Šilainės sodas

	Bendras Šilutės laikraščio "Šilokarčema" ir Šilutės kraštotyros draugijos projektas Projektą remia:
Leidinys pamario krašto kultūrai
2009 gruodžio 22d. Nr. 24 (96)


	Jei pasaulį priimtumėm kaip vaikai...
	Pokalbis su evangelikų liuteronų kunigu M.Žilinskiu Saulius SODONIS Į kunigus Mindaugas Žilinskis ordinuotas 2002 metų lapkričio 9 dieną Plikių bažnyčioje, vietoje, kur gimė ir užaugo. Jam dar besimokant ir anksčiau teko keliose parapijose atlikti kunigo pareigas. Jis vienas iš Lietuvos evangelikų liuteronų kunigų, kuris šiandien aptarnauja Kintų, Saugų, Ramučių, Žemaičių Naumiesčio, Švėkšnos parapijas. Buvo įdomu prieš Kalėdas su juo susitikti ir pabendrauti bei pasikalbėti apie šių dienų požiūrį į Bažnyčią, žmonių santykius ir, žinoma, apie ateinančias Kalėdas. Tautybė - tai ne tikėjimas Kunigą M.Žilinskį reikėtų laikyti žemaičiu, nes jo tėvai yra kilę nuo Salantų. Tačiau paklaustas, kaip žemaitis tapo evangelikų liuteronų kunigu, jis sakė, kad jau seniai laikas atskirti tikėjimą nuo tautybės. Pagal kažkuriuos stereotipus išeitų, kad jei jau esi lietuvis - tai turi būti katalikas, o jei gimei vokiečiu - tai turi būti evangelikas. Tačiau pamažu žmonių supratimas keičiasi ir jie nebemaišo. Į pastabą, kad jau bent šiame krašte žmonės evangeliko nebevadina pastoriumi, M.Žilinskis atsakė, kad tai, žinoma, gerai, nors pats žodis niekuo dėtas, nes kunigai vykdo pastoracinę veiklą. Savo kunigus pastoriais yra linkusios laikyti netradicinės tikybos atstovai - baptistai, metodistai ar evangelijos bažnyčios atstovai. Juk esmė ne tautybė, o tikėjimas. Ne tiek jau daug skiriasi katalikų, liuteronų ar provoslavų tikėjimas. Čia kaip ir su automobiliais - ne visi vienodais važinėja: vieni mato privalumus vienuose, kiti kitose. Taip ir tikėjime. Dvasiniai namai Kunigas M.Žilinskis atkreipė dėmesį į dar vieną tikėjimo aspektą. Dažnai jis keturiasdešimtmečių penkiasdešimtmečių klausia: koks buvo namas, kuriame gimei, kaip atrodė tada aplinka. Ir imasi pasakoti, kaip tada keliese gyveno susispaudę poros kambarių bute, tualetas buvo lauke. O dabar tie žmonės gyvena patogiai nuosavame name ar erdviame bute. Kodėl taip yra, klausė kunigas, kad žmonės materialinius dalykus kelia aukščiau dvasinių - visaip stengiasi pagerinti savo materialų gyvenimą. O dvasiniai dalykai dažnai lieka šone - geriau jų nelieskime. Tačiau materialūs dalykai yra laikini, skirtingai nei dvasiniai. Tai labai geras pavyzdys susimąstyti žmonėms. Taip, reikia rūpintis savo buitimi, tačiau dvasinius namus taip pat reikia statyti. Pastaruoju metu bažnyčioje žmonių ėmė daugėti. Pamažu - po maždaug 10-20 procentų. Gal krizė privertė žmones kitaip pažiūrėti, kad ne viskas pinigais yra paremta, ne viską galima nusipirkti. Šiandien ne vienas prieš keletą metų klestėjęs verslininkas šiandien yra "bačkoje". Ir tada jie pradeda suprasti, kad svarbiausia yra vidus, šeima ir tarpusavio