Kęstutis Laukevičius ir jo valtys Pakalnėje prie namų.

Į Rusnę dirbti energetiku

Į Rusnę Kęstutis atvyko baigęs studijas tuometinėje Žemės ūkio akademijoje. Čia jis pateko beveik atsitiktinai. Nors po kurio laiko peržiūrinėdamas senas nuotraukas pastebėjo, kad pirmą kartą, dar studijų laikais, lankydamasis saloje visai atsitiktinai fotografijoje pro rūką į kadrą pateko jį į darbą priėmęs Rusnės žuvininkystės ūkio direktorius Rudzianskas. Matyt, čia buvo lemta apsigyventi vaikinui iš Radviliškio ir pamilti šį kraštą bei tapti vandens turizmo entuziastu.

Pirmoji didesnė pažintis su Kuršių mariomis ir plaukimu prasidėjo, kai aštunto dešimtmečio viduryje buvo sujungti Rusnės ir Nidos žuvininkystės ūkiai. Ūkio direktorius energetikui davė motorinę "Progres" valtį. Taip norėdamas susipažinti su gautu turtu ir darbu, ne kartą ja kirto Kuršių marias. Tada ir laivavedžio teises įsigijo.

Vėliau su vietos mokytoja Dainora sukūrė šeimą, susilaukė sūnų Vykinto, Domanto ir dukrelės Aistės. Šeima išbandė ir bulvių auginimą, jų realizavimą Murmansko srityje. Iš to ir pasistatė namą ant Pakalnės upės kranto. Čia šiandien ir išplaukia į savo keliones, čia priima svečius.

Venterinė valtis

Susidomėjęs kaimo turizmu susipažino su senųjų Kuršių marių laivų entuziastu S.Knapkiu. Jis ir pasiūlė pasidaryti venterinę valtį ir išmokti ja plaukioti. Ji yra labai panaši į kurėną, tik šiek tiek mažesnė. Ja galima plaukti ir irkluojant ir "pasikinkius" vėją, nes yra ir burė. Taip 2003 metais padedamas S.Knapkio Kęstutis ir įsigijo (pasidarė) venterinę valtį. Ji beveik tokia pat, kokiomis plaukiojo senieji rusniškiai ar pamario gyventojai, nes padaryta laikantis senųjų meistrų statybos būdų.

Kitas išbandymas įvyko 2004 metais. Tais metais Klaipėdos jūrų muziejus parengė projektą "Kurėno sugrįžimas". Juo buvo numatyta su etnografiniais laivais kurėnais, venterinėmis valtimis apiplaukti Kuršių marias ir žmonėms parodyti, kokie anksčiau buvo laivai. Į šį projektą S.Knapkis pasiūlė įsijungti ir Kęstučiui. Nors patirties plaukioti mariose nebuvo, bet buvo begalinis noras.

Pirmas plaukimas

Čia nebuvo apsieita be nuotykių: pats K.Laukevičius nebuvo plaukęs mariose su burėmis. Jo komandą sudarė dar porą entuziastų, kurie taip pat jokios patirties buriuoti neturėjo. Tačiau visi degė begaliniu noru. Šiandien Kęstutis pasakoja šypsodamasis, kaip jie, nepasiėmę jokių žemėlapių, kompaso, kitų būtinų dalykų, ryžosi plaukti. Net beveik ir be maisto liko, nes susidėjo labai neišmintingai. Pagrindiniai maisto produktai buvo sudėti į S.Knapkio laivą. Pas juos pateko mineralinis vanduo ir supakuoti virti burokėliai. Patyrę plaukikai S.Knapkis ir ekspedicijos vadovas Romas Adomavičius su Jūrų muziejaus kurėnu nuplaukė į Rasytę atlikti muitinės procedūras, o mūsų pasakojimo herojus su savo komanda vėjo buvo nublokšti prie Karklės. Čia ir nakvojo saugomi rusų pasieniečių laivo.

Kitą dieną vėl bandė plaukti. Vėliau paprašė rusų pasieniečių laivo kapitono, kad tiesiog juos nutemptų į Rasytę. Tačiau kai tik milžiniškas laivas truktelėjo, venterinė valtis ėmė šokinėti per bangas. Juos ne kartą užpylė vanduo - netrukus ekspedicijos dalyviai liko ir be ryšio, nes sušlapo ir atsijungė mobilieji telefonai. Tai buvo varginantis plaukimas, todėl ryžosi patys irkluoti. Vakare vis tik pasiekė pasienio punktą, tačiau jėgų jau praktiškai nebuvo.

