Bendras Šilutės laikraščio
"Šilokarčema" ir
Šilutės kraštotyros draugijos
projektas 

Projektą remia:

 

               2010 birželio 8d. Nr. 9 (105)

Pradžia

Komentarai

Kultūros ženklai

Kūryba

Šilainė

Kultūros naujienos

Archyvas

Kontaktai

Planuojami kultūros renginiai

Piktžaizdės draskymai: Klaipėdos krašto dvarai. I d.

Darius Barasa

Prof. H. Harnischas (H. Harnisch) bajorą apibūdino kaip tipą, kuris XIX a. vaidino svarbiausią vaidmenį žemės ūkyje, buvo valstybės politinis-militarinis elitas ir laikė save regiono valdančiojo luomo atstovu. Moksliniuose svarstymuose apie prūsiškumą neretai konstatuojama, jog junkeris buvo tapęs XIX a. Prūsijos ir prūsiškumo simboliu ar to prūsiškumo įvaizdžio esminiu elementu. Tad, regis, pagrįstai galima teigti, kad žemvaldys arba dvarininkas buvo vienas iš svarbiausių Prūsijos ūkio, politinės, socialinės ir kultūrinės raidos elementų, o jo dvaras (dvarvietė) – ryški ir neatskiriama istorinio kraštovaizdžio dalis.

Prūsiško paveldo ignoravimas               

Deja, jei pažvelgsime į šių dienų lietuvių istoriografijos situaciją ir apgailėtiną dvarų palikimą bei paminklosauginę padėtį Klaipėdos krašte, čia akcentuotą dvarininko-žemvaldžio vaidmenį istorijos raidoje galėtume laikyti gerokai pervertintu. Lietuvoje šiuo metu visos susiklosčiusios aplinkybės aiškiai liudija apie dvaro ir dvarininko kaip tyrimo ir domėjimosi objekto minėtame regione neįvertinimą.

Šiandien Lietuvos akademinėje terpėje ypač paklausūs ir intensyvūs yra LDK bajorų, didikų giminių, jų žemėvaldos istoriniai tyrimai. Deja, Rytų Prūsija, ypatingai Klaipėdos kraštas, iki šiol lieka nemalonia išimtimi. Išskyrus keletą kraštotyrinio pobūdžio straipsnių, nežinoma atvejų, kad būtų imtasi rašyti nuoseklią studiją apie Klaipėdos krašto ar Mažosios Lietuvos dvarininkiją, jų žemėvaldą ar pan. Suprantama, tokią padėtį iš dalies lėmė nepalanki archyvinių šaltinių bazė – pagrindiniai dokumentai saugomi Vokietijos archyvuose. Kita vertus, turimos ir lengvai pasiekiamos istorinės medžiagos yra pakankamai, kad būtų padaryta sėkminga pradžia. Tai puikiai įrodė istorijos entuziastų ir kraštotyrininkų pastangomis išleisti Klaipėdos krašto dvarų sąvadai su išsamia faktografine medžiaga.

Domėjimasis Rytų Prūsijos ir Klaipėdos krašto istorijos problemomis Lietuvoje įgauna vis didesnį pagreitį. Tačiau neretai dėl lietuvybės ir jos kultūros apraiškų paieškų šiame regione, iš tyrimo akiračio dažnai eliminuojamas vokietis dvarininkas ar vokietis miestietis, o taip pat ir kiti šiame paribio regione egzistavę multikultūriniai elementai. Neretai vokiškos kultūros aspektai, jos atstovai, pvz., dvarininkai, į lietuviškus tyrimus įtraukiami tiek, kiek jie siejasi ar kertasi su lietuviškumu ir jo problemomis.

Šio regiono dvarų temos ignoravimas pastebimas ne vien istorinių tyrimų, tačiau ir kultūros paveldo saugojimo bei restauravimo srityje. Apskritai galima matyti ženklų, rodančių, kad prūsiškas paveldas lietuviškai visuomenei vis dar yra svetimas, nepriimtinas. Klaipėdos kraštas visuomenės sąmonėje egzistuoja kaip integrali, neatskiriama Lietuvos dalis, tačiau čia esantis prūsiškas paveldas laikomas svetimkūniu, dažnai nevertu pagarbos objektu.

