Kovo 18 dieną švėkšniškiui mokytojui Petrui Čeliauskui sukako 80 metų. Ta proga jį pasveikino buvę kolegos mokytojai, miestelio bendruomenė, seniūnijos darbuotojai. Nors amžius ir garbingas, tačiau ant P.Čeliausko darbo stalo yra visa šūsnis pradėtų darbų bei galimų sumanymų pradžia. Kuo šiandien gyvena šis žmogus ir ką jis rengia miestelio bendruomenei?

Istorikas nuo 1969 metų

Nors pagrindinis mokytojo P.Čeliausko dėstomas dalykas buvo matematika, astronomija, braižyba, tačiau ne mažiau plačiajai visuomenei jis žinomas kaip istorikas. Gal tai todėl, kad ne vienas dalyvavo jo vedamose ekskursijose, ne vienas skaitė jo parengtas knygeles apie šį kraštą ir, žinoma, lankėsi jo įkurtame mokyklos muziejuje.

Visa veikla prasidėjo nuo mokyklos muziejaus įkūrimo 1969 metais. Gal ir nieko tokio nebūtų įvykę, tačiau tais metais sukako 50 metų, kai Švėkšnoje buvo įkurta gimnazija. 1919 metai tikrai nebuvo tie, kuriuos tuometinė sovietinė valdžia norėtų paminėti, tačiau suveikė konkurencijos dėsnis, nes Čikagoje iš šio miestelio bei apylinkių kilę kraštiečiai rengėsi garsiai paminėti pusės šimto jubiliejų. Tai buvo pradžia. Ir mokyklos muziejaus, ir jo kaip kraštotyrininko.

Šiandien mokytojas prisimena, kad jam ir dar keliems mokytojams buvo pavesta parengti nedidelę knygelę apie mokyklos istoriją. Laimė, kad buvo likę mokyklos archyvai nuo pat jos įkūrimo laikų. Tereikėjo atidžiai juos panagrinėti ir jau buvo surinkta nemažai medžiagos apie buvusią "Saulės" gimnaziją. Dar ir šiandien ne vienas švėkšniškis ar iš jos apylinkių kilęs žmogus gali pasakoti įvairių faktų iš praeities. Taip ir tada kruopelytė po kruopelytės ėmė rinktis medžiaga ne tik knygelei, bet ir muziejui. Mokytojas šiandien su šypsena prisimena, kad tada tai, kas buvo pavadinta muziejumi, atrodė į keletą didelių skydų sukabinti įvairūs tekstai, sąrašai ir nuotraukos. Tačiau to nebuvo labai daug.

Muziejus tapo žinomas ir lankomas. Jis įsikūrė viename iš buvusių grafo Pliaterių rūmų pastatų. Pamažu eksponatų daugėjo, nes vietos žmonės mielai atiduodavo įvairius apylinkėse randamus archeologinius radinius. Pats P.Čeliauskas atidavė savo lietuviškų pinigų kolekciją. Kartu su šiuo muziejumi atsirado ir potraukis gilintis į šio krašto praeitį. Vėliau, padaugėjus eksponatų bei pasisėmus muziejininko patirties, šis pastatas buvo mokytojo pertvarkytas ir tapo panašiu į tikrą muziejų.

Iš Surinkiškių į Švėkšną

Gimė būsimasis kraštotyrininkas netolimame Surinkiškių kaime. Tvaskučių pradžios mokykla buvo pirmoji mokykla. Po jos - Švėkšnos gimnazija. Sunkūs buvo karo metai. Mokykla veikė per visą karą. Ypatingai problematiška buvo 1944-ųjų mokslo metų pradžia. Gimnazijos pastate buvo įsikūrusi vokiečių kariuomenė. Nežiūrint to, prisimena mokytojas, mokyklos direktorė Rugytė nutarė pradėti mokslo metus. Jie prasidėjo pas žmones namuose ir butuose. Padėtis pablogėjo tų pačių metų spalio mėnesį, kai kartu su frontu pasitraukė visi gimnazijos mokytojai bei nemažai vyresniųjų klasių mokinių.

Mokslams P.Čeliauskas buvo gabus. 1948 metais jis sidabro medaliu baigė gimnaziją ir įstojo į Kauno Vytauto didžiojo universitetą. Tik 1950 metais jis buvo pervadintas ir pertvarkytas į Kauno medicinos bei politechnikos institutus. Pasirinktos mechaniko specialybės mokytis P.Čeliauskui nepavyko, nors ir sekėsi, todėl po metų jis parvažiavo į gimtinę ir ėmė mokykloje dirbti matematikos mokytoju. Vėliau baigė neakivaizdines matematikos studijas Vilniaus pedagoginiame institute.

Aistra esperanto kalbai

Mokytojas P.Čeliauskas labai gerai žinomas ir kaip esperantininkas ne tik gimtajame miestelyje, bet ir visoje Lietuvoje ar net dar plačiau. Dar besimokydamas pradžios mokykloje jis susidomėjo šia kalba, kai į rankas pakliuvo nedidelis tais laikais žurnaliukas "Saulutė". Nuo tada P.Čeliauskas pamažu ir ėmė mokytis šios kalbos. Tai buvo labai nepaprasta kalba, nes ją priešiška laikė ir naciai, ir sovietai. Tik vėliau ši kalba buvo pripažinta. Nuo 1975 metų P.Čeliauskas aktyviai įsijungė į šių žmonių sambūrį. Kalbą jis išmoko labai gerai ir ėmėsi vertimų. Pradžioje po įvairių gudrybių su tuometine valdžia buvo išleista E.Mieželaičio poezijos knyga "Žmogus". Vėliau jau buvo lengviau ir mokytojas išvertė į esperanto kalbą nemažai lietuvių literatūros.

