Egidijus BACEVIČIUS
Nemąžta dėmesys Mažajai
Lietuvai. Bibliotekų lentynos pasipildo mūsų ir svečių šalių autorių
knygomis krašto ūkio, visuomenės, politikos ir kultūros raidos klausimais.
Atgarsio susilaukia kraštiečių prisiminimai, šių dienų mokslininkų praeities
įvykių vertinimai, keliamas susirūpinimas dėl kultūrinių vertybių
išsaugojimo ir puoselėjimo.
Jau ketvirtą dešimtmetį pamario kraštotyrinėje spaudoje išskirtinę vietą
užima fotografas-žurnalistas Bernardas Aleknavičius. Nepalieka abejingu šio
autoriaus gili įžvalga ir meilė, kuri skaitytojams byloja apie gimtinės ir
Mažosios Lietuvos permainingą praeitį, šiandieninę kultūrinę raišką.
Gruodžio 11 d. Klaipėdos visuomenei B.Aleknavičius pristatė naujausią
savo knygą "Mažosios Lietuvos poringės".
Praėjusiais metais Klaipėdos miesto leidyklos išleido penkias šio Mažosios
Lietuvos kultūrinio gyvenimo metraštininko knygas. Neatsitiktinai miesto
savivaldybės bibliotekos Menų skyriuje surengtame konkurse "Klaipėdos knyga
2008 m." jis buvo pasveikintas kaip autorius, kurio knygų per metus išleista
daugiausia. Knygų Mažajai Lietuvai gausa sutapo su atmintinomis datomis. Tai
ir Tilžės akto paskelbimo 90-metis, Klaipėdos krašto prijungimo prie
Didžiosios Lietuvos 85-erių metų jubiliejus, Sąjūdžio 20-metis, o galų gale
juk praėjusieji metai buvo visuotiniai "Skaitymo metai".
Skaitytojams pateiktos B.Aleknavičiaus knygos yra skirtos kraštotyrai.
Atsirado jos ne iš karto. Tai ilgų kūrybinių ieškojimų atradimų suvestinė.
Pasak autoriaus, tai - ketvirtą dešimtį besitęsiančios gimtinės paieškos,
pastangos pažinti Zanavykų krašto žmonės, atsigręžti į Užnemunio žemę, kur
užgimė spauda lietuviškais rašmenimis, skleidėsi gležnas tautos
nepriklausomybės žiedas, buvo klojami ir didvyrių krauju sutvirtinti
tautinės savimonės pamatai.
B.Aleknavičius savo žurnalisto-kraštotyrininko veiklą pradėjo XX a. šešto
dešimtmečio pabaigoje. Drįsčiau teigti, ją prasidėjusią 1958 m. Kauno m. ir
rajono mokytojų pažintinėje išvykoje Nemunu. Kelionė į Mažąją Lietuvą menama
gija, nusidriekusia iki mūsų dienų. Susidėjo kelios palankios aplinkybės:
1961 m. Lietuvoje įsteigta kraštotyrininkų draugija, kūrėsi respublikiniai
padaliniai; 1961 m. "Švyturio" žurnalo konkurse buvo skelbta nuotrauka
"Kerdžius Jurgis Blockis" ir laimėjo pirmąją vietą. Netrukus gavo pasiūlymą
dirbti daug kūrybinių galimybių suteikusioje ELTA agentūroje. Nuo 1963 m.
buvo veiklus Klaipėdos ir Žemaitijos zonos fotografas-korespondentas.
Gyventi persikėlė į lietuvininkų krašto miestą - Klaipėdą. Jokiai draugijai
nepriklausė. Didžiojoje kraštotyrinėje kelionėje vadovavosi vidiniu jausmu.
1958-1963 m. bendravo su etnografu Baliu Buraču, perėmė prieškario
muziejininkų patirtis. Žinių sėmėsi iš archeologų Rimutės Rimantienės ir
Petro Tarasenkos. Pradžioje įamžinti vaizdai kaupėsi fotografijų
negatyvuose, tik vėliau plunksną bandė rašydamas straipsnelius ir
apybraižas.
