Bendras Šilutės laikraščio
"Šilokarčema" ir
Šilutės kraštotyros draugijos
projektas 

Projektą remia:

 

               2010 balandžio 28d. Nr. 6 (102)

Pradžia

Komentarai

Kultūros ženklai

Kūryba

Šilainė

Kalendorius

Archyvas

Kontaktai

Balandžio mėnesio kultūros naujienos

Planuojami kultūros renginiai

Kintų valsčius 1945-1960 m.: atrasta ir prarasta žemė. V d.
Demografiniai pasikeitimai

Rubenas Bukavickas

1958-1960 m. Kintų apylinkėje vykę demografiniai pokyčiai savo mastais prilygo 1945–1949 m. demografiniams pokyčiams. Priešingai tam laikotarpiui, 6-to dešimtmečio pabaigoje vykusių demografinių pokyčių metu iš esmės buvo sunaikinta Kintų apylinkės vietinių gyventojų bendruomenė, o Kintų apylinkė tapo beveik niekuo neišsiskirančia Lietuvos TSR dalimi.

Naujakurių kaimas

1948 m. viduryje Stankiškės kaime buvo 13 sodybų, kuriose gyveno 51 gyventojas, tarp jų 14 vietinių. Panaši padėtis išliko ir praėjus beveik dešimtmečiui. 1956 m. viduryje Stankiškės kaime gyveno 52 gyventojai: 13 vietinių ir 39 naujakuriai bei persikėlėliai. Be to, Stankiškės kaime išliko labai maža gyventojų kaita: nuo 1948 m. iki 1956 m. iš kaimo išsikėlė tik viena, o atsikėlė dvi naujakurių šeimos ir du pavieniai vietiniai gyventojai. Taip buvo dėl to, kad dauguma Stankiškės kaimo gyventojų gyveno nuosavose sodybose, kurias, kaip buvę savininkai arba naujakuriai, buvo įgiję iš naujos valdžios. Pvz., 1945–1948 m. Stankiškės kaime apsigyveno naujakuriai P.Aleknavičius, B.Šimkus, J.Vaičekauskas, A.Žukas, B.Radišauskas, A.Dargis ir J.Jarošius. Kitų, neturinčių nuosavo būsto, kaimo gyventojų kaita ribojo laisvo gyvenamo ploto trūkumas, nes tik keturios kaimo sodybos, tarp kurių ir Stankiškės pradžios mokykla, buvo valdiškos.

Prasidėjus vietinių gyventojų repatriacijai į Vokietiją Stankiškės kaimo gyventojų skaičius sumažėjo nežymiai. 1959 m. pabaigoje kaime buvo 47 gyventojai: 11 vietinių ir 36 naujakuriai bei persikėlėliai. Tačiau tikrovėje Stankiškės kaimo gyventojų skaičius visą laiką augo, nes natūralus gyventojų prieaugis buvo didesnis negu mirusiųjų skaičius. 1945–1959 m. Stankiškės kaimo naujakuriai ir persikėlėliai susilaukė net 20 naujagimių: 1945–1949 m. gimė penki, 1950–1954 m. – devyni ir 1955–1959 m. – šeši naujagimiai. Mirusiųjų buvo tik du: 1949 m. mirė mažas berniukas, o 1956 m. - senyva moteris. Kitokia situacija buvo tarp vietinių gyventojų. Per tą patį laikotarpį vietiniai Stankiškės kaimo gyventojai susilaukė tik dviejų naujagimių: 1947 m. ir 1953 m. Panašus buvo ir mirusiųjų skaičius: 1949 m. mirė Jonas Grinius, 1957 m. – Madlė Grinienė, o 1959 m. mirė Barbora Skrabaitė.

