Amžininko atsiminimai ir pastabos. II d.

Adomas Einaras, mokytojas

Gimęs 1842 m., miręs 1906 m.

Buvo vyr. mokytoju Klaipėdoje, Pievų gatvėje. Jis nebuvo veikėjas lietuvių tautinėje kryptyje, bet jis dirbo už lietuvių dvasišką apšvietimą. Kada prof. Kuršaitis dėl senatvės atsitraukė nuo Keleivio redagavimo, Einaras ėmėsi to darbo, nuo 1880 m. išleidžiant Naująjį keleivį. Savo darbe jis kariavo už lietuvių teises ir lietuvių tautinę vienybę. Nežiūrint sukiršintų skaitytojų pykčio, Einaras dėjo laikraščiuose, kartai net lotyniškomis raidėmis, Basanavičiaus ir kitų veikėjų raštus. Bet tokiam pasiryžimui Einarui už neilgo [laiko] pritrūko energijos, nes jis vėliau nuo lietuvių judėjimo visai atsitraukė. Bet ir vėliau, jau atidavęs Naujojo keleivio redagavimą, jis dar rašinėjo įvairiomis, daugiausiai tikybinėmis, temomis laikraščiams, pav. Lietuviškai ceitungai, Pagalbai ir kitiems. Jis buvo ir vienas vyriausių Sandoros draugijos bendradarbių.

Politiniai jis buvo laisvųjų konservatyvų šalininkas, bet šiaip jis viernai pritardavo lietuviškųjų “skyrimo draugysčių” siekimams. Jo dvi dukros, Ana ir Marie, irgi prisidėjo prie Sandoros draugijos veiklos. Ana išleido vokiečių kalba eilėraščių knygą Was meine Seele sah.

Mauras Pucas, mokytojas (Ragainės apskritis)

Jis darbavosi savo tautos labui ir dėl to turėjo didelį pasitikėjimą savo tautiečių tarpe. Dalinai jo pasidarbavimo dėka 1849 m. Ragainės apskrities žmonės išrinko atstovą – demokratą, kas Prūsų Lietuvoje atsitiko tik vieną kartą. Dėl to bet jam teko daug nukentėti. Jį įskundė, kad jis negana pildąs savo mokytojo pareigas, nesirūpinąs bažnyčia, o labiau užsiimąs politika. Kiti vėl skundė, kad jis kurstąs žmones neklausyti valdžios. Nors iškeltosios bylos ir nuėjo niekais, bet jis turėjo daug nemalonumų, vėliau nustojo mokytojo vietos. Duoti privačias pamokas Tilžėje jam irgi neleido.

Tada jis (1850 m.) Tilžėje laikė krikščioniškus surinkimus. 1851 m. mėgino leisti Lietuvišką Prielaiškį, bet vos išleidus 7 jo numerius, jau buvo trys skundai. Jis pats rašo septintame numeryje: Skundikai sako, jog aš su savo raštu žmones prieš vyriausybę sukiršinti norįs ir “Firštus” paniekinąs.

Dėl visų tų susidariusių jam sunkumų jis išvažiavo į Ameriką.    

Mokytojas Penčiukas

Gimė?  Mirė 1896 m. Budupėnuose

Buvo visuomenės veikėjas, rūpinęsis įvairiais dienos klausimais, karštai mylėjo savo tautą ir kalbą. Savo straipsniais visuomet žadindavo lietuvių tautinius jausmus.

Kaipo mokytojas jis per visą savo amžių turėjo pakęsti daug nemalonumų ir persekiojimų, būdavo kilnojamas iš vienos vietos į kitą.

Jo vardo literatūroje nerasti, nes jis, valdžios bijodamas, pasirašė įvairiais slapyvardžiais, kaip Vijurkas, Utėlius ir t. t.

Fridrichas Kelkis

(tikra pavardė Kelch)

Gimęs 1801 m., miręs 1877 m.

Buvo mokytojas Kretingalėje. Apie Kretingalės gyventojus jis parašė savotišką, gražį eilėraštį Aš iš Kretingos esu.

Kelkis minėtinas ir tuo, kad jis 1832 m. išleido arba pradėjo leisti mėnesinį laikraštį Nusidavimai apie Evangelijos praplatinimą tarp Žydų ir Pagonių. Tai pirmas lietuvių kalba laikraštis.  Jis kartais duodavo ir žinių iš politikos bei bendrai iš prūsų lietuvių gyvenimo.

