Bendras Šilutės laikraščio
"Šilokarčema" ir
Šilutės kraštotyros draugijos
projektas 

Projektą remia:


 

                                    Leidinys pamario krašto kultūrai

               2009 rugpjūčio 11d. Nr. 15 (87)

 


Pradžia Komentarai Kultūros ženklai Kūryba Šilainė

Archyvas

Kontaktai

 

 

 
Amžininko atsiminimai ir pastabos
 


Tęsiame liepos 8 dienos „Šilainės sodo“ numeryje pradėtus skelbti Martyno Toleikio atsiminimus. Šį kartą jie apie XIX a. pb – XX a. pradžios Mažosios Lietuvos kultūros ir politikos veikėjus. Medžiagą maloniai sutiko duoti Skaitinių apie Klaipėdos kraštą knyga - Martyno Toleikio atsiminimai "Ir žodžiai tapo kūnu" sudarytoja Arūnė Liucija Arbušauskaitė. Už tai jau nuoširdžiai dėkojame.

Ansas Bruožis

(metrikuose : Ansas Bruszis)

 

Gimęs 1876 m. lapkričio 16 d. Martynų kaime (Martinsdorf) Trušelių valsčiuje netoli Klaipėdos.

 

Vienybės draugijoje jis ne tiek veikė, kaip Adomas Brakas, nes ne visada Klaipėdoje gyveno. Jis buvo savotiškas žmogus ir jo paskaitos, kiek jis jų kartais sakydavo, buvo gana indomios. Nuo pat mažens jis buvo fiziškai nesveikas, buvo kuprotas ir šlubas. Tas vertė jį pasirinkti sau fiziškai lengvesnį darbą. Todėl baigęs pradinę mokyklą jis stojo į Martyno Jankaus spaustuvę Bitėnuose mokintis raidžių rinkėjo amato. Vėliau dirbo raidžių rinkėju Tilžėje.

 

1905 m. gavęs iš brolio Jurgio savo dalį (3000 markių), jis Klaipėdoje įsteigė popieriaus ir knygų parduotuvę. 1906 m. jis persikėlė į Lietuvą, dirbo Vilniaus ir Kauno spaustuvėse. Po to grįžo į Klaipėdą ir dirbo Lituanijos spaustuvėje. Kartu jis buvo ir Apžvalgos laikraščio faktinuoju redaktoriu, kam jis turėjo gabumų. Jis daug skaitydavo.

 

Apie 1919 m. jis veikė Prūsų lietuvių susivienijime. Ši organizacija bene buvo tęsinys 1901 m. įsteigto Lietuvininkų susivienijimo Prūsuose - “platinti brolišką meilę ir apšvietimą tarp lietuviškųjų viengenčių”. Karui baigiantis jis buvo Mažosios Lietuvos Tautos Tarybos generaliniu sekretoriumi, o prancūzų valdymo metu tarnavo Lietuvos atstovybėje Klaipėdoje. Prisijungus Klaipėdos kraštui prie Lietuvos, Bruožis tarnavo Gubernatūroje, kurioje vėliau buvo pasų skyriaus vedėju. Susilpnėjus sveikatai, jis 1928 m. vasarą išėjo į pensiją. Mirė 1928 m. gruodžio 27 d. Palaidotas Klaipėdos kapinėse.

 

Ansas Bruožis visą savo amžių gyveno labai taupiai. Mirdamas jis paliko virš 30000 litų gryno kapitalo, iš kurio įsteigė fondą lietuviškiems raštams  leisti. Savo jau 1916 m. sudarytame testamente jis rašo:

<...> patvirtinu, kad savo broliui Jurgiui Bruožiui ir gentims nepalieku savo turto. Paveldėtoju viso savo turto įstatau rašytoją Vydūną iš Tilžės su tuo uždaviniu, kad mano turtas būtų naudojamas lietuviškiems dailiosios raštijos ir lietuviškos žinijos raštams leisti. Visi raštai turi būti  lietuvių kalba rašyti ir lietuvių kalba leidžiami <...>.   

 

Anso Bruožio paliktas didelis knygynas teko Aukuro draugijos knygynui Klaipėdoje (apie 800 tomų).