1995-2005 metais redagavo esperantininko žurnalą "Lietuvos žvaigždė" ("Litova Stelo"). Šiuo metu Lietuvos esperantininkų sąjunga rengia spaudai jo vertimų ir straipsnių rinkinį esperanto kalba. Už pasiekimus 1999 metais Berlyno kongrese P.Čeliauskui suteiktas Pasaulinės esperantininkų sąjungos garbės nario vardas.

Paklaustas, ar neišugdė ryškesnių šios kalbos pasekėjų mokykloje, sakė, kad būta įvairių būrelių ir kitų dalykų, tačiau labai stipriai niekas nesusidomėjo. O kaip tik šios kalbos padedamas jis aplenkė labai daug pasaulio šalių, kuriose vykdavo esperantininkų suvažiavimai.

Darbas darbą veja

Šiuo metu ant mokytojo darbo stalo guli visa šūsnis jau padarytų ir dar vis daromų darbų. Mokytojas puikiai yra įvaldęs kompiuterį ir žino daugelį jo galimybių. Todėl P.Čeliauskas su vienu savo buvusiu mokiniu internete yra parengęs spaudai daugiau kaip 160 puslapių knygelę, pavadintą "Senoji spauda apie Švėkšną 1885-1918 m.". Joje yra iš įvairių šaltinių surinktos žinutės. Tai labai unikali medžiaga, kuri ateityje pasitarnaus tiems, kas norės nuodugniai rašyti pasirinktu aspektu. Knygelė yra ne tik parengta, bet ir sumaketuota, paruošta spausdinimui. Mokytojas turi įgūdžių tai daryti, nes jis rengė spaudai jau minėtus esperantininkų žurnalus.

Šiuo metu rengiamas enciklopedinis žinynas apie Švėkšną, kuris taip ir vadinsis "Viskas apie Švėkšną". Šį darbą būtų galima pavadinti mažąja apylinkių enciklopedija, kuriai P.Čeliauskas atiduoda labai daug jėgų. Dėl sveikatos problemų keletą metų reikėjo daryti pertrauką, bet dabar vėl mokytojas tęsia šį darbą. Šiuo metu, atsiradus naujiems faktams, kai kurie straipsniai yra perrašomi, kai kas yra tiesiog tęsiama. Mokytojas džiaugiasi, nes 2000 metais, rengiant panašaus pobūdžio enciklopedinį žinyną "Šilutės kraštas", panaudota jo medžiaga specialistų buvo pripažinta kaip labai profesionaliai parengta.

P.Čeliauskas minėjo, kad būtų galima parengti miestelio bažnyčios istoriją, kuriai, pasak kraštotyrininko, gali būti apie 500 metų. Gal tai yra tolimesnių jo darbų kryptis, gal tai padarys kas nors kitas, nes šiuo metu visos jėgos atiduodamos jau minėtam žinynui.

Tai - tik dabar rengiamos knygos. O kur jau išleisti lankstinukai, brošiūros keliaujantiems po Švėkšnos apylinkes? Kur jau aprašyti knygnešių pėdsakai šiame krašte? O kur dar sudaryta atsiminimų knyga "Švėkšna atsiminimuose", kurioje spausdinami švėkšniškių įvairiuose kraštuose atsiminimai? Dar 1995 metais "Tėviškės" draugijos Švėkšnos klubo ilgametis pirmininkas, valdybos narys, mokytojas Petras Čeliauskas už savo darbus apdovanotas aukščiausiu Šilutės rajono apdovanojimu - "Sidabrinės nendrės" premija.

Aktyvus bendruomenės narys

Nors mokytojas jau ne vienerius metus yra pensijose, tačiau niekados neatsisako padėti. Taip neseniai vėl "Saulės" vidurinėje mokykloje ėmė veikti mokyklos muziejus. Mokytojas parengė devynis mokyklos istorijos stendus. Dabar jis juokiasi, nes su šiuolaikinės technikos pagalba tai padaryti buvo ne taip jau sunku. P.Čeliauskas šiek tiek gailisi, kad prieš 40 metų jo pradėtas mokyklos muziejus dabar yra Šilutės muziejaus dalis, todėl nebeliko tos pirmapradės jo dvasios. Neliko ir puoselėtos dalies apie knygnešius. Jei P.Čeliausko šiais laikais kas nors būtų pasiteiravęs, kaip turėtų atrodyti Švėkšnos muziejus, jis būtų pataręs kai ką daryti kitaip.

Šiuo metu P.Čeliauskas yra paminklo tautos aukų įamžinimo Lietuvos vardo tūkstantmečio proga vienas iš iniciatorių. Šis paminklas turėtų iškilti prieš miestelį ant Parakaunyčios kalno šių metų vasarą.

Mokytojo P.Čeliausko vedamų ekskursijų su malonumo klausydavosi ir senas, ir jaunas.

                            
Lietuvos esperantininkų žurnalas, kurį ne tik redaguodavo, bet ir maketuodavo pats P.Čeliauskas.