Priešiškumas prūsiškam palikimui iš dalies yra paveldėtas iš sovietinių laikų. Sovietinė propaganda įdiegė nepakantumą ir priešiškumą viskam, kas vokiška. Prūsiškas paveldas laikytas priešo – vokiško fašizmo – palikimu. Matyt, todėl Klaipėdos krašte sakraliniai objektai – bažnyčios ir kapinės – taip masiškai ir aršiai naikinti bei niokoti kaip niekur kitur tuometinėje sovietinėje Lietuvoje. Dvarai šiame krašte patyrė dvigubą pretekstą naikinimui: jie buvo traktuojami ne vien kaip fašistinis palikimas, bet pagal sovietinę ideologiją jie laikyti dar ir socialinio-klasinio priešo – pono, dvarininko, kapitalisto – paveldu. Į kultūros paminklų sąrašus tuomet daugiausiai buvo įtraukta tik socialinius-klasinius kriterijus atitikę Klaipėdos krašto paveldo objektai. Iš jų pirmiausiai reikia paminėti žvejų sodybas ir kaimus, kurie, pagal sovietinį supratimą, buvo neabejotinas vokiško jungo prispausto lietuvio valstiečio palikimas. Bendra sovietinė diskriminacinė paveldosaugos politika Klaipėdos krašte puikiai atsiskleidžia XX a. 8-tame dešimtmetyje sudarytame LTSR kultūros paminklų sąraše. Čia Klaipėdos kraštui, kaip atskiram etnografiniam regionui, buvo skirta kelis ar kelioliką kartų mažiau pozicijų nei kitiems Lietuvos regionams (pvz., Dzūkijai ar Aukštaitijai). Todėl visiškai nenuostabu, kad dėl visų šių minėtų priežasčių Klaipėdos krašte nuo 1945 m. buvo sunaikinta apie 80–90 proc. ten buvusio materialiojo kultūros paveldo.

Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo paveldosaugos politika dvarų atžvilgiu radikaliai keitėsi. Pirmiausiai išlikę dvarai, tarp jų ir Klaipėdos krašte, buvo suinventorinti, ištirta jų būklė, įrašyti į valstybės kultūros paveldo registrą ir jiems suteikta teisinė apsauga. Šiuo metu oficialių institucijų pozicijoje vargiai galima įžvelgti kokių nors diskriminacinės politikos apraiškų dėl Klaipėdos krašto paveldo. Nepaisant to, neoficialiai visiems žinoma, kad dėl politinio korektiškumo ir šiaip – dėl vieno ar kito projekto, susijusio su šio krašto paveldu, finansavimo sėkmės, visada patartina vartoti Mažosios Lietuvos terminą ir vengti – Rytų Prūsijos sąvokos. Kitais žodžiais tariant, patartina vengti afišuoti šio krašto kultūros vokiškus elementus, vietoj jų – proklamuoti lietuviškus akcentus. Man regis, labai taikliai šiuo atveju išsireiškė Šilutės muziejaus direktorė Roza Šikšnienė. Pasak jos, iki šiol buvo populiaru Šilutės dvarą pagal paskutinį jo savininką vadinti Hugo Scheu dvaru. Tačiau dabar oficialiame lygmenyje vis labiau stengiamasi šį dvarą vadinti tiesiog Šilutės dvaru, kad tik ausies nerėžtų ta vokiška pavardė.

„Valdiškas“požiūris į dvarų paveldą šiandien

Būtina įvertinti valstybės poziciją dėl dvarų paveldo. Ji betarpiškai yra susijusi su šiandienine dvarų padėtimi buvusiame Klaipėdos krašte. Drąsiai galima teigti, kad iki 2003 m. Lietuvoje nebuvo parengta jokios dvarų išsaugojimo strategijos. Visa, kas buvo iki tol padaryta – tai tik parengtas neprivatizuotinų dvarų sąrašas, o privatizuojamiems dvarams nustatyti individualūs apsaugos reglamentai. Į kultūros paveldo laikiną apskaitą buvo įtraukta apie 600 Lietuvos teritorijoje išlikusių dvarų, iš kurių vėliau tik nedidelė dalis buvo įrašyti į kultūros vertybių registrą. Pasak vienos Kultūros paveldo centro darbuotojos, per metus spėta parengti vidutiniškai tik po 11 dvarų sodybų dosjė, todėl visiškai suprantamas minimalus į registrą įrašytų objektų skaičius. Valstybės požiūrį į dvarus gerai rodo toks faktas, kad dvarų sodybų dokumentų rengimui ilgą laiką buvo paskirtas vos vienas žmogus. Visiškai pagrįstai buvo nuogąstaujama, jog esant tokiam menkam pajėgumui prireiks daugiau nei 20 metų, kad būtų suformuotas dvarų sodybų registras. Dėl to buvo iškeltas jau ne retorinis klausimas: ar po tiek metų beliks ką registruoti? Kita vertus, jau tuomet argumentuotai teigta, kad dvaro sodybos įrašymas į kultūros vertybių registrą neišsprendžia šio objekto išsaugojimo problemos. Nebūta jokių nutarimų dėl dvaro sodybų panaudojimo ar pritaikymo, kitaip tariant, neišmanyta, ką su tais dvarais daryti, kokiam tikslui juos panaudoti. Procesas buvo paliktas savieigai: iš valstybės biudžeto kasmet atsitiktine tvarka keliolikai dvarų buvo skiriamos daugiau nei kuklios lėšos avarinei jų būklei likviduoti ar fragmentiškam jų restauravimui. Neturint kryptingos programos ir vizijos, tokį finansavimą buvo galima laikyti betiksliu. Todėl nenuostabu, kad dvarams skirtos kuklios lėšos kiekvienais metais buvo vis mažinamos.