Įvairūs A.Bruožio straipsniai apie Klaipėdos Kraštą buvo atspausdinti laikraščiuose: Prūsų Lietuvių Balsas, Mūsų žinynas, Draugija. Jis pasirašydavo slapyvardžiu A. B. Klaipėdiškis. 1905 m. jis išleido 39 puslapių knygutę “Birutė”, kurioje paliečia Birutės draugijos veiklą ir Mažosios Lietuvos istoriją. 1923 m. Mūsų žinyno žurnale Nr. 10-13 buvo įdėtas Bruožio darbas Mažosios Lietuvos mokyklos ir lietuvių kova dėl gimtosios kalbos. Šis veikalas buvo Vinco Vileišio perredaguotas ir 1935 m. išleistas (94 puslapiai). 1929 m. (po Bruožio mirties) Vydūnas išleido Bruožio parašytą Mažoji Lietuva ir jos amžių įvykiai.

 

Iš Bruožio paliktų po mirties pinigų Vydūnas tarpe kitų 1932 m. išleido Giesmes mišriam chorui.

 

 

Ūkininkas Birszkus iš Sudmantų

Klaipėdos apskritis (Sudmantten-Trusch)

 

Jis žymus tuo, kad buvo įsitaisęs didelę biblioteką. Jis turėjo daug vertingų leidinių apie lietuvių kalbą bei istoriją: Tilžės Litauische literarische Gesellshaft leidinius ir daug kitų. Jis buvo savamokslis, bet daug apsiskaitęs. Vienybėje jis kelis kartus skaitė pranešimus istorijos temomis, kurie tais laikais (prieš Pirmąjį pasaulinį karą) buvo labai indomūs. Indomu buvo girdėti apie senovės lietuvių papročius, jų dievaičius ir t. t. (Perkūną jis vadino “Perūnu”, lyg kokiu dievybės pradu). Šiaip Birškus daugiau sulig savo palinkimu  dalyvavo krikščioniškoje Gaigalaičio Sandoroje. Vėliau, susidarius Klaipėdos krašto valdžiai, jis porą kartų buvo paskirtas Direktorijos nariu.

 

Klaipėdos lietuvių moterų draugija

 

Apart dr. V.Gaigalaičio vedamos Moterų pagalbos, kuri veikė krikščioniškais pagrindais, Klaipėdoje veikė dar Klaipėdos lietuvių moterų draugija, įsteigta 1921 m. lapkričio 12 d., ir buvo teisme registruota. Steigimas įvyko Ryto bendrovės viešbutyje Berliner Hof, kuris tais laikais buvo Klaipėdos lietuvių veikimo centru. Steigiamajame susirinkime dalyvavo apie 100 moterų ir mergaičių. Draugijos tikslas sulyg įstatų antru paragrafu yra: lietuvių moterų ir lietuvaičių tarpe skleisti gilesnį moterų reikalų supratimą, naujai įgyvendinti lietuvių namų išdirbinių vartojimą bei užsiimti maisto produktų prekyba. Sulyg įstatų trečiuoju paragrafu  draugija ruošia namų ruošos bei rankdarbių kursus ir išlaiko pensionatą. Pirmą draugijos valdybą sudarė: gydytoja [Augustė] Zaunytė - pirmininkė, Rentelienė - pavaduotoja, Juozupaitis Gustavas - sekretorius, Bajoraitė Lydija - kasininkė, Brakaitė Marija - sekretoriaus pavaduotoja.

 

Užsibrėžtus tikslus pagal antrą ir trečią paragrafus pilnai nesisekė įvykdyti, nors šis tas buvo padaryta. Buvo įsteigta valgykla Ramovė, kurią ilgą laiką vedė Rentelienė. Valgykla davė nuostolių, kadangi daug valgyklos klientų nesumokėjo skolų, ir valgykla buvo uždaryta. Rengiant įvairius vakarus buvo gauta pelno, kurio dėka buvo galima valgyklos skolas sumokėti. Be to, buvo galima sudaryti  žymų labdarybos fondą. Vakarų parengime ir pinigų surinkime ypatingai pasidarbavo draugijos pirmininkė Marija Brakienė, žinomo veikėjo Adomo Brako žmona.

