Bendras Šilutės laikraščio
"Šilokarčema" ir
Šilutės kraštotyros draugijos
projektas 

Projektą remia:


 

                                    Leidinys pamario krašto kultūrai

               2009 liepos 8d. Nr. 13 (85)

 


Pradžia Komentarai Kultūros ženklai Kūryba Šilainė

Archyvas

Kontaktai

 

 

 
"Santaros" draugijos Rukų "Ąžuolo" skyriaus veikla 1923-1938 metais
 
Bronius BAGDONAS

Ilgą laiką Mažojoje Lietuvoje gyvenę lietuviai turėjo galimybę mokytis, melstis gimtąja kalba. Bet viskas pasibaigė 1871 metais, susivienijus Vokietijai. Tada buvo pradėta vadovautis šūkiu "Viena valstybė, viena tauta, viena kalba". Imtasi griežtos vokietinimo politikos. Iš mokyklų išginta lietuvių kalba. Tam imta priešintis - renkami parašai dėl lietuvių teisių pažeidimų. Jų surinkta gana nemažai.

Susipratę lietuviai ėmė burtis į draugijas, siekdami atsispirti bei išlaikyti lietuviškumą. 1885 metais Tilžėje buvo įkurta "Birutės" draugija. Kiek vėliau - "Tilžės lietuvių giedotojų draugija". Kaimuose lietuviškas jaunimas jungėsi į grupes. Netrukus beveik kiekviename kaime veikė po draugiją. 1912 metais šios draugijos susivienijo ir įkūrė sąjungą, pavadintą "Santara".

Labai neblogai šios draugijos veikė iki Pirmojo pasaulinio karo. Veiklos buvo ir po jo. Kiek kitokį pobūdį ši veikla įgavo po to, kai Klaipėdos kraštas buvo prijungtas prie Didžiosios Lietuvos.

"Santara" po 1923 metų

Po Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos, pasikeitė ir "Santaros" veikla. 1923 m. birželio 17 d. įvykusiame "Santaros" suvažiavime buvo nutarta šią draugiją panaikinti ir pavadinti Jaunalietuvių organizacija. Tačiau vietos santariečiai lietuvininkai nesutiko ir kovojo, kad išliktų senoji "Santara".

Apie tuometines gyventojų nuotaikas galima spręsti ir iš "Santaros" draugijos Rukų "Ąžuolo" skyriaus simbolinio ąžuolo istorijos.

Ąžuoliukas buvo pasodintas 1913 metais, švenčiant šios draugijos įkūrimo pirmąsias metines. Ąžuolas augo ir stiprėjo. Po Pirmojo pasaulinio karo pralaimėjimo, vietos vokiečių aktyvumas sumažėjo. 1923 metais, Klaipėdos kraštą prijungus prie Lietuvos, jie vėl pradėjo kovą prieš lietuvius, nes manė, kad šis kraštas priklauso jiems.

1923 metais vokiečių frontas prieš lietuvius buvo gana didelis ir galingas - memelianderiai sudarė apie 80-90 procentų jaunimo. Jiems vadovavo vokiečių kunigai, mokytojai, dvarininkai ir valdininkai.

1923 metais į Rukų ąžuolą buvo pasikėsinta net du kartus. Pirmą kartą medį įpjovė iki pusės. Tai pamatęs K.Kuršaitis jį surišo ir parėmė. Antrą kartą įpjovė, kad medis net pasviro. K.Kuršaitis vėl jį atitiesė ir surišo.

"Santaros" veiklos atgaivinimas labai nepatiko vokiečiams. Prasidėjo vietinė kova. Klaipėdos krašto jaunimas buvo organizuotas tiktai "Santaros" draugijose ir choruose. Jie lietuvybę skleidė per kultūrinę veiklą. Todėl Lietuvos vyriausybė buvo nepatenkinta, jai reikėjo sukarintos jaunimo organizacijos, tokios, kaip šaulių ar Jaunalietuvių.

1924 metais vietos vokiečiai surengė sukilimą. Jų tikslas buvo sugrąžinti Klaipėdos kraštą Vokietijai. Tačiau nebuvo gauta reikiamos pagalbos iš Vokietijos.

