Bendras Šilutės laikraščio
"Šilokarčema" ir
Šilutės kraštotyros draugijos
projektas 

Projektą remia:

 

               2010 rugpjūčio 11d. Nr. 13 (109)

Pradžia

Komentarai

Kultūros ženklai

Kūryba

Šilainė

Kultūros naujienos

Archyvas

Kontaktai

Planuojami kultūros renginiai

Šilutės irkluotojų draugija

1969 metais Liuneberge vyko Šilutės irkluotojų draugijos 50 metų jubiliejus. Jame dalyvavo apie 80 buvusių šios draugijos narių. Tarp jų čia lankėsi ir Šilutės dvarininko H.Šojaus anūkas Giunteris Šojus, kuris taip pat  buvo šios draugijos narys. Susitikime jis šiltai atsiliepė apie draugijos veiklą, dėkojo senajai kartai ir tėvams, kurie, kūrė, planavo, aukojo, kad ši draugija gyvuotų. Siūlome skaitytojams Giunterio Šojaus pasakojimą apie šios draugijos narius ir jų veiklą. Iš vokiečių kalbos išvertė Regina Meškauskienė. 

1919 m. birželio 19 d. iškilmingai buvo įsteigta irkluotojų draugija Šilutėje. Prisimenu tuos, kurie nusprendė įkurti Šilutėje irkluotojų draugiją - Otto Kolitz ir ponią Else Kolitz, Heisler, Karl Schmidt, Max Hundsdorfer, advokatą Schneidereit, Till ir Theodor Hertel. Draugijos pirmininku išrinko advokatą Schneidereit. Mano senelis išnuomavo 99 metams draugijai ir jos pastatui žemę Uosto gatvėje. Buvo renkamos savanoriškos lėšos,  paimta paskola. Šis įgytas kapitalas leido pradėti draugijos pastato statybą. Ypatingai medžio tiekimu prisidėjo Kolitz firma.

Tais pačiais metais buvo įsigyta pirmoji irklinė valtis. Ją iš Tilžės iškilmingai parplukdė pirmoji komanda, kurią sudarė Kurt Grau, Theodor Hertel, Heinrich Seidler, Otto Schwarz ir vairininkas Otto Bellmann. Ši irklinė valtis buvo pavadinta „Heydekrug“.

1920 m. mūsų draugija jau turėjo keletą laivelių, kurių vieną dovanojo Klaipėdos klubas „Neptūnas“. Laivelis buvo keturvietis ir pavadintas „Neptūnu“. Laivelių vis daugėjo: Evald Krasemann vienvietė irklinė valtis „Ewald“,  valdybos narės Else Kolitz „Else“.

1924 m. du irkliniai laiveliai dalyvavo Rytų Prūsijos dienos šventėje. Irkluotojai Herbert Naujoks, Siegfried Schachner pasirodė Ludendorffe.

1925 m. buvo baigtas irkluotojų klubo pastatas. Pirmininkas Schneidereit, pavargęs nuo tarnybos, atsisakė savo pareigų. Jį pakeitė Michel Kubillus. Jo vadovaujama draugija buvo aktyvi, žavėjo savo energija ir dinamiškumu. Pirmininko sumanumo dėka  buvo užmegzti ryšiai su lietuvių  ir kitomis instancijomis.

Laivelių skaičius vis didėjo: tuometinio pirmininko Siegried Kubillus irklinė keturvietė valtis buvo pavadinta jo jaunesniojo sūnaus „Siegfried“ vardu,  greitaeigiai laiveliai „Heimat“ „Konigsberg“, „Lituania“¸ „Germanija“, kuria buvo tiekiamas maistas, keturvietė valtis „Hoffnung“.

1931 metais valdybos pirmininku tapo Šilutės vaistininkas Reinhard Schmidt, bet 1933 m. su šeima išvyko į Berlyną. Jo įpėdinis Kulkies 1934 m. paliko Klaipėdos kraštą. Jo vietoje pradėjo dirbti pirmosios instancijos teismo direktorius D.Schwarz, vėliau Gustav Zander. Tai buvo paskutinysis pirmininkas, kuris savo pareigas vykdė uoliai ir ištikimai.