 

Atšvenčiant draugijos veikimo dešimtmetį 1931 m. spalio 31 d. Klaipėdoje Šaulių namuose, draugijos valdybą sudarė: Brakienė - pirmininkė, Stikliorienė - pavaduotoja, Šeškaitienė Marija - kasininkė, Juozupaitis Gustavas - sekretorius, Kolokšienė ir Ramenauskaitė Elzė - nariai. Revizijos komisijai priklausė: Simaitienė ir Albrechtienė. Kurį laiką draugijos reikalų vedėja buvo Raudonojo kryžiaus sesutė Ašmonaitytė. Tuo metu draugija turėjo savo raštinę bendrai su Lietuvos Raudonojo Kryžiaus Klaipėdoje raštine Žardžių gatvė Nr.16.

 

Kiek leido draugijos resursai, ji sušelpė daug varguolių. Kasmet ji rengė Kalėdų eglaitę vargingiems vaikams. Taip pat jie kasmet surengdavo užgavėnių vakarą - lietuvišką šiupinį. Šitie tradiciniai šiupiniai su prakalbomis, pritaikytomis dainomis ir linksmais veikaliukais buvo indomūs ir gausiai lankomi. Šaulių namų salė būdavo pilnutėlė ir šiupinis, pagal klaipėdiškių būdą darytas, labai gardus. Šie šiupiniai būdavo kaip ir oficialus žiemos pramogų sezono Klaipėdoje uždarymas.

 

Toks sezono uždarymas buvo ir 1939 m. vasario 21 d. Bet jis kartu buvo ir paskutinis parengimas prieš hitlerinį “Anšliusą”. Tą “anšliusą” numatydami, šiupinio programos rengėjai buvo bendram dainavimui programoje atspausdinę dainelę su pradžios žodžiais: Ir atėjo nelabs čėsas, sviets padūko, mat jį biesas... Buvo suvaidinta maža pjesė Jonis Lumplėšis, padainavo ir Aida.

        

Aukuras - draugija tautos kultūrai kelti

 

Po įvairių pasitarimų ši draugija buvo įsteigta Klaipėdoje 1922 m. sausio 25 d.

 

Steigėjais pasirašė: Jokūbas Stikliorius, Gustavas Juozupaitis, Jokūbas Meikis, Jurgis Sauga, V. Petrulis, dr. Gaigalaitis, Adomas Brakas, Jonis Brakas, Martynas Toleikis ir kiti. Pirmąją valdybą sudarė: Stikliorius (pirmininkas), Petrulis, Meikis, Toleikis (kasininkas) ir Dr. Gaigalaitis.

 

Iš pat pradžios valdybai pavyko surinkti nemažą sumą pinigų, ir buvo numatyta statyti Klaipėdoje Tautos namus, kad būtų patogi vieta lietuviams kultūriniams reikalams. Bet per vokiečių markės infliaciją pinigai išnyko. Buvo spėta tik įsigyti 4 ha žemės sklypą su trobesiu ant Rambyno kalno. Suvažiavimai ir šventės ant Rambyno kalno tada ir buvo Aukuro rengiamos arba bent skatinamos ir šelpiamos. Vėliau su nekuriuo asmeniu buvo sudaryta nuomos sutartis, sulyg kuria nuomininkas dalį žemės apgyveno savo naudai, o šventės atlikti skiriamą vietą tvarkė ir paruošė iškilmėms. Nuomininkas bet skundėsi, kad iškilmių metu susirenką daugybė žmonių ir naikiną jo daržus. Jam buvo leista iškilmių metu pardavinėti limonadą arba panašių gėralų bei pyragaičių.

 