1925 metų gyventojų surašymas Klaipėdos krašte parodė, kad 20 proc. miesto gyventojų save priskiria "klaipėdiečiams", 10 proc. - lietuviams ir 57 proc. - vokiečiams.

Rukų santariečiai sėkmingai dirbo kultūrinį darbą. 1926 metais jų choras dalyvavo Kaune II Lietuvos dainų šventėje, 1927 m. - Klaipėdos krašto dainų šventėje, 1933 m. - Klaipėdos dainų šventėje.

1926 metais lapkričio mėn. vėl buvo sušauktas "Santaros" atstovų suvažiavimas. Pirmininku buvo išrinktas Adomas Brakas. Tačiau veiklos išvystyti nepavyko. 1928 m. gegužės 20 d. vėl vyko atstovų suvažiavimas. Į valdybą buvo išrinkti: K.Paura, E.Simaitis, E.Karalius, Macas, I.Simonaitytė. 1929 m. į valdybą buvo išrinktas Fr.Šlenteris.

Buvo bandoma kurti šaulių organizaciją, tačiau į ją mažai kas stojo. Jos augimas buvo galimas tik iš "Santaros" narių, nes joje būrėsi aktyviausios lietuvių jaunimo pajėgos. Todėl 1928 metais buvo nuspręsta "Santarą" likviduoti ir įsteigti šaulių ir giedotojų draugijas. Santariečius užtarė Klaipėdos krašto gubernatorius Merkys. Tačiau priešiškumas išliko, nes "Santara" buvo vietinė, o šauliai - iš Didžiosios Lietuvos. Į šaulių organizaciją stojo daugiausia inteligentai ir jie nerėmė "Santaros" veiklos.

Vokiečių judėjimas buvo aktyvus, kartais net įžūlus. Hitleriui 1933 m. paėmus valdžią, Vokietija pradėjo teikti pagalbą šio krašto vokiečiams. Jie skleidė informaciją, kad Klaipėdos kraštas priklauso tik jiems. Fašistinių idėjų uždegtas jaunimas viešai marširavo miestų ir miestelių gatvėmis. Įsikūrė dvi vokiečių partijos: Krikščionių-socialistų darbininkų sąjunga (Christlich-sozialistische Arbeitergemeinschaft) įkurta 1932 m., vadovas pastorius T.Sass (Zasas); Socialistinė tautos sąjunga (Sozialistische Volkogemeinschaft) įkurta 1933 m., jai vadovavo veterinarijos gydytojas Neumann (Noimanas). Jos veikla buvo reguliuojama iš Vokietijos ir veikė hitlerinės Vokietijos pavyzdžiu.

Kadangi Klaipėdos krašto tarnautojų daugumą sudarė vokiečiai, Noimanui greitai pasidarė paklusnios bemaž visos autonominės valdžios įstaigos, spauda, bankai. Partijos nariai atvirai terorizavo lietuvius. 1933 m. vyko demonstraciniai hitlerininkų mitingai. Slapta buvo ruošiami ginkluotų smogikų būriai, kaupiami ginklų sandėliai.

Susitikę lietuvį ar lietuvininką hitlerininkai ištiesdavo ranką ir sveikindavosi "Heil Hitler" (šlovė Hitleriui). Jeigu kas neatsakydavo į pasveikinimą, kildavo muštynės.

Rukų kaime buvo žinomas prekybininkas Šumanas, jam talkino vietiniai, Hitlerio politikai pritariantys žmonės.

Vingio dvarininkas Rodemacheris važinėjo po Pagėgių apskritį ir skleidė Hitlerio idėjas. Iš dvaro jis atleido kumetį Kleinauską pasakęs: "Po vienu stogu lietuvio nepakęsiu".

Juknaičių apylinkėje garsėjo Endrijait. Šilutės Herderio gimnazijos mokytojas tyčia liepė rašyti rašinį tema "Dviejų kultūrų skirtumai turguje". Kurt Rehberg buvo Šilutės apskrities SS vadas. Frans Ulrich - mokytojas, smogiamojo būrio vadas.

1934 m. Lietuvos valdžia suėmė hitlerinių partijų vadus, bendrininkus ir 1935 metais nuteisė, tačiau 1937 m. juos amnestavo ir pradėjo nuolaidžiauti hitlerininkams. Tuo pasinaudodami, jie nuo 1938 metų pamažu perėmė krašto valdymo iniciatyvą.