Vis dėlto, nors natūralus Stankiškės kaimo gyventojų prieaugis didėjo, bendro gyventojų skaičiaus augimą ribojo nuolat išvykstantys pavieniai kaimo gyventojai. Tai buvo septynmetę mokyklą baigę ir specialybės ar aukštesnio išsilavinimo siekiantys paaugliai bei į tarybinę armiją pašaukti jauni vyrai. Be to, Stankiškės kaimą palikdavo atskiras šeimas sukūrę gyventojai, nes kaime trūkstant gyvenamo ploto jie buvo priversti keltis į kitas gyvenvietes. Dėl šių priežasčių iki 6-to dešimtmečio pabaigos Stankiškių kaimo gyventojų skaičius išliko mažai pakitęs.

Nykstanti kaimo bendruomenė

Suvernų kaimas buvo vienas iš nedaugelio Kintų valsčiaus gyvenviečių, kuriame buvo išlikę į Vakarus nepasitraukusių gyventojų. Be to, jis vienas iš pirmųjų buvo apgyvendintas naujakuriais. Todėl labai greitai, 1947 m. pabaigoje, Suvernų kaime jau buvo 81 gyventojas, iš kurių – 22 naujakuriai. Palyginti didelis naujakurių skaičius buvo neatsitiktinis - Suvernų kaimas atitiko jų lūkesčius. Tačiau, nors kaimo gyventojų daugumą sudarė vietiniai gyventojai, dauguma jų šeimų buvo nepilnos arba pagyvenusio amžiaus, t. y. nusenusios. Dėl to gimstamumas tarp vietinių gyventojų buvo ypač mažas, o mirtingumas didelis. 1945–1954 m. vietiniai Suvernų kaimo gyventojai susilaukė tik šešių naujagimių: 1945–1949 m. gimė 2, o 1950–1954 m. – 4 naujagimiai. Per tą patį laikotarpį Suvernų kaime mirė septyni vietiniai gyventojai. Pvz., 1951 m. gegužės 25 d. visą Kintų valsčių sukrėtė tragiška dviejų aštuoniolikmečių Suvernų kaimo gyventojų V.Brizgio ir R.Valentovičiaus žūtis Kuršių mariose. Priešinga padėtis buvo tarp naujakurių ir persikėlėlių. Būdami kaimo mažuma, 1945–1954 m. naujakuriai ir persikėlėliai susilaukė 16 naujagimių: po aštuonis 1945–1949 m. ir 1950–1954 m. Tuo laikotarpiu buvo užfiksuotas tik vienas mirties atvejis.

Tai lėmė, kad iki 6-to dešimtmečio vidurio Suvernų kaimo gyventojų sudėtis išsilygino. 1956 m. pradžioje Suvernų kaime buvo 75 gyventojai: iš jų 37 vietiniai ir 38 naujakuriai bei persikėlėliai. Be to, kaime sumažėjo gyventojų. Tačiau skirtingai nuo kaimyninio Stankiškės kaimo, Suvernų kaimo gyventojų mažėjimas buvo susijęs su kolūkiečių perkėlimu arčiau jų darbo vietos - į Mingės, Ventės ar Šturmų kaimus. Gyventojų migraciją taip pat lengvino tai, kad beveik trečdalis kaimo gyventojų neturėjo teisės į gyvenamą būstą, t. y. buvo nuomininkai. Tokiu būdu 1955 m. iš Suvernų kaimo išsikėlė penkios septyniolikos asmenų vietinių gyventojų ir viena šešių asmenų naujakurio šeimos: iš viso išsikėlė 23 gyventojai.

1959 m. pradžioje Suvernų kaimo gyventojų skaičius padidėjo iki 97. Nors natūralus gyventojų prieaugis išliko teigiamas, 1955–1959 m. vietinių gyventojų šeimose gimė 3, o naujakurių ir persikėlėlių – 9 naujagimiai. Lemiamą įtaką kaimo gyventojų padaugėjimui, o kartu ir pakeitė gyventojų sudėtį naujakurių naudai, padarė naujų gyventojų atkėlimas. 1958 m. Suvernų kaime apsigyveno penkios persikėlėlių šeimos - 27 asmenys.

