Bendras Šilutės laikraščio
"Šilokarčema" ir
Šilutės kraštotyros draugijos
projektas 

Projektą remia:


 

                                    Leidinys pamario krašto kultūrai

               2010 gegužės 19d. Nr. 8 (103)

 


Pradžia

Komentarai

Kultūros ženklai

Kūryba

Šilainė

Kultūros naujienos

Archyvas

Kontaktai


Planuojami kultūros renginiai


            

            

    

Domėjimasis augalais peraugęs į meilę gimtinei

 


 


Egidijus Bacevičius

Vienas iš būdų geriau pažinti gimtinę, glaudžiau susitapatinti su ja yra domėjimasis krašto gamta. Šiuo požiūriu nepamainoma augalija. Augalų įvairovės pažinimas, jų rinkimas, tylus atradimo ir pažinimo džiaugsmas praplečia akiratį, formuoja atskirus charakterio bruožus ir gyvenimo būdo ypatybes. Per ankstyvąsias patirtis stiprinamos vertybines nuostatos, skleidžiasi brangintina gimtojo krašto artumo pajauta, kultūros ir praeities savasties suvokimas. Gimtinės augalų pažinimo džiaugsmu ir meile tėvynei ženklintos žymiųjų šilutiškių H. Zudermano (Hermann Südermann, 1857-1928) jaunystės dienos ir H. Šojaus (Hugo Scheu, 1845-1937) brandos ir gyvenimo saulėlydžio metai. Garsių kraštiečių pomėgio ištakos ir patirtys buvusios skirtingos, vienok, malonūs prisiminimai, išsamios žinios, kelių dešimčių metų senumo lakštai su augalais, kartu su garsių botanikų atsiliepimais teikė daug giedrių akimirkų.

Rašytojo jaunų dienų aistra

H. Zudermano jaunų dienų aistra botanikai sugulė paskiausiame prisiminimų romane, „Mano jaunystės vaizdų knyga„ (1922). Į paauglytę rašytojas mintimis sugrįžo, kai nuo tikrų įvykių skyrė keturiasdešimt septynių metų nuotolis ir prarastų dienų gėla paženklintus atsiminimų vaizdus išliejo romano puslapiuose. Juose pramaišiui su atviravimo pliūpsniais, puošniausiais epitetais ir hiperbolėmis liejosi sodriomis spalvomis nutapyti anų dienų jaunuolio sąmonę užvaldę potyriai ir išgyvenimai, padėka mokytojams ir įkvėpėjams, odė gimtinės gamtos grožiui.

Už visas augalų pažinimo pamokas širdingai dėkoju ketvirtajam vyresniajam Elbingo gimnazijos mokytojui daktarui p. Nageliui...>. Žinių ir mokytojo pagalba susidomėjimas botanikos mokslu netruko išaugti į tikrą aistrą....<... Botanikos mokiausi negailėdamas jėgų..., rinkome „gamtos stebuklus“, tapau „didžiu botaniku“. Po savaitgalio iškylų į gamtą .....< namo parsinešdavau krepšį apvytusių piktžolių, kur tarp nusvirusių žiedelių blizgėjo naujo pažinimo perlai, ...< nerašyta garbės taisyklė įpareigojo tiksliau, nei reikalaujama mokykloje išmokti rastų augalų rūšių lotyniškus pavadinimus, Karlo Linėjaus gamtinės sistemos klases, būrius ir šeimas...>. ... Kad ir koks svarbus atrodė augalų ieškojimas, jis buvo tik besistiebiantis daigelis, iš kurio pamažu išaugo nuoširdi meilė šiaurietiškai mano LIETUVIŠKOS GIMTINĖS GAMTAI (išryškinta aut.) >... , stiprino ryšius su gimtaisiais namais, visu tuo, kas telpa sąvokoje tėvynė.