Tokia abejinga, neracionali ir nekryptinga valstybės politika dėl dvarų paveldo įtakojo tokių organizacijų kaip Vakarų Lietuvos dvarų kultūros ir Lietuvos dvarų ir pilių asociacijų susikūrimą. Pagrindinis šių asociacijų susikūrimo motyvas buvo toks: manyta, kad suvienijus jėgas, pavyks lengviau įtakoti susidariusių problemų dėl dvarų paveldo sprendimus.

Valstybės Dvarų išsaugojimo programa buvo priimta tik 2003 m. – taigi, tik tais metais buvo suformuota esminė valstybinė dvarų paveldo išsaugojimo strategija. Tačiau koks buvo šios programos rezultatas? Išskyrus tai, jog truputį paspartėjo dvarų ištyrimo, inventorinimo tempai bei tai, kad visuomenei buvo pristatyta kompiuterinė Lietuvos dvarų duomenų bazė, programa faktiškai liko bevaisė. Savo 2007 m. sprendime Valstybinė kultūros paveldo komisija konstatavo, jog dvarų paveldo išsaugojimo programa ketverius metus iš esmės nebuvo įgyvendinama. Priežastis paprasta – tam nebūta lėšų. Visam Lietuvos dvarų kultūros paveldui tvarkyti valstybė per metus skiria keletą milijonų litų. Pasak paveldosaugos specialisto, su tokia suma netgi kiaurų stogų nesulopysi. Ką bekalbėti apie dvarų atgaivinimą, istorinių parkų atkūrimą. Minėta programa buvo pratęsta iki 2008 m., tačiau joje deklaruoti gražūs tikslai ir principai, realybėje neįgyvendinti. Taigi dvarų paveldo padėtis artimiausiu metu, regis, žada mažai keistis.

Kitas atvejis, kuris parodo dviprasmišką valstybės požiūrį į dvarų paveldą, susijęs su Lietuvos tūkstantmečio programa, kuri buvo parengta 2003 m. Tarp gausybės šios programos projektų buvo numatytas 6 regioninių kultūros centrų Lietuvos regionuose sukūrimas. Tie centrai turėjo būti įkurti dvaruose, kurių restauravimui buvo numatytos išties didelės lėšos, pvz., Šilutės dvarui, kuriame buvo planuota įkurti Mažosios Lietuvos kultūros centrą, buvo numatyta skirti 19,5 mln. Lt, Plungės M. Oginskio dvaro kompleksui – 21 mln. Lt. Tačiau nė vienam iš numatytų dvarų nebuvo skirta nė cento. Tad dvarų paveldo ateitis Lietuvoje lieka labai neaiški. Daug vilčių dedama į ES struktūrinius paramos fondus. Tačiau, kaip matysime vėliau, čia taip pat kertasi valstybės ar savivaldybės deklaruojami, tariami ir tikrieji prioritetai, todėl dvarų projektai neretai pralaimi verslo prasme pelningesniems projektams.