Prasidėjus vietinių gyventojų repatriacijai nuo 1958 m. rugsėjo mėn. iki 1960 m. vasario mėn. iš Suvernų kaimo į Vokietiją išvyko 19 vietinių gyventojų – 5 šeimos. Dar trys persikėlėlių šeimos, arba 8 asmenys, išvyko į kitas gyvenamas vietas. Jiems išvykus Suvernų kaime liko gyventi 69 gyventojai, arba 19 šeimų, tarp jų - 7 vietinių gyventojų šeimos. Tačiau, kaip ir pirmaisiais pokario metais, vietinių gyventojų šeimos išliko nepilnos ir tik dar labiau sumenko. Pvz., 1960 m. pradžioje Suvernų kaimo vietinių gyventojų bendruomenę sudarė trys devynių asmenų nepilnos šeimos bei keturi pavieniai, senyvo amžiaus asmenys - iš viso trylika asmenų. Dėl minėtos priežasties ir dėl pasikeitusių žemės ūkio vystymo planų buvo atsisakyta naujų gyvenamųjų namų kolūkiečiams statybos ruože „[...] nuo Jakumaičio iki Suvernų (nuo Muižės kapinių į šiaurę , – aut.pastaba), o gamybinį sektorius už Jakumaičio į Jucytės pusę“.

Kaimai - žinybinės salos

Nuo 1945 m. iki 1955 m. Blažių ir Muižės kaimai priklausė Klaipėdos srities tarybinių ūkių tresto „Uostadvario“ tarybiniam ūkiui. Muižės kaimo dvarvietėje ir stambaus Blažių kaimo ūkininko Jokūbo Vanago (vok. Jakob Wannags) ūkyje buvo įkurti stambių raguočių, kiaulių ir paukščių auginimo skyriai. Jų aptarnavimui vienas pirmųjų Kintų valsčiuje tarybinis ūkis „Uostadvaris“ organizavo kvalifikuotų specialistų, daugiausia iš Rusijos TSFR ir Baltarusijos TSR, atkėlimą. Dauguma rusakalbių gyventojų, dirbančių „Muižės“ skyriuje, buvo apgyvendinti Ventės ir Šturmų kaimuose, nes jie vengė pavienių, atvirame pamaryje stovinčių, Muižės kaimo sodybų.

1949 m. pabaigoje Muižės kaime buvo registruota 20 gyventojų, arba 7 šeimos, tarp jų: viena dviejų asmenų vietinių gyventojų ir trys devynių asmenų rusakalbės šeimos. Tačiau iš tikrųjų Muižės kaime gyveno daugiau gyventojų ir jis buvo žymiai didesnis. Dėl specifinio – linijinio - Muižės kaimo sodybų išsidėstymo pagal Kuršių marių pakrantę, tarybinio ūkio „Muižės“ skyrius apėmė tik pietinę kaimo dalį - tą, kurioje buvo dvarvietė ir kelios arčiausiai jos buvusios sodybos. Likusi Muižės kaimo dalis priklausė žvejų artelei „Roza Liuksemburg“ ir „Černiachovskio“ kolūkiui. Todėl nebuvo vieningos Muižės kaimo sodybų ir jo gyventojų apskaitos. Pvz., iki 1953 m. vietinių Muižės kaimo gyventojų J.Šadagio ir A.Jakumaičio sodybos buvo priskirtos Suvernų, o persikėlėlio A.Timofejevo sodyba Stankiškės kaimams.

Skirtingos Muižės kaimo žinybinės priklausomybės problema buvo išspręsta 1955 m., kai panaikinus tarybinio ūkio „Uostadvaris“ skyrių Muižėje visas kaimas perėjo „Černiachovskio“ kolūkio žinion.

1958 m. pradžioje Muižės kaime buvo 45 gyventojai, tarp jų 12 vietinių. Prasidėjus gyventojų migracijai, nuo 1958 m. iki 1959 m. pabaigos iš Muižės kaimo išvyko 8 šeimos, arba 26 gyventojai, iš jų 5 gyventojai išvyko į Vokietiją, o likę į kaimyninius Suvernų, Stankiškės ir Povilų kaimus. Tuo pačiu metu į išvykusių gyventojų vietas atsikėlė 28 nauji gyventojai, tarp jų - vienas vietinis. Todėl Muižės kaimo gyventojų skaičius išliko beveik nepakitęs.

