Abipus rubežiaus. II d.

Jokūbo Pukio atsiminimai

Kas kaizerio, kas caro...

Taigi Jokūbas, tas mano bočelis, kuris iš prūsiškųjų Normantų atsikraustęs, Žemaitijoje ūkininku tapo, pilietybe kaizerio skaitėsi. Gyventojas ne savame krašte. Tad ir pasklido gandas, kad germanų pilietis negali carijoje turėti ūkės nuosavybės. Siaubas! Nenorėjosi paleisti... Kaip besusitvarkyti? Ir štai - gautas iš kur tai patarimas pavesti ūkę grafui Tiškevičiui. Ir turės ramybę dėl pilietybės.

Nelaimei grafas sugalvojo dar vieną dvariuką sutverti. Už Kretingos, link Salantų. O ten kliudė ūkininkai. Reikėjo tartis su ūkininkais, kad šie sutiktų apsimainyti kitur, į kitą ūkę. Tai ir krito nelaimė ant prūsų Pukio ūkės. Grafas pareikalavo ūkę ūžleisti kitam ūkininkui, kuris iš būsimojo dvaro turi išeiti. Jokūbas Pukis nepaklausė apleisti savo ūkį, tad grafas užvedė bylą iškraustymui.

Bylinėjosi Jokūbas vyresnysis. Ir kitus namus statėsi Kretingos Klounaliuose, netoli savo sūnaus Martino (atsiminimų autoriaus tėvas - red.). Per bylinėjimąsi Jokūbas iškaščių tiktai dar turėjo. Nuosprendis išėjo Pukio nenaudai. O kad į priteistą laiką neišsikraustė iš ūkės, grafas pašaukė žandarų pagalbą. Turėjo kraustytis į naujuosius namus.

Tad bočelis Jokūbas su 4 sūnumis ir 3 dukromis parėjo gyventi į Klounalius (dabar Taikos gatvė Kretingoje - red.). Dar nusipirko keletą dešimtinių žemės. Galėjo karvę ir arklį laikyti. Sūnūs suaugo, panoro savistoviai gyventi. O pradžiai gyvenimo nieko neturi. Tėvas taipgi bėdningoje padėtyje. Kol ūkėje buvo, - išleido vieną sūnų ir dvi dukteri su geromis pasogomis. O kas daryti su kitais? Tėviška širdis visiems ta pati, norėtųsi pagelbėti, bet galėjimas nebe tas. Tad nutarė namą padalinti: du sūnai - po vieną kambarį, trečiam - du kambariai, bet ir tėvai kartu gyvens. Ketvirtasis, pats jauniausias, perėjo į Klaipėdos kraštą, susituokė klaipėdiškę, buvo germanų kareivis pirmajame pasauliniame kare. Žuvo Karpatuose, nuo patrankos šovinio sprogimo tapo suplėšytas į skutelius.

Jokūbo trys dukros, betarnaudamos pas ūkininkus, sutiko savo gyvenimo draugus. Prasigyveno, ir vaikučių paaugino.

Ištekėjusios Pukytės turėjo: Barbikė Jokšienė - 5 dukras ir 4 sūnus; Marikė Lipšienė - 5 sūnus ir 3 dukras; Urtikė Endrisienė - sūnų ir 4 dukras; Anikė Gvildienė - 2 dukras ir sūnų; Ėvutė Peicienė - sūnų ir dukrą.

Bagotasis Pukis - surinkimininkas

Vienas tikai Martinas, Kurmio žentas, pasidarė ūkininkas. Ūkė dvidešimt penkių hektarų! Todėl ir antvardį turėjo - "bagotasis Pukis". O kad bagotasis, tad ir buvo visko pilnai. Daug gyvolių, begalės darbų, piktumų ir vaidų. Su samdiniais ligi penkiolikos burnų susėsdavome aplink stalą. Du didelius bliūdus padėdavo viralo, kad visi pasiektų įsipilti.

Mūsų tėvas pamilo surinkimininkus. Pradėjo pats geisti būti žodžio sakytoju. Įgriso jam tie kasdieniai triūsai, trumpai čion patenkantys tvariniai. Pradėjo rūpintis už amžinąjį gyvenimą. O jaunystėje... Ir užrūkyti norėdavo su broliais susimetęs. Išėjus javų pjauti, norėsis pertraukas daryti, užsirūkyti. O uošvis su pačia užmatė. Palaikė per bergždžią sugaištį nuo darbo.