Lietuvos kultūros istorijos skaitiniai knygai "Mažosios Lietuvos poringės"
kelią į skaitytoją pradėjo prieš daugiau kaip keturis dešimtmečius. 1963 m.
užsimezgė pažintis su Nemuno žemupio žveju Erčiumi Jurgenaičiu. Daug
praeities kultūrinio gyvenimo spalvų atsiskleidė gyviuose pokalbiuose su
žvejais rusniškiais Augustu Deivelaičiu ir Adomu Goberiu, nidiškiu Miku
Engelinu ir Kukuliškių kaimo žvejų šeima Greta Kuodaite-Bastioniene ir
Martynu Bastionu. Žinios ir patirtys nuo 1976 m. pradėtos skelbti laikraščio
"Lietuvos žvejys" rašiniuose. Juose skaitytojai susitiko su įdomių likimų
Pamario krašto kultūros savitumų saugotojais ir svarbių įvykių dalyviais,
atsivėrė iki tol menkai pažintas Mažosios Lietuvos lietuvių dvasinis
pasaulis. Kraštotyrininkas savo kūryba į Mažosios Lietuvos kultūros
istorijos audinį įpynė savamokslio kaimo fotografo Martyno Kavolio, botaniko
Eriko Purvino, "Paukščių tėvo" Miko Posingio, Emilio Kraštinaičio ir
daugelio kitų lietuvninkų vardus bei pavardes. Apybraižose ir nuotraukose
perteikė mažlietuvių godas, jų kasdienybę, daug buitinių ir šventinių
smulkmenų, užrašė dalelę senbuvių pasakojamosios tautosakos. Atskiri
rašiniai - grynuoliai, žymesnėmis progomis atnaujinti žiniomis bei vaizdais,
ir spausdinti pakartotinai. Jaunesnioji skaitytojų karta "Poringių"
pirmtakus 1996-2000 m. turėjo galimybę skaityti Klaipėdos dienraščio
dvisavaitiniame, vėliau savaitiniame puslapyje Mažajai Lietuvai "Gilija".
Rašiniai išugdė kelias skaitytojų kartas, priartino prie Mažosios Lietuvos
kultūros aruodo. Šiandien daugelis rašinių yra pasklidę periodinėje
spaudoje, neretai sunkiai pasiekiami. Dėl to 2008 metais jie išleisti
vienoje rinktinėje. Taip gimė nuostabi žinių ir praeities vaizdų knyga
"Mažosios Lietuvos poringės".
Atskira kraštotyrininko-fotografo patirtis buvus 1963 m. liepą įvykusi
pirmoji klaipėdiečių išvyka į Tolminkiemį. Keliautojus sukrėtė bestogė,
sunaikinimui pasmerkta bažnytėlė. Apie būrų dainių ir pirmojo lietuviškojo
grožinio kūrinio autorių priminė tik aplinkinės kalvos ir senųjų statinių
liekanos. 1964 m. įvykusios 250-osios Kristijono Donelaičio jubiliejinės
iškilmės buvo nelyginant Lietuvos kultūrininkų pažadas sutvarkyti
Tolminkiemį ir puoselėti visą, kas susiję su poeto atminimu. B.Aleknavičius
tapo šio gražaus gaivinimo sąjūdžio metraštininku ir įkvėpėju. 1989 m.
Lazdynėliuose atsirado 275 ąžuoliukų giraitė. Jo pastangų dėka Klaipėdoje
atsirado Petro Deltuvos skulptūra poetui, o kiekvienų metų sausio 1 dieną,
vidurdienį, miestiečiai buriasi į K.Donelaičio aikštę paminėti poeto
gimtadienį ir pradėti naujuosius metus. Kraštotyrinės paieškos ir moksliniai
tyrimai "Metų" autoriaus gyventose vietose, atradimai ir netektys kaupėsi ir
buvo išguldytos atmintinoje B.Aleknavičiaus vaizdų ir apybraižų knygoje
"Kristijonas Donelaitis ir mes" (1989 m.).
Fotografo kūrybinį kelią ženklina susitikimas su mažlietuve Ieva
Simonaityte. Pažintis su prieštaringo ir permainingo būdo žymiąja
Priekuliške užsimezgė 1961 m. kovo 13 d. ir truko septyniolika metų.
Bendravimo akimirkos, prisiminimai ir pamąstymai sugulė į
nuotraukų-apybraižų knygą "Vakarė žvaigždė" (1998 m.).
Pokalbiuose su senaisiais krašto gyventojais kraštotyrininkas geriau pažino
lietuvininkų kultūrinio gyvenimo apraiškas XX a. pradžioje. Daug pagelbėjo
susirašinėjimas ir tiesioginis bendravimas 1983 m. su Berlyno Humboltų
universiteto Slavistikos katedros baltistu profesoriumi Viktoru Falkenhanu
(1903-1987 m.). Būsimasis kalbininkas 1924-1928 m. bendravo su lietuvininkų
dvasios žadintoju Vydūnu (Vilhelmu Storosta). Profesoriaus atsiminimai
kraštotyrininkui pagelbėjo atkurti užmarštin tolstantį Vydūno paveikslą, jo
kūrybinę gyvenamąją aplinką, idealus ir siekius, padėjo perprasti Mažosios
Lietuvos lietuvių savimonės sklaidą tautiniame sąjūdyje XIX a. pabaigoje-XX
a. pradžioje. Daug galimybių atsivėrė atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ir
atviriau ėmus kalbėti opiais Mažosios Lietuvos praeities klausimais.