Blažių kaimo raida buvo panaši į Muižės kaimo raidą. 1945-1953 m. tarybinis ūkis “Uostadavaris” Blažių kaime buvo įsteigęs stambių raguočių auginimo laukų skyrių. Vietinių gyventojų Blažių kaime nebuvo. Be to, Blažiuose nebuvo apgyvendinami naujakuriai – tik persikėlėliai.

Iki 1949 m. Blažių kaime gyveno apie 15 gyventojų – pusė jų sudarė rusakalbiai. Visi „Blažių“ skyriaus darbuotojai buvo apgyvendinti dviejuose daugiabučiais paverstuose namuose.

1949 m. pradžioje „Blažių“ skyrius, o kartu ir Blažių kaimas atsidūrė“Černiachovskio” kolūkio ribose. Žinybinė jų izoliacija truko iki 1953 m. pradžios, kai tarybinis ūkis „Uostadvaris“ perdavė „Blažių“ skyrių „Černiachovskio“ kolūkiui. Dėl to, išsikėlus daugumai „Blažių“ skyriaus darbuotojų, į Blažių kaimą buvo atkelti nauji gyventojai - daugiausia persikėlėliai iš kaimyninių kaimų.

1955 m. pradžioje Blažių kaime gyveno 5 šeimos, arba 18 gyventojų, tarp jų - du vietiniai. Tačiau iki 1959 m. pabaigos iš Blažių kaimo išsikraustė dauguma jo gyventojų - 3 šeimos, arba 11 asmenų. Tik 1959 m. pabaigoje, kai Kintų apylinkėje suintensyvėjo migracija, Blažių kaime vėl apsigyveno didelė grupė naujų persikėlėlių - 6 šeimos, arba 22 asmenys.

Kintų miestelio priemiesčiai

Pirmieji naujakuriai ir persikėlėliai Povilų ir Uogalių kaimus laikė Kintų miestelio priemiesčiais. Neretai dėl to jie juos painiodavo. Kadangi Povilų ir Uogalių kaimai buvo arčiausiai valsčiaus centro – Kintų, jie buvo greitai ir tankiai apgyvendinti naujakuriais bei persikėlėliais.

Nuo 1950 m. Povilų kaimas priklausė „Kintų invalidų namams“, t. y. neįgaliųjų ir senyvo amžiaus gyventojų prieglaudai. Kaime ir greta jo buvusioje Veprių dvarvietėje buvo isteigtas „Kintų invalidų namų“ pagalbinis ūkis. Pvz., 1950–1959 m. „Kintų invalidų namų“ prieglaudoje gyveno nuo 15 iki 30 nusenusių ir įvairias negalias turinčių asmenų. Didelę jų dalį sudarė vietiniai gyventojai.

1955 m. pradžioje Povilų kaime buvo 70 gyventojų, tarp jų 10 vietinių ir 60 naujakurių bei persikėlėlių. Tuo metu Povilų kaime buvo trys vietinių gyventojų šeimos, o naujakurių ir persikėlėlių net 19 šeimų.

1959 m. viduryje Povilų kaime gyveno 15 šeimų, arba 55 asmenys, tarp jų - 8 vietiniai. Tačiau nuo 1959 m. vidurio iki 1960 m. pradžios iš Povilų kaimo į Vokietiją išvyko visi vietiniai gyventojai. Be to, iš Povilų išsikėlė ir 9 persikėlėliai – daugiausia pagalbinio ūkio darbuotojai. Dėl šios priežasties sumažėjo Povilų kaimo gyventojų skaičius.

Kito Kintų priemiesčio – Uogalių kaimo gyventojų skaičius, nuo 1945 m. iki 1959 m. padvigubėjo. 1959 m. pradžioje šiame kaime gyveno 76 gyventojai, kurie sudarė 25 šeimas. Nors Uogalių kaimo gyventojų skaičius visą laiką augo, vietinių gyventojų bendruomenės gausa kaimas nepasižymėjo. 6–to dešimtmečio pabaigoje ją sudarė tik 8 šeimos arba 27 asmenys.