Draugijos veikloje aktyviai dalyvavo keturios šeimos: tai Kolitz, Kubillus, Zander ir Hundsdorffer. Šių šeimų nariai buvo arba pirmininkai, aktyvūs valdybos nariai, arba nenuilstamai dalyvavo draugijos veikloje.

Draugijos nariai – Walloks, Erich Dommasch, Ewald Lauks, Ersnt  Schade, Willi Kalwies, Erich Trinkert, Leo Biensfeld, Kurt Engelke, Hans Kolitz, Hukke Hundsdorfer, Kurt Gaidies, Siegfried Behl, Rolf Josephi - dalyvavo irklavimo regatose Tilžėje, Klaipėdoje, Rusnėje, Ragainėje, Marienburge ir Karaliaučiuje. Neužmirštamos kelionės į Karklę, Ventės Ragą, Kintus, kur užvažiuodavome pas Kybranz, arba į Lankupius pas Mehlhorn. Įspūdinga būdavo kelionė Šyša aukštyn, kada ilsėdavomės padėję irklus. Mus  nuo kranto lydėdavo paukščių balsai, tylus vandens pliuškenimas...

Dažna klubo narių susitikimo vieta – pastatas Uosto gatvėje. Prie pat burinių laivelių angaro - gyvenamasis namas. Čia buvo galima pažaisti biliardą, pasivaišinti alumi, netgi pašokti. Daug puikių švenčių vyko šiame puikiame name vasaros ir žiemos mėnesiais. Prisimenu sekmadieno rytus, kai senieji draugijos nariai gerdavo alų jaunimo apsupty ir su mumis, jaunais, elgdavosi pagarbiai. Norėčiau pasakyti, kad vadinamieji „senieji draugijos nariai“ – Steppat, Brosius, Bellmann, Trinkert vis dėlto nebuvo tokie seni... Prisimenu gražius merginų vainikėlius trečiadieniais per pietus. Visų darbų sūkury buvo ponia Else Kolitz. Ji - jaunų panelių gimnastikos vadovė. Labai  aktyviai dalyvaudavo, skoningai viską sutvarkydavo šventėms. Ko gero be  draugijos moterų - Brosius, Kalwies ir Haltner - būtų buvęs neįmanomas draugijos gyvavimas. Senasis burmistras Kunde,  pamatęs viską paruoštą ir sutvarkytą, klausdavo: „Kas čia šiandien dedasi? Ach, šiandien trečiadienis. Ponios traukia vėl kaip žąsys į šiaurę...“

Taigi tarp kitų Šilutės įvairių draugijų mūsų buvo bendravimo ir džiaugsmo centras. Ypatingas bendradarbiavimas siejo mus ir Herderio mokyklą.  Prisimenu sporto trenerius Borchers ir Gobel, kurie mus treniravo. Mums, jauniems, buvo suteiktos  didžiulės galimybės sportuoti, žaisti ir bendrauti. Laiveliai, įrankiai, persirengimo kabinos buvo nemokamos. Šalia esančioje upėje galėjome maudytis, plaukioti, buriuoti, irstyti baidarėmis, taip pat žaisti tenisą.

Norėčiau paminėti architektą Kurt Gutknecht, kuris ilgus  metus energingai dalyvavo ne tik draugijos veikloje, bet ir teniso aikštelės statyboje. Šalia teniso aikštės stovėjo  laivelių meistrų namas, kurio pastogėje buvo įrengti 4 nakvojimui kambariai, kurie pasitarnaudavo mums kaip persirengimo kambariai tenisui žaisti. Čia iki 1932 m. gyveno Formella, vėliau Michel Daschnies su žmona.

Daug puikių ir nepamirštamų valandų praleidome čia. Mes esame dėkingi visiems, kurie  negailėjo nei jėgų, nei laiko, nei lėšų, kad mes, jaunieji, galėtume ugdyti savo sugebėjimus.

Šilutės irkluotojų elingas.

Šilutės irkluotojų draugija ir jos būstinė Šilutėje, Uosto gatvėje.

Atgal...