Aktyviai ginti lietuvių kalbos reikalus Kelkis ėmėsi tik paskutiniaisiais 2 ar 3 savo gyvenimo metais. Jis rašė prašymus Prūsijos seimo atstovams, ministeriams ir Karaliui, kad būtų sustabdytas lietuvių kalbos niekinimas bei išstūmimas iš mokyklų. 

Dr. Jurgis Sauerveinas

(savo lietuviškuose raštuose vadinosi Girėnas arba Silvetikus)

Gimęs 1831 m. sausio 15 d. – Gronavoje, Hanoverio krašte. Jo tėvas buvo ligoninės kunigas ir gimnazijos mokytojas. Dar turėjo vieną brolį ir tris seseris. Göttingene baigęs filosofijos mokslų studiją, jis darė keliones į įvairius kraštus, studijuodamas tautų būdus ir kalbas. Pirma jis keliavo į Austriją, tada į Angliją. Po to jis buvo namų mokytoju pas kunigaikštį Wied’ą ir mokino jo dukrą, princesę Elzbietą, vėliau ištekėjusią už Rumunijos karaliaus ir kaipo karalienė pagarsėjusi rašytojos slapyvardžiu Carmen-Silva. Su ja dr, Sauerveinas palaikė gerus santykius per visą savo amžių.

Vėliau jis apkeliavo Švediją, Suomiją, Prūsų Lietuvą, Dorpate pas savo

giminaitį mokėsi estų kalbos. Išvažinėjo visą Europą, Afriką, Palestiną, Bet mieliausiai ir po ilgesnį laiką jis buvo norvegų žemėje ir Prūsų Lietuvoje. Lietuvių kalbą jis išsimokino per 6 mėnesius, gyvendamas Girėnuose (Ragainės apskritis) pas Kalvaičių šeimą. Tilžėje jis dažniausiai gyvendavo pas Vilių Kalvaitį. Lietuviams jis yra surašęs daug įvairaus turinio eilėraščių, kuriais jis ragino lietuvius likti lietuviais ir mylėti savo tėvų kalbą (Lietuvininkais mes esam gimę, lietuvininkais ir norim būt).

Būdamas Prūsų Lietuvoje, jis padėdavo surengti tūlas peticijas ir deputacijas. Pav. lietuvių mergaičių deputaciją 1879 m., vadovaujamą kunigo Oloff. Šita deputacija buvo ciesoriaus Wilhelmo priimta. Taip pat gelbėjo jis parengti peticiją dėl tikybos pamokų lietuvių kalboje. Ši peticija - su 5122 parašais - buvo 1882 m. gruodžio 2 .d įteikta kultų ministrui  von Gosler. Kita tokia pat peticija buvo paruošta su 27 773 parašais. Tų peticijų pasekmė buvo ta, kad 1898 m. kultų ministras von Bose atvyko į Prūsų Lietuvą ir, aplankydamas mokyklas, apie peticijų teisėtumą asmeniškai pasitikrino.

Dr. Sauerveino paraginimu 1885 m. buvo įsteigta Byrutės draugija, kurios veikimo dėka vėliau susidarė lietuviška Skyrimo draugija, kuri rinkimų metu sudarė skyrimų komitetus. 1892 m. rugsėjo 22 d. Tilžėje įsteigta Konservatyvų skyrimo draugija pastatė 1898 m. Sauerveiną kandidatu į Reichstago atstovus. Jis gavo 3425 balsus, bet tie nesudarė daugumos ir Sauerveinas liko neišrinktas.

Dr. Sauerveinas buvo didelis kalbų žinovas. Jis mokėjo, sako, 46 senas ir naujas kalbas. 1898 m. jis sveikino Anglijos karalienę Viktoriją raštu 38 kalbomis. Jis palaikė ryšius su Britų biblijos draugija, kuriai jis vertė arba taisė vertimus įvairiomis kalbomis. Anglijos valdžiai Sauerveinas vertė raštus į indų kalbas (kafrų, kurdų ir kt.). Jo vyriausias tikslas buvo užstoti naikinamąsias, nykstančias kalbas.

