Šilainės sodas

	Bendras Šilutės laikraščio "Šilokarčema" ir Šilutės kraštotyros draugijos projektas Projektą remia:
Leidinys pamario krašto kultūrai
2009 gruodžio 8d. Nr. 23 (95)


	Kintų valsčius 1945-1960 m.: atrasta ir prarasta žemė
	Rubenas BUKAVICKAS Skirtingai nuo kitų Lietuvos vietų pamaryje po karo gyvenimas vyko kiek kitaip. Šį kraštą karo pabaigoje paliko nemažai gyventojų. Jų vietą užėmė atvykėliai iš kitų vietų. Jų sugyvenimas su čia likusiais senaisiais gyventojais, kurie ir buvo, ir patys save laikė kitokiais, buvo nelengvas. Juo labiau, kad naujoji sovietinė valdžia pabrėžė ir skatino tuos skirtumus. Šiame straipsnyje keletas štrichų iš gyvenimo Kintų valsčiuje. Dauguma faktų rasta archyviniuose dokumentuose. Nemažai surinkta apklausiant dar gyvus tų laikų liudininkus. Siekiant išlaikyti to laiko atmosferą, cituojamų raštų kalba palikta netaisyta. Naujakuriai Į pamarį po karo atsikėlusių naujakurių akimis Kintų valsčius buvo vokiškas kraštas. Pastatai, keliai, kapinės, darbo įrankiai, namų apyvokos reikmenys ir net gamta - visa tai liudijo čia buvus kitaip. Be to, juos supo greta gyvenę senieji vietos gyventojai - evangelikai liuteronai, kurie jiems asocijavosi su likusiais "vokiečiais". Nors naujakuriai jų nevadino vokiečiais, bet niekada nelaikė jų ir lietuviais. Daugumai čia atsikėlusių gyventojų Kintų valsčius buvo tik laikinas prieglobstis: tik tuo galima paaiškinti sunkiai suvokiamą gyventojų iš Lietuvos sprendimą dar nesibaigus karui krautis savo menką mantą ir keltis į šį karo nusiaubtą, svetimą kraštą. Pagal Kintų valsčiaus persiųstų ir atvykusių naujakurių į Šilutės apskritį sąrašą pirmasis naujakurys gavo žemės Kintų valsčiuje 1945 m. balandžio 16 d., o masiškas valsčiaus apgyvendinimas naujakuriais prasidėjo birželio mėn. Visi 1945 m. į Kintų valsčių atvykę naujakuriai ir persikėlėliai buvo apgyvendinami pagal iš anksto vietoje paruoštą valsčiaus apgyvendinimo planą, beveik neatsižvelgiant į sugrįžtančiųjų senųjų gyventojų srautą. Pradžioje buvo stengiamasi nepažeisti naujakurių ir persikėlėlių bendrystės ar giminystės ryšio, todėl jie buvo apgyvendinami grupėmis pagal vietovę, iš kurios buvo atvykę. Pvz.: 1945 m. liepos 12 d.-rugpjūčio 2 d. Ventės ir Šturmų kaimuose buvo apgyvendintos iš Kretingos apskrities Endriejavo valsčiaus Mikų ir kaimyninio Lelėnų kaimų atvykusios penkios naujakurių šeimos: Balandžio, Dyglio, Dargio, Rimkaus ir Mažono. 1945 m. liepos 16 d. į Suvernų kaimą iš Telšių apskrities Rietavo valsčiaus Labardžių ir gretimo Strošlaukio kaimų atsikėlė Juknos ir Mikučio šeimos. 1945 m. rugpjūčio 2 d. į Povilų kaimą iš Telšių apskrities Plungės valsčiaus Šarkių ir Žlibinų kaimų atsikėlė Bruskaitės ir Ukrinaitienės šeimos. Tik įsitvirtinę naujoje vietoje pirmieji naujakuriai ir persikėlėliai kvietėsi keltis pas juos savo giminaičius ir draugus iš kitų Lietuvos vietų. Daugiau kaip pusė į Kintų valsčių atsikėlusių naujakurių ir persikėlėlių buvo beraščiai arba savamoksliai: sprendžiant iš pirmųjų naujakurių paliktų asmens parašų dauguma jų rankoje nebuvo laikę plunksnakočio. Tokiais juos laikė ir senieji gyventojai, vadinę iš Žemaitijos atsikėlusius žemaičiais, t.y. mažaraščiais prasčiokais, o po 1951 m. persikėlusius - tiesiog pabėgėliais, t.y. žmonėmis be pastovios gyvenamosios vietos. Be to, dauguma atvykėlių buvo bežemiai: 1945 m. iš 36 žemės Kintų valsčiuje gavusių naujakurių tik 7 turėjo žemės Lietuvoje, kurią mainais už gautą buvo atidavę buvusios apskrities žemės fondui. Vidutinis gautos žemės plotas buvo 9,07 ha, o atiduotos - 10,60 ha. Nuo pat pradžių naujakuriai ir persikėlėliai vadovavosi supratimu, kad karą pralaimėjusios tautos dalis, t. y. senieji gyventojai, negali turėti viešai deklaruotų lygių teisių į šiame krašte naujai kuriamą gyvenimą. Todėl jie elgėsi kaip šeimininkai: ignoravo senuosius gyventojus ir naudojosi nerašyta pirmumo teise į valdžios teikiamą paramą. 