Klaipėdoje Aukuras ruošė paskaitas arba vakarėlius. 1924 m. sausio 12 iki 15 d. Kauno dramos teatras Aukuro vardu pastatė Klaipėdoje ir Šilutėje “Aušros sūnus”, “Klasta ir meilė” ir  “Atskalūnas”. Vaidinimai klaipėdiečių ir šilutiškių buvo priimti su dideliu susidomėjimu.  Tais pačiais 1924 m. gegužės 29/30 d. Klaipėdoje Kauno Valstybinė opera pastatė “Karmen” ir “Faustą”. Verta prisiminti, kaip tokie pastatymai tuo metu vyko: 1924 m. V 27 d. pas Aukuro draugijos pirmininką Stikliorių prisistatė Valstybinės operos atstovas ir pareiškė, kad V/29 norima Klaipėdoje statyti “Karmen”. Apie teatro patalpas jis žinojo tik tiek, kad vokiečiai V 29/30 nieko nevaidins. Tad reikėjo skubiai susitarti su teatro vadovybe dėl patalpų perleidimo operai, reikėjo  pasirūpinti dėl atvykstančio nemažo operos personalo pavietojimo, reikėjo išreklamuoti vaidinimus  ir t. t. Operos pastatymai turėjo eiti Aukuro vardu ir lėšomis. Skubiai einame pas teatro direktorių, Stikliorius, Kauno atstovas ir aš.  Kaip mes drįstame ateiti su tokiu prašymu, - sako jis supykęs, - kai prieš keletą dienų Klaipėdos lietuviškame laikraštyje buvęs bjaurus straipsnis, nužeminęs Klaipėdos vokiečių teatrą ir visą vokiečių literatūrą. Tikrai, Lietuvos Keleivio skiltyse tais laikais būdavo straipsnių erzinančių vokiečius, o neretai būdavo galima matyti, kad straipsnį rašantis neturėjo supratimo ir pakankamai žinių apie vokiečių literatūrą. Taip, bene, buvo ir šiuo atveju. Reikėjo Stiklioriaus iškalbingumo, kad nuraminus suerzintą direktorių, ta proga nurodyti kiek vokiečių laikraštis Memeler Dampfboot prirašo šlykštybių apie lietuvius ir lietuvių kultūrą. Susitarus pagaliau su teatro direktoriumi, dar reikėjo gauti sutikimą iš miesto burmistro, nes teatras yra miesto nuosavybėje. Tas buvo atlikta telefonu. Tokios sąlygos buvo pastatytos: teatras turėjo gauti tam tikrą pajamų nuošimtį, reikėjo vartoti teatro atspausdintus bilietus. Šiaip taip susitvarkius dėl teatro patalpų, reikėjo skubiai ruošti skelbimus, plakatus, reikėjo parūpinti visam operos ansambliui sustojimo patalpas ir t. t.

 

Apie patį operos pastatymą reikia pasakyti, kad jis Klaipėdoje padarė didelį įspūdį. Lietuva tuo metu buvo tik naujai susikūrusi valstybė, ji buvo Klaipėdos vokiečių ir jų organų nuolat žeminama. Todėl Klaipėdos vokiečiai, o nemažai ir lietuvių – lietuvininkų labai abejingai žiūrėjo į visa, kas lietuviška. Kauno teatro ir operos pastatymai sukėlė didelį susidomėjimą. Operoms bilietai buvo išpirkti. Operos solistai pasirodė didelio išsilavinimo ir talento artistais.

1926 m. spalio 17 iki 24 d. Aukuras surengė paskaitų savaitę:

   X 17 d.- Žmuidzinavičius “Lietuvos gamtos grožis”

   X 18 d.- Prof. Yčas “Lietuvos istorijos svarbieji klausimai”

   X 19 d. - Prof. Yčas “Lietuvos istorija sąryšyje su Klaipėdos Kraštu”

   X 20 d. – Majoras Tarasenko “Lietuvos praeitis archeologijos šviesoje”

   X 21 d.–Vydūnas “Lietuvių menas 1) architektūra, plastika ir vaizdų menas”

   X 22 d. – Vydūnas “Lietuvių menas 2) muzika ir kalbos menas”

   X 23 d. – Prof. M. Biržiška “Mažosios Lietuvos lietuvių literatūra 16 lig 18 amžiais”

   X 24 d. - Prof. M. Biržiška “Žemaičių bajorų literatūra 19 a.”

 

Aukuro vardu buvo ir daugiau ruoštų paskaitų, kalbėjo: [Juozas] Tumas-Vaižgantas, Janulaitis, Volteris, Jodelė, J. Šimkus, Jungferis, prof. Romeris, Tumėnas, Rimka, Končius, Lašas, prof. Pakštas, Kolupaila, Čiurlionienė ir kiti.

 

Aukuro veiklos dar pažymėtina, kad jis rengė dailės parodas, pav. A. Varno, K. Šimonio. Be to, Aukuras vienas arba su kitomis organizacijomis su iškilmėmis minėjo lietuvių tautai ir kultūrai nusipelniusių asmenų sukaktis.

 

Savo archyve Aukuras pasiėmė saugoti svarbesnes įvairių organizacijų korespondecijas, bylas, pav. iš Tautos Tarybos ir kt. Taip pat imta rinkti mūsų visuomenės gyvenime atžymėtinų asmenų ir įvykių fotografijas.