Klaipėdos krašto išeivių prisiminimai buvo nauju postūmiu kraštotyros
spragoms pildyti. Surinktos medžiagos pagrindu buvo išleistas nuotraukų
albumas "Vydūnas" (1999 m.). Tautinio sąjūdžio tema plėtota apybraižose,
skirtose Tautinės giesmės autoriui Jurgiui Zauerveinui-Girėnui
("Lietuvninkai mes esam gimę") ir Klaipėdos krašto kultūrinės bendruomenės
vadovui, chorų telkėjui, dirigentui, visuomenininkui, plačios erudicijos
menininkui Adomui Brakui (Adomas Brakas - Vydūno dvasios pakylėtas). Vydūno,
J.Zauerveino ir A.Brako asmenybių bruožai, jų visuomeninė veikla atskleista
per jų raštus, "Santaros" ir "Aukuro" chorų dalyvių Lidijos Bajoraitės ir
Elzės Rėžaitės-Bacevičienės bei jų aplinkos žmonių prisiminimus. Autoriaus
vaizdavimo būdas pakylėtas, kiek idealizuotas. Kaip ir ankstesnėse Mažosios
Lietuvos kultūrai skirtose knygose kraštotyrininkas savitu beletrizuoti
stiliumi primena pagrindinius Mažosios Lietuvos kultūros ir politinio
gyvenimo veikėjus, tarp jų - Vilių Gaigalaitį, Jokūbą Stikliorių, spaudinių
lietuviškais rašmenimis leidėjus Martyną Šerną, Dovą ir Enzį Jagomastus,
Martyną Jankų, tautosakos rinkėją Vilių Kalvaitį, poetą Fridrichą
Bajoraitį-Paukštelį bei daugelį kitų. Jie beveik visi savo gyvenimus skyrė
vardan idealistinio siekio dvasiškai, kultūriškai ir ekonomiškai į vieną
teritorinį-kultūrinį vienetą apjungti Mažąją ir Didžiąją Lietuvas.
Rašiniuose atskleidžiamos sudėtingos žmonių tapatumo paieškos, skausmingas
savivokos vyksmas Klaipėdos ir Užnemunės krašte, dvasinės ir fizinės
prievartos sumaištyse, istorinių pervartų akivaizdoje.
Ypatingą vietą kraštotyrininko kūryboje užima gimtinė. Ryšio su gimtine
niekad nenutraukė, nors gyveno per nuotolį. Atmintis ir meilė gimtinei
gaivinta 1994-1997 metais Klaipėdos m. dienraštyje "Vakarų ekspresas"
dvisavaitiniame priede "Pajūrio zanavykas". Jame spausdinti rašiniai apie
iškiliuosius zanavykus. Autoriaus giliu įsitikinimu zanavykai yra Mažosios
Lietuvos kultūros perėmėjai ir tęsėjai. Užmanymas apie kraštiečius virto į
dešimties knygų rinkinį "Novužės krašto vaikai". Jį beruošiant iš
susikaupusių žinių ir vaizdų parengta ir išleista knyga Lietuvos
nepriklausomybės laisvės gynėjams atminti "Kai laisvės rytas aušo" (2002
m.). Rašant Lekėčių krašto žmonių biografinį žinyną talkino brolis Vincentas
Aleknavičius. 2008 m., po ilgėlesnės pertraukos, išleista šeštoji dalis. Ji
skirta Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiui. 2008 metų pabaigoje
kraštotyrininkas skaitytojams padovanojo puošnų tautodailės albumą "Žemaičių
žemės rūpintojėliai". Tai - per keturis dešimtmečius sukauptos nuotraukos
(pirmoji - 1963 m.), apjungtos apybraižų rinkinyje. Albume juodai baltose
nuotraukose rūpintojėliai sugrupuoti pagal savivaldybes, prie daugumos jų
yra nurodyti fotografavimo metai. Nuotraukos palydimos dievdirbių
istorijomis, pasakojimais apie rūpintojėlių kilmę, įvairius tautodailininkų
ir jų kūrinių likimus. Autorius atvirauja, kad tai - dar ne paskutiniai
parašyti darbai. Savo eilėje laukia kitos, ne mažiau įdomios knygos. Visuose
darbuose - ryški autoriaus nuostata puoselėti žmoniškąsias vertybes,
siekiama tvirtinti tautinę savimonę ir dvasinių vertybių tęstinumą.
|