Vilhelmo fon Humbolto apsilankymai Mažojoje Lietuvoje  

Egidijus Bacevičius

Barono Vilhelmo fon Humbolto (Humboldt) apsilankymus Mažojoje Lietuvoje skiria beveik du dešimtmečiai, skirtingi buvo jų tikslai ir lankytų vietų įspūdžiai. Tačiau 200 metų senumo įvykiai mūsų krašto kultūros istorijai suteikia naujų atspalvių, mena lemtingus tautos sąmonėjimo virsmus, iškilių mokslo vyrų nevienadienius darbus. Keliauninko palikti aprašymai yra vaizdingi XIX a. pr. M. Lietuvos gamtos ir žmonių papročių paliudijimai.

Piligrimuojantis draugas ir linksmų vaizdų riteris Klaipėdoje

Pirmą kartą baronas, romantikų idėjinis vedlys Vilhelm‘as fon Humbolt‘as (1767-1835) Klaipėdoje (Memel) lankėsi su bendrakeleiviu italu, grįždami iš pažintinės kelionės po Livoniją (dabar Latvija). Tikslūs jų kelionės tikslai nėra žinomi. Apie ją liudija tik 1789 m. birželio 15 d. piligrimuojančio draugo ir linksmų vaizdų riterio laiškas artimiesiems. Keliauninkai iš Klaipėdos pasuko į Tilžę, ir per Karaliaučių, Gdanską dardėjo į Berlyną. Laiške taupiai, bet taikliai aprašė atokaus gynybiniais įtvirtinimais apjuosto miesto vaizdą, vietos gyvenimo savitumus, kaip pavyko apgauti pašto karietų mokesčių rinkėją ir keliauti už pusė kainos.

Lietuvių kalbos gelbėtojų susitikimai

Antroji V.Humbolto kelionė į Rytprūsius įvyko karų su Napaleono armija laiku. 1809-ų metų 9-11 mėn. ir turėjo lemtingų pasekmių lietuvių tautos kultūrai. Keturiasdešimtmetis Prūsijos kulto ir švietimo ministras (1801-1810) apžvalginėje tarnybinėje kelionėje po Rytprūsius siekė pamatyti, kaip pagrindinėse ir pradžios mokyklose įgyvendinamos jo diegiamos švietimo naujovės. Kelionėje jį lydėjo Gumbinės departamento prezidentas baronas H. T. fon Šionas (Heinrich Theodor von Schön, 1773-1856). V.Humboltas ilgėliau apsistojo Karaliaučiuje. Čia susitiko su Teologijos fakulteto privatdocentu, kalbininku Liudviku Martynu Rėza (1776-1840). Pažintis su mokslo sluoksniuose žinomu kalbininku, filosofu ir egzotinių kalbų poezijos vertėju jaunajam dėstytojui padėjo pasijusti tvirtesniam savo siekimuose. Universitete tuo laikotarpiu kaip tik buvo svarstomas opus lietuvių kalbos seminaro likimas. Daug pastangų ir jaunatviškos energijos jam paaukojo. Vokietijos slaptajame valstybiniame archyve rasti du 1809 m. kovo 20 ir 22 d. parašyti panašaus turinio laiškai. Juose pripažįstama, kad seminaras dirba neefektyviai, tačiau išeitis esanti ne uždaryti šią įstaigą, o iš pagrindų pertvarkyti. <...> Tik tuomet bus patenkintas tautos (Nation) gimtosios kalbos poreikis... Kadangi aš pats moku kalbą, esu vyriausybės paskirtas lietuvių pamokslininku, siūlau savo kandidatūrą <...>.

Ministro ir dėstytojo pokalbyje aptarti lietuvių kalbos ir papročių išlikimo, tais pačiais metais išleista poezijos rinktinė „Prutena“ bei kiti dvasinę bendrystę liudiję klausimai. Ministras parėmė privatdocento ketinimus ir pasiūlė atnaujinti seminaro veiklą einant jo vadovo pareigas. 1810 m. sausio 6 d. karalius pasirašė įsakymą, paskyrusį L. M.Rėzą ekstraordinariniu teologijos profesoriumi ir Lietuvių kalbos seminaro specialiuoju, t.y. dėstančiuoju, vadovu. Abiejų kalbos žinovų bendravimas vėliau peraugo į taurią bičiulystę. 1814 m. pasibaigus karams su Napaleonu, L.Rėza baigė eiti kariuomenės dvasininko pareigas. Gegužės mėn. 12 d. atvykęs į Paryžių susitiko Prūsijos karališkąjį pasiuntinį Didžiojoje Britanijoje 1810-1819 m. baroną fon Humboltą. Bičiulis padėjo įsigyti kelionės pasą į Londoną. Didmiestyje prie Temzės L. M.Rėza iš Britų Biblijos platinimo draugijos gavo 200 svarų sterlingų naujam lietuviško Biblijos vertimo spausdinimui. Vėliau L.M.Rėza rašė, kad pokalbio Paryžiuje metu ambasadorius kaskart vis sugrįždavo prie apsilankymo Karaliaučiuje 1809 m. rudenį, ir priminė: Nemanykite, kad aš lietuvių kalbą užmiršau; priešingai, dar ir šiandien esu toks pat nuoširdus šio savito idiomo mylėtojas. Svarūs patarimai bei viešas palaikymas buvo nepamainomi sunkiuose L.M.Rėzos leidybiniuose darbuose. Neatsitiktinai atsidėkodamas, o ir savo darbui suteikdamas reikšmingumo 1818 m. išleisdamas K.Donelaičio kūrinį „Metai“ (Das Jahr) prologe eilėmis dedikavo dideliam lietuvių tautos ir kalbos bičiuliui V. fon Humboltui.