Pradėjo pati prašyti:

- Mesk, Martinėli, rūkymą. O jei savo pajėga neįveiki, prašyk Dievo pagalbos. Ką žodžio sakytojai kalba? Rūkymą velnio uodega vadina. Juk girdi, kaip išjuokia rūkymą, sako: Tą velnio uodegą kanda ir spjauna, kanda ir spjauna. O surinkimininkai ir mokina: Kad nori sveiką kūną ir sveiką dūšią turėti, turi susivaldyti nuog kenksmingų veiksmų. Jei nepajėgi, tai melskis, nes malda yra kaip kardas dviem ašmenim pjaująs!

Pakluso Martinas Pukis. Pradėjo gyventi pagal nurodymus žodžio sakytojų. Įvedė naują tvarką. Prieš kūnui valgį - pirma dvasiai: suėjus pusryčių susėsti aplink stalą, stalo stalčiuose maldų ir giesmių knygos. Pasiėmus susirasti visiems paskirtą giesmę, visiems giedoti. Po to, susiklaupus, tėvas maldą skaitys. Ir dar savo širdies maldelę pridės. Po to, sukilus nuo maldos, dar viena giesmė. Tada giesmynus į stalčius. Suneš valgius ant stalo. Bet valgyti nepradės, kol visi sustoję mintinai žinomą skirsnelį giesmės nesugiedos. Pagiedojus, deguonies pakankamai įalsavus, dvasia jau pasotinta. Dabar - kūną papenėti! O kad ir kūnas jau sotus, tai dar padėkavojimo skirsnelį, kurį taipjau visi atmintinai žino:

Aukščiausiam Tėvui garbę duokim,
Dievui, kuris pasotin ranka maloninga...
Ir Kristui teest garbė, kuris mums pelnė
Dovaną ir žegnonės skarbą...

Tai taip, rytais, vakarais ir per pietus: melstis ir dirbti.

Kadangi mūsų tėvas pradėjo nieku laikyti kūniškus reikalus, tai jam ūpas ir klapatams sumažėjo. Būdavo skaitys Bibliją, pamokslų knygas... Iš to ir pasidarė pamokslininkas, žodžio sakytojas. Jam girdint ir mes, šeimynykščiai, negalėjome juokų krėsti. Tuoj perspės mus:

- Ko jūs pliauškiat niekus? Skaitykit knygas!

- O kas tos knygos?

- Pamokinimai apie dūšios išganymą.

Mano mama buvo labai patenkina mūsų tėvo prisivertimu dvasiškam gyvenimui. Suklupusi maldai ji nuoširdžiai liedavo džiaugsmo ašaras. Bet ir rūpesčio jai daugiau.

Tėvelis, jau šeštadienį viską palikęs, nusipraus, pasipuoš, ir iškeliaus surinkimą laikyti, pamokinti dūšios išganymo.

Keliaudavo visur, ir į Klaipėdos kraštą. Visai savaitei. Gavėnios laike ir Advente, ar darbadienio vakare - surinkimai pas ūkininkus. Tas, kuris surinkimininkus priimdavo, tas ir kūniškame pasiturimiau, tvarkingiau gyveno. Sulig patarlės:

Kas čėsą pridabos, tas nieko nestokos.

Tai taip tėvelis kas savaitę iškeliaus, o pirmadienį sugrįš. Be namų negerai, o tie namai - pragarai. Vis dėl kūno griekų: geiduliai, rūpesčiai apninka... Viskas maišo: tikt erzina, nervina, verčia į piktumą.

Matydavome tėvą tik tada linksmą, kai pas mus atkeliaudavo surinkimininkai iš Klaipėdos krašto ar iš toliau. Irgi visai savaitei. Keliaudavo po kaimus, evangelikus ūkininkus. Tada ir mums, vaikams ir šeimynykščiams, bus miela: ir valgiai skanesni, ir laisvė didesnė.

Pas mus atkeliavusiems svečiams būdavo pirmosios pamaldos, grįžtant į namus - paskutinės pamaldos. O aš turėjau silpnybę švarintis, tad ir gaudavau visas lempas priruošti, stiklus nublizginti, žibalo pripilti. Tų lempų - iki septynių. Dvi su abažūrais - ant stalo, o kitos į palubes kabinamos. Susirinkimo kambarys turėjo 25 kv.metrus, prieškambaris - 10. Dar šoninis kambarys, kur už prieškambario, vadinamas svečių kambariu. Dar veranda, kur vyrai kepures sukabindavo, o moterys šaltame laike ateidavo su dideliomis skepetomis, tai čia, verandoje, jų krūvas sudėdavo.