1945 m. lapkričio 24 d. Šyšgirių kaime 5,31 ha žemės gavusi E.Šlajienė prašė skirti jai arpą, maniežą, akselinę, briką... Požiūris Pirmieji naujakuriai rinkosi jų supratimu priimtiniausias gyvenimui vietas: siekė būsto valsčiaus centre arba arti jo, bet vengė būsto arti vandens ar miško pakraščio ir ypač gausesnės senųjų gyventojų kaimynystės. Visa tai lėmė specifinį, netolygų gyventojų grupių Kintų valsčiuje pasiskirstymą. Pagal 1947 m. birželio 12 d. išrinktų Kintų apylinkės dešimtkiemių, t.y. kaimų įgaliotinių sąrašą, Uogalių kaime iš 14 šeimų 10 buvo naujakurės, o Povilų kaime - 8 iš 13. Pagal 1949 m. lapkričio 29 d.-gruodžio 11 d. kolūkio "Aukštumalė" narių turto inventorizacijos aktus Vabalų, Rugulių ir Aukštumalės kaimuose gyveno 48 kolūkiečių šeimos, iš kurių trys buvo naujakurės: viena Aukštumalėje ir dvi Ruguliuose. Naujakuriai ir persikėlėliai jautė ryškią takoskyrą tarp Kintų valsčiaus ir krašto, iš kurio buvo atsikraustyta. Pvz.: 1945 m. spalio 19 d. Kintų valsčiaus Vykdomojo Komiteto (toliau VK) tarybos posėdžio metu pripažinta, kad Kintų valsčiaus žemės komisijos pirmininkas "tik važinėja Lietuvon". Suvokimas, kas yra šis kraštas, neišnyko ir praėjus keletui metų - 1948 m. birželio 24 d. žvejų artelės "Roza Liuksemburg" narių grupė nusprendė vykti į "Rytprūsius". Pėdsakai Visą laiką buvusią krašto priklausomybę Vokietijai primindavo daug kur išlikę vokiški užrašai. 1950 m. birželio 28 d. Kintų valsčiaus DŽDT VK posėdyje buvo svarstomas Kintų apylinkės (nuo 1950 m. birželio 20 d., - R.B.) pasirengimas LTSR 10-mečio minėjimui. Šia proga Kintuose buvo laukiami aukšto rango svečiai. Posėdyje kalbėjęs Kintų valsčiaus VK pirmininkas P.Mačerauskas sakė (kalba netaisyta): "... kad tiek miestelio (Kintų, - R.B.), tiek apylinkės teritorijoje ant namų ir kitose vietose randasi daug vokiškų užrašų, ir nors jie buvo uždažyti, bet yra lietaus nuplaunami, todėl užrašai lieka gerai išskaitomi...". Jis nurodė (kalba netaisyta): "... visus šiuos užrašus kuo skubiausiu laiku pašalinti..." ir priminė: "... vokiškų užrašų randasi ir ant kapinių vartų, kuriuos taip pat reikia panaikinti arba pakeisti lietuviškais užrašais." Kintų gyventojai buvo įpareigoti iki 1950 m. birželio mėn. 29 d. panaikinti vokiškus užrašus nuo savo gyvenamųjų namų, o Kintų miestelio butų ūkio valdytojas buvo įpareigotas panaikinti vokiškus užrašus nuo negyvenamų namų. Be to, apylinkių tarybų pirmininkams buvo nurodyta iki liepos mėn. 1 d. patikrinti savo apylinkes ir "... kur randasi vokiškieji užrašai, juos panaikinti...". Užrašams ant kapinių vartų panaikinti buvo įpareigotas vokiečių religinio kulto kunigas drg. Miklovaitis. Neužtikrintumas Ilgą laiką visus gyventojus slėgė nežinomybė dėl savo iš tarybų valdžios gautos nuosavybės likimo. 