Būsimajam rašytojui gimnazijoje įgyti chemijos pagrindai ir augalų žinovo patirtis esminiu būdu įtakojo jaunų dienų sėkmę: 1870 m. jis įsidarbino Šilutės vaistininko padėjėju, idant užsidirbtų pinigų ir pratęstų mokslus Tilžėje, o vėliau permainingam skrydžiui į platų pasaulį išskleistų sparnus. Būtent šiuo asmenybės raidos tarpsniu pradėjo skleistis pirmieji talento pradmenys. Tikslumo dėlei reikia paminėti, kad brandos metuose rašytojas botanikai atšalo, ją nustelbė gilinimasis į tamsiuosius žmogiškosios pasąmonės prigimties klystkelius. Vėlyvuosiuose kūriniuose pvz., Lietuviškose apysakose (1919) pamariečių gyvenimiškos dramos rutuliojosi gimtinės vaizdų ir augalinio pasaulio apsuptyje.

„Pomėgis teikęs džiaugsmą man ir artimiesiems“

Pamario augmenijos pažinimas buvo neatsiejama Šilutės apskrities ekonomikos tarėjo, visuomenininko, žymaus kultūrininko H. Šojus gyvenimo dalis. Iš Klaipėdos (Memel) kilusiam dvarininkui augalų rinkimas teikė atgaivą, buvęs nepamainomas tvarkant dvarvietę ir Šilutės miestą. Pomėgis išsiskyrė nepaprastu nuoseklumu ir dėmesiu smulkmenoms. Turiningas gyvenimas, gausios patirtys ir įvairialypis kultūrinis palikimas yra vertingas krašto praeities žinovams.
Apie H. Šojaus botaninius polinkius išsamiausiai sužinome iš rašytinio palikimo ir gyvenimo kūrinio – krašto augalų rinkinio. Iškalbingas šiuo požiūriu 1932 geg. 10 d. laiškas Karaliaučiaus botanikos draugijos pirmininkui profesoriui J. Abromaičiui (Johannes Abromeit, 1857-1946). Laiške 87 m. amžiaus, keli metai regos negalios ištiktas senolis, per sekretorių trumpai nupasakojo gyvenimo kelią ir turiningas botanines patirtis. Už visą gyvenimą lydėjusią palaimą domėtis augalais jis buvo dėkingas Klaipėdos miesto aukštosios mokyklos sexta ir quinta klasės gamtos pažinimo ir piešimo mokytojui E. G. J. Valdhaueriui (Ernst Gustav Johann Waldhauer, apie 1818-1883). Pasak H. Šojaus, šis žmogus nepaisant griežto ir principingo būdo, pasižymėjo išskirtiniu talentu piešti augalus, buvo tikras gamtos žinovas, visam gyvenimui įskiepijęs neblėstantį pomėgį gamtos pažinimui. Būtent jis išmokė gilintis į aplinkinį augalų pasaulį, atskleidė kaip nuolatos gaivinti gamtos pažinimo džiaugsmą, kreipė mąstymą vertinti prabėgančio laiko trapumą ir turiningai išgyventi kiekvieną dieną sekant Horacijaus posakiu – Carpe diem (Skink dieną!). Mokytojo ir mokinio santykiai neatšalo ir vėliau. Gyvenime juos siejo artimi bičiuliški ryšiai. H. Šojaus būsimoji žmona Mary Jane (g. Schultz 1856 03 29 Klaipėda- 1880 07 13 Lėbartai) gyveno kaimynystėje– ji buvo namo, kuriame mokytojas ne vieną dešimtmetį nuomavosi butą, savininko dukra. Tai ji buvus kaimyno niūriųjų dienų guodėja, puiki pašnekovė ir pirmoji piešinių vertintoja. Uolus mokinys išsaugojo mokyklos laikų gamtos pažinimo pamokų užrašus, o po mokytojo mirties 1883 m. įsigijo paskaitų ruošinius bei kitas asmenines vertybes, jų tarpe Rytų Prūsijos žiedinių augalų piešinių albumą – neišleistos knygos ruošinį ir laikė Šilutės dvare greta vertingiausių krašto rinkinių.