"Santaros" veikla pamažu blėso. 1933 m. balandžio 12 d. Klaipėdoje įvykusiame suvažiavime buvo keliamas klausimas dėl uniformų įvedimo ir naujos programos sudarymo. 1934 m. vasario mėn. buvo priimti nauji Įstatai, kurie atitiko Jaunalietuvių tradicijas. "Santaros" veikla buvo pertvarkyta. Jos valdymas tapo centralizuotas ir finansuojamas iš Didžiosios Lietuvos. Dabar "Santara" veikė kartu su Lietuvos tautininkų ir Jaunosios Lietuvos organizacijomis. Abiejų organizacijų vyriausiuoju vadu (šefu) buvo Lietuvos prezidentas Antanas Smetona.

Santariečiai buvo aprengti gražia žalios spalvos uniforma. Nuo Jaunalietuvių skyrėsi tik ženklelio spalva - jis buvo mėlynos spalvos. Ši uniforma patraukė jaunimo dėmesį ir santariečių gretos pradėjo didėti. Naujoji organizacija savo veiklą nukreipė į atvirą kovą prieš viską, kas ne lietuviška. Jos nuostatuose sakoma, kad "Santara" yra tautiškos kovos ir kultūrinės veiklos organizacija. Santariečiai buvo skelbiami pajūrio sargais.

Iš naujo į Rukų santariečių gretas įstojo A. ir V.Dažiniai, Dažinytė, M.Liolytė, E. ir T.Tarutytės, Stančius, Hafenštro ir kiti.

Rukų ąžuoliuko tragedija

Po 1923 metais patirtų kankinimų ąžuoliukas atsigavo. Jo žaizdos užgijo. 1925 m. ąžuoliuką vėl įpjovė iki pusės. 1933 m. į Rukų skyriaus simbolį vėl buvo pasikėsinta. Kažkas kamiene išgręžė skylę ir ten pripylė druskos rūgšties.

Po Pirmojo pasaulinio karo ąžuolas buvo aptvertas gražia medine tvorele, o ant jos buvo uždėtos dvi lentelės su kare žuvusių santariečių pavardėmis: Jurgis Ezelaitis, Fransas Anyžinis. Kadangi ąžuolas augo netoli kelio, kad nebūtų sužalotas vežimų ratais, Rukų santariečiai aptvėrė gražia geležine tvorele.

Vos pasibaigus krašto Seimelio rinkimams, 1935 m. spalio mėn. iš 6 į 7 naktį tvorą išgriovė, po dviejų savaičių iš 20 į 21 naktį tvorą vėl išgriovė, o dalis išmėtė. Lapkričio iš 3 į 4 naktį ąžuolą nupjovė, palikdami vieno metro kamieną. Spėjama, kad tai padarė Šumano sūnus. Prie nupjauto ąžuolo susirinko visi Rukų "Santaros" draugijos nariai. Atvyko Pagėgių apskrities draugijos vadas Šneideris. Susirinkusieji dėl sunaikinto skyriaus simbolio pareiškė protestą: "Mes, "Santaros" Rukų skyrius, susirinkę šiandien, 1935 metų lapkričio 7 d., griežtai protestuojame dėl mums padarytos skriaudos - sunaikinimo mūsų skyriaus simbolinio turto ąžuolo. Griežtai reikalaujame, kad krašto saugumo organai išaiškintų piktadarius. Taip pat reikalaujame, kad būtų daryta žygių, kad mes, krašto lietuviai, nebūtume naikinami, šmeižiami ir skriaudžiami krašto išgamų". Rajono tarybos narys Žiogas papasakojo apie dabartinę krašto padėtį. Susirinkimo dalyviai prie nupjauto ąžuolo nusifotografavo.

1935 metais "Santaros" skyrių vadų kursus baigė daug naujų žmonių: Richardas Kilaitis iš Stumbragirių, Paulius Krepštakys iš Plaškių, Elena Jurevičiūtė iš Tutlių, Vilius Birbalas iš Karceviškių, Oskaras Žebrys iš Žemaitkiemio ir kiti.