Be to, dėl patogios savo padėties Uogalių kaimas buvo ypač patrauklus visiems jo gyventojams. Todėl kaimo gyventojų migracija visada buvo labai nežymi. Vietinių gyventojų repatriacijos į Vokietiją metu, nuo 1959 m. vidurio iki 1960 m. pradžios, Uogalius paliko tik trys dvylikos asmenų šeimos: viena persikėlėlių ir dvi vietinių gyventojų.

Valsčiaus centras

Nuo pokario laikų Kintai buvo centrinė ir didžiausia valsčiaus, o vėliau ir visos apylinkės, gyvenvietė. Be to, Kintai visada buvo gausiai apgyvendinti naujakuriais ir persikėlėliais, o vietinių gyventojų čia buvo mažuma. Pvz., 1955 m. viduryje Kintuose buvo 442 gyventojai: 96 vietiniai ir 346 naujakuriai bei persikėlėliai. Todėl pasibaigus vietinių gyventojų repatriacijai į Vokietiją jų bendruomenė Kintuose visiškai sunyko.

Nuo 1958 m. rudens iki 1959 m. vidurio Kintus paliko 8 vietinių gyventojų šeimos, iš viso 22 asmenys. 1959 m. viduryje, pasiekus vietinių gyventojų išvykimo į Vokietiją piką, Kintuose gyveno 498 gyventojai, tarp kurių buvo 60 vietinių arba 20 šeimų.

Iš viso iki 1960 m. kovo mėn. iš Kintų į Vokietiją išvyko 14 vietinių gyventojų šeimų, kurias sudarė 39 asmenys. Kartu Kintus paliko 19 persikėlėlių šeimų – iš viso 58 asmenys. Dauguma jų išsikėlė į ištuštėjusias Kintų apylinkės vietoves arba išvyko į kitus Lietuvos TSR rajonus. Bendras nuo 1958 m. vidurio iki 1959 m. pabaigos iš Kintų išsikėlusių gyventojų skaičius siekė 140. Dėl to 7–to dešimtmečio pradžioje, pirmą kartą nuo pokario laikų, Kintuose buvo užfiksuotas gyventojų skaičiaus sumažėjimas.

1960 m. pradžioje Kintuose buvo registruoti 397 gyventojai, tarp jų šešios vietinių gyventojų šeimos. Sunykusią Kintų miestelio vietinių gyventojų bendruomenę sudarė tik 21 asmuo.

Vietinių Kintų miestelio gyventojų bendruomenės sunykimas beveik nepalietė Kintų septynmetės mokyklos. Prieš prasidedant vietinių gyventojų repatriacijai į Vokietiją, 1957–1958 mokslo metais, Kintų septynmetėje mokykloje mokėsi 104 moksleiviai. Nors 1958-1960 m. iš Kintų septynmetės mokyklos į Vokietiją išvyko 13 moksleivių, bendras mokykloje besimokiusių moksleivių skaičius išaugo. 1959-1960 mokslo metais Kintų septynmetėje mokykloje buvo 111 moksleivių.

Paribio kaimai

Nuo 1945 m. iki 1959 m. Kintų apylinkės administracinės–teritorinės ribos kelis kartus keitėsi. Ypač nestabilios jos buvo šiaurės rytinėje Kintų apylinkės dalyje.

1950 m. birželio 20 d. įvykdytos Lietuvos TSR administracinės teritorinės reformos metu nuo Kintų apylinkės, priskiriant juos Priekulės rajono Venckų apylinkei, buvo atskirti Lamsodžių ir Kiošių kaimai. Pvz., 1950 m. pradžioje Lamsodžių ir Kiošių kaimams priklausė 23 kiemai, kuriuose gyveno 83 gyventojai - daugiausia vietiniai. Kintų apylinkei buvo palikti tik naujakuriais ir persikėlėliais apgyvendinti Mockių, Sakūčių ir Žynių kaimai. Be to, nuo Kintų apylinkės buvo atskirta kairiojoje Minijos upės pusėje buvusi Sakūčių kaimo dalis. Tokiu būdu Kintų apylinkė neteko dalies gyventojų, o tiksli likusiųjų apskaita tapo problematiška.