Žemiau laiške rašoma, kad baigęs mokyklą augalų pažinimo mokesis savarankiškai, pagal galimybes juos rinkęs ir stebėjęs visur, kur tik tekę ilgiau ar trumpiau gyventi, apsilankyti išvykose: Lapynų, Lėbartų ir vėliau Šilutės dvarų apylinkėse, Vokietijoje, Šveicarijoje, Italijoje, Norvegijoje (1903) ir net tolimame Egipte. Europos botanikos soduose – tai buvo neatsiejama kiekvienos tolimos kelionės dalis– gretino augalų rinkinius, vertino jų būklę, bandė nustatyti pažintines vertes. Nepamirštamą įspūdį palikęs lankymasis La Mortula botanikos sode, esančiame tarp Bordigher ir Mentosa (PV. Italija). Sode-parke augo net 1200 svetimžemių augalų. Atmintin įstrigo augalai-gyvieji akmenėliai (Symbria), kuriuos vos išskyrė nuo aplinkinių akmenų, tiek panašūs buvo. Laiško pabaigoje dvarininkas guodėsi, kad „jį liūdina sumenkęs gimnazijos mokinių gamtos pažinimo mokymas, kur botanikos veik nelikę, įsivyrauja kūno kultūros ugdymas, dėl to mokiniai išvykose į netenka galimybės atverti gamtos slėpinių“, iš jų atimamas „nuostabus augalų pažinimo džiaugsmas“ (Scheu 1932 05 10 laiškas J. Abromeit (MAB F. 170-1171 p. 218).

Iš paskutinių laiško eilučių aiškėja, kad panašus botaninės patirties prisistatymas jau siųstas 1884 m. Karaliaučiaus universiteto botanikui J. K R. Kaspariui (Johann Xaver Robert Caspary, 1818-1887), prieš jam įstojant į Karaliaučiaus botanikų draugiją (įk. 1862 m.). Dar daugiau, jis buvo paruoštas ankstesniojo pagrindu. Pastaruoju laišku siekta narystę draugijoje atnaujinti, pasiteisinti dėl tariamos veiklumo stokos.

Turiningas pamario augalų rinkinys

Lėbartų ir Šilutės dvaruose H. Šojus saugojo nuolat pildomą Klaipėdos krašto augalų ir gyvūnų rinkinį. Neaiškius radinius siuntė į Karaliaučių žinovams, tikslesniam apibūdinimui. Užsimezgė glaudesnės pažintys su botanikais ir zoologais, ryšiai buvo atnaujinami ir sutvirtinami kasmetiniuose Karaliaučiaus botanikų ir mokslinių draugijų susirinkimuose. Žingeidus dvarininkas mokslininkus kvietė į dvarvietę, kur jiems buvo sudaromos reikiamos sąlygos tyrimams, suteikiamos galimybės ilgėliau apsistoti. Iki mūsų dienų išlikęs trečias pagal dydį ir išsamumą istorinis Mažosios Lietuvos ir Klaipėdos krašto (Rytprūsių) augalų rinkinys. Pirmasis tokio pobūdžio pavyzdinis rinkinys buvo profesoriaus J. Abromaičio tvarkytas Karaliaučiaus universiteto herbariumas. Antrąjį, vadinamąjį Vakarų Prūsijos augalų rinkinį turėjo valstybės tarėjas F. Tišleris (Friedrich Tischler, 1881-1945) ir saugotas Šventpilės (Heiligenbeil) dvare. Deja, abu rinkiniai sunaikinti karų audrose. Jų turinys atkurtas pagal ankstesnėje mokslinėje spaudoje skelbtus augalų ir jų radaviečių aprašus. Daugelis žinių buvo skelbtos 1898-1943 m. atskiromis dalimis išleistose knygose „Rytprūsių flora“.