 

Labiausiai su tikslu papildyti savo lėšų fondą, Aukuras keletą metų vasarą rengė Aukuro dienas, kurios davė gražaus pelno. Aukuro reikalų vedėjais ir knygyno tvarkytojais įvairiu laiku darbavosi L.Bajoraitė, E.Kraštinaitis, M.Budriūnas, V.Jauniškis.

Nario mokestis pradžioje buvo nustatytas 60 litų metams, taigi gana aukštas. To nebojant, draugija turėjo kelis šimtus narių, kurie noriai mokėjo šį mokestį (rengiamos paskaitos nariams buvo nemokamai lankytinos, teatro bilietai taip pat buvo papiginti). Vis tik vėliau šį mokestį teko sumažinti iki 36 ir iki 24 litų metams. Stambių mecenatų neatsirado, iš viešų organizacijų gauta irgi nedaug. Knygyno reikalams (viešai bibliotekai) keletą kartų gauta po nedideles sumas iš Gubernatoriaus ir krašto Direktorijos, be to, gauta lėšų dramos ir operos apsilankymo išlaidoms padengti.

 

1937 m. Aukuras šventė savo penkiolikos metų veikimo sukaktį. Ta proga išleido gražią paveiksluotą knygą.

 

Lietuvių klubas Berlyne

                        

Iš Klaipėdos –Tilžės krašto nemažas lietuvių skaičius iškeliaudavo į Vokietijos gilumą. Žmonės sakydavo: jie išvažiavo aukštyn, arba  gyvena ant aukšto. Daug jų buvo ir Berlyne. Ten jie susirado darbo. Sužinoję adresą kokio ten gyvenančio giminaičio ar pažįstamo, jie pas jį nueidavo, pasišnekėdavo, gaudydavo žinias apie bendrus pažįstamus, apie padėtį tėvynėje. Bet bendrai jie paskendo dideliame miesto žmonių skaičiuje. Organizuotai viešai, kiek girdėti, jie nepasireiškė, nors, sako, buvusi kokia tai lietuvių draugystė. Man esant Berlyne, t. y. trumpai prieš Pirmąjį pasaulinį karą, veikė vadinamasis Lietuvių klubas, kurio adresą gavau jau išvykdamas iš Klaipėdos. To klubo pirmininku buvo nekuris Posingys, pašto tarnautojas Berlyne. Jis buvo, rodos, nedaug išsilavinęs, bet buvo sumanus ir didelis literatūros mėgėjas. Sako, jis net darbavęsis Gėtės Faustą versti į lietuvių kalbą. Kiek aš jį gavau pažinti, jis negalėjo būti tiek išsilavinęs lietuvių kalboje ir literatūroje, kad rimtai galėtų tokį darbą atlikti.

 

Klube tuomet dalyvavo Mikelis Ašmys, kilęs iš Klaipėdos krašto, baigęs Klaipėdos gimnaziją ir Berlyne studijavęs teisę. Jis yra išleidęs lietuvių kalbos vadovėlį Metoula (Methode Toussaint-Langenscheidt). Ši leidykla leido visokių kalbų vadovėlius ir žodynus pagal tam tikrą praktiniam gyvenimui pritaikytą metodiką. Ašmys buvo truputį raišas. Vėliau jis susirgo ir mirė, kas yra labai apgailėtina, nes jis buvo gabus, išsilavinęs, padorus žmogus. Besikuriančiai Lietuvai jis buvo labai reikalingas.

 

Be to, dar klube tuo metu dalyvavo nekuris Gižas, įvairių fakultetų studentas. Jis aiškino, kad teisės mokslas esąs pagrindas visų mokslų, duodąs išsamias žinias apie žmonių bei tautų kultūrą ir gyvenimą įvairiais amžiais. Nesant dar Lietuvos valstybės arba šiaip kokiam tautiniam branduoliui, toks Berlyno Lietuvių klubas nebuvo susidaręs ir negalėjo suformuoti aiškesnių savo tautinių siekimų. Ar tad mes norim lietuviškos karalystės gauti?, - klausia vienas klubo narys, matydamas tokį lietuvių prisirišimą prie savo kalbos ir būdo ir tokį norą ir pasiryžimą tą kalbą ir istoriją išsamiai sužinoti.