6-to dešimtmečio viduryje Mockių, Sakūčių ir Žynių kaimuose gyveno apie 350 gyventojų. Pvz., 1955 m. Mockių kaime gyveno 48 šeimos, kurias sudarė 181 gyventojas, tarp jų  - apie 20 vietinių. 1959 m. pabaigoje šios Kintų apylinkės dalies gyventojų skaičius padidėjo iki 450. Vien tik Sakūčių kaime gyveno 63 šeimos, kurias sudarė 251 gyventojas. Tuo metu Sakūčių kaimo vietinių gyventojų bendruomenę sudarė 18 šeimų arba 25 asmenys. Tačiau 7-to dešimtmečio pradžioje Sakūčiuose liko tik trys, susidedančios iš septynių asmenų, nepilnos vietinių gyventojų šeimos.

Nauja apgyvendinimo banga

Vykstant masiniam vietinių gyventojų išvykimui į Vokietiją, prasidėjo naujų gyventojų persikėlimas į ūkiniu-ekonominiu požiūriu reikšmingiausias Kintų apylinkės vietoves: Kintų, Sakūčių, Kiškių, Pricmų, Muižės, Stankiškės, Suvernų ir Mingės kaimus.

Ypač greitai ir tankiai buvo apgyvendintas Mingės kaimas. 1959 m. viduryje į Mingės kaimą buvo atkelti 27 asmenys, o 1960 m. pavasarį atvyko dar 12 persikėlėlių šeimų, kurias sudarė 49 asmenys. Pvz., 1963 m. Mingės kaime gyveno 150 gyventojų, tarp jų  - 22 vietiniai.

Daugėjant mokyklinio amžiaus vaikų, 1960 m. liepos 14 d. raštu Šilutės rajono liaudies švietimo skyriaus vedėjas L.Bridžius kreipėsi į „LTSR Švietimo Ministerijos Mokyklų valdybą [...]“ dėl galimybės Mingės kaime atidaryti pradžios mokyklą. Netrukus mokykla buvo atidaryta. 1960-1961 mokslo metais čia mokėsi 11 persikėlėlių vaikų.

7-to dešimtmečio pradžioje neįprastai daug gyventojų apsigyveno Suvernų, Stankiškės ir Muižės kaimuose. 1960 m. viduryje šiuose kaimuose buvo net 302 gyventojai: 157 Suvernuose, 83 Stankiškėse ir 62 Muižėje. Vietinių gyventojų buvo tik 29: Suvernų - 22, Stankiškės - 5 ir 2 Muižės kaimuose.

Staigus gyventojų skaičiaus padidėjimas buvo susijęs pasikeitusiais ūkinės veiklos planais vietoj kolūkių „Roza Liuksemburg“ ir „Černiachovskis“ įsteigus „Kintų žuvininkystės ūkį“. Dėl to 1960 m. pradžioje Kintų apylinkėje atsirado daug naujų darbo vietų, o kartu ir naujų gyventojų. Naujų „Kintų žuvininkystės ūkio“ darbuotojų ir jų šeimų apgyvendinimo problema buvo sprendžiama paverčiant ūkiui priklausančius gyvenamus pastatus daugiabučiais namais. Ypač daug tokių daugiabučių buvo įkurta išvykusių į Vokietiją vietinių gyventojų namuose. Pvz., Stankiškės kaime buvo apgyvendinta beveik trisdešimt naujų gyventojų. Dauguma jų buvo apgyvendinti ūkiui priklausančiose sodybose po dvi ar tris šeimas kiekvienoje. Kelios persikėlėlių šeimos nuomojosi kambarius pas nuosavų namų savininkus. Vis dar trūkstant gyvenamo ploto buvo apgyvendinta ir daugiabučiu gyvenamuoju namu paversta nuo 1952 m. nebeveikianti Stankiškės kaimo pradžios mokykla.