Šiandieninį Šilutės muziejuje saugomą augalų rinkinį sudaro mokomasis Eduardo Beicho (pirktinis, 1873 m.) ir asmeninis H. Šojaus augalų rinkiniai bei nešiojama augalų džiovyklė. Tai seniausias išlikęs XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios Prūsų Lietuvoje augalų rinkinys. Vertinant Lietuvos mastu tai trečias pagal senumą rinkinys po Vilniaus universiteto herbariumo (XVIII a. pabaigos ir XIX a.) ir Lietuvos mokslų akademijos Botanikos instituto augalų rinkinio (XX a.). Muziejuje išlikę tik 34 nuošimčiai pirminio 3104 augalų rinkinio. Jame buvo apie 1601 taksonominių vienetų: dumblių, kerpių, asiūklių, paparčių ir žiedinių augalų. Tikslus surinktų rūšių skaičius nežinomas. Augalai rinkti 1850-1912 metų laikotarpiu. Pagrindinės rinkimo vietos buvo Rytprūsiuose (Klaipėdos ir Tilžės apskritys), Vakarų Prūsijoje, Vokietijoje, Šveicarijoje ir Norvegijoje. Daugelis augalų surinkti Klaipėdos krašte ir sudėti skyrelyje vadintame Flora des Kreises Memel (Klaipėdos krašto Flora). Augalus rinko H. Šojus, profesoriai J. Abromaitis, R. Šlucas (Robert Schulz), Emil‘is Robert‘as Knoblauchas ir J. X. A. Kasparis (J. X. A. Caspary). Dalį augalų įsigijo iš Karaliaučiaus apskrities tolimesnių miestelių žinovų. Kelis surinko sūnus Erichas, Šilutės apskrities gydytojas. Rinkinyje saugomi penki augalai surinkti 1902 m. išvykose kartu su „Führer“ (asmenvardis tai, ar vedlio įvardas, nėra aišku). Tai galėjo būti botanikas pelkėtyrinikas K. A. Vėbėris (C. A. Weberis), 1893(/-98) ir po 1900 m. lankęsis Šilutės krašte ir tris mėnesius tyręs Aukštumalos pelkės augalų bendrijų ir durpių sudėtį. Manoma, kad dalis augalų įsigyta mainų būdu juos parsisiunčiant.

Išdžiovinti augalai meniškai skleisti ant lakštų ir pritvirtinti popieriaus juostelėmis. Kiekvienas lapas žymėtas tęstine skaičių seka. Ji ne karta keista– tai rodo, kad rinkinys kelis kartus ženkliai papildytas ir atnaujintas. Dešiniąjame lakšto kampe apačioje priklijuotas augalo žymos lapelis su pavadinimais lotynų ir vokiečių kalba, pagrindinėmis žiniomis apie radimvietę, laiką, radėjo vardą ir pavade vokiškai. Daugumas aprašymų pildyti H. Šojaus. Rašyti plunksna ir rudu rašalu grakščiu „H. Scheu“. Augalų rinkinys vertingas dar ir tuo, kad iš esančių įrašų dienos tikslumu galima pildyti rinkėjo dienoraštį, gauti papildomų žinių gyvenimo aprašui.

