmių krašte priežastis ir pasiūlyti būdus ir priemones padėčiai ištaisyti. Mums šis dokumentas įdomus ir vertingas tuo, kad atskleidžia lietuvininko požiūrį - požiūrį ir nuomonę vietinio žmogaus, puikiai supratusio ir pažinusio klaipėdiškių psichologiją bei krašto realijas. Antra vertus, tai ne sterilus, beaistris, visiškai nešališkas amžininko liudijimas, o angažuotas, netgi emocionalus neabejingo lietuvybei ir jos likimui Klaipėdos krašte žmogaus požiūris. Istorinėje literatūroje pasitaiko vienpusiškos analizės atvejų, kai Klaipėdos krašto įvykiai vertinami tik kaip Berlyno ir Kauno politinių varžybų rezultatas, ignoruojant klaipėdiškius, arba kai - priešingai - kone pagrindine Lietuvos politikos krašte nesėkmių priežastimi laikomi suvokietėję lietuvių kilmės klaipėdiškiai. Šia prasme E.Borcherto ,,Pro memoria" yra vienas iš šaltinių, padedančių geriau suvokti Klaipėdos krašto istorinės raidos savitumus, išvengti subjektyvumo ar kategoriškų išvadų. E.Borcherto vertinimai, siūlymai bei rekomendacijos yra gana radikalūs. Palyginti su Martyno Anyso atsiminimuose išdėstytomis mintimis ir vertinimais, jis buvo ryžtingesnių Lietuvos veiksmų krašte šalininkas. M.Anysui garsioji didelę politinę krizę sukėlusi direktorijos pirmininko Oto Biotcherio (Otto Boettcher) kelionė į Vokietiją nebuvo smerktinas prasižengimas, nes ,,...krašto ūkiui buvo labai naudinga... ", o E.Borchertas tokią veiklą kvalifikavo kaip „...priešvalstybinius ir įstatymams priešingus žygius". Raginimai perkelti į Klaipėdos kraštą kuo daugiau lietuviškų įstaigų, steigti įvairias lietuviškas mokyklas, šalinti iš krašto mokyklų ir valdiškų įstaigų visus Lietuvai nelojalius asmenis, energingai kolonizuoti kraštą ir kt. daro E.Borchertą idėjiškai artimesnį Martynui Jankui. Pastarasis, pvz., 1934 m. gruodžio 5 d. rašytame laiške prezidentui Antanui Smetonai siūlė gan drastiškas ekonomines priemones Klaipėdos krašto lietuvių padėčiai pagerinti, kaip antai: priversti visas vienaip ar kitaip nuo lietuviškų kreditų, Lietuvos vyriausybės ekonominės paramos, užsakymų ir pan. priklausomas krašto įmones samdyti tik lietuvius darbininkus, vesti raštvedybą lietuvių kalba ir t.t." Kita vertus, E.Borcherto tekste randame ir ,,tradicinių", praktiškai visiems tautiškai susipratusiems lietuvininkams tuomet būdingų vertinimų ir nuomonių. Vieni labiausiai paplitusių buvo negatyvus centro valdžios valdininkijos vertinimas bei raginimas labiau remtis (t. y. skirti į centrinės valdžios įstaigas) Lietuvai lojaliais klaipėdiškiais. Štai kaip, pvz., šią problemą apibūdino P.A.Mažeika: „...įvairių bendrųjų žinybų, kaip geležinkelio, pašto, uosto, muitinės, pasienio policijos administracijoj mažai tebuvo mažlietuvių. Visa tai buvo didlietuvių valdininkų žinioj, o mažlietuviai jei ir buvo, tai tik žemesnėse pareigose, pvz., laiškanešiais pašte... Tuo būdu mažlietuviai lyg ir liko nustumti nuo administracinių darbų. Toks pasidalijimas nebuvo sveikas socialine prasme, nes didlietuvių valdininkų telkiniai laikėsi atskirai, mažai maišėsi su vietiniais žmonėmis... " Ar buvo atsižvelgta į E.Borcherto (taip pat į M. Jankaus ir kitų) nuomonę ir pasiūlymus, ar jie turėjo įtakos formuojant Lietuvos vyriausybės politiką Klaipėdos krašte? Atsakymas būtų vienareikšmis: taip, į juos buvo atsižvelgta, jie turėjo įtakos. Žinoma, galima - ypač remiantis šiandienos patirtimi ir žinojimu - kritikuoti ar nurodyti vienų ar kitų centro valdžios sprendimų ir veiksmų nenuoseklumą, neryžtingumą, delsimą ir kt. Vis dėlto jauna, vidaus ir išorės problemų kamuojama Lietuvos valstybė pagal išgales bandė integruoti Klaipėdos kraštą į valstybę. Konkrečiai ,,Pro memoria" buvo siūloma, pvz., perkelti ir įkurti krašte kuo daugiau valdiškų įstaigų, steigti mokyklas ir pan., pastatyti lietuviams darbininkams pigių butų koloniją Klaipėdoje, pasirūpinti žvejais, apgyvendinti kolonistus ir t.t. Atitinkamai galima išvardyti daugelį Lietuvos vyriausybės priemonių: Klaipėdoje buvo įsteigti Prekybos institutas (1934 m.), Respublikos pedagoginis institutas bei Klaipėdos valstybės teatras (1935 m.), atidaryta Valstybinė amatų mokykla, radijo stotis (1936 m.). 