Visur buvo šviesos sukabintos. Aš tiktai džiaugdavaus išėjęs į tamsų lauką, kad taip švytėdavo visas namas... O giedojimas ir lauke girdėjosi.

Lyg amžinam gyvenimui...

Kai tėveliai nutarė visą namą naujai perdirbti, aš dar visai mažytis. Išgriovus senąsias sienas - o aš smalsuoliukas buvau, visur nosiukę kaišiojau, - pamačiau auksinį caro pinigą. Su džiaugsmu nubėgau nešinas mamai parodyti. Pagyrė mane mama ir sako:

- Bėk, vaikeli, dar paieškok ten. Buvau užkišusi sandėliuko patalpoj į plyšiuką... Pamiršau išimti prieš griaunant sieną.

Na, ir parausliojau su gražiausia nuotaika dar surasti auksinuką, kol suradau dar vieną penkiukę.

Namą visą naujai perdirbo. Naujos grindys buvo jau sudėtos, priobliuota daug skiedrų, kambariai skambantys... Man taip linksma atsiversti į minkštų skiedrų krūvą! Ūbavau visokias melodijas... Toks gražus aidas girdėjosi, net ir didžiųjų dėmesį atkreipiau. Įėjo pažiūrėti, kas čia koncertuoja. Man net nesmagu pasidarė, kad išdrįsau taip šūkauti, jog suaugusių dėmesį atkreipiau.

Namai atnaujinti, kambariai naujomis grindimis, išmaliavotomis. Sienos gražiais tapetais išklijuotos, kiekviename kambaryje vis kitokiais. Senuosiuose kambariuose to nebuvo. Paskirstyti kambariai taip: didžiausiasis - surinkimui, šalutinis - darbo ir gyvenamasis kambarys, dar svečių kambarys. Viskas gatava, bereikia dar tik pašventinti.

Paskyrė šventinimui vieną vasaros sekmadienį, po bažnyčios pamaldų.

Prisirinko tiek daug žmonių, kad reikėjo atidaryti ir langus. Kurie netilpo, pasiliko lauko pusėje, už langų.

Buvo oranžinių lelijų žydėjimo metas. Nemažai jų darželyje žydėjo, tai ir kambarius papuošė lelijų puokštėmis, net prie visų durų staktų puokštės lelijų. Man tas taip gražu buvo. Visam amžiui akyse matosi.

- Anele, Anele, kokius gražius namus turi dabar!

Bet Anelė, lyg nujausdama, beatsako:

- Aš kažin kodėl nesidžiaugiu tais namais...

Buvo lyg nujautimas, kad neilgam.

Nusidavė tai už pusantrų metų. Po dešimtojo vaiko pagimdymo atsitiko nelaimė. Gimdymas praėjo gerai - dukrelė sveika. Bet gimdyvei jausmas: lyg dieguliai pasijuto. Paprašė mergą išvirti arbatos iš diegulių žolelių, vadinamų bukvicais. Užgėrus žolelių prasidėjo kraujavimas. Tą ir parvežtas daktaras nesugebėjo sustabdyti. Taip ir nukraujavo mūsų stropioji mamytė. Atsigulė graban. Neilgam naujieji namai. O jau tokia darbšti buvo. Lyg amžinam gyvenimui.

Mažasis Jokubka

Kas žino kodėl man, tokiam mažyliui, gyva sąmonė radosi.

Galbūt todėl, kad mano mama, nepaprastose aplinkybėse būdama, mane įsčioje turėjo. Tuomkart mūsuose Klaipėdos prekiautojai mėsos prekėmis įsirengė skerdyklą. Kaizerio valdžia neleido pervežti per valstybinę ribą gyvų gyvulių, pasakius - kiaulių. Tai ir skersdavo pas mus. Prieg to ir mamai nuotaika gera. O ir triūso iki nepajėgumo. Ale norėjo tos uždarbės, tai ir klapatijosi su tais vokiečiais skerdikais.