Žaliosios svajonės įgyvendinimas

H. Šojaus Tėvynės meilės, rūpesčio dėl jos gerbūvio idėjos įkūnitos dalyvaujant Tėviškės ir gamtos paminklų saugojimo draugijų veikloje. Persikėlęs gyventi į Šilutės dvarą (1890), po septynių metų pradėjo dvaro parko želdinimą. Tuo tikslu 1899 birželio 20 d. buvo įsteigta Šilutės-Žibų gyvenvietės gražinimo draugija (Verschönerungsverein Heydekrug=Szibben). Vienas jos steigėju ir vadovų buvo H. Šojus. Iš anksčiau minėto laiško profesoriui J. Abromaičiui sužinome, kad dvare lankėsi Paryžiaus Versalio parko vyriausiasis krašto architektas, parkų rengimo meno žinovas E. A. Andre (Éduard-François André, 1840-1911). Sodininkas 1895-1897 m. vasaromis kartu su sūnumi buvo apsistojęs Palangoje, kur rūpinosi steigiamų grafo Tiškevičiaus dvaro parku, svečiavosi Šilutėje (H. Scheu, 1932 05 10 d. laiškas p. 218). Bendravimo smulkmenų neišliko, tačiau galime manyti, kad susitikę aptarė ne vienus metus puoselėtą steigti dvaro parko idėją. Svajonę įgyvendino vadovaudamasis pavyzdinėmis „Sodų meno“ (Gartenkunst) nuostatomis ir matytais Vidurio Europoje dvarų parkų pavyzdžiais. Šių parkų kūrimo pagrindai išsamiai aprašyti svečio – parkininko E. Fr. Andrė knygoje „Sodininkystės menas“ (L' art des jardins: traité général de la composition des parcs et jardins”, Paris: Masson (1879)). Ar H. Šojus savo bibliotekoje turėjo šią pavyzdinę parkotvarkos knygą nėra žinoma. Įstabioje knygoje teigiama: “peizažai turi traukti ir žavėti mūsų žvilgsnius, jaudinti mūsų sielas,– iš gamtos reikia imti maloniausius jos paveikslus. <..> Patys gražiausi parkų deriniai kyla iš glaudaus meno, gamtos ir architektūros dermės, jų sąryšio su aplinkiniu pirmpradžiu vietovaizdžiu“. Tokiame parke gražiausi reginiai atsiveria iš įvairių, dažnai netikėtų žiūros kampelių, juos gyvina tvenkiniai ir tekančios upės, pakraščiu vingiuojančios medžių ir krūmų voros. Peizažiniame parke netokojama patrauklių ir jaukių apžiūrėti vietelių. Jame puikios galimybės gerėtis gamtovaizdžiais, stebėti gamtos permainas, bendrauti, ar sąlyginėje atskirtyje pabūti vienumoje.

Po 1906 m. pavasario daug rūpesčių pridariusio potvynio, dvaro pastatai ir aplinka atnaujinta– išlikęs numatomo tvarkyti dvaro sodo bėžinys. Dvaro parkas įrengtas 1914/-23 metais. Jame buvo trys tvenkiniai ir šiltnamis, rožynas. Šilutės sodą ir parko želdinius tvarkė samdomi savo amatą išmanantis žemės ūkio mokslus baigęs sodininkai: 1913-1914 m. rugpjūčio mėn. K. Kunke (Karl Kuhnke), vėliau Tepliavos sodininkystės mokyklos mokinys K. Grasas (Carl Grass).

Apie sodinamą miestelio parką H. Šojus yra rašęs: „Keliant gyventojų gerbūvį nėra nieko gražiau kaip šalimais gyvenvietės pasodinti mišką-parką, išryškinant upės pakrantės ir gamtos grožį. Mano užmanymas yra nuo Šilutės tilto palei senąjį Kalveliškių vieškelį iki Verdainės bažnyčios įrengti pasivaikščiojimų takelį ir jo pakraščius apsodinti kraštui būdingais medžiais“. Jau 1895 m. šalikraštėje išilgai Šyšos upės vingio pradėta apsodinti karpotųjų beržų gyvajuoste. Pastebėtina, kad beržai ir mažalapės liepos simbolizuoja Tėvynę, gimtinės meilę, o parke stengėsi veisti kuodaugiau vietinių augalų ir medžių rūšių. Vėliau įsigijus reikiamą kiekį berželių ir eglaičių sodinukų darbai pratęsti iki tiltelio. Ilgainiui želdynių juosta išilgai mišku ir upės pakrante vingiuojančio tako pradėta vadinti „Promenada“– tokia ir palikus senuose Šilutės atvaizdų aprašuose. Naujienų kuriant parką sėmėsi išvykose. Yra žinoma, kad 1922 m. dalyvavo Prūsijos dendrologų draugijos (Dendrologisches Gesellschaft) suvažiavime Karaliaučiuje. Naujas tarpsnis prasidėjo 1925 m., dvarui priklausiusios dykros vietoje abipus Šyšos pakrantės atnaujinus parko kūrimo darbus, krantus sujungė puošnūs Augusto ir Elžbietos pėsčiųjų tiltai. Pavadinimų kilmė nėra išaiškinta. Miestelio parke miškininkystės įgūdžius lavino Šilokarčemos žieminės žemės ūkio mokyklos (1897) mokiniai. 1937 m. parke įrengta sporto aikštė, šaudykla, pastatyti Šaulių draugijos namai, veikė puošnus pagal vietos senuosius statybos ypatumus mediniais kiaurapjoviais ir vėjalentėmis puoštas restoranas, ir buvęs tikra „idilė vidurį miško“.