Pietinėjė Kintų apylinkės dalyje vykę demografiniai psikeitimai buvo būdingi ir šiaurės rytinei jos daliai: Macblydžių, Pricmų, Kiškių, Mockių, Žynių ir Sakūčių kaimams.

1959 m. rudenį į Kiškių kaimą atsikėlė 12 naujų persikėlėlių šeimų - iš viso 34 asmenys. Tuo pačiu metu į Pricmų kaimą atsikėlė 12, o į gretimą Macblydžių kaimą - 3 persikėlėlių šeimos, iš viso 51 asmuo. Dar daugiau, apie 100 naujų gyventojų, atsikėlė į Sakūčių, Mockių ir Žynių kaimus. Tačiau didžiausias naujų gyventojų skaičius teko centrinei Kintų apylinkės gyvenvietei – Kintams. Nuo 1958 m. pabaigos iki 1960 m. pradžios į Kintus atsikėlė apie 170 gyventojų.

1958–1960 m. Kintų apylinkėje vykę demografiniai pasikeitimai tik nežymiai palietė Kintų apylinkės pradžios mokyklas: Sakūčių (Mockių), Kintų, Stankiškės ir Ventės. Palyginti didelis tarp naujakurių ir persikėlėlių gimstamumas bei pastovus naujų gyventojų atvykimas iš kitų Lietuvos TSR rajonų lėmė pradžios mokyklas lankiusių mokinių skaičiaus pastovumą ar net padidėjimą.

1959-1960 mokslo metais, Kiškių apylinkėje sumažėjus gyventojų, Kiškių pradžios mokykloje mokėsi 25 vaikai, dauguma jų iš persikėlėlių šeimų. Tačiau organizavus naujų gyventojų perkėlimą į kolūkį „Komjaunuolis“ bei Kiškių pradžios mokykloje įrengus mokyklinį bendrabutį beglobiams vaikams, 1960–1961 mokslo metais Kiškių pradžios mokykloje mokinių skaičius padidėjo iki 38.

Mokinių padaugėjo ir Sakūčių (Mockių) bei Vabalų pradžios mokyklose. 1959 m. pabaigoje į Vabalų kaimą atkėlus 18, o į kaimyninį Aukštumalės kaimą 23 naujus persikėlėlius 1960–1961 mokslo metais Vabalų pradžios mokykloje mokinių skaičius padidėjo iki šešiolikos. Dėl tos pačios priežasties 1958–1959 mokslo metais Sakūčių (Mockių) septynmetėje mokykloje mokėsi 81, o 1960–1961 mokslo metais 110 moksleivių.

Tuščių vietų nebūna

1958 m. vidurvasarį, vietinių gyventojų repatriacijos į Vokietiją pradžioje, Kintų apylinkėje (įskaitant tuo metu Traksėdžių apylinkei priklausiusius Rugulių, Vabalų ir Aukštumalės kaimus) buvo apie 2500 gyventojų, tarp jų apie 800 vietinių. Iki 1960 m. pradžios iš Kintų apylinkės į Vokietijos Demokratinę ir Federatyvinę Respublikas išvyko apie 64 proc. vietinių gyventojų arba apie 18 proc. visų apylinkės gyventojų. Dėl to jų bendruomenė sunyko maždaug iki 320 asmenų. 1960 m. viduryje tai sudarė apie 11 proc. visų Kintų apylinkės gyventojų.

Tačiau vietinių gyventojų daugumos išvykimas sudarė sąlygas vietinei migracijai Kintų apylinkėje plisti bei paskatino didelio gyventojų skaičiaus iš kitų Klaipėdos krašto ar Lietuvos TSR rajonų atsikėlimą. Be to, paskatino socialinės, ekonominės bei kultūrinės veiklos centralizaciją. Dėl to nutrūko istoriškai susiformavusios Kintų apylinkės kultūrinio identiteto tęstinumas, o kartu į nebūtį nuėjo vienas spalvingiausių ir originaliausių Klaipėdos krašto arba Mažosios Lietuvos etninių-kultūrinių regionų.