1947 m. po žemės reformos turėti 10-15 ha žemės sklypai buvo sumažinti iki 5 ha, o netrukus - 1949 m. ir tie buvo kolektyvizuoti. Pirmieji naujakuriai įteisino savo namus tik 1948 m., o dauguma senųjų gyventojų taip ir liko gyventi namuose, jiems skirtuose pagal "perdavimo aktą". Be to, gyvenimo netikrumo jausmą Kintų valsčiuje palaikė prasidėjęs "šaltasis karas", kuris, skirtingai nei naujakuriams, seniesiems gyventojams skatino viltis, kad toks gyvenimas užtruks neilgai. Pvz., 1948 m. lapkričio 28 d. Kintų valsčiaus MGB viršininkas Jevsikovas susirinkusiems seniesiems gyventojams pareiškė, jog laukiama Amerikos. Todėl didelį nerimą tarp naujųjų Kintų valsčiaus gyventojų sukėlė 1950 m. prasidėjęs Korėjos karas. Jo metu (1950-1953 m., - R.B.) tarybinė valdžia ypač akylai stebėjo tik senųjų gyventojų bendruomenės nuotaikas, nes nelaikė jų lojaliais naujai santvarkai. 1950 m. balandžio 23 d. Kintų valsčiaus MGB viršininkas Svetlička žvejų artelės "Roza Liuksemburg" nariams pareiškė (kalba netaisyta): "... paskutiniu laiku pasklidusi šmeižikų propaganda užsieninė provokacija. Pabrėžiu, jeigu agresorių saujelė prasidės - jie karą sukelt gali - bet gaus užpelnytą už tai atpildą. Todėl ir jūs - dėl vieno kito nesusipratimo neturit iškrypt iš vėžių". Dėl šių aplinkybių Kintų apylinkės naujakuriai ir persikėlėliai nesijautė saugiai ir patogiai bei nebuvo tikri dėl savo ateities. Kai 1953 m. kovo 5 d., 9 val. 50 min. vakaro, po sunkios ligos mirė TSRS ministrų tarybos pirmininkas ir tarybų sąjungos komunistų partijos centro komiteto sekretorius I.V.Stalinas, visa Kintų apylinkė verkė. Buvusi Kintų septynmetės mokinė A.Gedminaitė (Vencel) prisimena, kad kitos dienos ryte užsitęsus pamokos pradžiai į klasę įžengusi mokytoja V.Banevičiūtė (Norkienė) su ašaromis akyse pranešė apie Stalino mirtį. Apie "ašarų" pilną traukinio vagoną pasakojo ir iš Šilutės į Vilnių tą dieną vykęs Kintų septynmetės mokyklos mokytojas Stasys Jankevičius. Jo supratimu, žmonės verkė ne iš gailesčio, o dėl permainų baimės. Staiga kilus grėsmei nusistovėjusiam gyvenimui žmonės šiame krašte pasijuto gyvenantys laikinai. Geriausias neužtikrintumo dėl ateities Kintų apylinkėje pavyzdys yra tas faktas, kad naujakuriai ir persikėlėliai čia nelaidojo savo mirusiųjų: jie buvo laidojami gimtinėje, t.y. ten, iš kur buvo atvykę. Vėliau, patogumo sumetimais, buvo pradėta laidoti Šilutėje - senų katalikiškų kapinių vietoje. Pirmosios oficialios Kintų apylinkėje katalikiškos laidotuvės buvo pradėtos 7-to dešimtmečio viduryje - jau po to, kai kraštą paliko didžioji dalis senųjų gyventojų. Pvz., Kintų apylinkes Uogalių kaimo gyventoja J.Vinogradova buvo pirmoji ne evangelikų liuteronų tikėjimo velionė, palaidota bendrose Kintų apylinkės kapinėse 1966 m. Vis tiek fašistai Nuo pat pradžių tarybinės valdžios veiksmai "įsisavinant" Kintų apylinkę atitiko išskirtinai naujų gyventojų interesus, o tai skatino gyventojų kultūrinį - konfesinį susipriešinimą. Tarybinė valdžia sąmoningai ignoravo istorinę-kultūrinę senųjų gyventojų patirtį bei konfesinę jų priklausomybę, nes tai neatitiko siekiamo tikslo - naujos visuomenės sukūrimo. Todėl neatsižvelgiant į senųjų gyventojų interesus 1948-1949 m. buvo kolektyvizuotas Kintų valsčius, o nuo 1951 m. buvo organizuotas masiškas naujų gyventojų iš kitų LTSR vietų perkėlimas į Kintų apylinkę. 1951 m. gegužės mėn. į kolūkį "Komjaunuolis" buvo atkeltos penkios lenkų šeimos iš Vilniaus krašto, o Raudžių kaime apgyvendinta čigonų šeima. Ypač daug naujų persikėlėlių atvyko 1951-1953 m. iš Dzūkijos: Merkinės, Varėnos, Kapsuko (dab. Marijampolė, - R.B.) ir Eišiškių apylinkių. Nebylus senųjų gyventojų pasipriešinimas valdžios veiksmams buvo laikomas fašizmo apraiška, ir viešai smerkiamas. 