Mūsų dienas dvaro ir miesto parko želdynai pasiekė labai pasikeitę. Negausių žinovų vertinimu juose auga apie 40 medžių ir krūmų rūšių (28 ir 12 atitinkamai). Iš biologinę brandą pasiekusių vietinių medžių senolių dvaro parke liko mažalapės liepos, baltosios tuopos, paprastieji klevai. Iš svetimžemių medžių auga europinis maumedis, sibirinis kėnis ir paprastieji kaštonai. Puošni išsišakojusi aštuoniasdešimtmetė mažalapė liepa auga dvare prie vakarinių vartų į ūkinį kiemą, akį traukia stuomeninga pusantro šimto metų amžiaus vinkšna priešais pagrindinį įėjimą, o kieme po langais pražįsta kvapnios baltažiedės robinijos.

Miesto parko plotas siekia apie 33,3 ha. Upės vingyje esanti parko dalis sovietmečiu vadinta J. Janonio parku. Neprižiūrimas parkas tapo mišku. Pirmykščio parko vaizdą dar galime nesunkiai atgaminti: jį mena gamtinę brandą pasiekę plaukuotieji beržai ir mažalapės liepos vorose palei Šyšos krantą, keliomis kryptimis atsišakojantys takeliai senųjų vietoje. Vyrauja vietiniai medžiai: gražiai nuaugusios mažalapės liepos ir baltosios tuopos, brandą pasiekę paprastieji klevai, stuomeningi paprastieji ąžuolai, išlakios pavienės paprastosios eglės ir pušys. Iš svetimžemių medžių aptinkami sidabriniai ir uosialapiai klevai, vienas burgundinis ir pora raudonųjų ąžuolų. XX a. 9 deš. rytinėje dvaro pusėje šiauriau parko gydytojas Petras Juška pasodino japoniškųjų magnolijų ir baltųjų robinijų gojelį. Iškastas pratakūs netaisyklingos kranto linijos tvenkinys. Jį puošia šiuolaikiška skulptūra.

Istorikų ir kraštotyrininkų dėka H. Zudermano ir H. Šojaus botaniniai pomėgiai, dovanos gimtinei geriau pažinti ir pristatyti visuomenei. Deramai įvertintas H. Šojaus indėlis pažįstant krašto augalus ir kuriant miesto želdynus. Artimiausiais metais numatoma augalų rinkinį sutvarkyti ir paruošti pastoviai parodai. Yra gražių sumanymų sutvarkytą ir atnaujintą dvaro ir miesto parkus pavadinti Mažosios Lietuvos parku. Jame bus keli atminimo ženklai žymiesiems šilutiškiams Hermanui Zudermanui ir Hugo Šojui.


H. Zudermano gilindamasis į augalijos įvairovę pažino gimtinę. 


H. Šojaus pomėgis botanikai išsiskyrė giliomis žiniomis ir veiklos nuoseklumu.


Šojaus dvaro parko – sodo vaizdeliai.


Parko promenada. 




H. Šojaus augalų rinkinio pavyzdžiai.

Nuotraukos iš Šilutės m. muziejaus rinkinių. Už jas kaip ir dalykinę pagalbą autorius labai dėkoja.

Atgal...


                                                                                                "Šilainės sodas"  ©  2010 m.