Mama buvo didelei rūpestinga ūkio privalumuose. Norėjosi turėti pajėgos naujai namus perbudavoti. Ir ūkiškų mašinų dar neturėjo būtiniausių. O prieg tam dar ir aš panorėjau dienos šviesą pamatyti, savo kakarinę paleisti. Mažai to. Dar ir krikštynas atšvęsti! Tas mėsininkas vokietys, pavarde Štieras, kitaip - Bulius, turėjo tada ir mano kūma būti. Oma sakė, kad buvęs pažadėjęs kostiumą nupirkti, kai konfirmacijai reikės. Bet kai naujas parėdymas tarp valstybių sienos - galėjo vėl neskerstus įvežti į kaizerinę Klaipėdą, užsidarė pas mus skerdykla. Ir tas mano kūma mane pamiršo.

Man jau ketvirti metukai. Tada sesutės Marikės krikštynos buvo. Tą dieną Kretingos naująją bažnyčią įšventino. Ir Bruzdeilinai iš Bruzdeilinų kaimo buvo atvažiavę. Marija Bruzdeilinikė kūma buvo mano sesutei Marikei.

Ta diena nepaprasta buvo.

Iš Klaipėdos krašto lietuvninkai sukilo keliauti į Kretingos evangelikų liuteronų bažnyčios įšventinimo iškilmes. Ribos perėjimo punkte maskoliukai pradžioje dar norėjo veizdėti leidimus, ale kai užplūdo minia žmonių - nebeįmanoma pasirodė bepatikrinti visus pasieršeinus. Leido laisvai.

Na ir suplaukė! Sako tiek, kad netilpo ne tik bažnyčioje, bet ir šventoriuje. Ir turgaus aikštė prisipildė. Trys orkestrai giedojimui pirmininkavo.

Be kelnių...

Aš dar toks mažyliukas buvau, ale atmenu, kada pirmąsias kelnes dėvėjau.

Ir taip nusidavė, kad tas mano kelnikes reikėjo atiduoti skalbti. Turėjau pabūti be kelnių. Vienais ilgais marškinukais, lyg mergaitė su šlebe. Tas man labai patiko, ta laisva apranga. Tiesiog panorėjau būti mergaite, kad nereikėtų tų braižeklių kelnių dėvėti. Jos buvo iš naminio pakulinio audimo. O tame - ir spaliukų nemažai. Pabraižydavo gerai nuogutes kiškutes. Bovelninių kelnaičių tada visai nebuvo. Dabar matau - vaikai kaip gražioje pasakoje gyvena. Vaikams, lyg karalaičiams, įvairiausiai iškombinuotai papuoštų drabužiukų prigatavota. O dart vis vien girdimas nusiskundimas, kad nesą tinkamo nusipirkimui. Manau dabar, amžiui baigiantis, ašen, ir mažyliukas būdamas, didelį jautrumą turėjau švelnumui ir gražumui. Girdėdavau, kaip omama pastabą pareikš, atėjus kaimynei sakys:

- Kažin, koks tas mūsų vaikas bus, kad šluoja ir šluoja stubą...

O tas mūsų bernas pamatęs, kad aš be kelnių, sako:

- Tu toks didelis, o dar be kelnių!

Aš tai džiaugiuos, kad galiu taip pabūti. Kol išdžiūs tos mano pakulinės. Marškinukai irgi iš naminio lininio audeklo. Ir kol nauji - kutendavo, kol pripranti.

Žaisliukų niekas mums nepirko. Mergikės pačios vystydavo kniaukes iš visokių skiautgalių. O vasaros laike suras darže gėlyčių su daug smulkių šaknelių. Išpurtys žemes, supins į vieną kasą. Antraip apsuka - žali lapeliai bus suknelė, o geltoni žiedeliai bus bateliai.

Mes, berniukai, suradę kokią dėžutę, darysim kuliamąją mašiną. Į apvalų medgalį prikalsim susiradę vinių, pritvirtinsim skersai dėžutės dar vindą sukimui. Ir suksi ūždamas kaip drešmašinė, o antrasis supešiotas žoles kiš į tą mašiną irgi ūžaudamas... Prasimanydavom "vilkiukus", kurie stačiai pasukti sukdavosi, - iš siūlų špolyčių, perpjovus jas per pusę. Pavasarį švilpukus patys pasidirbdavome iš atkepusio karklo šakos. Kitokių žaislų anuomet nebuvo.

Lietuvininkė nuotaka.                              Prūsijos pasas.