1953 m. sausio 16 d. visuotiniame žvejų artelės "Roza Liuksemburg" narių susirinkime Klaipėdos srities VK pirmininko pavaduotojas drg. Baščiulis pareiškė: "Pas kai kuriuos žvejus dar tebėra sena, įsigalėjusio supuvusio fašizmo nuomonė, kurie į atkeltųjų žvejų apgyvendinimą žiūri nepatenkinamai." Itin dažnai vartojamas žodis "fašizmas" tiek viešame, tiek buitiniame lygmenyje reiškė kitą, naujai bendrijai nepriimtiną kultūrą, t.y. vokiškumo apraiškas. Niekas nesigilino į senųjų gyventojų kultūros ištakas, todėl "vokiška" jų kultūra buvo viena pagrindinių priežasčių, lėmusių gyventojų tarpusavio konfliktus. 1957 m. spalio 19 d. Ventės parduotuvėje žvejys persikėlėlis P.Zaniauskas, būdamas neblaivus, puolė mušti žvejų brigados grandininką V.Sudmaną. Pagal liudininkų parodymus: "P.Zaniauskas Sudmaną kai po komjaunuolį iškoliojo ir pabrėžė, kad komjaunuoliai yra fašistai ir neduoda jam, kai po chuliganui, laisvai elgtis." Trumpas tarpusavio santykių normalizavimasis sietinas su naujųjų gyventojų bandymais atsigręžti į krašto praeitį Chruščiovinio "atšilimo" 1954-1959 metais, kai buvo pradėtos rengti kraštotyrinės kelionės po Kintų apylinkes. 1955 m. birželio 25 d. Kintuose startavo Kintų septynmetės mokyklos moksleivių estafetė po tarybų Lietuvą "Taika ir Draugystė". Estafetės, kurios finišas buvo Rusnės saloje, metu Kintų apylinkės moksleiviai Mingės kaime apklausė keletą pagyvenusių senųjų gyventojų. Tai, ką jie iš jų sužinojo apie krašto praeitį (pavyzdžiui, Krokų lankos istoriją), juos nustebino ir sudomino. Vis dėlto ilgametę, nekintamą nuostatą senųjų Kintų apylinkės gyventojų atžvilgiu atskleidžia Kintų septynmetės mokyklos internate gyvenusių mokinių tėvų skundas Šilutės rajono liaudies Švietimo skyriaus vedėjui. 1957 m. gruodžio 8 d. skunde buvo rašoma (kalba netaisyta): "... mokyt acus girtas mokė vaikus. šaukė ant vaikų. apkeike ausis nudrasko. išsiveda i mokytoju kambari ir ten primuša. taip daro ir nausėda. nekarta primušė mano vaika ir kitius žemguli. išvadina pašistais. Direktoris ant gižo, žilaičio išlojojo pašistais. cirulio mes nekalti kad gimen vokečei. kodėl nesiskundžia kitais mokijeis". Šis, kaip ir daugelis kitų senųjų gyventojų skundų, liko be atgarsio. Taip, kaip be atgarsio likdavo senųjų Kintų apylinkės gyventojų nurodymas nepakenčiamiems atvykėliams, - "Apsukit savo šypkas į šosėjos pusę!" Tarybinė santvarka šiai įvairialypei savo maldos namų, kunigo, kapinių ir bendrų tradicijų neturinčiai gyventojų bendrijai buvo tarsi išlikimo Kintų apylinkėje garantas. Ypatingas jos lojalumas naujai santvarkai pasireiškė besąlygišku tarybinės tikrovės priėmimu. Pvz., Stankiškės kaimo gyventojas A.Žukas mėgo pabrėžti, kad gyvenamą namą jam "Stalinas dovanojo!" Anot S.Jankevičiaus, daugumai naujakurių ir persikėlėlių Kintų valsčius, o vėliau apylinkė, buvo neribotų galimybių kraštas: beraštis galėjo tapti kolūkio pirmininku ar brigadininku, neturintis vidurinio išsilavinimo galėjo tapti mokytoju ar VK pirmininku, o apsukresnis galėjo tapti apylinkės tarybos pirmininku ar jos nariu. 1955.06.26. Estafetės "Taika ir Draugystė" Kintų apylinkės dalyviai. Iš dešnės: 2. H.Sklasčius, 3. H.Brizgytė, 5. N.Jankevičiūtė, 7. A.Gedminaitė, 8. Mokytojas G.Acus, 9. B.Gramalytė, 11. H.Petrutis. Atmatos vaizdas nuo Uostadvario švyturio į Minijos protaką Mingės kaimo link. 1946 m. Pirmųjų Pricmų kaimo naujakurių Barasos ir Gedminų šeimų nuotrauka prie Pricmų malūno.

Atgal...