Šiaip tai jis turėjo savotiškus papročius. Pav., jis nežudydavo nė vieno vabalėlio. Aš gyvybės jam nedaviau, todėl ir negaliu jos atimti, - sakė jis. Garbės ženklus jis nešiodavo. Jis buvo meilus, svetingas, bet kartais ir staigaus būdo. Kovodamas už lietuvių kalbos teises, jis susilaukė ir priešų, kas jį kartais labai nervino. Jis rašė:

Aš už lietuvninkus buvau nors trumpą čiesą

Didžioj kalbos kovoj, stovėdamas už tiesą.

Lietuvos susikūrimo jis nesulaukė. Jis mirė 1904 m. gruodžio 16 d. Norvegijoje, Oslo miesto ligoninėje. Jo kaukolę, jo [paties] parėdymu, paėmė universiteto profesorius Stieda moksliškiems tyrimams.

Hugo Scheu

(Johannes Wilhelm Hugo Scheu)

Gimęs 1845 m. balandžio 1 d. Klaipėdoje

Tėvas, Arnold Ernst (?) Scheu, buvo laivininkystės rėderis. Jis konservatyviai laikėsi prie burinių laivų ir todėl, prasidėjus garlaivių erai, subankrutavo. Hugo Scheu lanke Klaipėdos gimnaziją, tada stojo į Lapynų dvarą (Šilutės apskr.) kaipo žemės ūkio mokinys.(?). Vėliau buvo ir kituose dvaruose.

1873 m. jis savo ir žmonos (kuri buvo anglų kilmės) pinigais pirko Lėbautų dvarą (Klaipėdos apskr..). Dvaras buvo apleistas, bet Scheu iš jo padarė pavyzdingą ūkį.

Lapynuose, turėdamas grynai lietuvišką darbininkiją ir lietuvininkus kaimynus ūkininkus, jis pradėjo mokintis lietuvių kalbą, kurią jis pamilo. Pradėjo rinkti lietuvių dainas ir posakius. 1880 m. jis susipažino su prof. Bezzenbergeriu, kuris jį pamokino metodiškai rikti žodžius, pasakas, posakius bei etnografines iškasenas. Bezzenbergeris liko nuoširdus Scheu draugas ir jie vėlesniais laikais daug bendrai darbavosi kraštotyroje.

1892 m. gruodžio 15 d. Scheu pirko Šilutės dvarą _ Adlig Heydekrug, - iš Franz Wilhelm Radtke paveldėtinių. Dvaras apie 6000 margų dydžio su dayg pievų, kurių bet nebuvo galima našiai išnaudoti dėl darbininkų trūkumo. Scheu sutvarkė privažiavimo į pievas kelius, pievas išdalino į parceles ir jas išnuomavo, dalinai gaudamas natūra. Hermanmulden (?) kaime esančią dvaro dalį jis išparceliavo apie 1600 margus žemės ir ten su paskolos pagalba įkurdino apie 120 naujakurių. Tuo būdu Scheu susimažino savo skols, kurių, pirkddddddamas Šilutės dvarą, turėjo daug. Lėbautų dvarą jis pardavė.

Jis buvo stropus visuomeninis veikėjas. 1884 m. jis stojo į Klaipėdos apskrities valdybą (Kreisamt0000). 1909 m. į Šilutės Kreisan00000. Intensyviai jis darbavosi Rytprūsių provincijos žemęės ūkio rūmuose, kur jis ilgus metus buvo Departamento direktorius, o vėliau ir provincijos General-Landšaftsdirektoriu.

Atskyrus Klaipėdos kraštą nuo Vokietijos (po Pirmojo pasaulinio karo) Scheu buvo paskirtas Klaipėdos krašto Žemės ūkio rūmų prezidentu.

Scheu savo erdviuose namuose Šilutėje įrengė gausų etnografinį ir mokslinį-literatūrinį muziejų. Mirdamas pagal testamentą jis kai kuriuos muziejaus objektus paskyrė Kauno universitetui. Kai po Antrojo pasaulinio karo susidarė tarybinė Lietuva, kai kurie muziejaus objektai atiteko Vilniaus Mokslų Akademijai, o likusioji muziejaus dalis sudarė pagrindą įsteigtam Šilutės etnografiniam muziejui.

Scheu yra išleidęs knygą Pasakos apie paukščius. Pasakos surašytos tų laikų žmonių tarme.

Dr. Vilius Steputatis

Gimęs 1868 m. vasario 29 d.

