Šilainės sodas

	Bendras Šilutės laikraščio "Šilokarčema" ir Šilutės kraštotyros draugijos projektas Projektą remia:
Leidinys pamario krašto kultūrai
2009 birželio 23d. Nr. 12 (84)


	Tremtinių atsiminimų metai neužgožia
	Loreta MCIVOR Birželio 14-ą dieną visoje Lietuvoje minima Gedulo ir vilties diena. Vėl prisimenami itin skaudūs visai tautai 1941-ųjų metų birželio įvykiai. Tada pirmąkart į Sibirą be lašo kaltės trėmė visus. Deja, ne visiems pavyko sugrįžti. O ir tie, kurie grįžo, širdies žaizdų neužsigydė. Vilkyčiuose jau ketverius metus rengiamas ne tik tradicinis skaudžių įvykių minėjimas. Kasmet stengiamasi sukviesti visus gyvenvietės tremtinius, kad jie vieni su kitais pabendrautų, rūpesčiais ir prisiminimais pasidalintų. Byrėjo ašaros Į Vilkyčių pagrindinės mokyklos salę susirinko nemažas būrelis tremtinių. Pirmiausia jie tylos minute pagerbė tuos, kurių kartu jau nebėra. Mokyklos mokiniai susirinkusiems paruošė programą: deklamavo eiles, dainavo, pritariant gitarų skambesiui. Jaunųjų dainos apie Lietuvą, gimtinę ir jos grožį ašaras vertė braukti ne vieną. Dar labiau sugraudino Rusnės vokalinio ansamblio dainos: apie mirtį tolimuos kraštuos, apie motinos ilgesį, apie nežinia kur supiltą kauburėlį. Seniūnaitis Vytautas Vincas Liutkus sakė, kad ir jį - ne tremtinį - tos liūdnos melodijos graudino. Todėl jis ir linkėjo, kad tokie įvykiai tautos istorijoje daugiau niekada nebepasikartotų. Nebuvo pamiršta ir graži tradicija - žibintas. Jis kasmet saugomas vis kitoje tremtinių šeimoje. Šiemet Jaunių anūkė Agnė jį perdavė Ievai Myruvienei. Nuoskaudų nelaiko Ašaras koncerto metu braukė ir Ieva Myruvienė. Jai tebuvo dešimt metukų, kai ją, mamą ir dar keturis vaikus penktą ryto susodino į mašiną ir išvežė. Mažiausiai sesutei tebuvo metukai su puse. I.Myruvienė sakė, kad ji tada nieko nesuprato. Mama šaukė ir verkė, o vaikai, niekada nevažiavę mašina, galvojo, kad tai bus pramoga. Deja, tai nebuvo smagi iškyla. Netrukus šeima atsidūrė gyvuliniuose vagonuose ir išlipo jau tik Krasnojarsko krašte. Ištrėmė šeimą, nes juos įskundė kaimynas. Mama, pasakojo I.Myruvienė, jautė, kad gali vežti, todėl namie nemiegodavo - slapstėsi. Likdavo vieni vaikai. O tąkart mama liko nakvoti namie. Ta nakvynė ir buvo paskutinė. I.Myruvienė prisiminė, kad jiems - vaikams - buvo lengviau. Jų nekankino toks tėvynės ilgesys. Mama vis kalbėdavo apie Lietuvą ir gimtinę. Iki Stalino mirties vaikai ir į mokyklą ėjo. Tik nežinojo pašnekovė, kaip lietuvių kalbą išmoko. O vėliau, mokslams pasibaigus, teko pradėti dirbti visokius darbus. Galiausiai, sulaukusi devyniolikos, kad neištekėtų už ruso, I.Myruvienė grįžo namo. Tačiau čia niekas nelaukė. Gimtoji sodyba buvo sudeginta - liko tik obelys. Teko keltis į kitą kraštą, slėpti, kad buvo tremtinė. Vėliau moteris atsikraustė į Vilkyčius, ištekėjo už šišioniškio. Ir tik po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo galėjo pradėti pasakoti apie tikruosius išgyvenimus. Vis dėlto pašnekovė sakė, kad pykčio nelaiko ir nuoskaudų nejaučia. Net tam įskundusiam kaimynui. Atminimą saugo vaikai Rita Beniušienė papasakojo apie savo šviesaus atminimo tėvelį Eduardą Šmitą. Jį 1946-ais metais išvežė tiesiai iš gimnazijos suolo. Vienintelį iš visos šeimos. Jaunuolį sekė Saugumas ir nežinia už ką įkalino dvidešimčiai mėnesių. Tik mamos ryžto dėka E.Šmitas galiausiai grįžo namo. Tiesa, grįžęs jis jau neberado pusės šeimos. Karas pasiėmė savo aukas. Galima sakyti, kad pasisekė E.Šmitui todėl, jog pavyko susitvarkyti gyvenimą: ilgai mokytojavo, vedė taip pat šišioniškę, sulaukė gražios šeimos. Žinojo jį ne tik Vilkyčių gyventojai. Apie savo išgyvenimus E.Šmitas parašė knygą "Dvidešimt mėnesių pragare". Tiesa, knyga ilgai išgulėjo stalčiuje. O R.Beniušienė tėčio knygos negali skaityti ir dabar. Per daug skaudu, kai suvoki, ką išgyveno tavo brangus žmogus. Panašiais prisiminimais dalinosi ir Snieguolė Brazdeikienė. Jos mama - Nijolė Šmitaitė (Veserienė) - 1948-ais metais buvo išvežta su savo mamyte ir kitais vaikais. Šeima atsidūrė Krasnojarsko krašte. N.Šmitaitė jau buvo dvidešimties metų. Bet lengviau dėl to nebuvo. Pirmąsias tris naktis visa šeima glaudėsi po valtimi. Vėliau laukė darbas miškuose. Jis visam gyvenimui paliko savo žymes: išsukinėti pirštai, sąnariai. Mamos pasakojimus nuo mažumės girdėjusi S.Brazdeikienė pasakojo, kad tik dabar aiškiai suvokia, ką išgyveno jos mama. Būnant vaiku, viskas atrodė kitaip. Todėl, pasak moters, ir dabar skųstis sunkiais laikais neverta - to, kaip vargo tremtiniai, dabar jau niekam nebeteks patirti.

Atgal...