1935 m. kovo mėn. 23 dieną Rukuose Šumano salėje vyko visuotinas "Santaros" Rukų skyriaus susirinkimas. Susirinkimui vadovavo jos pirmininkė Marija Liolytė. Ji perskaitė pranešimą apie skyriaus veiklą. Susirinkime dalyvavo "Santaros" vado pavaduotojas Šlenteris iš Priekulės. Pagėgių rajono vadas Šneideris ir kiti ragino susirinkusius kantriai dirbti pradėtąjį kilnų darbą. Į naują skyriaus valdybą buvo išrinkti Stančius ir Haferštro. Į revizijos komisiją išrinkti: Dažinytė, Dažinys ir Tarutytė.

1935 m. "Santaros" Rukų skyriaus organizuotus lietuvių kalbos kursus lankė 30 žmonių. Čia jie mokėsi lietuvių kalbos, istorijos, literatūros ir geografijos. Kursai truko 4 mėnesius. Jiems vadovavo mokytoja Urtė Sprogytė.

Rukų choras

Rukuose veikė choras. Santariečiai dalyvavo Joninėse ant Rambyno kalno.

1937 metais Rukų santariečiai pažymėjo savo organizacijos 25-metį. Į Rukus prie bažnyčios susirinko daug žmonių. Skambėjo giesmė "Pranašas didis", iškilmingos kalbos. Kalbėjo svečias Kristupas Lekšas. Giedojo Rukų choras ir vaidilutės vietoj nupjauto Rukų ąžuolo pastatė stelą, kurią padarė Pagėgių meistrai. Steloje iškalta: SANTARA, trys liepsnelės ("Santaros" ženklelis), "Lietuviais esame gimę" 1932 - 1937. Rukai 1937.VI.6. Rukų skyriaus vadovė M.Liolytė pasakojo, kad Pagėgių meistrai steloje neteisingai iškalė metus: vietoje 1912 metų - 1932... Ši klaida ir liko, nes organizatoriai ją pastebėjo per vėlai, kai jau stela buvo pastatyta į vietą.

Tautiškumo samprata šiame krašte buvo neaiški. Gyveno daug mišrių šeimų. Dalis gyventojų nežinojo, ar jie lietuviai, prūsai, ar vokiečiai. Vadino jie save šišioniškiais, klaipėdiečiais, lietuvininkais ir dauguma jų žiūrėjo, kokią naudą jiems duos valdžia.

Dauguma Klaipėdos krašto gyventojų buvo evangelikų liuteronų tikėjimo. Tikėjimas ir papročiai juos jungė ir vienijo. Šiame krašte buvo gana aukšta materialinė ir dvasinė kultūra. Lietuvos Respublika nors ir prisijungė Klaipėdos kraštą prie Didžiosios Lietuvos, tačiau vietinių gyventojų daugumos nesugebėjo patraukti savo pusėn. Atvykę iš Lietuvos valdininkai buvo įdarbinami svarbiausiuose postuose. Jie neperėmė ir nepaisė šio krašto papročių ir tradicijų. Skubėdami įsitvirtinti šiame krašte, valdininkai darė didelį spaudimą viskam, kas ne lietuviška, o tai atbaidė nemažą dalį gyventojų. Buvę senieji aktyvūs kovotojai už lietuvybę, pasijuto esą tik politikos įrankiu Didžiosios Lietuvos valdininkų rankose. Nemažai abejonių sukėlė nepastovi Lietuvos užsienio politika ir nuolaidžiavimas Vokietijai.

1938 metų pabaigoje daug santariečių nusivilko uniformas ir net stojo į vokiečių nacistines organizacijas ar liko neutralūs.

1939 metų pradžioje "Santaros" veika susilpnėjo ir nustojo egzistavusi.


Nuotraukoje matome "Santaros" Pagėgių skyriaus suvažiavimo dalyvius 1935 m. Pirmoje eilėje, trečia iš kairės sėdi Marija Liolytė.


Nupjautas Rukų ąžuolas.


Taip atrodė namas Rukuose, kur tarpukariu veikė "Ąžuolo" draugija. Prieš porą metų šis namas sudegė.
 
     
  Atgal...  

                                                                                                  "Šilainės sodas"  ©  2009 m.