Klaipėdos krašto dvarai prieškaryje

Išskyrus Klaipėdos miestą, krašte pagrindinis gyventojų užsiėmimas buvo žemės ūkis: 1925 m. duomenimis, žemės ūkyje dirbo apie 44 proc. visų krašto gyventojų, o pramonėje – vos 10 proc. Pagal XIX a. pabaigos oficialius statistinius duomenis, vadinamajame Klaipėdos krašte buvo apie 100 dvarų. Vėliau, pagal 1922 m. duomenis, šiame krašte užfiksuota jau apie 160 dvarų: Klaipėdos apskrityje – apie 80, Šilutės – apie 20 ir Pagėgių – apie 60. Kokios aplinkybės lėmė tokį dvarų skaičiaus padidėjimą, kokių kriterijų laikantis žemės ūkio vienetas į oficialų anų laikų registrą buvo įtrauktas kaip dvaras, yra klausimai, kurie dar reikalauja istorinių tyrimų. Kol kas galima tik spėti, kad vyko dvarų smulkėjimo, dalinimosi procesas. Taip pat neatmestina galimybė, kad stambūs ūkiai imti traktuoti kaip dvarai. Palyginus su kitomis Rytų Prūsijos apskritimis, XIX a. pabaigoje Klaipėdos ir Tilžės (vėliau Pagėgių) apskritys nepasižymėjo tankiu dvarų tinklu. Klaipėdos apskritį tuo laikotarpiu galima lyginti su Olštyno (Allenstein), Angeburgo, Goldapės, Pakalnės (Niederung), Gumbinės apskritimis. Tuo tarpu Prūsų Yluvos, Žuvininkų, Friedlando, Heiligenbeilo ar Karaliaučiaus apskrityse dvarų būta daugiau nei po šimtą. Šilutės apskritį galima vadinti teritorija, kur dvarų apskritai būta mažiausiai – vos 15 (1879 m.). Galima įžvelgti tendenciją, kad didesnį ar mažesnį dvarų kiekį apskrityse lėmė dirbamos žemės plotai. Antai Klaipėdos apskrityje dirbama žemė sudarė vos 35 proc. visos apskrities teritorijos, o Šilutės apskrityje dirbamos žemės buvo apskritai mažiausiai Rytų Prūsijoje – tik 22 proc. Tuo tarpu dvarų gausumu garsėjusiose apskrityse dirbamos žemės plotai siekė arti 60 proc.

Vertinant pagal palyginti negausų dvarų kiekį, galėtume manyti, kad Klaipėdos krašte turėjo dominuoti stambūs ūkiai. Tačiau, kaip rodo statistika, būta priešingai: Klaipėdos krašte vyravo smulkūs (5–20 ha) ir vidutiniai (20–100 ha) ūkiai. Tuo tarpu Rytų Prūsijoje daugiau būta vidutinių ir stambių (virš 100 ha) ūkių.

Kiek dvarų buvusiame Klaipėdos krašte išliko iki šių dienų? Iš daugiau kaip 150 XX a. pradžioje užfiksuotų Klaipėdos krašto dvarų, šiandien kultūros paveldo sąraše įrašyti 22 dvarai. Paprastai į registrą įtraukiama geriau išsilaikiusios dvaro sodybos ar jų fragmentai. Sunykusias ar gerokai apgriautas dvaro sodybas, motyvuojant tuo, kad jų kultūrinė vertė neatstatomai sunaikinta, atsisakoma įrašyti į registrą. Tačiau ar galima pasikliauti šiuo sąrašu, ar jis parodo tikrąją išlikusių dvarų padėtį? Manau, kad ne. Šiuo registru abejoti verčia ir tas faktas, kad vien Klaipėdos miesto teritorijoje į kultūros vertybių sąrašus nėra įtrauktos tokios išlikusios dvarų sodybos kaip: Sendvaris (Althof), Šauliai (Schaulen), Rumpiškės (Rumpischken), Mažoji Žardė (Klein Szarde), Mažasis Tauralaukis (Adl. Klein-Tauerlauken) ir kt. Tad kiek iš tikro yra išlikusio dvarų paveldo Klaipėdos krašte, tikslios statistikos nėra. Galima tik numanyti, kad dvarų sodybų egzistuoja dvigubai daugiau nei užfiksuota kultūros paveldo registro sąrašuose.

Prieš apkaltinat pokarį ir sovietmetį dvarų sunaikinimu, būtina pastebėti, kad dalis Klaipėdos krašto dvarviečių dėl natūralios raidos sunyko dar tarpukario metais. Pvz., Šilutės apskrityje iki 1941–1942 m. Muižės dvaras buvo padalintas į atskirus sklypus, iš kurių vėliau susiformavo Muižės bendruomenė. Likusi dvaro dalis prilygo stambaus valstiečio ūkiui. Būta dvarų, kurie buvo visiškai išparceliuoti, pvz., Vepriai (Weppern), Krokiškai (Krakischken). Žinoma atvejų, kad dvarus įsigijo valstybė. Tokia praktika ypač pastebima Klaipėdoje, kai dvaro žemės ir pastatai kliudė miesto visuomeninei ir pramonės plėtrai. Nupirktose dvaro žemėse iškilo gyvenamieji ar pramonės pastatai. Antai žinoma, kad Rumpiškės (Rumpischken) dvaro dalyje tarpukario metais buvo įrengtas aerodromas. Svarbu pažymėti, kad visais čia paminėtais atvejais dvaro pastatai dažniausiai be didesnių pakeitimų buvo išlaikyti.