 

Didžioji lietuvių dalis buvo carų Rusijos valdoma ir aklinai nuo Prūsų šalies atskirta. Taigi, Prūsų lietuviai susirinkę svajojo apie nerealius, bet nuoširdžiai jaustus tikslus. Bet buvo ir realesnių išstojimų. 1908 m. Prūsų lietuvininkai Berlyne sudarė lietuviškų meninių išdirbinių parodą. Bet rengėjai tos parodos, rodos, nebuvo Lietuvių klubas,

 

Karui baigiantis ir dar daugiau po karo, klubo veikla pagyvėjo. Atsirado daugiau studentų arba laikinai su reikalais į Berlyną atvykusių lietuvių, kurie savo įvairiais pranešimais, savo kalbomis ir savo nuotykių pasakojimais paįvairino klubo susiėjimus. Prisimenu studentą Pijų Grajauską, vėliau užėmusį Lietuvoje atsakingas pareigas, kuris dažnai dalyvavo diskusijose. Susiėjimai vyko kažkur Šarlotenburge, pas nekurį didesnio restorano savininką, “memellenderį”. Jis užleido susirinkimo metu atskirą kambarį, nebijodamas gauti už tai iš savo vokiečių - klientų pasmerkimo, nes Berlyne toks vokiečių- lietuvių priešingumas nebuvo žinomas (kaip Klaipėdoje). Ten maišėsi įvairiausių tautų ir kalbų žmonės.

 

Atsirado ir Lietuvos atstovybė, oficiali lietuviška įstaiga bingtose patalpose. Mano nuomone, užimtos atstovybės gana ištaigingos patalpos neatitiko tuo metu buvusios sunkios padėties. Atstovybės personalas atvykstantiems lietuviams pranešdavo Klubo adresą ir patys dalyvavo klubo susirinkimuose, pav., Viktoras Gailius (kilęs iš Did. Berštininkų, kare, kaipo vokiečių karys, sužeistas), darbuotoja Jagomastaitė (Tilžės Lituanijos spaustuvės savininko duktė), darbuotoja Lapinaitė ir kiti. Atstovybėje buvo leidžiama periodinė brošiūra Litauische Warte, aiškinanti besikuriančios Lietuvos reikalus ir siekius. Kartą darėme bendrą ekskursiją į Berlyno priemiestį Treptow.

 

Tokiuose subuvimuose buvo prisimenama ir kalbama, koks buvo lietuvių gyvenimas Berlyne prieš karą. Tuomet tik retas kuris žinojo apie Lietuvių klubą. Daugiausiai atvykę lietuvininkai dirbo fabrikuose arba įstaigose, kiti vertėsi amatu ar prekyba.

 

Viena šeima, žinau, anksčiau turėjo ūkį Klaipėdos apskrityje, jiems sunkiai sekėsi. Jie ūkį pardavė, bandė prekiauti Klaipėdoje, paskui kėlėsi į Berlyną, ten išsimokino teplioriaus amato ir neblogai gyveno. Kitas ūkininkų sūnus susipyko su tėvais ir giminėmis, paprašė iš tėvų savo “dalį”, išvažiavo į Berlyną ir ten dirbo fabrike. Tėvams ilgą laiką nė nerašė.

 

Buvo ir savotiškų karjerų: vienas ūkininkų sūnus, grįžęs iš įmantrių husarų regimento karinės prievolinės tarnybos, rado, kad tėvų ūkis nugyventas, tėvas už kažkokias garantijas turi mokėti ir viską išpardavinėja. Matyti savo tėviškę nykstant jam čia buvo gėda, ir jis grįžo pas savo husarų regimento vadą (kažkokį grafą). Tas turėdamas giminių karaliaus “Marštale”, t. y. karaliaus arklių ir vežimų parke, užrekomendavo mūsų lietuvį, kuris ir gavo ten tarnybą, pirma tik arklių ir tvartų švarai palaikyti, bet vėliau mačiau jį su savotišku įgudimu, įmantrioje uniformoje (su daug šniūrų) Berlyno gatvėmis vežant karališkų rūmų asmenis - tiesa, ne patį karalių, nes tam  buvo specialūs vežikai su skambiais titulais.

 
     
  Atgal...  

                                                                                                  "Šilainės sodas"  ©  2009 m.