Vaizdingo posakio ištakos

1809 m. Vilhelmo rudeninės kelionės per Mažąją Lietuvą nuotaikos ir patirtys gerai atsiskleidė laiškuose žmonai Karolinai į Italiją. Rugsėjo 22 d. laiške užsiminė apie lietuvių kalbos savitumą, liaudies dainų melancholines dermes. Teiravosi, ar baronienė nenorėtų, kad dukrelėms atsiustų spalvingų suknelių su tautiniais mezginių raštais. Tos pačios dienos laiške rašė: Rytoj išvykstu į Lietuvą. Kiek kelionė užtruks, dar nežinau. Tačiau daugiau kaip dešimt dienų neplanuoju. Kitą dieną rašyta: <...> planuojama vykti iš Karaliaučiaus per Isrutį (Černiakovsk), Gumbinę (Gusev), Tilžę (Sovetck) ir Klaipėdą. <...> kelionė atgal nusidrieks per visą Kuršių neriją iki Piliavos (Baltijsk). Laiške iš Gumbinės rugsėjo 27 d. rašė, kad Tilžėje buvo spalio 2 d., o pakeliui į Klaipėdą vos nepavogta kelionės manta. Klaipėdoje buvo apsistoję spalio 5 d. Kitos dienos rytą kėlėsi per marias į Smiltynę. Kelionė nerija užtruko dvi dienas ir spalio 8 d. jau buvo Karaliaučiuje. Spalio 10 d. laiške žmonai rašė: <...> Paskutiniosios mano kelionės dienos buvo iš tikrųjų malonios. Trys dienos – ištisai jūros pakrantėje. Kuršių nerija yra tokia savita, jog ją būtina pamatyti kaip Italiją arba Ispaniją, idant sielai nestigtų nuostabaus grožio vaizdų <...> [Die Kurische Nehrung ist so merkwürdig, daß man sie eigentlich ebensogut wie Spanien und Italien gesehen haben muß, wenn einem nicht ein wunderbares Bild in der Seele fehlen soll <...>] (von Humboldt cit. in von Sydow 1909). Posakis XIX a. pabaigoje tapęs keliauninkų šaukiniu, siūlančiu atverti įstabų Kuršių nerijos gamtos grožį. Pirmieji šį patariamojo pobūdžio teiginį skelbė kelionių vadovai po Neriją vokiečių kalba. Kol kas tiksliai nenustatyta, kuriais metais ir kieno dėka tai įvyko. Neabejojama teiginys Tom‘ui Mann‘ui tapo puikia autoriteto „rekomendacija“ apsilankyti Nerijoje, atokiame pirmapradės gamtos ir savitos kultūros nešėjų kampelyje. Rašytojas 1930-1932 metais su pertraukomis lankėsi ir poilsiavo Nidoje nuosavoje, pagal vietos žvejų trobos pavyzdį pastatytoje viloje. Lietuvių kalba šį V. fon Humboldto posakį pirmą kartą išvertė ir pažintinėje knygelėje paskelbė klaipėdietis Jonas Pronskus (Pronskus 1932, p. 2). Vėliau buvo paskelbta tikslesnių vertimų (Leonas Stepanauskas, 1987, p. 63; Vyt. Gudelis, 1998, 236-240).

Vilhelmo ąžuolas Smiltynėje

Smiltynėje prie senosios Smuklės kopos ir to paties pavadinimo pradinės mokyklos tam tikru nuotoliu veši du paprastieji ąžuolai. Medžiai priartėję prie gamtinės brandos ir yra apytiksliai 180-200 metų amžiaus. Vienas medžių vadinamas Vilhelmo vardu, tačiau tiksliai kuris - nėra žinoma. Neaiški vardinių medžių pasodinimo istorija. Medžius galbūt pasodino netoliese buvusios Smiltynės sen. girininkijos miškininkai. Vardas siejamas su Vokietijos kaizeriu (1861-1888) Vilhelmu I. Rytprūsių vardinių medžių sodinimo paprotys šiandien veik ištrintas iš krašto kultūrinės raiškos. Daug medžių ir proginių želdinių sunaikinti ar sunyko dėl senatvės. XX a. II pusėje nerijos kultūriniai kontekstai persimainė, tarp seno paveldo ir naujų gyventojų bei puoselėjamų vertybių užsimezgė trūkčiojantis dialogas. Lietuvių tautosakos puoselėtojams ir gamtotyrininkams ąžuolai primintų keliautojus Vilhelmą ir Aleksandr‘ą Humbolt‘us. Vardiniai Humboltų ąžuolai praturtintų Kuršių nerijos lankytinų ir krašto kultūros praeičiai svarbių vietų gretas, deramai įprasmintume praeities pasaulinio garso mokslo veikėjų vardus ir jų nuopelnus lietuvių tautos kalbos ir kultūros puoselėjime bei garsinant Pamario gamtos savitumą.

Paveiksluose:

                                            Baronas Vilhelmas fon Humboltas.

„Kuršių nerija yra tokia savita, jog ją būtina pamatyti kaip Italiją arba Ispaniją, idant sielai nestigtų nuostabaus grožio vaizdų.“

Tautosakos rinkėjas ir lietuvių kalbos puoselėtojas Liudvikas Martynas Rėza.