Lietuvio dvarininko sūnus Lankė gimnaziją Isrutėje, studijavo teisę Karaliaučiuje, Berlyne, Ženevoje, Greifswalde. 1891 m. išlaikė referendaro ir daktaro egzaminus. Buvo teismo referendaru Gerdavoj ir Tilžėje, tada valdžios referendaru Breslavoj, Dancige ir kitur. Vėliau dirbo valdžios asesoriu Koblence ir Gumbinėje, kur jis nuo 1906 m. buvo valdžios patarėju. Karinę prievolę jis atliko Tilžės Lietuviškų dragūnų pulke.

Jis mokėsi lietuvių kalbos, dailės ir istorijos. Lietuvių literatūroje jis, kiek žinoma, nepasireiškė, parašė tik vokiečių kalboj straipsnių  ir poemų, kurių svarbiausia Die Trapisten (smerkia perdėtą atsidavimą religiniam ordinui, išleista atskiroje knygutėje). Jis laikėsi lietuviu ir, būdamas aukštas valdžios pareigūnas, davė daug kam davė moralinės paspirties tautiniam veikimui.

1913 m. buvo išrinktas Tilžės-Pakalnės apskrities atstovu į Prūsijos seimą.

Atskyrus Klaipėdos kraštą nuo Vokietijos ir valdant Klaipėdoje prancūzams, jis kurį laiką buvo valdžios (Direktorijos) prezidentu. Vėliau bet grįžo į savo dvarą Įsrutės krašte.

Direktorijoje su dr. Steputaičiu buvo kun. Rezdys ir ūkininkas Brožaitis iš Vėveriškių. Kadangi lietuviams nebuvo duodamos lygios teisės su vokiečiais, Tautos Taryba savo atstovus lietuvius atšaukė iš Direktorijos.

Kunigas Siegfried Ostermeyer

Kunigavo Plibiškiuose

1817 m. išleido atskirą brošiūrą, kaipo atsakymą į tuolaikinius lietuvių šmeižimus. Reikia, rašo jis, lietuviams grąžinti visą pirmykščią jų pagarbą ir atsižvelgti į krašto ir tautos savitumą. Lietuviai esą daugumoje visame krašte nuo Goldapės iki Klaipėdos, o į vakarus dar iki Labguvos skambanti visur lietuvių kalba. Tame plote daug grynai lietuviškų parapijų, kur žmonės visai nemoka vokiškai. Laikraščiuose Ostermeyeris ginčijosi, gynė lietuvių kalbą ir kol jis [buvo] gyvas, jo krašte lietuvių kalba dar nebuvo išmesta iš mokyklų. Bet vokietinimo darbas buvo iš valdžios pusės smarkiai varomas, ypač kai Gumbinės valdžios mokyklų reikalus apdirbo buvęs kunigas Rettig.

Otto von Mauderode

Gimęs 1852 m.

Miręs 1909 m. sausio mėn. Tilžėje.

Pradžioje buvo spaustuvės darbininku, vėliau, pasiskolinęs nuo tėvo 1000 dolerių, atidarė Tilžėje savo spaustuvę, kurią, laikui bėgant, labai padidino ir prie jos įsteigė didelę knygų krautuvę ir knygų rišyklą. Prūsų lietuviams jis nuo 1890 m. prasidedant leido Naują lietuviszką Ceitungą, du kartus savaitėje. Redaktorius [buvo] Mikelis Kiošis. Didžiosios Lietuvos gyventojams O. Mauderode irgi gerai žinomas dėl jo išleistų maldaknygių, kalendorių ir šiaip įvairiausių lietuviškų raštų ir knygų. Mauderode dar garsus tuo, kad pas jį spausdinosi Varpas, kurio leidėjams jis ne kartą duodavo metinį kreditą (pirma garantuojant dr. Bruožiui, o nuo 1898 metų pusės ir be jo). Be tokio kredito Varpas vargu ar būtų galėjęs ištisai išeiti.

Lietuvos knygnešiams Mauderode irgi gerai pažįstamas. Ne vieną sykį jis juos apgynė nuo Prūsų policijos persekiojimų.

Savo politinėmis pažiūromis jis priklausė laisvamaniams (liberalų) ir tokios pakraipos leido laikraštį vokiečių kalba Tilsiter Allgemeine Zeitung, kuris turėjęs net 14 tūkstančių  skaitytojų.

Jo įpėdiniu liko sūnus, gimęs iš lietuvės motinos. Karo metu, bene 1915 m. Nauja Lietuviszka Zeitunga nustojo ėjusi. (Taip pat ir R000lenderio leidžiamas Tilžės Keleivis.)