1934 m. valstybės lėšomis buvo įsteigta AB ,,Statyba", turėjusi statyti pigius namus lietuviams darbininkams ir tarnautojams: Klaipėdos priemiestyje Smeltėje bei Jakuose išaugo lietuvių darbininkų gyvenvietės (1939 m. pradžioje buvo pastatyti 132 namai). 1934 m. irgi Lietuvos vyriausybės rūpesčiu buvo įsteigta AB ,,Žuvis", turėjusi padėti Klaipėdos krašto žvejams realizuoti produkciją: ši investicija pasiteisino, fabrikas išsiplėtė. Beje, Kaune buvo atsižvelgta ir į minėtame M. Jankaus laiške išdėstytus pasiūlymus. Tačiau Lietuvos politikos Klaipėdos krašte sėkmė, deja, nepriklausė vien nuo Lietuvos vyriausybės ar nuo tautiškai susipratusių lietuvininkų pastangų. Galima teigti, kad net ir pati nuosekliausia, lanksčiausia, įžvalgiausia Lietuvos politika nebūtų galėjusi užtikrinti sėkmės. Tereikia prisiminti, kokiomis aplinkybėmis ir sąlygomis Klaipėdos kraštas tapo Lietuvos valstybės dalimi. Juk tuomet lėmė ne nuoširdus daugumos klaipėdiškių noras susijungti su Lietuva, o poversalinės tarptautinės politikos sumetimai ir išskaičiavimai. Žinoma, įžvalgi ir protinga politika būtų padėjusi laimėti bent dalies klaipėdiškių simpatijas ir įgauti taip reikalingą atramą vokiečių šimtmečius valdytame krašte. Klaipėdiškio praradimas buvo labai skaudus ir tragiškas smūgis: amžius saugota lietuviška tradicija ėmė mirti būtent Lietuvos valdymo metais. Akivaizdu, kad esminis, lemiamas veiksnys buvo Vokietijos pozicija. Ją grubiai galima formuluoti taip: Klaipėdos kraštas yra kaip Versalio diktato padarinys, Lietuvos valdžioje (globoje) laikinai atsidūręs Vokietijos teritorijos gabalėlis, kuriuo reikia nuolat rūpintis (t. y. neleisti jo integruoti į Lietuvą) ir kurį reikės, kai tik bus įmanoma, tučtuojau susigrąžinti. Šita ,,depozito", laikinumo būsena buvo žinoma ir suprantama ne tik vokiškajam krašto elitui - įvairiomis formomis, įvairiais kanalais tai buvo nuolat primenama ir paprastiems krašto gyventojams. E.Borchertas buvo teisus, rašydamas, kad ,,...Nuolat vokiečiai seka, kad vietos laukininkų tarpe neprabustų tautinio susipratimo ugnelė. Jei kur pasirodo, tuoj stengiasi ją užslopinti...", kad Vokietijos ,,...Generalinio konsulato su trejais konsulais ir milžinišku tarnautojų štabu veikimą reikėtų iš Klaipėdos išimti... " ir pan. Išlaikiusi didvalstybės statusą, nepalyginamai pranašesnė savo galiomis Vokietija nesunkiai blokavo visus Lietuvos bandymus laimėti kraštą ir klaipėdiškius (Vokietijos spaudimas ypač sustiprėjo 4-ajame dešimtmetyje). Konkretus pavyzdys - vadinamosios Ekonominės partijos (Wirtschaftspartei) likimas: kai 1930 m. dalis vokiškojo elito nutarė atsisakyti konfrontacijos su Lietuvos valdžia, įsteigė savo partiją (dar pramintą ,,keturių konsulų partija") ir ėmė kalbėti apie pragmatišką, abiem pusėms naudingą bendradarbiavimą, Vokietija tučtuojau pasistengė likviduoti šią ,,vokiškumo vienybei" grėsusią iniciatyvą. Valdžia, nesugebanti apginti savo šalininkų ir nubausti priešų, praranda autoritetą ir virsta pajuokos objektu. E.Borchertas buvo šimtąkart teisus, akcentuodamas: „...Jeigu bus nusileidžiama krašto lietuvių nenaudai, „aukštosios politikos" sumetimais, tai tuokart sunku laukti normalios krašto atlietuvinimo eigos...". Lietuva nepajėgė atsispirti Vokietijos spaudimui bei veiksmams, paralyžiavusiems bet kokias pastangas rasti sutarimą, bendros veiklos pagrindus su klaipėdiškiais. Kaip ciniškai rašė nacių istorikas, valstietiška, atsilikusi, neturini savo elito maža tauta neturėjo šansų Klaipėdos krašte (,,..nėra abejonių, kieno interesai paima viršų, kai į tuos pačius pėdsakus pataiko meška ir lapė...") - esą kiek ilgiau išlaikyti savo rankose kraštą Lietuva galėjo tikėtis tik suteikdama visišką laisvę klaipėdiškių nacionalinei savimonei bei užtikrindama draugiškus santykius su Reichu. Tad iš tiesų ne Lietuvos vyriausybės klaidos (kurių buvo sunku, o kartais net neįmanoma išvengti) lėmė Klaipėdos krašto likimą - jį nulėmė nuo Lietuvos politikos nepriklausantys veiksniai. E.Borcherto ,,Pro memoria" yra vertingas dokumentas, atskleidžiantis sudėtingas Lietuvos valdomo autonominio Klaipėdos krašto realijas. Jis turėtų sudominti ne tik specialistus, bet ir visus kitus, neabejingus Klaipėdos krašto ir visos Mažosios Lietuvos istorinei praeičiai. E.Borchertas apie 1939 metus. Jo kapas Karagandoje. Dokumentas saugomas Klaipėdos Mažosios Lietuvos muziejaus fonduose.

Atgal...