bendravimas. O pinigai iš esmės yra niekis. Bažnyčia visaip stengiasi suteikti viltį. Tačiau ir ji ganėtinai silpna: atėjusiam pasiguosti žmogui, kad serga nepagydoma liga, gali suteikti tik viltį pasveikti, o lūkesčių išpildyti negali. Labai dažnai per televizorių visi žiūri laidas apie horoskopus, būrėjus, o dvasiniams dalykams televizijos laiko beveik neskiria. Evangelikų bažnyčiai skiriama 15 minučių per dvi savaites, panašiai ir pravoslavams. Gal kiek daugiau katalikams, tačiau tai nėra pakankamai. Dvasinio žmonių pastiprinimo labai reikia. Ypač šiais laikais. M.Žilinskis pastebi, kad tokio pastiprinimo žmonės nori. Ypač Kalėdų laike. "Pasaulio šviesa" "Viena geriausių eilučių Šventame Rašte yra, - pasakojo M.Žilinskis, - kur Kristus sako: "Aš esu pasaulio šviesa". Ir iš tikrųjų taip yra - jei žmogus esi nuėjęs nuo to materializmo ir sugebi atleisti, sugebi nepykti, nekerštauti, tada sugebi pamatyti šviesą mažame kambarėlyje. Kambaryje uždangstykim langus, išjunkime šviesą - bus tamsu. Ir uždekim mažą žvakelę - taps šviesu, visas kambarys apsišvies. Taip yra ir su tikėjimu - atrodo pasaulis didelis, greitas ir baisus, girdimi tik blogi ekonominiai pranešimai. Ir Bažnyčia, dvasininkai turi sugebėti uždegti tą mažą žvakelę žmogaus gyvenime. Kad apšviestų tą didelį kambarį - didelį pasaulį. Ir tada žmogus matydamas, kad yra ne vien tamsa, sugebės kitaip gyventi. O gal krizė padės ne vienam suvokti, kad yra ir dvasiniai dalykai. Kalėdos Šių metų Kalėdos bus visai kitokios. Anksčiau visada galvojome, kad labai svarbu dovanos. Šiandien atrodo - labai svarbu, kad esame šalia vienas kito. Labai svarbu, kad tėvas paduotų savo vaikui ranką, ko dažnai šiame gyvenime neįvyksta. Tai vaikui gali būti pati didžiausia dovana. Tėvams labai svarbu suvokti, kad vaikams reikia jų šalia - reikia jų pastiprinimo, šilumos. Kalėdos yra pasaulio šviesa ir to pasaulio šviesos uždegimas. Bandymas iš naujo uždegti ją tamsiame kambaryje. Ta uždegta žvakelė dega, tačiau atėjus tam tikram laikui vėl ateina tamsa. Tada žmonės susimąsto - gal neuždegiau tos žvakelės? Šv. Kalėdos yra Kristaus gimimas ir tos švieselės uždegimas kiekvienoje šeimoje. Tada ateina meilė, šiluma ir supratimas. Kristus gimdamas paskelbė tą Gerą naujieną, kad kiekvienas esam nuodėmingas ir turim galimybę būti išganyti. Mirdamas ant kryžiaus jis nusinešė kiekvieno iš mūsų nuodėmes. Vėliau priskėlė tam, kad mes suvoktume jo kančią, jo iškentėjimą ir suprastume, kad jis mirė už kiekvieną iš mūsų. Kalėdos yra svarbiausia šventė žmonijai, kuri žmonėms turi nešti šviesą - tą Gerąją naujieną. Kalėdos - visų pirma, tai vaikų šventė. Kristus į Žemę atėjo vaiku. Taip ir mes kiekvienas ateiname vaikais. Ir tą dangaus karalystę turime priimti besąlygiškai kaip vaikai. Vaikai nemoka meluoti, keršyti, nemoka pykti (gal labai trumpai). Jei visą pasaulį priimtumėm kaip vaikai - tai jis būtų visai kitoks.

Atgal...