Dvarų padėtis pokaryje

Nepaneigiamas faktas, kad didžioji dalis Klaipėdos dvarų buvo sunaikinta pokaryje, sovietmečiu. Be išimties nukentėjo visi dvarai, tačiau kiekvieno nukentėjimo laipsnis buvo skirtingas: vienos dvaro sodybos patyrė pritaikymo gyvenamiesiems butams, sandėliams, ūkio kontoroms ar kitoms įstaigoms pertvarkymus, kiti dvarai buvo sulyginti su žeme, pvz., Joniškė (Janischken), Didysis Tauralaukis (Adl. Gross-Tauerlauken), Jociškiai (Jatzischken), Muižė (Feilenhof), Variškiai (Warrischken) ir kt. Šių dvarviečių šiandien beveik neliko nė ženklo. Dvarų su laiminga istorijos pabaiga beveik nebūta, nebent sąlyginai galima paminėti: Sendvarį (Althof) (šiuo metu priklauso kelioms privačioms Klaipėdos firmoms bei bendrovėms), Gedminus (Adl. Götzhofen) (čia įsikūrusi Klaipėdos E. Balsio menų gimnazija), Rumpiškes (Rumpischken) (čia veikia Klaipėdos A. Brako dailės mokykla), Paupio (Bachmann) (čia įrengti butai), Lankiškius (Lankischken) (čia įrengti butai), Šilutę (Adl. Heydekrug) (priklauso savivaldybei, čia kuriasi muziejus), Macikus (Matzicken) (priklauso savivaldybei, įkurtas memorialinis H. Zudermano muziejus, įrengti butai), Šilgalius (Adl. Gross-Schillgallen) (privatizuotas, čia įsikūrusi UAB „Nemuno žirgynas“) bei Vilkyškius (Adl. Willkischken) (čia įsikūrusi seniūnija).

Deja, kitų išlikusių dvaro sodybų likimas yra labai neaiškus, o galbūt ir pasmerktas. Visų pirma šios dvarvietės yra atokiai nuo didesnių gyvenviečių, pastatai dažnai priklauso keliems savininkams, neretai ten gyvena asocialios šeimos, todėl išlikę dvaro pastatai yra vis labiau nugyvenami. Dėl visų išvardintų priežasčių šios buvusios dvaro sodybos ateityje vargiai susilauks pasiturinčių privačių asmenų ar solidžių firmų dėmesio. Dėl to, kad objektui yra užtikrinta valstybės teisinė apsauga, jis tampa dar labiau nepaklausus ir atstumiantis privatų kapitalą. Tad po kelių metų tokios apgailėtinos būklės esančios buvusios dvarvietės kaip: Lėbartų (Loebarten), Palumpių (Polompen), Pempynės (Wahlenthal), Priekulės (Adl. Prökuls), Šereitlaukio (Adl. Schereitlaugken) ar Žemgrindžių (Szemgrinden) gali visiškai išnykti. Valstybė nepajėgia ar yra nesuinteresuota atkurti tokius jai priklausančius, šį kraštą reprezentuojančius dvaro kompleksus kaip Šilutės ar Vilkyškių. Būtų daugiau nei naivu viltis, kad valstybė imsis proteguoti privačias, perspektyvų neturinčias dvaro sodybas.

Įdomu pastebėti, kad Klaipėdos dvarai, kurie sovietmečiu buvo traktuoti kaip valstybės priešo – vokiško fašizmo ir socialinio-klasinio priešo – dvarininko palikimas, buvo labiau nuniokoti nei kituose Lietuvos regionuose. Todėl Klaipėdos krašte išlikusių dvarų padėtis yra daug blogesnė. Dėl to nereikia stebėtis, kad į leidžiamus šiais laikais solidžius Lietuvos dvarų fotoalbumus neįtraukiamas nei vienas dvaras iš Klaipėdos krašto arba vos vienintelis Šilutės dvaras. Vargiai dėl to leidėjus galime įtarti kokia nors diskriminacine ar ignoravimo politika. Tiesa ta, kad šalia solidžių Lietuvos dvaro rūmų išlikę Klaipėdos krašto dvarai yra tokie neišvaizdūs ir menki, kad, leidėjų manymu, jie vargiai sudomintų eilinį turistą.

Atgal...