Po visų pasienio ir muitinės procedūrų rusų laivo kapitonas pasiūlė pavaišinti arbata. Nors vyrai visą dieną mito tik laive buvusiais burokėliais ir jais išsitepę atrodė kaip žmogėdros, tačiau kukliai atsisakė. Vėliau kuklumas dingo. Netrukus susidraugavo ir su to laivo komanda.

Sėkmingas plaukimas

Mūsų minimo laivo komanda net dorai nežinojo kelionės maršruto. Tik girdėję buvo, kad reikia patekti į Poleską. Tada pradėjo sektis. Ryte pakilo palankus vėjas ir juos nešte nunešė į kažkokį miestą, kuris kaip paaiškėjo ir buvo tas, kurio jiems reikėjo. Sužinojo, kad ekspedicijos laivai turėjo lankyti visus pakeliui esančius Kuršmarių miestelius. Vėliau mūsų pasakojimo herojus sulaukė likusių laivų ir jau kartu tęsė ekspediciją. Taip buvo įgyta nemažai patirties.

Didysis Nemunas

2006 metais Lietuva ir Baltarusija vykdė projektą "Didysis Nemunas". Jo tikslas buvo parodyti, kad ši upė jungia dvi tautas. Buvo plaukiama Nemunu nuo Novosiolki miestelio iki Druskininkų. Tai buvo tarptautinė ekspedicija, kurioje be lietuvių ir baltarusių dalyvavo ir lenkai.

Kaip jau supratote, buvo pasiūlyta rusniškiams su etnografiniais laivais atlikti šią misiją. S.Knapkis plaukti tada negalėjo, todėl jo laivą valdė Domantas Laukevičius. Taip dvi venterinės valtys su keleiviais pirmą kartą kirto dviejų valstybių sieną. Kęstutis labai maloniai prisimena šią kelionę. Čia ne tik įgijo naujos patirties, bet ir susirado naujų draugų, pamatė labai gražių vietų. O ypatingai jam patiko tai, kad juos visur lydėjusi gidė kalbėjo gryna baltarusių kalba. O joje esantys lietuviški (baltiški) žodžiai darė ją suprantama.

Kalėdiniai ir kitokie plaukimai

Jau tapo tradicija, kad pirmąją Kalėdų dieną Kęstutis su draugais išplaukia aplink Rusnės salą. Šiais metais turėtų būti jau jubiliejinis penktasis plaukimas. Šiaip yra plaukę ir valtimis, ir baidarėmis. Praėjusiais metais kalėdinio plaukimo dalyviai savo žygį skyrė aplink pasaulį su jachta "Ragainė II" plaukiančiam kintiškiui Andriui Varnui. Net deltoje surastą nežinomą salą jam ir jo žygiui paskyrė.

Šiais metais jau nuo gegužės vidurio K.Laukevičius plaukioja. Trijų laivų būrys po Neries regatos pasileido Nerimi ir Nemunu namo. Vėliau žygį tęsė į Klaipėdą, miesto šventę, kur dalyvavo didžiųjų laivų regatoje "The Tall Ships Races Baltic 2009". Čia visiems rodė, kad Kuršių mariose taip pat būta labai tvirtų burinių laivų ir galingų juos galinčių valdyti vyrų ir moterų - į šį žygį kartu su tėčiu ir broliu Domantu plaukė ir Aistė Laukevičiūtė.


Pirmieji įgūdžiai pakeliui į Rasytę - tempia rusų pasieniečių laivas.

Kai užėjo rūkas, o kur ta Rasytė - neaišku. Kartu su Kęstu (dešinėje), plaukė Aurimas Mykolaitis, tada Bikavėnų Senųjų kaimo amatų ir etnokultūros centro vadybininkas. 

                         
                             Belaukiant ekspedicijos dalyvių Poleske...


Mus jungia Nemunas - Baltarusijoje 2006 metais.

Teko ir kaip Nemunu plaukti - teisingiau stumtis.

Projekto atminimui išleista knygelė "Didysis Nemunas".

2006 metais Kalėdinis plaukimas Atmatos upe. Kairėje Vykintas Laukevičius ir Andrius Varnas.